Tiriamoji žurnalistika: kai tiesos paieškos tampa pokyčiu 

„Tiriamoji žurnalistika Lietuvoje išgyvena aukso amžių“, – tikina 15min Tyrimų skyriaus redaktorė Jūratė Damulytė. Didžiulę patirtį sukaupusi žurnalistė džiaugiasi, kad Lietuvoje daugėja skirtingų redakcijų, skirtingų žurnalistų atliktų darbų, atnešančių valstybei ir visuomenei reikšmingų pokyčių. Svarbiu žingsniu J. Damulytė vadina ir skirtingų Lietuvos žiniasklaidos priemonių tyrėjų susivienijimą bendram darbui ir tikslui. 

Būtent pokytį dažnas tyrimų žurnalistas įvardija kaip esminę motyvaciją, kodėl nelengvai ir dažnai toli gražu ne taip romantiškai, kaip įsivaizduoja visuomenė, siekiama tikslo. Kas tuomet veda į priekį, kokie yra didžiausi šio darbo iššūkiai, kurių nemato kiti? 

15min vyriausiasis redaktorius Vaidotas Beniušis įsitikinęs, kad tyrimų žurnalistika atlieka vieną iš svarbiausių žiniasklaidos funkcijų: „Man atrodo, svarbiausias dalykas, kad iškeldama svarbias temas, tiriamoji žurnalistika pasiekia tokių pokyčių, dėl kurių Lietuva tampa truputį geresnė vieta gyventi.“

Pokytis, anot V. Beniušio, yra svarbiausias ir dažniausiai įvardijamas tiriamosios žurnalistikos privalumas, bet 15min vyriausiasis redaktorius atkreipia dėmesį, kad tokia žurnalistika padeda kurti ir patikimą ryšį su visuomene bei skaitytoju. 

Jis atkreipia dėmesį į tai, kad žurnalistai turi daug privilegijų – patekti ten, kur ne visi gali, jiems privalo atsakyti pareigūnai, tačiau iš to kyla ir didžiulė atsakomybė bei misija. 

„Tai yra priversti galios pozicijoje esančius žmones būti atskaitingus, iškelti temas, kurių iškelti jie nenorėtų. Galų gale tai dažnai padeda ir pačiai sistemai susitvarkyti viduje. Pamatoma, kad visgi demokratinėje valstybėje veikia ir žurnalistai, kurie gali iškelti tas temas, kurios tūnojo šešėlyje.“ 

V. Beniušis neslėpė, kad tiriamoji žurnalistika yra brangi, tačiau kiekviena redakcija supranta, jog tai – ilgalaikis investavimas į demokratiją bei jos stiprinimą: „Laisva žiniasklaida gali vešėti tik ten, kur veikia demokratija, kur nėra cenzūros, kur yra gerbiamos žmonių ir žurnalistų laisvės. Man atrodo, kad žiniasklaida prie to labai prisideda.“

Tiriamoji žurnalistika, anot J. Damulytės, Lietuvoje veikiausiai išgyvena geriausius laikus. 

„Redakcijos supranta šios žurnalistikos svarbą, investuoja ir stengiasi padėti, kad tie tyrimai galėtų būti atliekami kokybiškai. Investuoja taip pat ir į mokymus, bent jau mūsų redakcija, ir aš tuo labai džiaugiuosi. 

Mes nuolatos atnaujiname žinias, nes technologiniai dalykai ir visi kiti dalykai juk nestovi vietoje. Tu gali būti pats sau labai fainas, bet iš tikrųjų reikia nuolatos atnaujinti žinias, kad galėtum, sakykime, dirbti ir su dirbtiniu intelektu. Mokymai arba kitų šalių kolegų patirtis yra labai naudinga. Kolegos pasidalija žiniomis ir yra labai geranoriški, o tai iš tikrųjų padeda mums siekti tos geresnės turinio kokybės“, – tikino 15min Tyrimų skyriaus vadovė. 

J. Damulytė pabrėžė, kad itin svarbu, jog naujienų portalas 15min prisijungė prie Tarptautinio organizuoto nusikalstamumo ir korupcijos tyrimų projekto OCCRP („Organized Crime and Corruption Reporting Project“) – vienos stipriausių ir įtakingiausių tarptautinių tiriamosios žurnalistikos organizacijų pasaulyje. 

Anot Tyrimų skyriaus redaktorės, darbas su OCCRP atveria gerokai daugiau galimybių, nes 15min tapo pasaulinio žurnalistų tinklo, kuris dalijasi žiniomis, duomenimis ir įrankiais, padedančiais vykdyti aukščiausių standartų tiriamuosius darbus, dalimi. 

Dirbant prie vieno svarbiausių pastarųjų darbų – žymiojo „Bankeros“ tyrimo, anot J. Damulytės, OCCRP patirtis, pagalba ir užnugaris buvo labai svarbūs.

Kalbėdamas apie tiriamąją žurnalistiką, Karolis svarsto, kad iš pradžių šį darbą rinkosi todėl, kad jam tai atrodė labai įdomu, tik vėliau ėmė jaustis jo svoris ir vertė. Dažnai tiriamoji žurnalistika yra romantizuojama. K. Juršys atvirauja, kad romantikos galbūt ir yra, tik gerokai mažiau, nei įsivaizduoja skaitytojai ar plačioji visuomenė. Pirma, susiduriama su nemažai iššūkių, antra, didelė dalis laiko skiriama archyvų, duomenų, dokumentų analizei, o tai reiškia ilgą sėdėjimą prie kompiuterio. Viena vertus, anot žurnalisto, daug rutinos, bet, žvelgiant iš kito požiūrio kampo, kiekvieną kartą problemai išspręsti, hipotezei patvirtinti turi ieškoti naujo būdo. 

Vienu didžiausių iššūkių K. Juršys įvardijo momentus, kai jauti, kad tema tikrai yra, apčiuopei kažką netinkamo, negero, bet kol kas dar nežinai, nerandi kelio, kaip tai patvirtinti. 

„Tokios situacijos labiausiai žudo motyvaciją. Jauti, kad tikrai turi įdomią temą, tikrai turi, bet nerandi, kaip ją pasitvirtinti. Tuomet tiesiog gal neradai metodo arba žinai, bet jis dar neatėjo į galvą. Tarkime, dirbi savaites, mėnesius ir nepavyksta. Vis atsimuši į sieną, motyvacijos mažėja, bet reikia, eini „per negaliu“. O tada, jei pavyksta, būna didžiulis apdovanojimas. Kai vis tik tą padarai. Tikrai esame turėję tokių „eureka“ momentų.“ 

15min Tyrimų žurnalistė Gabrielė Navickaitė pirmiausia tikina, kad jai tai – labai įdomus darbas. Aišku, neslepia, kaip ir visiems, būna momentų, kai sunkiau, kai lengviau, o didžiausia motyvacija jį dirbti, kaip ir daugeliui kolegų, – vertė ir pokytis. 

Procesas, anot Gabrielės, įvairialypis, tačiau būtent tyrimų žurnalistikos esmė, veikiausiai, yra tai, kad kiekvieną kartą, su kiekvienu nauju tyrimu tu stačia galva neri į sritį, kurios iš pradžių galbūt ir neišmanai. Esi joje kaip pirmokas, turintis įgyti rimtą žinių bagažą, nes kitaip nusikaltimo neišaiškinsi. 

Savaime suprantama, pasak žurnalistės, šis darbas neša ir didžiulį jaudulį, ateinantį kartu su atsakomybe. Faktai, kurie skelbiami, turi būti kruopščiai patikrinti, tai daroma ne vieną ir ne du kartus. Štai kodėl naktį prieš skelbiant tyrimą žurnalistai dažniausiai beveik nemiega. 

Kaip žurnalistui, ilgai dirbančiam prie temos, suprasti – ar jau metas padėti ją į šalį, ar toliau ieškoti dar vieno keliuko, dar vieno? Vėl belsti į duris? G. Navickaitė tikina, kad būtent šiuo metu yra tokioje situacijoje. 

„Dabar mes stovime prie tokių durų. Turime labai stiprią hipotezę, bet neturime vieno dokumento. Vieno dokumento trūksta, kad įrodytume labai didelį dalyką. Vieno specifinio dokumento. Ir aš nežinau, ar mes jį gausime, ar negausime“, – pasakoja žurnalistė. 

G. Navickaitė atvirauja, kad tai – įdomus jausmas, jis toks truputėlį varantis iš proto, nes juk komanda žino, kad tas dokumentas egzistuoja. Pasak žurnalistės, tokiais atvejais turi ieškoti, kokiais būdais dar galėtum gauti tą informaciją: „Tiesiog man atrodo, tada labai svarbu įdėti pakankamai daug darbo.“