„Susipažinkime“. Baltarusiai Lietuvoje: ką iš tiesų žinome apie baltarusių tautinę mažumą?

Lietuvius su baltarusiais sieja šimtmečius besitęsusi bendra istorija. Tačiau šios bendruomenės nariai iki šiol sako susiduriantys su mitais, kad neva atvyko čia tik po Lietuvos nepriklausomybes atgavimo. 15min tęsia pasakojimų ciklą „Susipažinkime“, kurio tikslas pažinti mūsų šalyje gyvenančias tautines mažumas. Tad kviečiame pažinti baltarusių bendruomenę Lietuvoje.

Baltarusiai Lietuvoje

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais baltarusiai daugiausia telkėsi Vilniuje. Nuo XVII a. vidurio jų gyveno ir Vilniaus apylinkėse. Po 1709–1711 m. maro baltarusių ypač pagausėjo į ištuštėjusius dvarus (daugiausia Rytų Lietuvoje) atkėlus baltarusių baudžiauninkų. Dauguma Lietuvos pietrytinės dalies lietuvių po Lenkijos ir Lietuvos valstybės žlugimo baltarusėjo, bet 1920 07 12 Taikos sutartimi su Sovietų Rusija nustatant Lietuvos rytinę sieną katalikai buvo laikomi etniniais lietuviais. Ilgainiui čia susiformavo baltarusių etninė grupė, vadinanti save tuteišiais, t. y. čionykščiais. 1920 Lenkijai okupavus Lietuvos pietrytinę dalį, jie sparčiai lenkėjo.

Dauguma dabar Lietuvoje gyvenančių baltarusių įsikūrė po Antrojo pasaulinio karo: 1989 gyventojų surašymo duomenimis, 73,1 proc. Lietuvos baltarusių gimę ne Lietuvoje (66,3 proc. gimė Baltarusijoje). Baltarusiai į Lietuvą migravo iki 1990 m. 1959 m. jie sudarė 1,1 proc., 1970 – 1,5 proc., 1979 ir 1989 – 1,7 proc. Lietuvos gyventojų.

2011 m. gyventojų surašymo duomenimis, Lietuvoje gyveno 36 227 baltarusiai. 2018 pradžioje baltarusiai sudarė 1,2 proc. Lietuvos gyventojų. Dauguma baltarusių (85,2 proc.) gyvena Vilniuje (47,9 proc.), Klaipėdoje, Visagine ir Lietuvos pietryčių miestuose. Taip pat Šalčininkų, Švenčionių, Vilniaus, Trakų rajonų savivaldybių teritorijose (3,8–5,5 proc. šių teritorijų gyventojų).

Gudų kultūros draugijos pirmininkas Aliaksandras Adamkovičius teigia, kad lietuviai ir baltarusiai iki šiol turi daug bendro. Iš tikrųjų, tokio pat kultūros paveldo galima aptikti abiejose šalyse.

„Daug architektūros paveldo yra dabartinėje Baltarusijos teritorijoje. Tai Lydos, Krėvos, Naugardo pilys. Jungia mus ir Radvilų šeima – Nesvyžiuje buvo didelė Radvilų rezidencija, ne tik čia, Lietuvoje. Kartu kovojome ne viename mūšyje. Galų gale neseniai perlaidojome mūsų bendrus sukilimo vadus“, – apie bendrą Lietuvos ir Baltarusijos istoriją pasakoja A.Adamkovičius.

Pasak jo, net abiejų tautų kalbose yra nemažai panašumų, nes vieni iš kitų perimdavo žodžius. Bendros LDK tradicijos neišnyko ir vėliau, nemažai šeimų sudarė skirtingų tautybių atstovai.

Norėjo prisidėti prie istorijos išsaugojimo

A.Adamkovičius gimė Baltarusijoje, jo tėvas buvo lietuvis, motina – baltarusė. Tačiau gyvenimas vyrą atvedė į Lietuvą. Čia jis baigė tuometinį pedagoginį institutą, tačiau savo šaknų jis nepamiršo. Lietuvių kalbos institute jis apsigynė disertaciją apie lietuvišką vardyną Baltarusijoje.

Augęs mišrioje šeimoje, jis prisimena, kad namuose buvo visuomet švenčiamos tiek stačiatikių, tiek ir katalikų šventės. Gyvendamas Lietuvoje, jis pamatė, kad informacijos apie Lietuvos baltarusius yra per mažai, todėl nusprendė prisidėti prie jos skleidimo.

Daugiau nei 30 metų veikiančios Gudų kultūros draugijos pirmininkas A.Adamkovičius teigia, kad svarbiausia jiems – puoselėti Lietuvoje gudų kultūrą ir kalbą. Pasak jo, daugiausia baltarusių šiuo metu gyvena Vilniuje. Tačiau anksčiau gausios baltarusių bendruomenės buvo ir Druskininkuose, Kaune, Švenčionyse.

„Nors pagrindinis mūsų tikslas saugoti baltarusių kultūrinį palikimą Lietuvoje, ne ką mažiau svarbu mums yra parodyti, kaip baltarusiai čia gyveno anksčiau. Jei atkreipsime dėmesį, pamatysime, kad Vilniuje ant įvairių pastatų kabo nemažai baltarusiškų lentelių – Arklių gatvėje, prie Aušros vartų, Vokiečių gatvėje. Tai liudija, kad Vilniuje baltarusiai gyveno ir buvo šio miesto dalimi.

Be abejo, daug kas sunyko. XX amžiuje Vilniuje buvo žymiai gausesnė baltarusių bendruomenė, gimnazijoje anuomet mokėsi daug vaikų. Dabar padėtis pasikeitusi, tačiau bandome išlaikyti ryšį tarp to, ką turėjome XX amžiuje, taip pat tarp to, kas yra šiandien“, – sako Gudų kultūros draugijos pirmininkas A.Adamkovičius.

Baltarusių kalbai būtinas atgimimas

Gudų kultūros draugijos pirmininkas teigia, kad bėgant laikui, baltarusiai asimiliavosi ir dalis jų ėmė kalbėti lenkiškai, kita dalis – rusiškai. Pasak jo, toks pasiskirstymas pirmiausia buvo susijęs su tikėjimu – katalikybę išpažįstantys baltarusiai perėmė lenkų kalbą, stačiatikiai – rusų.

„Nemažai jaunų baltarusių Lietuvoje jau nemoka savo gimtosios kalbos. Manau, kad tai didelė problema. Ją įrodo ir tai, kad Vilniuje esančioje Pranciškaus Skorinos gimnazijoje nėra daug mokinių, tik apie porą šimtų. Jei atsižvelgsime į tai, kad Lietuvoje iš viso gyvena apie 30 tūkstančių baltarusių, mokinių skaičius tikrai neatrodo didelis“, – pasakoja A.Adamkovičius.

Tiesa, jis primena, kad baltarusių kalba yra sunykusi ir Baltarusijoje.

„Rusinimo procesas prasidėjo dar prieš 200 metų. Dabar matome, kad ir Baltarusijoje maždaug 90 proc. mokyklų yra rusiškų. Rusų kalba dominuoja ir viešojoje erdvėje, televizijoje. Nenuostabu, kad jaunimas jau nebeturi, kur galėtų išmokti baltarusių kalbos. Jei anksčiau kaimiškose vietovėse daugelis dar buvo išsaugoję savo gimtąją kalbą, tai dabar pokyčiai įvyko ir ten“, – teigia A.Adamkovičius.

Tačiau jis įsitikinęs, kad padėtis keisis.

„Manau, kad reikia maždaug dviejų dešimtmečių, kad situacija visiškai pasikeistų. Jau dabar matome, kiek baltarusių Vilniuje eina švęsti Baltarusijos nepriklausomybės dienos kovo 25-ąją, nors jų tėvynėje ta data net nepripažįstama. Taip pat matėme, kiek baltarusių susirinko į sukilėlių vadų perlaidojimą Lietuvos sostinėje. Visa tai rodo, kad baltarusiai nepamiršo savo šaknų, istorijos. Todėl tikiu, kad nors dabar didžioji dalis baltarusių kalba rusiškai, pokyčiai įvyks ir jie ims bendrauti savo gimtąja kalba“, – įsitikinęs Gudų kultūros draugijos pirmininkas.

Mokykla saugo neįprastą meilės istoriją

Nuo 1919 m. iki 1944 m. Vilniuje veikė baltarusių gimnazija, išugdžiusi daug iškilių Baltarusijos tautinio atgimimo veikėjų. Pasak A.Adamkovičiaus, ši ugdymo įstaiga buvo ne tik itin svarbi baltarusių ugdymui, tačiau taip pat ir susijusi su neįprasta meilės istorija.

„Šioje mokykloje mokėsi Natalija Arsenjeva. Ji buvo rusė, žinomo rusų poeto Michailo Lermontovo proanūkė. Jos šeimai persikrausčius į Vilnių, Natalija įstojo į baltarusišką gimnaziją tik todėl, kad anuomet taip buvo pigiau. Tačiau laikui bėgant gimnazijoje ji pamilo savo mokytoją, rašytoją Maksimą Hareckį. N.Arsenjeva nerado kito būdo, kaip parodyti savo meilę mokytojui, todėl parašė jam eilėraštį baltarusiškai. M.Horeckis, perskaitęs eilėraštį, pasakė, kad tą akimirka gimė nauja baltarusių poetė“, – meilės istoriją pasakoja A.Adamkovičius.

N.Arsenjeva šiuo metu iš tiesų yra vadinama viena Baltarusijos literatūros klasikių. Ji parašė daug baltarusiams gerai žinomų eilėraščių. Deja, M.Horeckio likimas baigėsi tragiškai – 1937 m. jis buvo sušaudytas Tarybų valdžios nurodymu.

Tikslas – puoselėti kultūrą ir parodyti bendrumą

Gudų kultūros draugija kasmet organizuoja ne vieną renginį. Jie skirti ne tik baltarusių kultūros, istorijos puoselėjimui, bet taip pat bendrų lietuvių ir baltarusių tradicijų išsaugojimui. Pats tris knygas apie Lietuvos baltarusius išleidęs A.Adamkovičius teigia: „mes ne tik gyvenome vienoje valstybėje, bet dalijomės tradicijomis ir papildėme viena kitą“.

Pritaria jam ir Jelena Zabelskaja – Gudų mokyklos draugijos, įkurtos 2018 m., vadovė. Per kelerius gyvavimo metus jie suorganizavo ne vieną renginį tiek vaikams, tiek ir suaugusiems. Bendradarbiauja su baltarusių bendruomenėmis tiek kituose Lietuvos miestuose, tiek ir kitose šalyse.

„Savo veikloje daug dėmesio skiriame jaunimo ugdymui, aktyviam jaunų žmonių pilietiškumo ir tolerancijos skatinimui“, – teigia J.Zabelskaja.

2019 m., minint baltarusių Pranciškaus Skorinos gimnazijos šimtąsias metines, jaunajai kartai Gudų mokyklos draugija surengė ekskursiją „Protėvių takais“. Jos tikslas buvo supažindinti moksleivius su istorine praeitimi, kai Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK) vienijo lietuvių, lenkų, baltarusių ir ukrainiečių tautas.

„Šiandien tai ir vėl tampa aktualu besivienijančioje Europoje. Tai lyg svarbus šio regiono tapatybės komponentas“, – teigia J.Zabelskaja.

Jai ne ką mažiau svarbu yra parodyti jaunajai kartai, kiek daug bendros lietuvių ir baltarusių istorijos išliko dabartinės Baltarusijos teritorijoje.

„Šiandien Baltarusijos paveldosaugininkai labai daug dėmesio skiria istorinių objektų išsaugojimui, unikalių paminklų atkūrimui. Viena po kitos atgimsta rekonstruotos ir suremontuotos pilys, rūmai, bažnyčios bei cerkvės, kurioms ieškoma tinkamų eksponatų. Todėl keliaujant po Baltarusiją, yra galimybė pažinti Lietuvos istoriją iš arčiau, įsijausti į tuos laikus, kuriuose valdė karaliai ir kunigaikščiai. Tokios kelionės padeda atrasti dar labai nepažintą kaimyninę šalį“, – įsitikinusi J.Zabelskaja.

Nepamiršta savo dainų

Tradicijų puoselėjimas ugdo tautos dvasią, taip pat padeda ugdyti jaunąją kartą siekiant išlaikyti tautiškumą ir ateityje, tvirtina pedagogė ir Gudų mokyklos draugijos pirmininkė.  Jos teigimu, tai padeda išsaugoti tautos savitumą ir tapatybę, nuolat papildo gyvąsias tautos tradicijas ir papročius naujais tautos socialinio, ekonominio, visuomeninio gyvenimo sąlygas atitinkančiais elementais.

„Vilniaus baltarusiai, kaip ir kitos tautinių mažumų bendrijos, brangina savo kultūrą, papročius ir tradicijas, liaudišką muziką. Vilniuje veikia įvairios tautinių mažumų visuomeninės organizacijos ir mokyklos, kurios turi subūrę įvairius meno saviveiklos kolektyvus: vokalinius ansamblius, folklorinių dainų ir šokių kolektyvus, atskirus liaudies muzikos atlikėjus, kurie koncertuoja meno saviveiklos renginiuose, pasirodo televizijoje, propaguodami liaudies muziką ir meninę kūrybą“, – sako J.Zabelskaja.

Tam, kad Vilniaus tautinių mažumų visuomeninių organizacijų kolektyvai plačiau susipažintų ir supažindintų Vilniaus visuomenę su baltarusių vaikų liaudies daina, vaikų kūryba, kad pasidalytų patirtimi, užsimegztų draugiškus ryšius tarp įvairių tautinių mažumų bendruomenių per muziką, dainą ir šokį, Gudų mokyklos draugija kartu su Vilniaus Pranciškaus Skorinos gimnazija kaip tik šiemet, t. y. 2021 m., planuoja suorganizuoti Vilniaus vaikų baltarusiškų dainų festivalį.

Bendruomenė plečiasi

Po praėjusių metų rugpjūčio įvykių Baltarusijoje, kai nesutikdami su paskelbtais prezidento rinkimų rezultatais šalies gyventojai surengė masinius protestus, daliai baltarusių teko bėgti iš savo šalies. Vieni jų patraukė į Lenkiją ar kitas valstybes, tačiau nemažai atvyko ir į Lietuvą. Organizacijos „Dapamoga“ vadovė, baltarusė Natalija Kolegova teigia, kad dabar šie žmonės – didėjančios baltarusių bendruomenės nariai, kurie Lietuvoje atrado savo antruosius namus.

„Manau, kad per tuos mėnesius į Lietuvą atvyko apie du tūkstančius baltarusių. Vieni jų, savo šalyje dirbę aukštųjų technologijų srityje, į Lietuvą traukė dėl geresnių darbo sąlygų. Tačiau kiti – maždaug pusė – iš savo šalies pabėgo ieškodami saugesnės vietos gyventi“, – pasakoja N.Kolegova.

Anot jos, tai tarsi nauja bendruomenė, kuri skiriasi nuo baltarusių, Lietuvoje gyvenančių ne vieną dešimtmetį.

„Jie atvyko su nauja kultūra, atvirumu. Galima sakyti, kad jie į Vilnių įnešė „naujo kraujo“, todėl man su jais labai malonu bendrauti“, – tikina „Dapamoga“ vadovė.

Ji pasakoja, kad naujai į Lietuvą atvykę baltarusiai jaučia didelį bendruomeniškumo jausmą ir stengiasi padėti vieni kitiems.

„Net jei kas nors atvyko vos prieš pusę metų, jau dabar deda visas pastangas ir bando savo patirtimi pasidalyti su naujai atvykstančiai žmonėmis“, – pasakoja N.Kolegova.

Tiesa, čia pat ji pastebi, kad lietuviai taip pat šiltai priima į Lietuvą atvykstančius baltarusius.

Žinojo savo lietuviškas šaknis

N.Kolegova į Lietuvą atvyko prieš du dešimtmečius. Ji teigė, kad visuomet žinojusi apie savo lietuviškas šaknis.

„Žinojau, kad mano prosenelė yra lietuvė. Ji gimė Darbėnuose. Šeimoje apie tai visada kalbėjome. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą mano prosenelė su savo vyru, kuris buvo rusas, išvyko gyventi į Baltarusiją. Tačiau mano močiutė man visuomet pasakojo, iš kur esame kilę“, – pasakojo N.Kolegova.

Tačiau gyventi į Lietuvą ji atvyko ne dėl savo šaknų, o vedama meilės. „Mano vyras yra Lietuvos pilietis. Prieš 21 metus, t. y. kai susipažinome, jis atvyko pas mane į Baltarusiją. Pabandėme ten susikurti gyvenimą, tačiau po poros mėnesių jis pasakė, kad Baltarusijoje jam nepatinka. Tada nusprendėme, kad laikas kraustytis į Vilnių. Negaliu sakyti, kad man buvo lengva nuo pat pradžių, tačiau maždaug po metų supratau, kad Lietuva yra mano valstybė, o Vilnius – mano miestas“, – teigė N.Kolegova.