„Susipažinkime“. Žydai Lietuvoje: ar tikrai pažįstame šimtmečius šalyje gyvenančią tautą?

Nors žydai Lietuvoje gyvena ne vieną šimtmetį, iki šiol ne visi susimąstome, kiek jų istorijos ir kultūros paslapčių tyko Vilniuje. 15min tęsia pasakojimų ciklą „Susipažinkime“, kurio tikslas pažinti mūsų šalyje gyvenančias tautines mažumas. Tad kviečiame pažinti žydų bendruomenę Lietuvoje.

Choralinė sinagoga. Žygimanto Gedvilos nuotr.

Lietuvos žydų kilmė

„Yra daug mitų ir gandų, kada žydai apsigyveno LDK“, – sako žydų bendruomenės narys Geršonas Taicas.

„Žydai gyveno Lietuvos teritorijoje iki tol, kol Lietuvos vardas buvo paminėtas rašytiniuose šaltiniuose. Vėliau buvo paskelbtos privilegijos žydams įvairiuose miestuose LDK. Žydai gavo visaverčių šalies piliečių teises ir galėjo laisvai atlikti religinius ritualus, taip pat vykdyti įvairias prekybas ir kt. Masinį žydų atvykimą į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę išprovokavo daugybė žydų pogromų, apėmusių Vakarų Europos šalis tuo metu, kai siautė siaubinga maro epidemija“, – pasakoja G.Taicas.

Pasak Vilniaus Gaono žydų muziejaus, LDK žydų bendruomenė nuo seniausių laikų buvo savita ir skirtinga. Kitaip nei kitos žydų bendruomenės. LDK žydai turėjo senas šaknis ir labai gilias religines tradicijas. Lietuvoje veikė garsios religinės mokyklos – ješyvos. Taip pat iš Lietuvos kilo daug žymių rabinų, kantorių, Talmudo žinovų.

Žydų bendruomenė – ne tik Vilniuje

Lietuvos žydų bendruomenė buvo beveik visiškai sunaikinta holokausto Lietuvoje ir Lenkijoje metu. Tačiau ir šiandien žydų bendruomenės atstovų galima rasti skirtinguose Lietuvos miestuose.

Žydų kultūros paveldas yra neatsiejama Lietuvos ir Kauno istorijos dalis. XX a. pradžioje žydai buvo viena gausiausių Kauno miesto bendruomenių, aktyviai dalyvavo miesto politiniame, kultūriniame ir socialiniame gyvenime, kūrė savo mokyklas, sinagogas, ligonines, vaikų namus. Šiandien žydų bendruomenių taip pat yra Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose bei kituose miestuose.

Pasak Lietuvos žydų bendrijos nario Viljamo Žitkausko, žydų bendruomenė yra glaudžiai bendradarbiaujanti.

Viljamas Žitkauskas. Žygimanto Gedvilos nuotr.

„Turbūt tai kyla iš mūsų tradicijų. Žydai – stiprius tarpusavio ryšius palaikantys žmonės. Nuo vaikystės esame mokomi, kad reikia įsitraukti į bendruomenės veiklą, imtis savanorystės. Lietuvos žydų bendruomenę šiuo metu sudaro apie 4–5 tūkstančius žmonių.

Didžiausia dalis, be abejo, gyvena Vilniuje, bet žydų bendruomenės yra ir kituose miestuose – Kaune, Šiauliuose, Klaipėdoje, Švenčionyse, Ukmergėje“, – pasakoja V.Žitkauskas.

Pasak jo, prieš koronaviruso pandemiją žydų bendruomenės tradicijomis, renginiais labai domėjosi ir kitų tautybių atstovai. Net ir dabar susidomėjimas žydų istorija, kultūra neslopsta.

„Dalydamiesi patirtimi su žydų bendruomenėmis kitose šalyse, matome, kad Lietuvoje stipriai remiamas daugiakultūriškumas. Štai mūsų šalyje turime žydų gimnaziją. Tai yra valstybinė įstaiga. Valstybė remia ir kitas įstaigas, kurių užduotis išsaugoti, puoselėti žydų kultūrą. Vienas geriausių pavyzdžių – praėjusieji metai, kurie buvo pavadinti Vilniaus Gaono metais. Gaila, kad dėl koronaviruso pandemijos nemažai renginių teko atšaukti arba perkelti į virtualią erdvę, bet vien tai, kad metai buvo skirti Vilniaus Gaonui, parodo valstybės požiūrį į žydų kultūrą ir istoriją“, – pasakoja V.Žitkauskas.

Sovietmetis siekė ištrinti tapatybę

„Sovietų palikimas iš daugelio mūsų ištrynė tautinę tapatybę“, – teigia V.Žitkauskas.

Jis sako pažįstantis ir tokių žydų, kuriems tautybė tėra tik įrašas dokumentuose.

„Jie sunkiai atsakytų į klausimą, kas lemia žydiškąją tapatybę. Tačiau aš manau, kad žydas – tai ne tik įrašas dokumentuose. Tai – sąlytis su kultūra ir tradicijomis“, – kalba V.Žitkauskas.

Jis gimė dar Sovietų Sąjungoje, nors tai buvo jau to laikotarpio pabaiga. Be to, nebuvo viskas taip griežtai ribojama ir draudžiama. Bet vyras tikina puikiai suprantantis, ką reiškia gyventi totalitariniame režime.

„Tuo metu negalėjome drąsiai įvardyti savo tautinės tapatybės, neturėjome teisės švęsti savo švenčių, kalbėti savo protėvių kalba. Tai labai sunkus ir graudus laikotarpis. Manau, tai puikiai prisimena ir kitų tautybių atstovai. Mūsų šeima yra daugiakultūrė, mama – žydė, tėvas – lietuvis. Nuo vaikystės prisimenu, kad šeimoje nebuvo išskiriama kuri nors viena tautybė. Mano kelias į žydų kultūrą prasidėjo labiau paauglystėje. Tuomet pradėjau domėtis žydų istorija, tradicijomis ir tai tęsiu iki šiol. Galima sakyti, kad išaugau žydų jaunimo klube. Dabar, kai pats esu tėvas, vaikams stengiuosi įdiegti žydiškąsias vertybes, tapatybę – tai, ko pats neturėjau vaikystėje“, – kalba V.Žitkauskas.

Sostinėje pradėta ardyti pastotė iš sunaikintų žydų kapinių paminklinių akmenų. Sauliaus Žiūros nuotr.

Tradicijas bando išsaugoti šeimoje

Neatsiejama žydų kultūros dalis – šventės. Kovo 27-ąją prasideda Pesachas – pati svarbiausia žydų šventė, trunkanti net aštuonias dienas. Tradiciškai šios šventės data nustatoma pagal mėnulio kalendorių ir švenčiama stojus pirmajai pilnačiai po pavasario lygiadienio.

Pasak žydų kultūros ir religijos žinovės Natalijos Cheifec, nors išėjimas iš Egipto vyko daugiau nei prieš 3300 metų, tačiau Pesacho tradicija per šimtmečius išliko beveik nepakitusi: aštuonių dienų šventės pagrindinis momentas yra sederis, vakaras, kai skaitoma Agada, meldžiamasi, sėdama prie Pesacho stalo ir valgoma iš kearos – tradicinės sederio lėkštės.

V.Žitkauskas teigia, kad koronaviruso pandemija pakeitė įprastas žydų šventes, kurios įprastai būdavo pasitinkamos gausiame būryje tautiečių.

„Prieš koronaviruso pandemiją mūsų tradicines šventes švęsdavome su visa bendruomene. Dabar tai padaryti sunkiau, nes visos šventės persikėlė į internetinę erdvę. Tačiau jų reikšmė nesumenko. Namuose kiekvieną penktadienį pasitinkame šabą. Penktadienio vakarais po Šabo skaitome knygą, kurioje aprašomi Senojo testamento įvykiai. Tai pasakojimai apie Mozę, Nojų, mūsų protėvius. Net jei vaikai būna pavargę ir pasiūlau perskaityti tik vieną istoriją, vietoje tradicinių trijų, jie nesutinka ir teigia, kad reikia laikytis tradicijų“, – pasakoja V.Žitkauskas.

Pasak jo, labai svaru jaunajai kartai perduoti žydų tradicijas. Vyras džiaugiasi, kad jo vaikų domėjimasis tautos kultūra ir tradicijomis tik auga.

„Mane kartais stebina tai, kaip labai mano vaikai nori žinoti daugiau apie mūsų tautą. Su vaikais žiūrėjome seną amerikiečių filmą „Smuikininkas ant stogo". Ši kino juosta puikiai parodo žydų gyvenimą Rusijos imperijos laikais. Maniau, kad vaikams nebus įdomu žiūrėti šį nespalvotą filmą, tačiau mano nuostabai vaikai su mielu noru jį peržiūrėjo. Man labai svarbu yra ugdyti vaikus taip, kad jie žinotų mūsų tautos istoriją, tradicijas“, – pasakoja V.Žitkauskas.

 

Religija

Žydų religija – judaizmas. Tai viena seniausių ir vis dar praktikuojama monoteistinė religija, kitaip dar vadintina Toros religija, nes Tora yra visų mokymų mokymas ir praktikos pagrindas. Judaizmo tikintieji vadinami žydais arba judėjais. Ši religija, kaip ir kitos pasaulinės religijos, paplitusi įvairiose pasaulio šalyse. Skirtingai nei priimta manyti, žydų tautinė tapatybė susiformavo šios religijos pagrindu, o ne atvirkščiai, todėl žydu galima ir gimti, ir tapti.

Vidmanto Balkūno nuotr.

 

Žydų istorija – beveik ant kiekvieno Vilniaus kampo

Lietuvos žydus pasaulyje ypač išgarsino Vilnius (jidiš – Vilne). Čia žydai apsigyveno, palyginti su kitais miestais, gana vėlai, XVI a. antroje pusėje. Pirmą kartą Vilniuje gyvenantys žydai paminėti 1567 m. dokumente. Tačiau tada jie neturėjo teisės pirkti namų, galėjo tik nuomoti. Teisę pirkti pastatus Vilniuje žydai įgijo tik 1593 m. Pradžioje jie galėjo gyventi tik magistratui nepriklausančiose žemėse, vadinamose jurisdikais. XVI a. pabaigoje – XVII a. jiems leista apsigyventi bei įsigyti nuosavybę Žydų, Šv. Mykolo ir Mėsinių gatvėse. Žydai galėjo gyventi ir Vokiečių gatvėje, bet jų butų langai negalėjo žvelgti į gatvės pusę.

Prieš Antrąjį pasaulinį karą Vilniuje buvo 135 sinagogos. O didžiausia ir svarbiausia iš jų buvo Vilniaus Didžioji sinagoga – ne tik Vilniaus, bet ir visos Lietuvos žydams ypač svarbi vieta. Deja, šiandien tik atminimo lentos ir paminklai dabar primena apie iki Antrojo pasaulinio karo Vilniuje gyvenusią gausią žydų bendruomenę.

V.Žitkauskas teigia, kad kalbant apie Vilnių, ko gero svarbiausia vieta žydams yra pagrindinės Vilniaus sinagogos vieta.

„Galiu drąsiai teigti, kad tai yra litvakų širdis. Priminsiu, kad litvakų istorija nesibaigia dabartinės Lietuvos teritorijoje, ji apima ir dalį Baltarusijos, Lenkijos. Deja, senoji sinagoga neišliko, ji buvo sugriauta karo metais. Dabar svarstoma, kaip įamžinti tą vietą. Tačiau turi pasakyti, kad visas Vilniaus senamiestis yra vienaip ar kitaip susijęs su žydų istorija“, – teigia V.Žitkauskas.

 

Vilniaus getas

Viena svarbiausių vietų, siekiant pažinti tragiškąją žydų istorijos dalį, yra Vilniaus getas. Vilniaus getas iš pradžių nebuvo vientisas. Jis buvo suskirstytas į du atskirus getus – Mažąjį ir Didįjį. Mažojo Vilniaus geto vartai buvo Gaono gatvėje. Jame gyveno apie 10–11 tūkst. gyventojų. Didžiajame Vilniaus gete gyveno apie 30–40 tūkst. žmonių. Abu getus jungė Mėsinių gatvė.

Vokiečiai į Didįjį getą suvarė žydus, kurie galėjo dirbti ir kuriuos buvo galima panaudoti darbams, o į Mažąjį – žmones, kurie dirbti negalėjo, kitaip tariant, senyvo amžiaus žmones, vaikus, moteris.

Vilniaus getas likviduotas rugsėjo 23 dieną, todėl tądien minima Lietuvos žydų genocido diena.

Vilniaus geto atminimo lenta. Žygimanto Gedvilos nuotr.

 

Elijahu ben Solomonas Zalmanas – Vilniaus Gaonas

Žydų gatvėje Vilniuje kadaise stovėjo namas, kuris iki šių laikų neišliko – jo vietą žymi tik paminklas. Tame name didžiąją savo gyvenimo dalį praleido Elijahu ben Solomonas Zalmanas, geriau žinomas kaip Vilniaus Gaonas.

Vilniaus Gaono, didžiausio XVIII a. išminčiaus, pasaulinio garso Toros ir Talmudo komentatoriaus, vardas išgarsino Vilnių kaip Lietuvos Jeruzalę. Jo galingas intelektas ir erudicija lėmė, kad Vilnius tapo dvasiniu žydų centru, garsėjusiu visame pasaulyje. Kaip XXa. pradžioje yra rašęs Jokūbas S.Reizinas: „pabaigus Talmudą, mažai kas tarp žydų literatūros mokovų pranoko ar nors prilygo Vilniaus Elijui“.

Paminklas Vilniaus Gaonui. Žygimanto Gedvilos nuotr.

Dažnai teigiama, kad Vilniaus Gaonas pradėjo naują Mikros (Šventraščio), Mišnos ir Talmudo tyrinėjimų erą. Vilniaus Gaono kūrybinis palikimas – Mikros, Mišnos, Talmudo, Tikune Ha-zohar (Švytėjimo knyga), Tikunim Mi-zohar Chadaš (Naujoji Švytėjimo knyga) komentarai – jau kelis šimtmečius studijuojami tarp kitų žymiausių žydų išminčių ir mąstytojų veikalų garsiausiose pasaulio ješyvose.

Pasak Vilniaus Gaono žydų muziejaus, ilgainiui Gaonas tapo legendine, netgi mistifikuota asmenybe, jo vardą apgaubė spalvingiausi padavimai, pasakojimai apie jo gyvenimą, keletą šimtmečių perduodami iš lūpų į lūpas, tapo žinomi įvairiausiose žydų diasporose skirtinguose kraštuose. Elijahu ben Solomon Zalmanas gimė 1720 m. Jo tėvas Solomonas Zalmanas buvo gilus Talmudo žinovas, Vilniaus rabino Izaoko Kremerio palikuonis.

Paminklas Vilniaus Gaonui. Žygimanto Gedvilos nuotr.

Tautos tragedijos vieta

Dar viena vieta, labai susijusi su žydų istorija – Panerių miškas.

„Iš vienos pusės tai tragiška istorija, bet ją prisiminti yra labai svarbu, nes be praeities nėra ateities. Panerių miškas – tai ne tik žydų, bet ir kitų tautybių žmonių tragedija. Nėra lengva jaunajai kartai papasakoti apie žydų tautos tragediją. Tačiau tai daryti būtina, nes tik taip užtikrinsime, kad tai niekada nepasikartotų“, – sako V.Žitkauskas.

Panerių memorialas. Vidmanto Balkūno nuotr.

Panerių miške paminklas masinių žudynių vietoje nužudytiems žydams atminti buvo pastatytas 1945 m., Holokaustą išgyvenusių žydų pastangomis. 1952 m. jis buvo nugriautas. 1960 m. masinių žudynių vietoje buvo įkurtas Panerių memorialinis muziejus kaip Vilniaus kraštotyros muziejaus filialas. 1985 m. buvo pastatytas naujas muziejaus pastatas ir atnaujinta ekspozicija. Teritorija buvo sutvarkyta pagal architekto Jaunučio Makariūno projektą – išasfaltuoti takeliai, sutvirtintos duobės, pastatyti atminimo akmenys su užrašais lietuvių ir rusų kalbomis. 

Žydų bendruomenė kartu su Vilniaus komitetu Izraelyje 1991 m. birželio mėn. atidengė Paneriuose nužudytiems žydams paminklą su užrašais jidiš, hebrajų ir lietuvių kalbomis. Tais pačiais metais Panerių memorialinis muziejus buvo perduotas Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus žiniai.

Panerių miškas masinių žudynių vieta buvo 1941–1944 metais. Žmonės čia vežti sunkvežimiais ir šaudomi nebaigtose degalų saugyklose, kurios anksčiau pradėtos statyti šalia oro uosto Raudonajai armijai. Paneriuose, naujausiais duomenimis, buvo nužudyta apie 70 tūkst. Vilniaus ir Rytų Lietuvos gyventojų – daugiausia žydų. 

Apie žydų virtuvės ypatybes ir įdomybes galite susipažinti čia:

Lietuvos žydų virtuvė: įdarytas karpis, kugelis ir madingieji beigeliai. Autentiškos „challah“ receptas

Pasitikrinti jėgas teste, kiek žinote apie Lietuvos žydus galite čia:

Testas: ar atsakysite bent į 10 iš 15-os klausimų apie Lietuvos žydus?