13 rekomendacijų mažiesiems skaitytojams: naujos paveikslėlių knygos

Jau senokai nematėte vaikų literatūros apžvalgų? Taip, bet jos sugrįžta! Nuo rugsėjo iki gruodžio 15min ir vėl publikuos vaikų ir paauglių literatūros topus – bus pristatytos svarbiausios, gražiausios, išskirtiniausios ir įdomiausios knygos. Pirmajame tope apžvelgiamos 2025 m. metais pasirodžiusios grožinės paveikslėlių knygos, skirtos mažiausiesiems (bet sparčiai augantiems!) skaitytojams. Į topą tradiciškai atrenkamos tik naujos šiais metais pirmą kartą pasirodžiusios knygos, o serijų n-ieji tęsiniai bei pakartojimai nepatenka.

Tikiuosi, kad ši apžvalgą padės atrasti TĄ knygą, kuri padės jūsų mažyliams panirti į knygų pasaulį ar kartu su jumis aptarti tuos klausimus, kurie labai rūpi, bet kartais be geros istorijos pagalbos tam žodžių pristinga.

Parengė Eglė Baliutavičiūtė

Žaisti slėpynes smagu, bet ką daryti, jei niekur nesugebi pasislėpti? Didžiausią zuikį Albertą visi kaip mat suranda. Bet tik ne šį kartą! Jis nusprendžia įlįsti į drevę, bet... pasirodo joje gyvena bitės. Nesudėtinga ir juokinga istorija puikiai tinka mažiausiems skaitytojams: saikingos, neperkrautos iliustracijos, kieti kartoniniai puslapiai, žaidimas tarp teksto ir vaizdo, o pakeliui dar galima pasimokyti skaičiuoti nuo 1 iki 10.

Pasiruošimas miegoti gali būti ne itin malonus reikalas mažyliams, bet Bo mama žino, kaip procesą paversti pačiu smagiausiu žaidimu. Užuot vertusi vaiką eiti miegoti, ji leidžiasi su juo į žvėrių žaidimą: ar visi žvėrys miega? kaip miega papūga? Ar ir meškoms prieš miegą reikia nusiprausti?.. Nuotykių, netikėtumų ir fantazijos kupinas žaidimas taip išvargina mažylį, kad šis be jokio užsispyrimo galiausiai užmiega. Ši knyga, kurią geriausia skaityti prieš miegą, ne tik suteiks įdomių žinių, bet ir žaismingai palydės į sapnų karalystę. Gal iš tiesų kartais geriausias būdas užmigdyti mažylius – leistis su jais į žaidimą?

Ita su tėčiu nuvyksta į statybinių prekių parduotuvę. Ten jos dėmesį patraukia šunų žaisliukas – cypsinti guminė višta. Galima sakyti, įvyksta meilė iš pirmo žvilgsnio – Ita nori žaisliuko! Tėtis nė neketina pirkti, bet Ita turi neatremiamą argumentą: „Kodėl šunims galima su juo žaisti, o man ne?“ Miela knygelė, primenanti trumpą komiksą, čia nėra išplėtotų charakterių, didesnio siužeto, tik trumpa situacija, kurioje save atpažins kone kiekvienas vaikas. Nes juk būna, kad užsinori būtent to „žaislo“, nesvarbu, ką aiškina suaugusieji.

Nėra nieko, ko nepadarytum dėl draugo. Todėl, kai ežytė paprašo obuolio, ežiukas išsiruošia į kelionę, nors nė nenutuokia, kur tie obuoliai auga. Istoriją apie draugystę ir dovanojimo džiaugsmą praplečia debiutantės Dianos Jotautaitės ribotos, jaukių spalvų paletės iliustracijos, kviečiančios vaikus spėlioti, kokių gi pagalbininkų ežys sutiko pakeliui iš per puslapį nusidriekiančių gyvūnų kūnų fragmentų.

Miegapelės miega net septynis mėnesius per metus. Beveik visos... nes mažylė užmigti negali. Jai į pagalbą atskuba kiti miško gyventojai, tačiau berodydami, kaip užmigti, patys neatlaiko. O mažylė vis dar nenori miego!

Tai žaisminga pasaka prieš miegą su lengvo, mielo humoro prieskoniais, kurioje siūlomos ne tik įvairios technikos, padedančios užmigti, bet ir narstoma tapatybės problema. Mažoji Miegapelė jaučiasi prastai dėl negalėjimo užmigti – jaučiasi nepritampanti prie savo šeimos, bet gal galiausiai jai pavyks užmigti?

Mama su vaiku piešia istoriją, kuriai žinoma vadovauja mažylis. Jis pasirengęs leistis į drąsos reikalaujančią kelionę, sutikti naujų draugų ir įveikti slibiną. Juk ne taip ir baisu, kai žygyje jį nuolat lydi rūpestinga mama. Tai labai paprasta, bet tuo ir žavi istorija, apie mamos ir vaiko laiką kartu, bendrą kūrybingumą ir saugumą, kuris įgalina vaiką įveikti didžiausius iššūkius. Be abejonės, itin daug istorijai suteikia išskirtinės, intensyvios ir ryškios, stilizuotai vaikišką piešimo manierą perteikiančios iliustracijos, kuriose pasaulis kuriamas iš aplinkui esančių daiktų: pieštukų, trintukų, teptukų.

Knygos mažiesiems stebina ne tik temų, meninių sprendimų įvairove, bet ir formomis – „Namelis knygoje“ viena iš tokių. Tai knyga ir žaislas viename. Joje knygos forma suderinama su popierinių lėlėmis ir jų nameliu, tad knygą transformuoti, suformuoti kambarius, pastatyti baldus ir įkurdinti veikėjus. Eiliuotas knygos tekstas kalba apie dienos ritmą ir su juo susijusias namų erdves, o galiausiai, kaip būdinga miego knygose, kviečia pasidžiaugti gražia diena ir eiti miegoti.

Trys ožiukai išsiruošia į kalnus nusipenėti, bet pakeliui pamato, kad atsidarė vandens parkas. Negi praleis progą padūkti? Deja, tuojau čia pasirodo piktuolis trolis, grasinantis sužlugdyti visas linksmybes. Bet gal ožiukai ras išeitį? Tai su humoro nestokojanti istorija, turinti glaudžių sąsajų su norvegų liaudies pasaka, apie, simboliškai tariant, blogio įveikimą arba, kitaip tariant, peštuko suvaldymą. Dėmesį turėtų patraukti energingos ir intensyvios iliustracijos, neretai itin glaudžiai priartėjančios prie vaikų piešimo manieros.

Mažasis lapiukas, pratęs būti senelių popinamas, dabar su tėvais persikrausto į kitą mišką. O ten kalbama kita kalba. Tad lapiukui ir jos tenka mokytis, o tai nėra lengva. Ir kaip nepamiršti savo gimtosios? Ar ji dar gali būti naudinga? Lapiukas pamažėle patekdamas į įvairias situacijas supranta, kad viena kalba kitai netrukdo, o seneliai, taip baiminęsi, kad lapiukas pamirš ir gimtąją kalbą, ir juos, galiausiai supranta, kad taip nėra: „Galėčiau vienas pats suvalgyti visus savo sodo obuolius, jeigu jis nėra tiesiog viena kalba turtingesnis“.

Emigracijos, naujos kalbos mokymosi iššūkiai ir gimtosios kalbos išsaugojimas svetimkalbėje aplinkoje retoka tema literatūroje mažiesiems, tad labai smagu, kad pagaliau vieną tokių knygų turime ir lietuviškai, dargi puikiai tinkančią skaityti ir jos pamokas išmokti visai šeimai, ne tik vaikams. Be abejonės, pasakojimą praplečia išskirtinės Ievos Babilaitės iliustracijos. Ši autorė nesustoja stebinti iliustracijų įvairove. Kiekviena jos knyga – vis kitokia.

O bežodė paveikslėlių knyga „Geltonas drugelis“ – ukrainiečių kūrėjo reakcija ir atsakas į rusijos sukeltą karą. Tai vilties kupinas pasakojimas, kad karo siaubai pasibaigs, kad Ukraina bus laisva, įsivyraus taika ir niekas neturi prarasti vilties. Viltis – raktinis knygos simbolis, kurį įkūnija drugelis.

Simbolių gausia kalba ir minimalia spalvų palete (pasitelkiamos juoda, balta ir Ukrainos vėliavos spalvos) knygoje įtaigiai, aštriai, bet ir su aiškia viltimi pasakojama apie karą Ukrainoje.

Knygos pradžioje – juodai balti puslapiai, kuriuose regime dygliuotą tvorą, joje it voratinklyje įsitaisiusį grėsmingą vorą, pagrindinė veikėja – mergaitė – iš baimės bėga tolyn, griūva, o kai atsikelia ir pramerkia akis, pamato ryškų geltoną drugelį. Ji seka paskui drugelį pro karo siaubiamą šalį, drugelių vis daugėja ir daugėja, kol knygos puslapiai tampa ryškūs ir spalvingi. Drugeliai – vilties ženklai, nuo herojiškų žygių iki paprasčiausios vaiko šypsenos, viskas įkvepia ir neleidžia sustoti, nuleisti rankų ir prarasti vilties.

Žinau, kad dalis žmonių jau pavargę nuo karo temos, net nebenori apie tai kalbėtis su vaikais, bet karas, deja, amžina tema, o ši knyga puikus būdas prie jos sugrįžti, prisiminti, ką reikia taika, šviesa ir laisvė, ir kodėl net tamsiausią akimirką nereikėtų paleisti jų iš akių, visai kaip to geltono plevenančio drugelio.

Dauguma vaikų anksčiau ar vėliau bent retkarčiais pajunta gėdą dėl savo tėvų. Iš šeimos apsupties išeidami į visuomenę jie ima lyginti save ir savo aplinką su kitais vaikais. Štai ir Efraimas pastebi, kad jo tėtis kitoks nei bendraamžių – jis bijo baisių filmo scenų, neplaukioja, kur gilu, važiuodamas dviračiu garsiai dainuoja, net iškepa pyragą darželio pyragų konkursui. Patį baisiausią pyragą... Bet gal vis dėlto jo tėtis nėra toks jau blogas? Juk su juo gera ir saugu, jis tik truputėlį kitoks nei visi.

Šioje baltosiomis eilėmis parašytoje paveikslėlių knygoje vaikas nėra teisiamas dėl savo jausmų, bet skatinamas geriau pažinti savo tėtį ir pastebėti, įvertinti jo išskirtinumus. Paliečiama ir daugiau svarbių temų, pavyzdžiui, vaizduojamas apverstas tradicinės šeimos vaizdinys – mama retai būna namuose, vis įnikusi į darbus, o tėtis skiria kur kas daugiau dėmesio vaikui ir jo auklėjimui, ir visaip kaip stengiasi, kad jam gyvenime nepritrūktų nei dėmesio, nei smagumų.

Lukas taip dažnai yra užgožiamas savo bendraklasių, kad yra tapęs nematomu berniuku. Niekas nepastebi jo piešinių, darbelių, net mokytoja jį praleidžia pro akis. Atrodytų, iš nematomumo vieni minusai, bet kai vaikai žaidžia slėpynių – jis nepralenkiamas. Dabar, kai visi užsinori su juo draugauti, jis tampa kur kas labiau matomas, ir slėpynės nebesiseka... Bet gal tai nėra jokia kliūtis užsimezgusioms draugystėms? Šviesi istorija apie kartais sudėtingus santykius tarp bendraamžių ir tai, kad kartais tai, ką laikome minusais, galima paversti didžiausiu pliusu. Beje, tai dvikalbė knyga, joje tekstą rasite lietuvių ir anglų kalbomis.

Jurga Vilė nebe pirmą kartą savo kūryboje parodo dėmesį gyvūnų pasauliui ir tai, kaip žmonės jį veikia. O naujausioje jos knygoje susilieja dvi temos – berniuko, netekusio mamos, istorija ir jūros vėžlių gelbėjimas. Mama labai mėgo jūrą ir vėžlius, tad po mirties panoro, kad jos pelenai būtų išbarstyti būtent ten. Oseano tėtis papasakojo, kad jos pelenus prarijo vėžlė, tad berniukas ją praminė mama vėžle. Rodos, kartais stebėdamas vėžlę jis net jaučia mamos buvimą šalia, jos dainas. Tačiau ką daryti, kai mylimiems vėžliams dėl žmonių šiukšlių iškyla mirtinas pavojus?

Tai poetiška paveikslėlių knyga jau kiek labiau paaugusiems vaikams, kurie, padedami suaugusiųjų, galės suprasti šią liūdesio, grožio ir vilties persmelktą istoriją.