Spalvingas Viekšnių fotografo J.Kinčino gyvenimas – taisė laikrodžius, nuomavo dviračius, vaidino Tadą Blindą

Multimedija parengta 15min bendradarbiaujant su Fotografijos muziejumi – Šiaulių „Aušros“ muziejaus padaliniu – įgyvendinant publikacijų ciklą „Fotografų Lietuva: pasakojimai vaizdais“.  

Nedidelis šiaurės Lietuvoje, Mažeikių krašte, esantis Viekšnių miestelis Lietuvos kultūrai išugdė būrį žymių asmenybių: brolius Mykolą, Vaclovą ir Viktorą Biržiškas, aviacijos pradininką Aleksandrą Griškevičių, istorikę Vandą Daugirdaitę-Sruogienę, rašytoją Juozą Erlicką, maestro Juozą Miltinį, fotografą, keliautoją Paulių Normantą.

Mažiau žinomas, tačiau tarpukariu buvęs tikra vietos įžymybė, pirmasis miestelio fotografas Jonas Kinčinas Viekšniuose gimė 1900 m. vasario 9 d. Fotografijose jis įamžino savojo laikmečio miestelėnų portretus, svarbiausias jų gyvenimo akimirkas bei šio nedidelio, tačiau istorija turtingo miestelio įvykius.  

Mūsų dienas pasiekė, kaip spėjama, daugiau kaip pusė – apie 5000 – J.Kinčino stiklinių negatyvų, datuojamų 1927–1940 m. laikotarpiu. Kiti negatyvai pražuvo, sudužo, dalį apgadino netinkamos saugojimo sąlygos bei laikas. Tačiau tai, kas išliko, liudija ne tik fotografo profesionalumo, tačiau ir neabejotiną talentą bei sumanumą.

Baigęs tik pradžios mokyklą, apie 1920-uosius J.Kinčinas savarankiškai ėmė mokytis fotografijos amato skaitydamas knygas užsienio kalbomis, taip pat ir tuo metu Lietuvoje jau bepasirodančius pirmuosius lietuviškus fotografijos pradžiamokslius.  

Beje, fotografas mokėjo ne tik vokiečių ir rusų kalbas, tačiau susikalbėdavo ir jidiš, mat miestelyje gyveno gausi žydų bendruomenė, kurios narius J.Kinčinas taip pat įamžino savo darbuose.

Dienos šviesos paviljoną, kuriame daugiausia ir darbavosi, fotografas buvo įsirengęs nuomojamo namo kiemo pašiūrėje dabartinėje Dariaus ir Girėno gatvėje (anuomet – Stoties g. 22). Tiesa, nei namas, nei paviljonas iki mūsų dienų neišliko.   

Prie vartelių kabėjo iškaba: „Fotografija J.Kinčino“, o šalia kairėje – „Sutaiso laikrodžius J.Kinčinas“. Tiesa, vėliau paliko tik fotografuotis kvietusią iškaba, nors laikrodininko bei juvelyro darbo neapleido ilgus metus. Užtat viekšniškiams pagaliau nebereikėjo vykti nusifotografuoti į Mažeikius, Šiaulius ar Telšius, tad jo ateljė greitai išpopuliarėjo Viekšniuose ir miestelio apylinkėse.

Fotografavimui J.Kinčinas naudojo firmos „Zeiss Ikon“ kameras, o „Agfa“ ir „Kodak“ fotomedžiagų vykdavo pirkti net į Vokietiją. Matyt, būtent tai ir nulėmė jo negatyvų bei nuotraukų kokybę.  

Darbo ateljė buvo daug ir neretai šiame versle J.Kinčinui padėdavo ir kiti šeimos nariai: dukra nešiodavo fotografijoms gaminti reikalingą vandenį, o nuotraukas dažniausiai spausdindavo žmona Elena specialiai tam darbui pritaikytoje kamaroje.

Iki 1931 m. savo studijoje fotografas naudojo dvi dekoracijas, tikėtina, pirktas specialioje fotoparduotuvėje. Vienoje jų buvo nupieštas kalvų apsuptyje tolumoje skendintis miestas, kitoje – miglotas peizažas su medžiais. Vėliau jis naudojo dar vieną dekoraciją, kurioje buvo mėgėjiškai nupieštas prabangaus kambario su portjeromis interjeras.  

Jo ateljė, pagal tų laikų papročius bei madas, buvo gan įprastas rekvizitas: pintas staliukas ir krėslai, stalai, gėlės, knygos, fotografijų albumas. Beje, norintys galėjo nusifotografuoti net ir su dviračiu – J.Kinčinas užsiėmė net jų nuoma. Klientų patogumui ateljė buvo specialus fotografijų albumas, iš kurio jie galėjo pasirinkti norimas pozas ir daiktus, su kuriais būtų fotografuojami.

Vis dėlto, J.Kinčinas neužsidarė vien tik savo studijoje: daug jo portretų padaryta viekšniškių namuose, kiemuose ar sodeliuose. Neliko neužfiksuotos ir miestelio šventės bei svarbesni įvykiai, tokie kaip Vytauto Didžiojo paminklo statyba, Viekšnių bažnyčios gaisras ar Tilto per Ventą rentimas, sporto varžybos ir skautų susibūrimai.  

Ilgą laiką būdamas vieninteliu fotografu Viekšniuose, J.Kinčinas imdavosi įvairiausio darbo: fotografuodavo dokumentams, darydavo reprodukcijas, iš keleto fotografijų montuodavo grupinius portretus, vinjetes. Pasitaikydavo ir netradicinių atvejų: tekdavo talkinti policijai fotografuojant nelaimingo atsitikimo auką ar tvarkos sergėtojams įkliuvusį sukčių.

Vis dėlto, didžiausią jo fotografinio palikimo dalį sudaro miestelio ir apylinkių gyventojų pavieniai ir grupiniai portretai, krikštynų, pirmosios Komunijos, vestuvių, mokyklos baigimo ar laidotuvių nuotraukos. Iš jo nuotraukų žvelgia įvairaus amžiaus, skirtingų tautybių, tikėjimų ir visuomeninės padėties vyrai, moterys, vaikai ir ištisos šeimos.

Pasak fotografijos istoriko Stanislovo Žvirgždo, J.Kinčinas fotografavo išmoningai, stengėsi parinkti įdomias, išraiškingas, nors mūsų dienų požiūriu ir banalias pozas, bandė eksperimentuoti, daug dėmesio skirdamas kompozicijai, apšvietimui ir net, regis, paprasčiausioms situacijoms surasdavo savitą meninį sprendimą.  

„Fotografuodamas portretus jis naudojo minkštą apšvietimą ir minkštai piešiančią optiką. Žmonės jo portretuose orūs, dvasingi, tarsi pakylėti nuo kasdienybės. Retsykiais, norėdamas sukurti efektingus portretus, J.Kinčinas pasitelkdavo vadinamąjį „rembrantišką“ apšvietimą: pro langą krentančią saulės šviesą, kuri iš ateljė prieblandos išgriebdavo tik žmonių veidus ir juos supančius daiktus“, – rašė S.Žvirgždas.

J.Kinčinas buvo labai įvairiapusis, plačių interesų ir smalsus žmogus. Miestelyje buvo žinomas ne tik kaip fotografas ir laikrodininkas, juvelyras ir dviračių nuomos punkto savininkas, tačiau ir kaip dramos mėgėjų būrelio narys, suvaidinęs net Tadą Blindą.

1933 m. su dviem savo fotografijomis „Keramika“ jis dalyvavo „Putpelės“ draugijos surengtoje visos Lietuvos fotomėgėjų parodoje Šiauliuose.  

Antrasis pasaulinis karas tapo lūžiu J.Kinčino gyvenime. Šeima buvo iškraustyta iš namo, kuriame gyveno ir dirbo, o 1940 m. už gatvėje nufotografuotus kariškius jis buvo areštuotas. Tiesa, tąkart už fotografą laidavus jo studijoje mėgusiems lankytis kareiviams, jis buvo paleistas. Vis dėlto, sovietų valdžia nepasitikėjo aktyviu, viskuo besidominčiu, su užsienio firmomis bendraujančiu ir viską miestelyje fotografuojančiu asmeniu. Galbūt tai ir buvo viena priežasčių, kodėl netrukus po karo J.Kinčinas šį amatą beveik visiškai ir apleido.  

Vieni paskutinių jo darbų buvo susiję su sovietinių pasų keitimu. Naujiems dokumentams reikėjo žmonių portretų, tad J.Kinčinas, kaip ir daugelis kitų fotografų, taupydamas deficitines medžiagas, fotografavo juos susodinęs grupėmis, o vėliau, spausdindamas nuotraukas, iškadruodavo po vieną. Tuomet šio darbo buvo tiek daug, kad fotografui net teko samdytis pagalbininkus. 

Vis dėlto, po karo vis sunkiau jam sekėsi gauti medžiagų fotografuoti, o ir sveikata silpnėjo. Susilaužęs koją, J.Kinčinas visai liovėsi fotografavęs ir užsiėmė tik laikrodžių taisymu. Mirė 1966 m. vasario 28 d., tik ką paminėjęs savo 66-ąjį gimtadienį.  

Nuotraukos Jonas Kinčinas iš Šiaulių „Aušros“ muziejaus fondų  

  Tekstą parengė Gediminas Kajėnas pagal Stanislovo Žvirgždo ir „Aušros“ muziejaus medžiagą  

  Įgyvendinimas Lina Zaveckytė