Sausio vaikų ir paauglių knygų TOP10

Nuo mielybių iki siaubo, nuo pasaulio pažinimo iki ateities, kurios nenorėtume pažinti. Nuo pasakojimų apie svarbiausias vertybes iki detektyvų, versiančių pasukti galvas. Nuo trumputėlių paveikslėlių knygų iki kelių šimtų puslapių romanų. Toks šį kartą knygų vaikas ir paaugliams topas.

Parengė Eglė Baliutavičiūtė

Be galo miela skiemenuota paveikslėlių knygelė, kurioje maža mergaitė pasakoja, kaip jai gera turėti du meškius. Kaip jie rūpinasi ir padeda jai, ir kaip ji atsilygina tuo pačiu.

Kas tas mažasis meškis iš iliustracijų tuojau suprantame – tai mylimas pliušinis žaisliukas. O kas yra didysis – intriga išlaikoma iki pabaigos, nes iki tol didysis visada vaizduojamas tokiu kampu, kad nebūtų galima suprasti. Tik pabaigoje leidžiama suprasti, kad ta mergaitės tėtis, o meškiu jį vadina todėl, kad jo žieminė kepurė – su ausytėmis.

Ši paveikslėlių knygelė pavyzdys, kaip stipriai tekstas ir iliustracijos gali papildyti viena kitą. Tekstas čia labai abstraktus, nėra jokių aplinkos detalių, veiksmo vietos aprašymų, jas visas sukuria jaukios akvarelinės iliustracijos, nukeliančios į jaukią žiemą gamtoje, kur pagrindinė veikėja su savo meškiais žaidžia ir dūksta. Ne visuose puslapiuose teksto ir iliustracijų santykis itin akivaizdus, todėl skaitytojui reikia pasukti galvą.

Nors knyga skiemenuota, ji nebūtinai tik vaikams, pradedantiems mokytis skaityti.

„Apie vieną Lokį Tokį“ – poemelė apie vargšelį Lokį, kurį pakirdusį po žiemos miego prislegia baisulingas skausmas. Kerta į paširdžius, akyse sukasi žvaigždės, tačiau Lokys niekaip negali suprasti, kas tai per skausmas. Rudasis keliauja po Lietuvą ir vis kalbina įvairius gyvūnus jam padėti susiprasti, kas jį taip kankina ir kaip pasitaisyti sveikatą. Tačiau nei vienas iš sutiktųjų nežino ir net nelabai dėmesį kreipia į Lokio bėdą, tik burbteli kokią nesąmonę – kiškiui Lokio uodega neįtinka,  ežiui – liežuvis, briedžiui – akys... Tik pelėda, kuri, kaip įprasta daugybei pasakų, yra išmintinga, sugeba įminti Lokio skausmų priežastį – per žiemą jis tiesiog labai pasiilgo savo draugų:

Pasiilgai, tačiau tai suprasti sunku,

Ir tada, rodos, skauda, nebūna jėgų. (p. 35)

Poemėlė visai trumputė, tačiau dėl sudėtingesnės raiškos, šmaikštybių, metaforų ir net ironijos ji labiau tinkama ne patiems mažiausiems vaikams. O pagrindinė mintis svarbi ir mažam, ir dideliam – kaip svarbu pažinti savo jausmus, ir kad kartais jie būna tokie stiprūs, kad net, rodos, fiziškai skauda.

Knygos iliustracijos pasirodė nors humoristine linija artimos siužetui, bet spalviškai kiek blankokos lyginant, tačiau bet kokiu atveju knyga verta dėmesio. Beje, šios kaip ir kitų fondo „Švieskime vaikus“ leistų knygų knygynuose neįsigysite, tačiau galite rasti bibliotekose.

Tai jau antra poeto ir vaikų rašytojo Pauliaus Norvilos knyga vaikams, pirmoji „Strykt pastrykt!“ (iliustravo Jurga Šulskytė) 2019 m. dalyvavo akcijos „Metų knygos rinkimai“ vaikų knygų penketuke.

Didaktinių tonų ir socialinės kritikos nestokojanti pasaka mįslingu pavadinimu „Gė“ kviečia mažuosius susipažinti su žvirbleliu, kuris manosi esąs labai gudrus ir protingas. Nors ir pavojinga bei draudžiama, jis įsigudrina apsigyventi didžiuliame prekybos centre. Juk čia yra visko, ko reikia – jį net pernelyg sočiai lankytojai privaišina trupiniais, čia, pasirodo, visai saugu ir jauku. O už vis puikiausia, kad visi juo taip žavisi, kad jis net tampa prekybos centro žvaigžde ir yra fotografuojamas reklamai!

Tapęs prekybos centro pramogų dalimi žvirblis gauna naują vardą – Gė. Kodėl Gė? Nes tai prekybos centro ženklas – milžiniška G raidė. Turbūt ne man vienai iš karto kyla asociacija su „Gariūnais“…

Knygoje kritikuojamas filisteriškas gyvenimo būdas, mėgavimasis tuštybe, prigimties ir laisvės iškeitimas į patogumą. Tačiau žvirbliui suteikiama proga susiprasti ir jis ja pasinaudoja – gelbėdamas kitą, išgelbsti ir save.

Pasaka neilga, tačiau talpi, tinkama ir mažesniems vaikams, ir pradinukams.

Ilona Ežerinytė – geriau žinoma kaip knygų paaugliams „Sutikti eidą“, „Verksnių klubas“, „Skiriama Rivai“ autorė. O ši knyga jos knyga yra antra mažesniems skaitytojams.

Vilkiukas labai smalsus, jis turi begalę klausimų: ar jis greitas? ar jis didelis? ar jo kailiukas švelnus? Laimei, tėtis turi atsakymus į visus mažylio klausimus. Jo atsakymai paremti palyginimais, kurie padeda mažyliui suprasti, kad nėra vieno aiškaus atsakymo, kad viskas priklauso nuo perspektyvos. Pavyzdžiui, lyginant su žirafa, vilkiukas yra labai mažas, o lyginant su varle – labai didelis. Kiekvieną kartą atsakęs į klausimą, tėtis prideda: „Taip jau yra. Toks gyvenimas! Toks ir ne kitoks.”

Visas pasakojimas paremtas pasikartojimais, kurie mažiesiems skaitytojams paprastai labai patinka, padeda įsiminti tekstą ir jo ritmą.

Knyga užbaigiama labai mielais tonais, mažylis paklausia, ar tėtis jį mylį. Tėtis, be abejo, ir į šį klausimą turi atsakymą, tačiau jis labai stipriai skiriasi nuo visų kitų jo atsakymų, o tai tik dar labiau paryškina ir taip ypatingą atsakymą: „Nesvarbu, ar tu didelis, mažas, storas, plonas, padūkęs, paklusnus, garsiai ar tyliai kauki, esi stiprus ar silpnas. Aš tave visada mylėsiu. Taip jau yra. Toks gyvenimas! Toks ir ne kitoks.“

Trisdešimt šeši Lietuvos, Latvijos ir Estijos vaikų knygų rašytojai bei iliustruotojai sukūrė aštuoniolika knygiukų lygybės, kultūrinės įvairovės, žodžio laisvės temomis, kviečiančiais nesivadovauti stereotipais, susijusius su negalia, lyčių vaidmenimis, amžiumi, išmokti susikalbėti su kitokiais nei tu pats.

Knygiukai labai įvairūs, vieni autoriai temą pasirinktą temą nagrinėja tiesmukiškiau, kiti sudėtingiau, išmoningiau, vieni siūlo aiškią žinutę, kiti verčia pasukti galvą. Yra čia ir tekstų-žaidimų, eiliuotų istorijų, grožinių ir pažintinių. Kiekvienam iš jų pristatyti neužtektų vietos, tad tepasakysiu, kad man įspūdį padarė ne vienas knygiukas, bet po svarstymų išsirinkau tris pačius pačiausius, tai „Nebylūs lyg žuvys“ (sukūrė Agnese Vanaga ir Gerda Märtens), „Rankos, kuriose gimstama“ (sukūrė Rasa Bugavičute-Pēce ir K2rte) bei „Skundas. Visų gyvų (ir mirusių) būtybių teisių apsaugos tarnybai“ (sukūrė Kotryna Zylė ir Mārtiņš Zutis“.

Kadangi projekto tikslas – tarptautinė Baltijos autorių kūrybos sklaida, knygiukai išversti net į 10 kalbų! Galimybė tą pačią knygą skaityti keliomis kalbomis gali būti aktuali ir dvikalbėje aplinkoje augantiems lietuvių vaikams.

Lietuvai projekte atstovavo Marius Marcinkevičius, Kotryna Zylė, Lina Itagaki, Agnė Nananai, Justinas Žilinskas, Evelina Daciūtė,  Paulius Norvila, Giedrė Rakauskienė, Eglė Gelažiūtė-Petrauskienė, Eidvilė Viktorija Buožytė, Laimutė Varkalaitė ir Ieva Babilaitė. Kiekvienas iš jų dirbo su kitos kūrėju.

P. S. Knygiukas – tai iš A4 formato lapo išlankstoma 8 puslapių miniatiūrinė knygelė.

Knygiukus nemokamai galima atsisiųsti adresu: www.tinybooks.eu.

Labai smagi užduočių knyga, kurioje galima prasmegti ilgam! Tai itin detalus ir šimtus atskirų siužetų turintis labirintų detektyvas, kurio kiekviename atvarte vaikas gauna po keletą mažesnių ir didesnių užduočių.

Pagrindinė intriga – pagauti vagį Poną X, kuris planuoja pavogti Labirinto kubą nuo prabanga tviskančio Imperijos labirinto bokšto. Ne veltui į jį kėsinasi, tas kubas labai brangus ir naudingas, jis aprūpina elektra visą labirintų miestą, be jo, naktį būtų labai tamsu...

Norint sugauti nusikaltėlį, teks pasitelkti kruopštumą, atidumą, pastabumą, kantrybę bei atmintį.

„Pjeras. Labirintų detektyvas“ iš panašių knygų išsiskiria detalumu ir sudėtingumu, todėl yra labiau tinkamas jau paaugusiems vaikams ir net suaugusiems.

Tai istorija apie dvi sesutes – ketvirtokę Godą ir pirmokę Saulę. Goda santūri mergaitė, o Saulė – nuolat besišypsanti vėjavaikė. Godai nelabai patinka būti vyresniąja seserimi ir ji šiek tiek pavydi, kad Saulė taip lengvai su visais susidraugauja. Tačiau likusios visai savaitei su seneliu ir dienas leisdamos Žirgynėje, kur mokosi joti, mergaitės patiria daug nuotykių ir netgi pavojų, po kurių tarp jų užsimezga labai tvirta draugystė ir išgaruoja visi Godos pykčiai. Neįtikėtina, kiek visko gali įvykti per vieną savaitę!

Autorė sukūrė įdomų, saikingą pasakojimą, kuriame netrūksta ir nuotykių, ir nesumeluotų vaikų emocijų bei išgyvenimų. Svarbiausia, kad net ir nelabai gražios vaikų mintys čia nėra teisiamos, nepamokslaujama, o leidžiama patiems veikėjams suprasti savo klaidas ir jas ištaisyti.

Beje, pirmoji knyga apie Godą ir Saulę „Mano sesė ir aš“ 2018 m. pelnė Vaikų literatūros premiją. Tačiau šių knygų paeiliui nebūtina skaityti, nes kiekvienoje pasakojamos atskiros istorijos.

Nepaprastai meniškos pažintinės knygos jauniems smalsuoliams. Knygose susijungia biologija, fizika, inžinerija, menas ir subjektyvus pasaulio patyrimas.

Ukrainiečių autorių pažintinių paveikslėlių knygų diptikas kviečia į regos „Taip aš matau“ ir klausos, garsų pasaulį „Garsiai, tyliai, kuždomis“ pažvelgti iš įvairiausių perspektyvų, suprasti, kiek daug mums pasaulio atskleidžia rega ir klausa, kaip, šie pojūčiai mus veikia, kaip be jų išsiverčia neregintys ar negirdintys žmonės?

Knygose susipina aiški, moksliškai tiksli, nuasmeninta kalba be pagražinimų ir subjektyvi pasakotojo kalba, kurioje atspindi įvairūs potyriai, jausmai, pastebėjimai, kartais ta kalba netgi poetiška, skatinanti pamąstyti apie didesnius, neregimus ir neapčiuopiamus dalykus, kartais net paradoksaliai skambančius dalykus: kad išgirsti ir suprasti vienas kitą galime ir tyloje, kad net nematydami, galime justi visas pasaulio spalvas.

Didesniąją knygų dalį sudaro vizualinė kalba, bet nėra perkrovos, atrodo, kad viskas iki smulkmenų apgalvota, . Ryški ir žaisminga vizualinė raiška primins XX a., ypač antros pusės, dizaino sprendimus – knygų iliustracijų, plakatų, afišų, – bet kartu su moderniu, šiuolaikišku polėkiu.

Šių knygų adresatas yra dvigubas, jos ir ūgtelėjusiam vaikui, nes yra sudėtingesnių žodžių ir reiškinių paaiškinimų, bet sužavėti bei nustebinti gali ir suaugusįjį.

2018 m. pelnė prestižinį „Bologna Ragazzi" apdovanojimą negrožinės literatūros kategorijoje.

„Žudiko beždžionė“ didžiulės apimties nuotykis detektyvas, nukeliantis į XX a. pradžią po pirmojo pasaulinio karo, o knygos geografija apima pasaulį nuo Portugalijos iki Indijos, nuo Atlanto iki Ramiojo vandenyno. Salė Džouns – intelektu žmogui prilygstanti beždžionė – ir jos draugas, kurį vadina Šefu, užsidirba gabendami krovinius vandenų keliais. Vieną kartą jiedu yra įpainiojami į keblų reikalą ir Šefas apkaltinamas žmogžudyste, o Salė Džouns turi slėptis, kad jos nesumedžiotų. Gorila žino, kad Šefas nekaltas ir ji pasirengusi padaryti viską, kad jam padėtų, tik kelias bus ilgas ir nelengvas.

Ši knyga – Salės Džouns memuarai, gavusi rašomąją mašinėlę ji ryžtasi užrašyti viską, ką jai teko patirti nuo pat laimingų dienų su Šefu plaukiojant jūromis iki kol draugų padeda sugebėjo išgelbėti Šefą iš kalėjimo. Ne veltui knyga tokia ilga – Salei Džouns tenka sutikti daugybę žmonių, patirti išdavysčių ir blogio, bet taip ir sutikti tikrų draugų bei patirti žmonių gerumą, leisti į bauginančius nuotykius ir tikėtis geriausio.  

Nors knygos apimtis nemaža, tačiau nei nuobodu, nei sunku – nuotykis keičia nuotykį, skyriai trumpučiai, o kalba nesudėtinga. Reikėtų pažymėti ir tai, kad šioje knygoje nėra nieko išskirtinai vaikiško, visi personažai suaugę, jų nuotykiai ir nutikimai iš suaugusiųjų pasaulio, tačiau autorius sukūrė tokią senąją klasika dvelkiančią knygą (ne kartą į galvą atėjo Jules‘is Verne‘as ar Charlesas Dickensas), kurią gali skaityti ir jaunieji paaugliai, ir paprasto, bet įtaigaus, skaidraus ir nuoseklaus nuotykinio pasakojimo išsiilgę suaugusieji.

Knygoje yra politinių intrigų, vaizduojamas kolonialistinis pasaulis, tačiau pasakojimas nėra tuo perkrautas, todėl net ir mažai apie tai nusimanantis nesijaus nuskriaustas ar ko nors nesupratęs.

Kaip neretai nutinka ilgoms knygoms – ir šioje justi, kad tekstas vietomis yra ištęstas, pernelyg detalus, kai kurios linijos, atrodo, veltui stipriai išplėtotos, nes mažai kuo papildo pagrindines. Ne kartą kyla klausimų, kodėl pagrindinė veikėja nekomunikuoja ir nepadeda draugams spręsti bylos, nes nors nekalba žmonių kalba, viską puikiai supranta ir geba rašyti – juk užrašo viską, kas jai nutiko!

„Žudiko beždžionė“ – pirma iš švedų rašytojo ir dailininko Jakobo Wegeliuso sukurtos serijos apie beždžionę Salę Džouns knygų. Beprotiško populiarumo Švedijoje sulaukęs nuotykinis detektyvas 2014 m. buvo įvertintas Augusto premija kaip geriausia Metų knyga vaikams ir pelnė daugybę kitų literatūrinių apdovanojimų.

„Skaistybės metai“ – tamsi siaubo distopija, skirta stiprių nervų skaitytojams, nes knygoje nestinga itin žiaurių scenų, smurto ir kraupių vaizdinių.

Du kūriniai, kurių eilutes autorė pasirinko epigrafams, iš esmės atskleidžia knygos pobūdį. Tai Margaret Atwood „Tarnaitės pasakojimas“ ir Williamo Goldingo „Musių valdovas“. Kaip ir „Tarnaitės pasakojime“ skaitytojas nukeliamas į itin patriarchalinę visuomenę, kurioje sankcionuojama visa moterų veikla – jos neturi netgi teisės susitikti. Tikima, kad šešiolikos metų sulaukusios merginos įgyja magiškų galių, galinčių išvaryti vyrus iš proto ir sugriauti jų taip puoselėjamą visuomenės tvarką. Todėl kasmet šešiolikmetės trylikai mėnesių ištremiamos į salą, kad gyvendamos vienos atsikratytų savo galių ir grįžtų į visuomenę pasiruošusios būti nuolankiomis žmonomis. Tie mėnesiai vadinami skaistybės metais.

Kaip būdinga paauglių distopijoms – pagrindinė veikėja Tiernė išsiskiria iš kitų merginų maištingu būdu ir visai netrokšta būti tylia žmonele, gimdančia vieną vaiką po kito. Ji apskritai nelabai tiki savo visuomenės tvarka ir nejaučia jokių ypatingų galių, esą ją jau tuojau apimsiančių.

Merginų persikėlimas į salą tematiškai ir idėjiškai seka „Musių valdovo“ pėdomis – netrukus stovykloje panyrama į prietarus, prasideda konkurencija, patyčios, peraugančios į viena kitos žalojimą, persekiojimą, beprotybę ir tamsą. O skaitytojas autorės vedžiojamas už nosies – ar tai yra toji pavojingoji magija, ar kažkokiu kitu būdu sukeltas proto aptemimams.

Knygoje neišvengta, o greičiau nė nevengta įvairių paauglių literatūros klišių – išskirtinės veikėjos, meilės trikampio, tam tikros saldybės, be kurių knyga galėjo būti kur kas įdomesnė, jei būtų ieškota kitokio kelio, gal tuomet literatūrine verte labiau priartėtų prie tekstų, į kuriuos referuoja knygos pradžioje. Kaip ir norėjosi stipresnių, ryškesnių charakterių, dabar beveik visi yra vienaplaniai, atstovaujantys tam tikras idėjas ar vaidmenis.

Nepaisant klišių, knyga įtraukia, skaitytojas klaidinamas ir apgaunamas, o tai, kaip jis vertina situaciją, drumsčia pasakotojos – Tiernės – žvilgsnis, kuris nei objektyvus, nei visai patikimas, nes vaizduojasi esanti išskirtinė, nėra tokia protinga ir įžvalgi, kokia save laiko.

Po šokiruojančiu pirminiu knygos sluoksniu, esti totalitarinės ir patriarchalinės sistemos kritika, parodymas, kaip tokios sistemos skriaudžia daugumą, kad staigūs pokyčiai, kad ir kaip trokštami, ne visada įmanomi, o didžiausias maištas kartais yra tiesiog nepasiduoti ir eiti nors ir mažyčiais, menkai pastebimais žingsneliais į priekį. Pabaiga, kai kuriuos nustebins, o kai kuriuos nuvils, bet ji tinkama šiai knygai.

Paauglių literatūra nuo pat XX a. pusės kvestionuoja įvairiausius tabu, kas dera ir nedera knygose paaugliams. Ši knyga – ryškus pavyzdys, kaip tabu tarp turinio suaugusiems ir vyresniems paaugliams beveik nebelieka.