„Susipažinkime“. Latviai Lietuvoje: ką iš tiesų žinome apie latvių tautinę mažumą?

Latviai – vieninteliai mums likę giminaičiai baltai. Iš pirmo žvilgsnio esame panašūs – ne veltui save vadiname „braliukais“ ir aistringai palaikome vieni kitų atstovus „Eurovizijoje“. Tačiau ką iš tiesų žinome apie latvius, o ypač tuos, kurie pasirinko gyventi Lietuvoje? 15min pradeda pasakojimų ciklą „Susipažinkime“, kurio tikslas pažinti mūsų šalyje gyvenančias tautines mažumas. Pirmieji – latviai. Tad kviečiame į pažintį.

Išsibarstę po visą Lietuvą

Latviai – vieni artimiausių mūsų kaimynų. Latvijos sostinė Ryga nuo Vilniaus automobiliu pasiekiama kiek daugiau nei per tris valandas. Nieko keisto, kad jau prieš kelis šimtmečius į Vilniaus universitetą vykdavo studijuoti latviai katalikai iš Latgalos. Nemažai latvių mokėsi Vilniaus karo mokykloje, Vilniaus mokytojų institute, Vilniaus katalikų dvasinėje seminarijoje. Netrūko ir kitokių ryšių: verslo, kultūrinių, politinių. Vis dėlto šiuo metu Lietuvoje šaknis įleidusių latvių nėra daug: paskutinio 2011 m. vykusio gyventojų surašymo duomenimis, Lietuvoje gyveno 2025 latvių tautybės asmenys. Gausiausiai latvių yra įsikūrę Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Akmenėje bei Joniškyje ir šių miestų apylinkėse. Didžioji dalis šeimų – mišrios. Labai dažnai tai lietuvio (-ės) ir latvio (-ės) šeimos, kuriose puoselėjamos abiejų tautų tradicijos ir vertybės. Tokioje šeimoje augo ir Akmenės rajono latvių draugijos pirmininkė Sandra Saliamanienė.

„Mano mama gimusi latvių šeimoje, tačiau jau Lietuvoje – Akmenėje. Ištekėjo už tikro žemaičio, bet mes šeimoje žinojome abiejų tautų tradicijas, abiem kalbomis ir kalbėjome: su mama, tetomis ir pusseserėmis bei pusbroliais latviškai, o su tėčio puse – lietuviškai ir žemaitiškai“, – apie savo šeimą pasakojo Akmenės rajono latvių draugijos pirmininkė.

Draugijose – įvairiausi latvių kilmės žmonės

Pirmosios latvių draugijos ėmė steigtis XIX a. pab. Šiuo metu Lietuvos latvių bendruomenė yra susitelkusi į 7 organizacijas: Akmenės rajono latvių draugiją „Sakta“, Joniškio latvių draugiją „Avots“, Klaipėdos apskrities latvių asociaciją „Atpūta“, Klaipėdos krašto latvių tautinę bendriją, Vilniaus latvių draugiją, Panevėžio latvių bendriją. Jų veiklą koordinuoja Vilniuje įsikūrusi Lietuvos latvių visuomeninių organizacijų koordinacijos taryba. Vilniaus latvių draugija priklauso Pasaulio Latvijos draugijų sąjungai, dalyvauja Pasaulio latvių draugijų konferencijose Rygoje. 2015 m. veiklą atnaujino Vilniaus latvių vaikų klubas, buriantis įvairaus amžiaus latviškų šaknų turinčius vaikus. Vaikai mokosi latviškų dainų ir šokių, koncertuoja įvairiomis Latvių draugijos progomis.

Vilniaus latvių draugijos pirmininkė Gunta Rone Lietuvoje gyvena jau kelis dešimtmečius, vis dėlto neslepia visa savo esybe likusi latve.

Rygoje užaugusi moteris mūsų šalyje apsigyveno kartu su vyru ir dukra – prieš tai dar spėjo pagyventi ir Ukrainoje. Iš šios šalies kilęs jos vyras. Įsikurti Lietuvoje suviliojo geresnio gyvenimo galimybės: tuo metu šeimos Vilniuje laukė paskirtas kooperatinis butas, vyro – darbas. O kadangi turėjo ir automobilį, atrodė, jog vaikystės namai ir giminės Rygoje – ranka pasiekiami. Tvirčiau įleisti šaknis padėjo Lietuvoje gimęs sūnus. Vis dėlto G.Rone neslėpė: pritapti ir bendrauti lietuviškai nebuvo lengva. Išmokti lietuvių kalbą padėjo tuometiniai kolegos ir draugės. 

Kuo lietuviai ir latviai panašūs? Anot pašnekovės, panašumų daug – simboliai, muzika, šventės, maistas, kai kurios kitos tradicijos. Vis dėlto skirtumų taip pat yra. Visų pirma tai religija: dauguma latvių yra liuteronai. „Man nuo vaikystės šventa yra laikytis duoto žodžio, punktualumo. Todėl pradžioje būdavo sunku, kai draugės vėluodavo, nesuprasdavau, kaip taip galima?“ – kalbėjo Vilniaus latvių bendruomenės vadovė ir pridūrė, jog tai susiję ir su tuo, kad jos mama kilusi iš Šiaurės Latvijos – šalies dalies, kurioje vyravo vokiška tvarka.

Šventės: linksmybės tinka ne tik Joninėms, bet ir mirusiųjų pagerbimo dienai

Apie tautą daug pasako jos švenčių tradicijos. Lietuvoje gyvenantys latviai, paklausti apie svarbiausias jų tautai šventes, išskyrė keletą datų: gegužės 4-ąją minima Nepriklausomybės deklaracijos diena (latv. Neatkarības deklarācijas pasludināšanas diena). Šią dieną 1990 m. Latvija paskelbė nepriklausomybę nuo TSRS. O lapkričio 18-ąją minima Latvijos nepriklausomybės paskelbimo diena (latv. Latvijas Republikas proklamēšanas diena). Šią dieną Latvija 1918 m. paskelbė nepriklausomybę nuo Rusijos imperijos. Įdomu tai, kad abiem atvejais, jeigu šventė išpuola savaitgalį, ji perkeliama ir švenčiama pirmadienį.

Iš kalendorinių švenčių viena svarbiausių, kaip ir Lietuvoje, laikoma birželio 23-ioji: lietuviai tądien švenčia Rasas, o latviai – Līgo Diena. Po paros, birželio 24-ąją, Lietuvoje linksminamės Joninėse. Tuo metu Latvijoje tai – Jāņi, arba Jāņu, diena.

Kaip 15min pasakojo Akmenės rajono latvių draugijos „Sakta“ pirmininkė Sandra Saliamanienė, Rasų ir Joninių bei latviškų jų atitikmenų tradicijos šiek tiek panašios: ir vienur, ir kitur tai ypač linksmos šventės, kurių metu renkami žolynai, pinami vainikai, deginami laužai. Vis dėlto yra ir skirtumų. Pavyzdžiui, latviai šia proga į vandenį leidžia ne vainikus (arba ne tik juos), bet ir laivelius.

Akmenės rajono latvių bendruomenės vadovė neslėpė, jog bėgant metams švenčių tradicijos neišvengiamai supanašėja. Tačiau su religija susijusius paminėjimus dažniausiai pavyksta išlaikyti nepakitusius. Tokia yra, pavyzdžiui, Kapinių, arba Kapų, diena. Skirtingose evangelikų liuteronų parapijose Lietuvoje ji minima vis kitą dieną. Tačiau dažniausiai – vasarą arba ankstyvą rudenį. Akmeniškiai (taip save vadina Akmenės rajono latvių draugijos „Sakta“ nariai – aut. past.) Kapinių dieną švenčia rugpjūtį. Žodis „švenčia“ čia atsirado neatsitiktinai: skirtingai nei lietuviai, kurie išėjusius Anapilin artimuosius pagerbia lapkričio pirmomis dienomis lankydami kapus, kur uždega žvakutes ir pasimeldžia, latviai savuosius prisimena ne tik maldoje.

„Tądien mes apsilankome kapuose, čia esančiose koplyčiose vyksta pamaldos. Tačiau vėliau visi susirenkame švęsti. Dažniausiai kažkur gamtoje – į piknikus. Ši šventė – reta proga susitikti net ir su tolimais giminėmis, gyvenančiais tiek Lietuvoje, tiek ir Latvijoje: į ją paprastai atvažiuoja ir patys vyriausi giminės atstovai, ir patys mažiausi“, – pasakojo S.Saliamanienė.

Ar minint asmenines šventes, ar bendruomenės, Lietuvos latviai neaplenkia bažnyčios. Ši vieta – tarsi klijai, padedantys išlaikyti senąsias tradicijas, prisiminti šaknis. Todėl, anot S.Saliamanienės, labai sunku buvo, kai pandemijos metu nevyko pamaldos Alkiškių evangelikų liuteronų bažnytėlėje. „Tiek aš, tiek dukra tekėjo čia. Esame liuteronai“, – pabrėžė pašnekovė.

Kodėl latvių geriau neklausti: „Ar vakarėlyje buvo smagu?“

„Nesu latvis, tačiau jau daug metų save vadinu baltu. O meilę Latvijai parsivežiau iš Rygos, kur stažavausi studijuodamas. Būtent studijų metu sužinojau, kad iš visų senųjų baltiškų genčių liko tik dvi sesės – Lietuva ir Latvija. Iš karto nusprendžiau mokytis latvių kalbos – kad nereikėtų su vieninteliais likusiais „giminaičiais“ kalbėtis trečiąja kalba – rusiškai“, – apie savo pažintį su latvių kalba, kuri virto viso gyvenimo darbu, sakė Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Letonikos centro įkūrėjas prof. Alvydas Butkus. 

Išgirdus kai kuriuos latviškus žodžius atrodo, jog mūsų kalbos panašios. Tačiau ar gali lietuvis ir latvis susikalbėti, kiekvienas kalbėdami savo kalba? Profesorius ragina neapsigauti: pirmiausia dėl to, kad kai kurie žodžiai gal ir skamba panašiai, vis dėlto jų reikšmė skiriasi. Pvz., latviškas žodis briedis lietuviškai reiškia elnią. Būtent todėl Latvijoje Kalėdų Senelio roges tempia Šiaurės briedžiai – latviškai Ziemassvētku vecīša. 

Pasak prof. A.Butkaus, lietuvių kalba laikoma viena senoviškiausių, arba konservatyviausių, dabartinių gyvųjų indoeuropiečių kalbų. Latvių kalba yra modernesnė, nes ją veikė šiaurės kaimynai  finougrai: lyviai ir estai. Nepaisant to, tarp lietuvių ir latvių kalbų panašumų yra daug.

Latvių architektas, Lietuvoje statęs bažnyčias, muziejus, gamyklas ir privačias vilas

Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčia, Vytauto Didžiojo karo muziejaus rūmai, Kauno kunigų seminarijos rektoratas, Šiaulių dramos teatras ir šiame mieste esantis Nepriklausomybės paminklas – visus šiuos statinius vienija viena asmenybė. Juos ir daugybę kitų tarpukario Lietuvoje suprojektavo garsus latvių architektas Karolis Reisonas (latv. Kārlis Reisons). Kaip nutiko, kad iš Latvijos kilęs ir mokslus Sankt Peterburge baigęs architektas ir inžinierius tapo vienu produktyviausių savo srities atstovų Lietuvoje?

Architektūrologas ir viešosios įstaigos „Gražinkime Kauną“ gidas Jonas Oškinis pasakojo, kad į Lietuvą K.Reisoną atvedė pats likimas. 1894-aisiais Latvijoje gimęs būsimasis inžinierius baigė Rygos realinę gimnaziją, o po jos – Sankt Peterburgo Civilinių inžinierių institutą. Tai buvo pagrindinė carinės Rusijos architektų mokykla. „K.Reisonas, galima sakyti, „įšoko į paskutinį traukinio vagoną“, nes tarybinė valdžia instituto, nors ir neuždarė, bet jam vietoj šalies architektų ugdymo centro priskyrė „komunalinės statybos instituto“ vaidmenį. Sankt Peterburge K.Reisonas praėjo stiprią neoklasicistinės ir rusiškojo „moderno“ mokyklą, tačiau visą gyvenimą domėjosi ir naujomis, madingomis architektūros srovėmis“, – pasakojo J.Oškinis. Baigęs mokslus ir grįžęs į Rygą K.Reisonas darbo nerado. Kelerius metus, kaip teigiama, padirbėjęs prie geležinkelių statybų Sibire, jis atvyko į karo ypač nuniokotus Šiaulius. Nuo čia prasideda jo sėkmė: būdamas 27-erių 1922-aisiais K.Reisonas Šiauliuose gavo vyriausiojo miesto inžinieriaus ir Statybų skyriaus vedėjo pareigas. 

„K.Reisonui teko projektuoti šiaurinės Šiaulių dalies naują gatvių tinklą, tuometinio Gubernijos miesto integraciją į miestą, spręsti miesto prekybos aikštės klausimus (projektavo paviljonus), jis numatė ir Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus katedros restauraciją“, – pasakojo J.Oškinis. Tarp jo pirmųjų projektų Šiauliuose – „Vilties“ draugijos moksleivių bendrabutis dabartinėje Kražių gatvėje ar Gaisrininkų draugijos pastatas dabartinėje Gaisrininkų gatvėje, Šiaulių apskrities valdyba. 

Jaunas architektas Lietuvoje greitai įgijo pagarbą ir pasitikėjimą. Tai liudija faktas, kad vienoje iš pagrindinių Šiaulių miesto sankryžų (Vasario 16-osios ir Vilniaus gatvių) suprojektuoti net du simboliniai gyvenamieji namai su komercine funkcija – tai kiek labiau klasikinės, istoristinės  architektūros Vlado Vaitkaus (pagal kitus šaltinius – Ch. Frenkelio) namas su kino teatru „Spindulys“ ir Šaulių klubu. 

K.Reisoną samdė ir kylantys vietos pramonininkai. Jis projektavo pastatą Stoties rajone buvusiam šokolado ir saldumynų fabrikui „Birutė“ (dabar šis namas perstatytas į gyvenamąjį). Vėliau jo paslaugomis naudojosi ir konkurentai iš konditerijos fabriko „Rūta“: dar ir šiandien restauruotame name veikia Šokolado muziejus. 

K.Reisonas projektavo ir architektūriškai ryškiausias miestų privačias vilas: dailininko Gerardo Bagdonavičiaus medinuką, Šiaulių miesto burmistro Kazimiero Venclausko šeimos namą, kuris dabar yra vienas svarbiausių Šiaulių „Aušros“ muziejaus filialų.

„Šiaulių etape“ K.Reisonas pasireiškė ir kaip pedagogas: matydamas didelį specialistų trūkumą, jis įkūrė matininkų kursus, vėliau – vidurinę amatų mokyklą, kurioje keletą metų buvo ir direktorius. Jam dėkoti reikia ir už praktiškų patarimų, skaičiavimų ir brėžinių vadovėlius „Žemės ūkio statyba“ ir „Molio statyba“.

Vienu svarbiausių Šiauliams skirtų projektų – Nepriklausomybės paminklas Sukilėlių kalnelyje. „Šio paminklo K.Reisonas kaip ir neturėjo statyti, jis buvo patikėtas skulptoriui Juozui Zikarui, tačiau nesuderinus finansinių aplinkybių taip išėjo, kad 1930 m. K.Reisonas sutiko atlikti darbus nemokamai. Ir taip miestui padovanojo monumentalų obeliską su įkomponuotais Gedimino stulpais ir keturlapio dobilo formos niša-vitražu. Paminklo statybos užtruko iki 1935 metų, paskui sovietmečiu Gedimino stulpai buvo užmūryti, dabar paminklas atgavo pradinį K.Reisono projektuotą vaizdą“, – dar vieną išskirtinę istoriją papasakojo gidas.

„Kauno etapas“ K.Reisonui prasidėjo 1931 m., kada Kaune iškilmingai atidarytas verslininko Stasio Pociaus užsakymu suprojektuotas tuo metu moderniausias kino teatras „Forum“ (dab. Laisvės al. 46A). Kino teatrą atidarė kunigas ir rašytojas J.Tumas-Vaižgantas, jis talpino 740 žiūrovų, filmus įgarsinti padėjo 10 asmenų orkestras. Ilgus metus sovietmečiu veikęs kaip „Laisvė“, o atgavus nepriklausomybę – kaip klubas „Combo“, pastatas neseniai visai sunyko. 

Dar du kino teatrus K.Reisonas suprojektavo vėliau, kartu su kitu žymiu Kauno architektu dr. Stasiu Kudoku: tai Žaliakalnyje 1936 metais pastatytas kino teatras „Daina“ (dab. Savanorių pr. 74), o pagal analogišką projektą 1938 m. Šiauliuose kilusiame pastate įsikūrė miesto Dramos teatras (Tilžės g. 155). 

„Tai – unikalus atvejis, kai dviejuose didžiausiuose miestuose pastatyti beveik identiški pastatai. Jų likimas skirtingas: „Daina“ ilgus sovietinės okupacijos metus veikė kaip rajono kino teatras, po privatizacijos tapo kilimų prekybos salonu, dabar baigia sunykti. Pastatas Šiauliuose nuo pat pradžių tapo miesto teatru, sovietmečiu apdovanotas priestatu ir seną interjerą sunaikinusiu remontu, o pastaraisiais metais – iš išorinį K.Reisoną menantį vaizdą pakeitusia „renovacija“, – pasakojo J.Oškinis.

Pirmuoju stambiu užsakymu K.Reisono karjeroje Kaune tapo „Lietūkio“ centrinė būstinė, arba  rūmai (dab. Vytauto pr. 43). „Lietūkis“ buvo įsteigtas 1923 metais pertvarkius Lietuvos žemės ūkio draugiją. Tai iš esmės buvo Lietuvos žemės ūkio kooperatyvų sąjunga, supirkinėjusi Lietuvos ūkininkų gėrybes ir jomis prekiavusi, eksportavusi, o ūkininkams pardavinėjusi reikmenis, trąšas ir t.t.  

„Įdomu tai, kad tuose pačiuose „Lietūkio“ rūmuose K.Reisonas susiprojektavo sau butą, kuriame ir gyveno kartu su žmona advokate Elena Reisoniene. Ant šio pastato yra ir K.Reisonui skirta atminimo lenta (jos autoriai – architektas Alfredas Jakučiūnas, skulptorius Leonas Strioga). 2007-aisiais K.Reisono vardu pavadinta ir viena iš naujų Kauno gatvių Romainių rajone“, – sakė J.Oškinis.

Sėkmingas „Lietūkio“ projektas K.Reisonui Kaune garantavo ir daugiau užsakymų. Tarp jų – „Pienocentro“ rūmai (dab. Laisvės al. 55/ S.Daukanto g. 18). Šio pastato projektavimo konkursą laimėjo architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis, tačiau jam padėjo ir K.Reisonas. Pastatas buvo baigtas 1934 metais. Jis laikomas vienu ryškiausių lietuviškojo funkcionalizmo pavyzdžių. „Pienocentro“ rūmai tarptautinėje parodoje „Exposition Internationale des Arts et des Techniques“ Paryžiuje 1937 metais  buvo apdovanoti garbės diplomu ir bronzos medaliu. Šis pastatas – ir vienas Kauno Laisvės alėjos simbolių (kartu su Centriniu paštu ar Įgulos bažnyčia).

K.Reisonas suprojektavo ir Žemės ūkio rūmus (K.Donelaičio g. 2), kurie ir šiandien veikia toje pačioje vietoje. Beje, savo suprojektuotame pastate architektas ir dirbo: jam buvo pasiūlytos statybos ir projektavimo konsultanto pareigos, kurias netrukus papildė ir Kauno miesto inžinieriaus ir Statybos skyriaus vedėjo postas. „Tai architektui atvėrė kelią link svarbiausių Laikinosios sostinės projektų“, – sakė J.Oškinis. Įdomus faktas: tik 1932 metais jam suteikta Lietuvos Respublikos pilietybė (nors prašė nuo 1928-ųjų). Vėliau K.Reisonas apdovanotas ir 4-ojo laipsnio Gedimino ordinu, ir 3-iojo laipsnio Vytauto Didžiojo ordinu.

Pastatė Kauno simboliais tapusius objektus

1931-aisiais prasideda Vytauto Didžiojo Karo muziejaus projektavimas. Jam sukurti buvo skelbti net du konkursai, kuriame konkuravo 17 projektų. Kaip matyti iš paties K.Reisono aiškinamojo rašto, jau iš karto jis buvo numatęs, kad po vienu stogu bus sujungti Karo muziejus, M.K.Čiurlionio muziejus su salėmis dailės parodoms, Miesto muziejus ir edukacinės auditorijos. Išskirtinio pastato statybos patikėtos ne tik K.Reisonui, bet ir dar dviem to meto Lietuvos architektūros žvaigždėms – prof. Vladimirui Dubeneckiui ir Kaziui Kriščiukaičiui. 

„Sodelyje šalia Vytauto Didžiojo karo muziejaus 1940 metais atidengta pagal K.Reisono projektą suprojektuota atminimo lenta „Knygnešių sienelė“, kuri sovietiniais metais buvo sudaužyta ir atnaujinta tik 1997 metais. Įdomu tai, kad K.Reisono projekte buvo numatyta  sodelyje pastatyti ir lietuviškų koplytėlių stilistikos spaudos paviljoną, kurioje turėjo būti visa Lietuvos ir užsienio lietuvių periodinė spauda. Nemokamai ją skaityti būtų galėję visi sodelyje apsilankę žmonės“, – sakė J.Oškinis.

Žymiausiu K.Reisono gyvenimo darbu, o kartu ir jo labai geidžiamu projektu, buvo Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčia. „Pirmasis bažnyčios statybos konkursas įvyko 1928 m. rudenį ir jį laimėjo Jonas Krasauskas, o tuo metu dar Šiauliuose gyvenęs K.Reisonas – tik trečiąją, pasiūlęs piramidės formos neoklasicistinį projektą. Tačiau, kaip dažnai buvo tuometinėje Lietuvoje, konkurso nugalėtojas nebūtinai statė pastatą, tad 1929 metais būtent K.Reisonui buvo pasiūlyta projektuoti pastatą. Architekto sumanytame projekte virš klasicistinių apatinių aukštų į viršų kilo spiralinis 83 metrų aukščio bokštas, kurį baigė dar 7 metrų aukščio laiminančio Kristaus figūra. Bažnyčia priminė M.K.Čiurlionio ir K.Šimonio kūrybos estetiką, o bokštas su spiraliniais laiptais – Lamberto van Haveno ir Lauritzo de Thurah Mūsų Išganytojo bažnyčią Kopenhagoje“, – pasakojo Kauno architektūros istorijos žinovas.

Užmojai buvo dideli, tačiau sulaukė kritikos – ypač kliuvo didžiulė kaina (statybos galėjo kainuoti 3–10 mln. litų). Todėl architektas buvo paprašytas bažnyčią perprojektuoti – 1933 m. naujasis projektas buvo patvirtintas ir prasidėjo statybos. Įdomi detalė, jog bažnyčios pamatuose yra ir kubo formos akmuo, atgabentas iš Palestinos, Alyvų kalno. 1938 m. vasarą išmūrytos bažnyčios sienos, išbetonuotas stogas, 1940 m. pavasarį baigti pagrindiniai išorės statybos darbai, tačiau bažnyčios atidarymo K.Reisonas nepamatė – sovietų valdžia pastatą konfiskavo. Vokiečių okupacijos metais bažnyčioje veikė popieriaus sandėlis, o 1952 m. Stalino įsakymu čia įrengta Radijo gamykla. Tik 1990 m. bažnyčia grąžinta tikintiesiems. 2004 m. ji baigta statyti pagal architektų Antano Algimanto Sprindžio ir Henriko Žukausko projektą.

„Įdomu tai, kad tarsi kompensaciją ilgai bažnyčios laukiančiai ir sparčiai gyventojų skaičiumi augančiai parapijai K.Reisonas 1933 metais rekonstravo ir Mažąją Prisikėlimo bažnyčią (dab. Aukštaičių g. 4). Ji žymi ir vėliau, jau po karo prof. Stasio Ušinsko sukurtais prancūziško stiklo vitražais“, – priminė J.Oškinis.

„Viena Kaune K.Reisono projektuota privati vila buvo numatyta itin žymiam užsakovui. 1932 m. pagal Reisono projektą pastatytas Maironio namas (dab. Amerikos Lietuvių g. 9). Poetas ir profesorius, Kunigų seminarijos rektorius Jonas Mačiulis-Maironis ketino kraustytis iš Siručio rūmų Senamiestyje ir gyvenimo pabaigą sutikti vaizdingoje vietoje šalia Kauno tvirtovės Aleksote. Deja, 1932 m. vasaros pradžioje Maironis mirė, taip ir nespėjęs apsigyventi K.Reisono sukurtame pastate. Jo sesers dėka čia buvo įkurdinta Lietuvių kalbos žodyno redakcija, apsigyveno ir kalbininkas, žodyno redaktorius Juozas Balčikonis. Po sovietų okupacijos čia įsikraustė aviacijos karininkų „bendrabutis“, o nuo XX a. 6 deš. pastatas perduotas vaikų darželiui-lopšeliui, jis čia pavadinimu „Dvarelis“ veikia ir šiandien“, – pasakojo gidas J.Oškinis.

Nelaimė, nulėmusi emigraciją

XX a. 4 deš. pab. architektams K.Reisonui ir jam talkinusiam Stasiui Kudokui teko išgyventi tragediją, kuri įvyko jiems prižiūrint projektavimo ir statybos darbus didžiausiame Kaune tos paskirties pastate – autobusų garaže Šančiuose (dab. AB „Kautra“,  A.Juozapavičiaus pr. 84). Dirbdami su nauja medžiaga, stogus stiprindami gelžbetoninėmis arkomis, projektuotojai nepaklausė konstruktoriaus patarimų ir pastatas dar statybos metu griuvo – neišvengta ir aukų.  Dėl šios nelaimės K.Reisonas neteko Kauno miesto Statybos skyriaus vadovo posto. Be to, incidentas komplikavo ir būsimus jo santykius su proletariška sovietų valdžia. Neatmetama, kad dėl to neilgai trukus K.Reisonui teko pasitraukti į išeiviją. 

Bet prieš tai K.Reisono gyvenime yra ir dar vienas ryškus periodas, palikęs pėdsakų Panevėžio mieto istorijoje. Nuo 1940-ųjų jis vertėsi privačia praktika, taip pat užėmė Panevėžio miesto inžinieriaus pareigas. O 1941 m. liepos mėnesį Lietuvą užėmus vokiečiams, Karolis Reisonas skiriamas Panevėžio miesto burmistru. Istorinės aplinkybės lėmė, kad būtent tuo metu vyko Holokaustas...

Panevėžio miesto burmistru K.Reisonas dirbo iki pasitraukimo iš Lietuvos 1944 m. vasarą. Įvairūs šaltiniai nurodo, kad iš karto po Antrojo pasaulinio karo Reisonų šeima gyveno Vokietijoje, tremtinių stovyklose, o architektas dirbo pedagogu gimnazijose ir ėjo kitas, su techniniu išsilavinimu susijusias pareigas. 1949 m. Reisonai išvyko gyventi į Australiją, kur Adelaidės mieste K.Reisonas dirbo architektu. Pavydėtinai produktyvų gyvenimą nugyvenęs architektas ir inžinierius K.Reisonas mirė 1981 metais Adelaidėje, sulaukęs 87-erių.

Apie latvių virtuvės ypatybes ir įdomybes galite susipažinti čia:

Viešnagė latvių virtuvėje: mažiau bulvių, daugiau žuvies ir saldėsių. 2 desertų iš duonos receptai

Pasitikrinti kiek žinote apie latvių tautinės mažumos atstovus Lietuvoje galite čia:

Testas: ar atsakysite bent į 10 iš 15-os klausimų apie mūsų kaimynus latvius?