Rugpjūčio vaikų ir paauglių knygų TOP10

Kad labai reikėtų vaikams patrauklių knygų apie partizaninį judėjimą Lietuvoje vaikų literatūros kritikai ir ne tik tyliau ar garsiau kalbėjo jau seniai. Pagaliau galime džiaugtis, kad norai išsipildė ir vaikai turės progą sužinoti apie XX a. vidurio įvykius į rankas paėmę tikrai puikią grafinę Mariaus Macinkevičiaus ir Linos Itagaki knygą „Mergaitė su šautuvu“. Taip pat tope rasite knygų mažiesiems apie emocijas, gerumą ir draugystę, bei nuotykių ir juokų kupinų knygų kiek didesniems vaikams ir jaunimui.

Eglė Baliutavičiūtė

Izraelio vaikų literatūros klasika tapusi knyga pasakoja apie penkių draugų grupelę, gavusią po balioną. Spalvingi balionai džiugina vaikus, jie žaidžia ir kvailioja su jais. Nors balionai įspūdingi, bet kartu ir labai trapūs, ima vienas po kito ir susprogsta...

Knygos iliustracijos minimalistinės, kaip ir pats pasakojimas, – personažai nupiešti vien juodai, tik skirtingų spalvų balionai ryškūs ir iš karto patraukia skaitytojo dėmesį. Tad mėgaudamasis istorija mažylis gali kartu mokytis ar prisiminti spalvas, jų pavadinimus.

Tačiau svarbiausios knygos pamokos ne tokios paprastos kaip spalvų pažinimas. Knyga moko susitaikyti su praradimais. Į balionus galime žvelgti kaip į metaforą, kalbančią apie gyvenimą – jis kartais būna gražus ir linksmas, kartais aplanko sunkumai, nutinka negerų dalykų, tačiau svarbu nenukabinti nosies ir turėti artimų žmonių šalia, su kuriais kone visos negandos įveikiamos.

Šimpis Niurna šiandien visai surūgęs. Nepadeda net draugų kvietimai pakvailioti, pažaisti ar kaip nors kitaip pamėginti pataisyti ūpą. Draugai įsitikę, kad Šimpis šiandien visai be nuotaikos, bet kas kartą jis jiems atšauna: „Kas be nuotaikos? Aš? Aš su nuotaika.“

Labai žaisminga, itin išraiškingų personažų kupina knyga mažiesiems ir ne tik suteikia vertingą pamoką – kartais mes tiesiog neturime nuotaikos ir bet koks aplinkinių bandymas ją pakelti ne tik neatneša naudos, bet ir dar labiau nusmukdo. Kartais tiesiog geriau palaukti, kol niūruma praeis, o jei koks nors draugas bus šalia nieko nereikalaudamas ir nesistengdamas pralinksminti – tik dar geriau.

Kita svarbi pamoka – išgirsti kitą, ko jis nori. Juk kai draugai Šimpio niekaip nepaleidžia, jis tiesiog prasprogsta ir ima rėkti mušdamasis rankomis į krūtinę (šio epizodo iliustracija itin efektinga – raudoname fone, atspindinčiame Šimpio įsiūtį, pagrindinis veikėjas atrodo labai desperatiškas, nebegalintis suvaldyti emocijų). Kartais reikia tiek nedaug – tik ramybės.

Kone kiekvienas vaikas turi tą vienintelį žaislą, be kurio negali ištverti nė vienos dienos, o ką jau kalbėti apie miegą. Mato Šunius jau nusitrynęs, praradęs prekinę išvaizdą, bet dėl to nė kiek ne mažiau vaikui svarbus. Tad kai jį kažkur pameta, labai liūdi. O išvydęs savo Šunių prie mugėje parduodamų žaislų skuba jį nusipirkti, bet nespėja. Laimei, jis turi nuostabią vyresnę sesę, kuri paaukos kai ką savo, kad išpirktų broliuko žaislą.

Tai nesudėtinga ir labai šilta knyga apie tai, kas suprantama ir aktualu kiekvienam vaikui. Be to, knyga moko, kad kartais nesavanaudiškas poelgis gali dovanoti tiek gėrio ir džiaugsmo, jog dėl to negaila atiduoti net brangių dalykų.

Jei kiek pabodo šiuolaikinės iliustracijos, vaikų literatūros klasika tapusi anglų ir iliustruotojos rašytojos Shirley Hughes knyga „Šunius“ gali šių dienų vaikams parodyti senesniems laikams būdingą estetiką, kurią dabar apibūdintume kaip retro.

„Šunius“ pirmą kartą pasirodė 1977 m. ir sulaukė kelių svarbių vaikų literatūros apdovanojimų.

Ar žinojote, kad jūrų žvaigždės neturi širdies? Mažylė jūrų žvaigždė Citrinukė irgi nežinojo.

Citrinukė – neramus vaikas, jai nesinori saugiai tūnosi šalia mamos, daug įdomiau pasidairyti po Koralų jūros gelmės. Kartą pabėgusi nuo mamos, ji susitinka plekšnę Matildą. Iki šiol Citrinukė prisiklausiusi mamos kalbų, kad jūros žvaigždės yra pačios geriausios, gražiausios ir nuostabiausios jūrų būtybės, tuo šventai tikėjo. Bet štai plekšnė jai paaiškina, kad jūrų žvaigždės neturi širdies, o be širdies negali būti geriausia būtybė. Mažylė susirūpina ir kartu su plekšne leidžiasi į kelionę, kad surastų seniausią ir išmintingiausią banginį, kuris padėtų jai rasti širdį... o pakeliui jų laukia daug nuotykių ir išbandymų.

Tai šviesi ir su lengvu humoru parašyta istorija apie gerumą, kuriam nereikia širdies, nes daug svarbiau tai, ką kalbi ir ką darai. O šioje kelionėje Citrinukė ne kartą įrodys, kad net neturėdama tikros širdies, metaforine prasme ji turi labai labai didelę širdį.

Knyga ne tik šviesi, bet ir nestokoja lengvo humoro. Naujieji draugai, kuriuos keliaudama sutinka Citrinukė, kuriami šiek tiek šaržuojant jų paveikslus – plekšnė yra vedama literatūrinių ambicijų, jūrų ežys labai tiki horoskopais, o ryklys – kenčia dėl savo prastos reputacijos...

Jei norisi gerai prisikvatoti, bet jau kiek pabodo walliamsiška ar dirgėliška knygų estetika su itin ryškiais moralais, vieno juokingiausių ir reikšmingiausių anglų rašytojo Terry‘io Pratchetto apsakymų rinktinė „Drakonai griūvančioje pilyje“ gali būti būtent tai, ko ieškote.

Iš šių istorijų nesitikėkite didelių moralų ar kažkokių giliamintiškų idėjų – jos skirtos fantazijos žaismui ir juokui. Autorius neretai siužetams pasirenka įvairius mitus ir legendas, realaus pasaulio įvykius ir juos nukelia į pasakinį pasaulį, kuriame viskas įmanoma, kuriame už kiekvieno kampo tyko kurioziškos situacijos, o personažai stipriai šaržuoti.

Nors knygos apimtis atrodo nemaža, ji puikiai tinka vaikams, pradedantiems skaityti ilgesnius tekstus. Istorijos neilgos, gausiai iliustruotos.

Šias istorijas rašytojas užrašė dar būdamas paauglys ir knygos pavidalu jos pasirodė tik prieš pat jo mirtį. 

Vytautė Žilinskaitė be abejonės yra viena reikšmingiausių, talentingiausių ir įdomiausių lietuvių vaikų rašytojų. Pasitelkusi jautrumą, norą pamokyti ar paskatinti susimąstyti, kartu nestokodama ironijos bei humoro ji sukūrė tokias klasika tapusias ir aktualumo iki šiol neprarandančias knygas, kaip „Robotas ir peteliškė“, „Kelionė į Tandadriką“, „Melagių pilis“ ir kt.

„Seneliūkštis“ – geriausių Žilinskaitės realistinių apsakymų rinktinė, kurią sudarė vaikų literatūros ekspertas Kęstutis Urba. Apsakymuose telkiamasi ir į juokingas, ir liūdnas, skaudžias vaikų patirtis.

Štai „Seneliūkštyje“ susipažįstame su Tadu Vladu, kuris yra „užgrūdintas keleivis“, įsitaisęs troleibuse, jis niekada niekam neužleis vietos. Jei reikės, jis net apsimes senoliu. Taip vieną dieną ir padaro...  Keleiviai užuot gėdiję vaiką, apsimeta, kad jis tikrai yra senolis. Gretai šie pramanai Tadui Vladui atsirūgsta, o skaitytojas tikriausiai ne kartą nusijuoks. Tokie apsakymai turi gana aiškią didaktinę funkciją, juose pašiepiamos įvairios ydos. Tuo tarpu labiau lyriškuose apsakymuose neretai kalbama apie vaikų vienatvę, nuo kurios gelbsti fantazija. Šie apsakymai nors kartais kiek liūdnoki, vis dėlto šviesūs ir viltingi. Juose nepateikiamas konkretus pamokymas ar žinutė skaitytojui, jis pats skatinamas pasukti galvą ir susidėlioti taškus ant „i“.

Beje, prieš pora metų pasirodė ir geriausių Vytautės Žilinskaitės pasakų rinktinė „Žiogas stiklinėje“.

Kad labai reikėtų vaikams patrauklių knygų apie partizaninį judėjimą Lietuvoje vaikų literatūros kritikai ir ne tik tyliau ar garsiau kalbėjo jau seniai. Pagaliau galime džiaugtis, kad norai išsipildė ir vaikai turės progą sužinoti apie XX a. vidurio įvykius į rankas paėmę tikrai puikią grafinę knygą.

Knyga prasideda, kai Magdės šeima yra ištremiama į Sibirą. Tik ji sugeba išsisukti pasislėpusi šuns būdoje ir rankose laikydama labai svarbų paketą, svarbesnį už viską, kurį tėtis jai įdavė, kad perduotų seneliui.

Mergaitė yra drąsi ir narsi, nors ir baisu dėl viso to, kas vyksta aplink, ji nesustingsta ir stengiasi įvykdyti jai patikėtą užduotį. Netrukus ji atsiduria partizanų bunkeryje, kur įrodo, kad yra ne iš kelmo spirta ir gali būti puiki pagalbininkė kovoje su priešais.

Nors Magdė tikrų tikriausia herojė, sumani ir geros širdies, pasišventusi visai šaliai svarbiam reikalui, vis dėlto ji nėra idealizuojama. Kaip ir daugelis vaikų, atsidūrę sudėtingose situacijose, ji klysta, išsigąsta, kartais pasielgia pernelyg impulsyviai, neatsargiai ir tik vėliau supranta savo poelgių pasekmes. Tai, be abejonės, ją daro itin patrauklią ir artimą, su ja norisi tapatintis ir iš jos mokytis.

Be abejonės, tai išgalvota istorija, tačiau paremta gausia istorine medžiaga apie laisvės kovas, liudininkų prisiminimais, taip pat ir buvusios partizanų ryšininkės papasakota istorija apie mergaitę, kurį laiką su partizanais gyvenusią bunkeryje.

Knyga savo struktūra primena puikios vaikų knygų dailininkės Linos Itagaki nupieštą „Sibiro haiku“ (Parašė Jurga Vilė). Ir šioje pasakojimas kuriamas derinant vaizdą ir tekstą, kuris sulieja komiksą ir grafinio romano žanrus. Naudojamos prigesintos, žemiškų tonų spalvos, ypač daug rudos atspalvių, kurie jau nuo pat viršelio skaitytojui signalizuoja, kad tai bus pasakojimas apie senus, praėjusius laikus.

Nė kiek neabejoju, kad ir be mano rekomendacijos, ši knyga sulauks ne tik skaitytojų dėmesio, bet ir ne vieno apdovanojimo bei vertimo į užsienio kalbas. Valio! Kad tik daugiau tokių išskirtinių ir mūsų šaliai svarbių knygų turėtume.

Adė – autistė ir dėl to jai nelengva. Neretai užklumpa sunkūs jausmai, potyriai, jai būna sunku susitvarkyti su užklupusiomis emocijomis, juk ji patiria pasaulį kiek kitaip nei dauguma. Ne visi tai supranta, dar blogiau, kad aplink yra žmonių, kurie nė nemėgina suprasti, netgi baudžia už tai, kas ji yra.

Kartą mokykloje išgirdusi apie jos miestelyje kadaise vykusius raganų deginimus, ji užsiplieskia pastatyti joms paminklą. Adė ima tapatintis su raganomis – juk jos taip pat buvo tiesiog žmonės, gal kiek kitokios, gal tokios ypatingos kaip ji, ir dėl to nesuprastos, apkaltintos nebūtais dalykais.

Knygos autorė pati yra neurodiversiška, tad savo debiutinėje knygoje sugebėjo įtaigiai atskleisti tai, kaip pasaulį patiria į ją panašūs žmonės. Ši jautri, skaudi, bet kartu ir šviesi istorija gali įkvėpti ne vieną vaiką, o kartu paskatinti į kitus nežiūrėti kaip į keistuolius, o pamėginti geriau suprasti juos. Didelis dėmesys knygoje skiriamas ir draugystės temai – kas yra tikras draugas, kuo jis skiriasi nuo tų, su kuriais tiesiog leidi laiką.

Keturiolikmetės Beverlės gyvenimas nelepina – tėtis seniai kažkur pradingęs, mama girtuokliauja ir ja nelabai rūpinasi. Netekusi mylimo šuns, kurį kartu su geriausiomis draugėmis išgelbėjo, impulsyviai nusprendžia pabėgti iš namų. Ji neturi jokio plano, nesusidėjo daiktų, tiesiog ėmė ir pabėgo.

Beverlei pasiseka, nes pabėgusi nesusiduria su pavojais, atsiduria vietoje, kurioje, atrodo ji gali rasti ramybę ir globą, kurios taip stokoja. Bet ar nauja vieta tikrai gali tapti namais? O gal vis dėlto jai reikia sugrįžti namo?

Nors pasakojimas gana šviesus ir viltingų tonų, sušildysiančių ir skaitytoją, tačiau lengvų ir greitų atsakymų čia nėra, kaip ne visada būna ir tikrame gyvenime.

Ši knyga yra trečia trilogijos apie trijų bendraamžių draugių, gyvenančių 8 dešimtmečio pabaigos Amerikoje, sudėtingus gyvenimo iššūkius dalis, kiekvienoje iš jų koncentruojamasi į vienos iš mergaičių gyvenimo lūžio tašką. Pirma knyga – „Reimė“, antra – „Luizianos kelias namo“. Nors galima visas serijos dalis skaityti pavieniui, patarčiau pradėti nuo pirmos dalies „Reimė“.

Pakartosiu tai, ką rašiau rekomenduodama knygą „Luizianos kelias namo“: kiekvieną kartą skaitant vienos reikšmingiausių šiuolaikinių amerikiečių vaikų autorės Kate DiCamillo knygas atrodo, kad ji jas parašė kone vienu prisėdimu. Lengvai, pagaviai, jautriai ir talentingai. Turbūt todėl ir jos knygų puslapiai skaitytojų rankose tirpste tirpsta.

Nyderlandų rašytojos nuotykinės fantastikos knyga „Laiškas karaliui“ pirmą kartą išleista 1962 m., tuojau sulaukė palankių kritikų vertinimo ir skaitytojų dėmesio. Didesnio susidomėjimo užsienyje knyga sulaukė tik XXI a. Iš pradžių knyga buvo išversta į anglų kalbą, o po kelerių metų pagal ją buvo pastatytas „Netflix“ mini serialas.

Knyga nukelia į viduramžišką pasaulį. Netrukus riteriu tapsiantis Tijuris gauna netikėtą užduotį – nugabenti nepaprastai svarbų, karalystės likimą lemsiantį laišką karaliui. Dėl to jam teks atsisakyti įšventinimo, palikti įprastą gyvenimą ir leistis į epinį nuotykį, kokio nė neįsivaizdavo. Nuotykis iš Tijurio pareikalaus daug jėgų ir apsukrumo, bet pakeliui jis sulauks nemažai pagalbos, padėsiančios įveikti priešus.

Pasakojimas pasižymi tuo, kas būdinga tradicinėms nuotykinėms istorijoms: pasakojimas aiškus ir nuoseklus, gana greito tempo; riterystė vaizduojama idealizuotai; veikėjai gana vienpusiški, nėra itin gilūs ar išplėtoti, nes pirmenybė teikiama nuotykiui. O kadangi knyga orientuota į jaunesnę auditoriją, joje nėra daug žiaurumo.

Taigi tai greitas (nors knyga daugiau nei 400 puslapių) ir nesudėtingas skaitinys nuotykių mėgėjams, kurie trokšta pasinerti į kitokį pasaulį ir leistis į išbandymų kupiną kelionę kartu su Tijuriu.