Sveikstantys nuo lošimo priklausomybės be galo atvirai: apie pasiektą dugną, sugriautus gyvenimus ir viltį

„Priklausomybė sugriovė mano gyvenimą“, „Buvau visiškai dugne“, „Buvau visiškoj tamsoj, neįsivaizdavau, kad dar galime išlipti“ – tai kelios nuo lošimų priklausomybės sveikstančių žmonių frazės. Istorijos, jų pradžia ir vingiai absoliučiai skirtingi, tačiau kalbėdami apie pasiektą juodžiausią tašką visi tikina, jog patikėti, kad galima išbristi, kad galima rasti išeičių, – be proto sunku.

Skausmą, neviltį, kančią, pyktį ir kitas emocijas išgyvena ne tik lošiantieji. Skaičiuojama, kad lošėjas per skolas, manipuliacijas ir norą žūtbūt rasti, kaip atsilošti, kuo tuomet nuoširdžiai tiki, įtraukia apie 30 savo aplinkos žmonių – šeimos narių, draugų, kolegų ir pan. Dalis artimųjų ilgą laiką gali net nežinoti, kas vyksta, o kai sužino, dažnai priklausomybė jau būna įsišaknijusi. Norėdami gero, artimieji patys nesuvokdami kurį laiką dar maitina priklausomybę, dengdami skolas, gelbėdami lošiantįjį, tačiau pagalbos tokiu atveju reikia visiems – ir artimiesiems, ir lošiančiajam.

Lošimų priklausomybei skirtas ciklas „Ramybės režimas“ skirtas tiek vilties ieškantiems, tiek dar nežinantiems, kad gali jos ieškoti, lošėjams, tiek jų artimiesiems. Taip pat, kas labai svarbu, visuomenei, nes apie šią priklausomybę vis dar sklando daug mitų ir labai klaidingų įsivaizdavimų.

Ne blogas žmogus, o liga

Azartiniai lošimai Lietuvoje jau seniai peržengė įprastos pramogos ribas ir daliai žmonių tapo rimta problema. Lietuvos lošimų priežiūros tarnybos duomenimis, maždaug 12 proc. šalies gyventojų lošia bent kartą per metus, o kai kurių iš jų elgesyje pastebimi probleminio lošimo požymiai. Specialistų teigimu, tikrasis problemos mastas gali būti gerokai didesnis, nei rodo oficiali statistika. Vis dėlto už šių skaičių slypi kur kas sudėtingesnės žmonių istorijos – finansiniai sunkumai, pašliję santykiai ir gyvenimai, kuriuos vis labiau ima kontroliuoti lošimai.

Su šia realybe kasdien susiduria kunigas Kęstutis Dvareckas, bendruomenės „Aš esu“ įkūrėjas ir vadovas. Jau 16 metų ši bendruomenė suteikia prieglobstį ir pagalbą žmonėms, siekiantiems įveikti įvairias priklausomybes, tarp jų – ir priklausomybę nuo azartinių lošimų.

Priklausomybė nuo azartinių lošimų gali turėti itin skaudžių padarinių, ypač finansinių. Pasak kunigo, lošiant prarandamos sumos neretai būna sunkiai suvokiamos

„Niekas tiek nepragers, neprauostys tokių sumų, kiek lošėjas pralošia. Šiuo metu turime žmogų, kuriam 26 metai, o jo skolos siekia apie 600 tūkstančių eurų, ir tai tik legalios skolos. Tai reiškia dešimtmečius gyvenimo, kol jis jas atiduos“, – paaiškina kunigas.

Vienas sudėtingiausių priklausomybės nuo azartinių lošimų aspektų – ją sunku laiku pastebėti. Žmogaus nepatikrinsi, nėra akivaizdžių požymių, todėl artimieji dažnai ilgai tiki paaiškinimais.

„Jei tavo artimasis nuolat skolose, nepaisant to, kad dirba, jei dingsta vertingi namų daiktai, tai nereikia tikėti jo pasiteisinimų litanijomis. Tokie dalykai rodo, kad problema yra, ir reikia ne delsti, o skubėti ieškoti rimtos pagalbos“, – pabrėžia kun. K. Dvareckas.

K. Dvareckas prisimena skaudžią jauno vyro, kurį į bendruomenę atvežė tėvai, istoriją. Po pokalbių su specialistais vaikinas ėmė suprasti, kad priklausomybė yra liga, o ne jo, kaip žmogaus, trūkumas. Tačiau reabilitacijos programoje tuo metu nebuvo laisvų vietų, todėl jis grįžo namo ir įsidarbino. Vėliau, atsiradus galimybei gydytis, mama nusprendė, kad sūnui pagalbos nebereikia, nes jis dirba ir grąžina skolas.

Kunigas prisipažįsta tuomet nesugebėjęs įtikinti motinos, kad priklausomybė niekur nedingo, o atkryčio ir savižudybės rizika išlieka didelė. Nepraėjus nė pusmečiui, moteris paskambino pranešti apie sūnaus mirtį – jaunas vyras, palikęs atsisveikinimo laišką, nusižudė. Lošimų problema yra labai rimta, todėl būtina kreiptis pagalbos į specialistus.

Nepaisant sudėtingų istorijų, bendruomenėje matoma ir kita pusė. Nemažai žmonių, kurie atsitiesia, pasak K. Dvarecko, vėliau pradeda verslus, kuria gyvenimą iš naujo ir net atvyksta padėkoti.

Psichiatrė Andrejauskienė – tai būtina žinoti apie pagalbą

Respublikinio priklausomybės ligų centro (RPLC) Vilniaus filialo Dienos psichiatrijos paslaugų skyriaus vedėja V. Andrejauskienė pabrėžia, kad vien apsisprendimas kreiptis pagalbos yra reikšmingas žingsnis sveikimo link. Pasak specialistės, tai svarbu net ir tuomet, kai žmogus dar abejoja, ar yra pasirengęs keisti savo gyvenimą.

„Kartais atrodo, kad aš labiau už patį lošėją tikiu, jog jis gali padaryti lošimų pauzę, persiprogramuoti. Aš juo tikiu. Jeigu netikėčiau, negalėčiau dirbti“, – kalba psichiatrė.

Beje, ji pabrėžia ir itin svarbų dalyką, kurio kartais irgi nesuprantame. Padėti, anot psichiatrės, nereiškia žmogui iš karto sudėlioti visą tolesnį gyvenimo planą. Priešingai – perteklinė pagalba gali paskatinti nuo jos trauktis.

Vis dėlto tai nereiškia, kad žmogus turi likti be pagalbos. Jam svarbu pasiūlyti įvairias galimybes, tačiau sprendimą, kurį kelią pasirinkti, kiek įmanoma, reikėtų palikti jam pačiam. Pasak psichiatrės, savarankiškai priimtas sprendimas dažniausiai yra veiksmingesnis nei artimųjų primestas.

Sunkumų kyla tuomet, kai nuo priklausomybės pasekmių pavargę šeimos nariai ima skubinti žmogų gydytis ir kuo greičiau atsisakyti lošimų. Artimiesiems vis aktyviau ieškant pagalbos,

planuojant ir kontroliuojant, pats priklausomas žmogus gali tapti vis pasyvesnis ir mažiau įsitraukti į savo sveikimo procesą.

„Jeigu iš žmogaus atimsime autonomiją ir individualumą, jis nepradės jais naudotis“, – pabrėžia V. Andrejauskienė.

Savo patirtį atvirai papasakoti sutikęs Robertas teigia, kad nuo šeimos lošimų priklausomybę slėpė net dešimt metų.

Robertas su azartiniais lošimais susipažino dar paauglystėje, kai būdamas penkiolikos su draugais žaisdavo kortomis. Sulaukęs pilnametystės, jis pradėjo lažintis dėl sporto rezultatų, vėliau atrado internetinį pokerį ir kitus lošimus. Iš pradžių vyras kontroliavo išlaidas, tačiau ilgainiui lošimai tapo pagrindiniu jo pomėgiu.

Situacija pablogėjo pandemijos metais, kai po sunkios autoavarijos Robertas pusmetį praleido lovoje. Ieškodamas, kaip užimti laiką ir papildomai užsidirbti, jis ėmė lošti vis dažniau. Kartais laimėdavo dešimtis tūkstančių eurų, tačiau netrukus atsirado ir pirmosios paskolos. Nors žmona ragino sustoti, vyras problemos nepripažino.

Vėliau Robertas buvo nustojęs lošti daugiau nei aštuonis mėnesius, tačiau sugrįžęs prie azartinių žaidimų vėl prarado kontrolę. Statymai išaugo iki kelių tūkstančių eurų per mėnesį, o atlyginimą pralošdavo vos gavęs. Nuo žmonos priklausomybę slėpė imdamas paskolas ir jas pateikdamas kaip darbo užmokestį. Net laimėjęs 15 tūkst. eurų, užuot grąžinęs skolas, viską pralošė. Ilgainiui vyras suprato, kad jam svarbūs nebe pinigai, o pats lošimo procesas.

2025 metų vasarį, skoloms pasiekus apie 50 tūkst. eurų, Robertas bandė nusižudyti. Jį išgelbėjo žmona, sunerimusi ji kreipėsi į policiją. Po gydymo psichiatrijos ligoninėje vyras pradėjo lankyti anoniminių lošėjų susitikimus. Netrukus sužinojo, kad žmona laukiasi antro vaiko. Šios žinios vyras galėjo nė nesužinoti.

36-erių Sandra su azartiniais lošimais susipažino būdama maždaug dvidešimties, kai su draugais pirmą kartą apsilankė lošimų automatų salone. Iš pradžių tai atrodė nekalta pramoga, tačiau netrukus moteris atrado lažybų punktus ir internetinius lošimus. Ilgainiui visas jos gyvenimas ėmė suktis apie azartinius žaidimus. Šiandien Sandra supranta, kad lošė ne dėl pinigų – tai buvo būdas pabėgti nuo realybės, savo minčių ir jausmų.

Didėjant statymams, augo ir skolos. Iš pradžių moteris ėmė greituosius kreditus, vėliau skolinosi iš artimųjų ir net naudojosi jų vardais paskoloms gauti. Draugams meluodavo apie finansines nelaimes, o iš namų į lombardus nešė viską, ką galėjo parduoti.

Nebepakeldama kaltės, gėdos ir finansinių sunkumų, Sandra bandė nusižudyti. Po šio įvykio ji pateko į psichiatrijos ligoninę, kur pirmą kartą išgirdo, kad priklausomybė nuo lošimų yra liga. Vėliau moteris dalyvavo Respublikinio priklausomybės ligų centro Minesotos programoje, lankė anoniminių lošėjų susitikimus, sulaukė pagalbos projekte „Mano guru“ ir bendruomenėje „Aš esu“. Nors sveikimo kelyje pasitaikė atkryčių, pamažu ji ėmė tikėti, kad gyvenimą galima susigrąžinti.

Šiandien Sandra nelošia jau aštuonerius metus, tačiau pabrėžia, kad priklausomybė reikalauja nuolatinio dėmesio. Ji iki šiol lanko anoniminių lošėjų susitikimus, dirba ir po truputį grąžina skolas, kurias, tikėtina, teks mokėti dar ne vieną dešimtmetį. Santykius su šeima pavyko atkurti tik po maždaug penkerių metų. Dabar savo patirtimi moteris dalijasi su kitais priklausomybę išgyvenančiais žmonėmis, siekdama parodyti, kad net ir sudėtingiausioje situacijoje įmanoma sulaukti pagalbos.

Nėra neišsprendžiamos situacijos

Advokatas Vytautas Budnikas jau ne vienerius metus bendruomenėje „Aš esu“ neatlygintinai konsultuoja priklausomus nuo lošimų žmones. Finansinė našta sveikstantiems nuo lošimų kartais atrodo tokia didžiulė, kad net neverta imtis taisyti gyvenimo, tačiau V. Budnikas tikina, kad neišsprendžiamų situacijų nėra. Ir net asmeninis bankrotas, kuris dažnam atrodo vienintelė išeitis, dažniausiai nėra paskutinis šiaudas.

„Asmeninis bankrotas nėra vienintelė išeitis. Tai labiau kraštutinė priemonė, kai kitais būdais nebėra galimybės atsiskaityti su kreditoriais. Mano akimis, visada verta pirmiausia tartis dėl skolos išdėstymo, mokėjimo grafiko, palūkanų sumažinimo. Net ir tada, kai skolos jau išieškomos per antstolius, galima sudaryti taikos sutartį“, – paaiškina V. Budnikas.

„Iš praktikos galiu pasakyti, kad kreditoriai yra pakankamai sukalbami, kai mato nemokų skolininką. Juk jie puikiai supranta, kad kitu atveju skolą atgaus nebent po truputį ir per ilgą laiką arba visai neatgaus. Esu matęs ne vieną atvejį, kai daugiau nei 30 tūkst. eurų skolą pavyko sumažinti beveik perpus.

Žmogus atsiskaitė sumokėjęs apie 15–17 tūkst. eurų ir gavo patvirtinimą, kad šalys visiškai atsiskaitė. Tokiais atvejais skolininkas įrodo, kad gali refinansuoti skolą ar pasiskolinti kitur ir atsiskaityti dabar, o kreditorius įvertina, kas jam naudingiau – dalį pinigų atgauti šiandien ar laukti neapibrėžtą laiką“, – pasakoja advokatas.

Derybos dažnai duoda daugiau naudos, nei žmonės tikisi. Anot teisininko, nėra klausimo, kurio nebūtų galima užbaigti taikos sutartimi – susitarti dėl skolos sumažinimo, palūkanų, mokėjimų atidėjimo ar išdėstymo.

Jeigu visgi žmogui susitarti nepavyksta, galima svarstyti asmeninį bankrotą. Tačiau vien didelių skolų tam neužtenka.

Pasak V. Budniko, visuomenėje vis dar gajus įsitikinimas, kad bankrotas reiškia paprastą skolų „nubraukimą“.

„Tai nėra skolų ištrynimas. Greičiau tai galimybė žmogui atkurti mokumą maksimaliai atsižvelgiant ir į kreditorių interesus. Trejus metus gyvenama pagal teismo patvirtintą planą – reglamentuojamos pajamos, išlaidos, mokėjimai kreditoriams, turto pardavimas ir kiti įsipareigojimai. Visa tai prižiūri nemokumo administratorius“, – kalba advokatas.

Pasibaigus mokumo atkūrimo planui, likusios nepadengtos skolos dažniausiai nurašomos, tačiau yra išimčių. Nenurašomi įsipareigojimai dėl vaikų išlaikymo, nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo, tam tikros prievolės valstybei bei administracinės baudos.

„Taip pat klaidinga manyti, kad bankrotas yra paprastas būdas nubraukti skolas ir pradėti gyvenimą nuo nulio. Jeigu žmogus elgiasi nesąžiningai, bankroto byla gali būti neiškelta arba vėliau nutraukta. Tokiu atveju situacija tik pablogėja – prarandamas laikas ir patiriama papildomų išlaidų“, – įspėja V. Budnikas.

Advokatas pabrėžia, kad žmogui, supratusiam, jog skolų dėl lošimų nebesugeba grąžinti, svarbiausia nepradėti ieškoti naujų būdų skolintis.