TOP 12 negrožinių knygų: menas, istorija, slaptosios tarnybos ir Visatos paslaptys

12 negrožinių knygų, 12 kelionių po skirtingas sritis. Menas, istorija, slaptosios tarnybos, žmonijos kilmė ir jos ateitis, kriminalinės istorijos ir filosofinės įžvalgos apie muziką ar fotografiją. Šios knygos plečia akiratį.

Tekstas Audrius Ožalas

Dizainas Lina Zaveckytė

Natalija Arlauskaitė „Nuožmi taika: žlugusių režimų fotografija dokumentiniame kine“

Vilniaus universiteto leidykla

KAM: Besidomintiems medijų istorija, meno studijomis

Vilniaus universiteto profesorė, sovietmečio studijų, vizualumo ir medijų teorijos specialistė šiame tyrime nusprendė analizuoti, kaip žlugusių politinių režimų fotografija yra apmąstoma šiuolaikiniame dokumentiniame kine. „Įvairūs būdai pakartotinai naudoti šias nuotraukas archyvinėje dokumentikoje, animacijoje ir šiuolaikiniame mene siejami su galios ir žinojimo formomis, kurias šios fotografijos dokumentuoja ir liudija. Fotografinių archyvų perdirbimas siūlo klausti, kaip šios formos išardomos ir kokios naujos kuriamos“, – rašoma knygos pristatyme.

Pradėdama analizę nuo lenkų režisieriaus Krysztofo Kieslowskio dokumentinio filmo „Nuotrauka“, ji teigia, kad šiame, kaip ir daugelyje knygoje analizuojamų kūrinių, fotografija peržengia tiesiog įvykio liudijimo ribas – ji kalba apie skirtingai formuluojamus būdus suvokti nuotrauką, atvaizdo įgaliojimus, vaizdų sukibimus archyvuose. Nuotraukos pačios tampa refleksijos objektais, o dokumentikoje jos tampa pretekstu apmąstyti santykį su dokumentiniu pasakojimu, keliant klausimą: „Koks kino ir jo priemonėmis kuriamo pasakojimo santykis su tokią fotografiją gaminusia ar kontroliavusia galia?“ Kaip fotografija pasitelkiama permąstyti ankstesnius pasakojimus, kas atsitinka, kai dekonstruojamas senasis totalitarinis, autoritarinis archyvas ir paviešinamos taisykės, pagal kurias jis buvo kurtas?

O pavadinimas „nuožmi taika“ nurodo į būdus, ryšius, kaip kuriama „nuožmi taika“ su praeitimi, kaip sąveikauja skirtingi vizualiniai vaizdų režimai. „Žlugusių režimų fotografinių dokumentų eksponavimas, taip pat kine, ne tiek būtinai su jais sutaiko, kiek kuria vizualųjį režimą, kuris nuožmią taiką padaro regimą ir artikuliuojamą ir sykiu reflektuoja jos sąlygas“, – rašo autorė. Kaip mes tas senąsias nuotraukas reflektuosime, koks bus mūsų naujasis žvilgsnis, ką jos mums pasako apie buvusius režimus ir mūsų santykį su jais?

Knyga suskirstyta į tris skyrius: pirmame parodomi ryšiai tarp vizualiojo režimo, balso politikos remedijuojant fotografiją dokumentikoje ir animacijoje; antrame skyriuje analizuojama, kaip šiuolaikinis menas perdirba represninių institucijų vaizdų archyvus; trečiame kalbama apie šeimos archyvo ir „nacionalinio romano“ ryšius žlungant valstybiniams dariniams.

Autorės žvilgsnis leidžia kitu žvilgsniu pažiūrėti tiek į archyvines nuotraukas, tiek į tai, kaip jos išnaudojamos kine. Ši revizija iš naujo analizuoja vizualias žmonių patirtis, tai, ką nuotraukose bandė užfiksuoti režimai, pateikiant tuos vaizdinius naujuose kontekstuose. Persiklojantys pasakojimai, kontekstai, tai, kaip jie dera tarpusavyje, tai, kaip praeities formos gali būti nagrinėjamos dabartyje, kokios jungtys išnaudojamos šiuolaikiniuose pasakojimuose – autorė nagrinėja tai pasitelkdama tiek lietuviškus, tiek užsienio pavyzdžius. Ir tai svarbu ne tik siekiant suprasti, kaip mes matome tas išraiškos formas dabar, bet ir galvojant, kaip galime į buvusių režimų ženklus pažvelgti ateityje, kokiuose kontekstuose juos pristatyti. Niekaip nerimstančios kalbos dėl sovietinių paminklų rodo, kad mūsų santykis su praeitimi, nors ir kinta, bet sunkiai juda į priekį.

Ir būtinai reikia paminėti išskirtinį šios knygos dizainą – vienas gražiausių šiemet ir tikrai turėsiantis pretenduoti kūrybiškiausių knygų rinkimuose.

Nijolė Strakauskaitė „Juodkrantės kurorto „aukso amžius“: nuo susikūrimo XIX a. viduryje iki katastrofos 1945 m.“

Liudviko Rėzos kultūros centras

KAM: Tiems, kam rūpi daugeliui iki šiol nepažinta Juodkrantės istorija

Knyga išleista dar 2018 metais, tačiau į rankas pateko tik šią vasarą, viešint Thomo Manno festivalyje. Daugeliui, atvykstančių į Kuršių neriją dabar, susidaro įspūdis, kad Nida yra šios vietovės centras, tačiau ši knyga pateikia ir kur kas platesnį vaizdą ir parodo Juodkrantės istorinį išskirtinumą. Nuo XIX amžiaus antrosios pusės Juodkrantė plėtėsi ir, kaip rašo šio tyrimo autorė, paskutiniame to amžiaus ketvirtyje mažas žvejų kaimelis virto moderniu kurortu, atitikusiu aukščiausius to laiko Europos kurortų standartus, gebėjusiu pritraukti kelis tūkstančius poilsiautojų per sezoną. Šis laikotarpis, trukęs iki Antrojo pasaulinio karo, apibūdinamas kaip kurorto „aukso amžius“, – vėliau Juodkrantė, kaip ir daugelis vietovių šiame krašte, patyrė niokojimų periodą, – dabar, nors kurortas ir smarkiai pasikeitęs, visgi kai kurių praeities ženklų ten vis dar esama.

Keista, tačiau iki šiol Juodkrantės istorija nebuvo plačiau tyrinėta, dauguma publikacijų per pastaruosius tris dešimtmečius skelbta tik vokiečių kalba.

Šioje knygoje autorė apžvelgia esminius faktorius, kurie prisidėjo prie to, kad Juodkrantė tapo svarbiu to laiko kurortu: reguliarus susisiekimas garlaiviais, Klaipėdos (Mėmelio) miesto augimas, atsiradusios privačios iniciatyvos – pradėti kurti viešbučiai. Tarpukario Juodkrantės gyvenimą kiek tamsino įtampa dėl Klaipėdos krašto bei pasikeitęs valdymo modelis, tačiau, kaip rašo autorė, poilsiautojai iki pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos vis dar rinkosi šią vietą: „Netgi 1944 m. vasaros sezonas prasidėjo įprastai, kiek tai buvo įmanoma karo sąlygomis, bet vasarai įpusėjus tapo akivaizdu, jog artėja riba, ties kuria baigsis Juodkrantės kurorto „aukso amžius“. Liepos viduryje poilsiautojai skubiai paliko kurortą, o po Antrojo pasaulinio karo Juodkrantės jau laukė didelės permainos.

Aprašydama šį beveik šimtmetį trukusį Juodkrantės „aukso amžių“ autorė paliečia įvairius aspektus, leidžiančius to laiko gyvenimui išnirti prieš akis: kaip mažas, nuošalus žvejų kaimelis tapo kurortu, kuriame vyko šokiai, viešbučiuose vyko susiėjimai, atsirado vilų kvartalas, gydyklų kompleksas, prieplauka, restoranai, kaip susiformavo Juodkrantės kaip „klimato kurorto“ (tam ypač svarbus buvo miškas aplink Juodkrantę, o štai maudynės šaltoje Baltijos jūroje poilsiautojų nelabai viliojo). Autorė aprašo poilsiautojų ritualus, kas rinkdavosi poilsį čia, lietuviškumo elementus Juodrantėje ir netgi nusikaltimus, būdingus šiam kurortui. Kartu su knygoje pateikiamomis to laikmečio nuotraukomis, Juodkrantės kurortas čia galų gale prieš skaitytoją atgyja visomis spalvomis.

Kartu su neseniai pasirodžiusia knyga „Neringa. Architektūros gidas“ tai didžiausią pastaruoju metu padariusi įspūdį knyga apie Neringos kraštą.

Ludwik Czarkowski „Vilnius 1867-1875“

Iš lenkų kalbos vertė Stanislovas Žvirgždas

Leidykla „Aštuntoji diena“

Kam: Besidomintiems Vilniaus istorija

Dar vienas žvilgsnis į Vilnių – šįkart XIX amžiaus pabaigą. Daugeliui skaitytojui turbūt menkai girdėta Ludwigo Czarkowskio (1855-1928) pavardė, nors jis buvo aktyvus to laiko visuomenės veikėjas, medikas, bibliografas, kraštotyrininkas, vienas Vilniaus mokslo bičiulių draugijos steigėjų. Šie prisiminimai – jo pirmoji pažintis su Vilniumi, jaunystės patirtys gyvenant mieste, kurį po sukilimo Rusija siekė kuo labiau surusinti ir paversti imperine provincija.

Neseniai knygos „Menas ir politika“ pristatymo renginyje diskutuojant su šios knygos autore Rasa Antanavičiūte įstrigo mintis apie tai, kaip kiekviena atėjusi nauja valdžia stengėsi pajungti Vilniaus viešąsias erdves, įpaminklinti jas, skleisdama savo ideologiją. Bei tai, kad po Antrojo pasaulinio karo mieste liko vos keli procentai senųjų Vilniaus gyventojų. Vilnius buvo nuolat besikeičiantis, skirtingų valdžių besisavintas miestas, o tai, kas liko jame po karo, nė iš tolo neatspindėjo prieš tai buvusios tiek kultūros, tiek tautinės įvairovės. Tad tokios knygos kaip ši padeda geriau suvokti miestą, – koks jis buvo ir kokio netekome.

Šioje knygoje gilesnių to laiko analizių nerasime, visgi tai jauno žmogaus, atviromis plačiomis akimis tyrinėjančio aplinką, prisiminimai, tačiau užfiksuotos kasdienybės detalės neblogai atspindi to laiko miesto veidą. Juk ir pats autorius čia rašo: „Tegul skaitytojas nereikalauja ir nesitiki dokumentais ir kitkuo paremto glausto pasakojimo. Rašau viską, kas įstrigo atmintyje“.

O atmintyje įstrigo to laiko kavinės, cukrainės, knygynai, pasilinksminimai, ne itin gausus klubinis gyvenimas, užmiesčio sodai, turgūs (šie aprašyti itin vaizdingai), prekybininkai, įvairių profesijų atstovai, gyvenimo sąlygos, viešbučiai, mokslai ir vietomis paliečiama politika, – rusinimas, uždraustos knygos. Vilnius čia stoja prieš akis įvairiomis spalvomis – tiek romantiškas, apsuptas rylininkų garsų, tiek ne itin saugus, tiek intelektinio gyvenimo centras bei žalias, su sodais, kuriuose ganosi veršeliai. Žavingas, to laikmečio dvasia alsuojantis, kiek naivus ir su anekdotinėmis (bent jau atrodančiomis tokiomis tam laikui) situacijomis pasakojimas.

Atskirą sluoksnį šiam pasakojimui suteikia ir knygoje esančios žymaus to laikotarpio Vilniaus fotografo Juozapo Čechavičiaus nuotraukos, kuriose Vilnius kartais atrodo sunkiai pažįstamas, ir vien jau jų pagalba galima leistis į atmosferinę kelionę laiku pusantro šimto metų atgal, ieškant Vilniaus šaknų.

Roland Barthes „Camera lucida“

Iš prancūzų kalbos vertė Agnė Narušytė

Leidykla „Kitos knygos“

KAM: Besidomintiems fotografijos menu

Šiais laikais, kai nuotraukos cirkuliuoja nepaliaujamu srautu, o vaizdiškumas žiniasklaidos, socialinių tinklų pagalba yra užvaldęs kasdienybę, ši knyga yra tarsi malonus atokvėpis, vėl grąžinantis fotografijos kaip meditacijos, kaip prasmių kūrėjos reikšmę. Klasikinis prancūzų mąstytojo, semiologo Roland'o Barthes'o (o taip pat ir jo paskutinis) veikalas iki šiol vertinamas kaip vienas svarbiausių ir įtakingiausių kūrinių šia tema.

Knygos pradžioje R.Barthes'as aiškina šios knygos (pasirodžiusios jau po jo mirties) atsiradimo priežastis: „Mane apėmė „ontologinis“ geismas: norėjau bet kokia kaina sužinoti, kokia Fotografija yra „pati savaime“, kokiu esminiu bruožu ji išsiskiria iš vaizdų bendrijos“.

Pirmoji šios nedidelės apimties knygos dalis ir yra skirta autoriaus pastangomis struktūrizuoti fotografiją, suvokti, kas ji yra, kas ji galėtų būti, kokias reikšmes ji perteikia ir tai, koks jos santykis su referentu – o neriant dar giliau, kokią egzistencinę prasmę jam sukuria. Kaip veikia jos „įdvasinamas“, kuo skirtingi jos žanrai, filosofas taip pat nagrinėja kai kuriuos kūrinius, analizuodamas, kodėl jie jam paliko įspūdį. Galiausiai filosofas išskiria du elementus, kurie pagrindžia jo susidomėjimą fotografijomis: studium ir punctum.

Antroji dalis – žymiai asmeniškesnė, kurioje jis tyrinėja fotografijas po savo mamos mirties, nuotraukose atrasdamas ryšį tarp gyvybės ir mirties, jau vienoje Žiemos Sodo fotografijoje aptikdamas visą jos esmę. Fotografija kaip neišsieikvojanti nuostaba, turinti kažką bendro su prisikėlimu, tai buvimo liudijimas ir būsimosios mirties ženklas. „Kiekviena pasaulyje egzistuojanti fotografija garantuoja tikrumo kelią: Fotografijos esmė yra patvirtinti tai, ką ji reprezentuoja“, - rašo R.Barthes'as.

Knygos pabaigoje jos autorius teigia, kad visuomenė stengiasi priversti Fotografiją surimtėti, sutramdyti beprotybę, kuri be paliovos grasina išsitėkšti į veidą to, kuris į ją žiūri. Ir tai padaryti galima dviem būdais: paversti ją menu, nes joks menas nėra beprotiškas. Ir antrasis: „Padaryti, kad ji visur paplistų, priklausytų bandai, taptų banali – taip, kad šalia jos nebūtų jokio kito vaizdo, kurio atžvilgiu ji galėtų išsiskirti, patvirtinti savo specifiškumą, savo skandalą, savo beprotybę“. Mąstytytojas konstatuoja, kad būtent jo laikais tai ir vyksta.

Tokių knygų kaip ši ar Susan Sontag „Apie fotografiją“ skaitymas – priešnuodis fotografijos banalybei, jos filosofinių gelmių, santykio su realybe atvėrimas. Akivaizdu, kad mūsų santykis su fotografija keičiasi, ir ši knyga padės tai apmąstyti – dabar išleistas antrasis šios knygos leidimas lietuvių kalba tiems, kas jau neberanda knygynuose pirmojo.

David Wallace-Wells „Negyvenama žemė“

Iš anglų kalbos vertė Rasa Dirgėlė

Leidykla „Tyto alba“

KAM: Besidomintiems klimato kaitos problemomis

„Klimato kaitos keliamas pavojus yra didesnis nei atominės bombos, be to, jis plačiau plintantis“, – knygoje „Negyvenama žemė. Ateities istorija“ rašo jos autorius Davidas Wallace-Wellsas, amerikiečių žurnalistas, rašantis klimato kaitos temomis. Nors klimato kaitos tema pastaruoju metu yra pakankamai dažna, būtent ši knyga sulaukė didžiulio populiarumo ir įvertinimų. Kodėl? Autorius šioje knygoje sugeba aiškiai, argumentuotai pateikti pasaulinėje klimato kaitos krizėje atsidūrusio pasaulio vaizdą. Jis piešia bauginantį ateities scenarijų ir daro tai ganėtinai šaltakraujiškai – būtent toks jo stilius, be didesnių emocinių šuolių, o tiesiog vardinant tai, kas laukia Žemės, jei ir toliau gyvensime kaip dabar, ir daro didelį įspūdį. Pasaulio pabaigos košmarai neaplenks nei mūsų, nei mūsų vaikų, rašo autorius, jau knygos pradžiai pasirinkęs toną knygai užduodantį sakinį „Viskas blogai, daug blogiau, nei tikėjotės“. Besidžiaugdami pasaulio užkariavimu, gyvendami labiausiai civilizuotame laikotarpyje iš visų buvusiųjų, nepastebėjome, koks problemiškas mūsų gyvenimas Žemėje, kaip mes keičiame jį ir iki šiol linkę neužduoti sau klausimų, – kaip reikės gyventi aplinkoje, kurios sąlygos bus toli gražu nepanašios į tas, kokių netekome.

Remdamasis tyrimais, interviu su ekspertais autorius vardina dvylika chaoso elementų, kurie, labai tikėtina, paženklins naująją pasaulio realybę, jei nieko nebus daroma. Mirtinas karštis, maisto trūkumas, ligos, ekonomikos griūtis, nauji konfliktai, merdintys vandenynai – tai tik keli iš juodojo ateities scenarijaus elementų. Žinoma, autorius ir pats pripažįsta, kad kai kurios prognozės neišsipildys, o duomenys nuolatos keičiasi, tačiau šiuose glaustuose skyriuose pateikiama informacija priverčia prablaivėti, o skaitytojui pateikiamas vaizdas depresyvus ir keliantis siaubą.

Autorius ne tik aprašo tai, kokie scenarijai laukia Žemės, bet ir pateikia įžvalgas apie tai, kodėl mes galbūt vis dar nusukame akis nuo to, kas vyksta Žemėje, kodėl vis dar pramogaujame žiūrėdami išgalvotas apokaliptines istorijas, kai mums gresia reali išnykimo grėsmė, kalba apie naujas etines ir filosofines perspektyvas, naujus pasaulėžiūros būdus.

Žinoma, tie, kas domisi klimato kaitos problemomis, čia neras kažko ypatingai naujo, knyga greičiau skirta platesnei publikai, kuriai vis dar atrodo, jog tai egzistuoja kažkur kitur ar tai jų neliečia, bei skeptikams, neigiantiems pasaulio kaitimo problemas. Autorius taip pat neneria giliai, kalbėdamas apie tai, kokių konkrečių pokyčių reikia imtis – žinoma, esminis yra sąmoningumas ir politinė valia, nuo ko atsispiriant galima žengti tolyn ir dar bandyti kažką gelbėti. Nors ir piešdamas gana apokaliptinius vaizdus, autorius visgi knygos pabaigoje rašo, jog mes dar galime pakeisti kursą, vis dar galime įveikti savo neveiklumą. Belieka viltis, kad toks jo optimizmas turi pagrindo.

Arkady Ostrovsky „Pramanyta Rusija: nuo Gorbačiovo laisvės iki Putino karo“

Iš anglų kalbos vertė Daina Valentinavičienė

Leidykla „Briedis“

KAM: Tiems, kas domisi politiniais procesais Rusijos, propaganda

Dar viena knyga, bandanti padėti atsakyti į klausimą, kaip Rusija atsidūrė ten, kur yra dabar? Kas lėmė, kad valstybė, griūvant senajai sistemai ir, regis, turėdama visas galimybes įžengti į naują, demokratiškesnį etapą, nukrypo nuo to kurso. Ir nors, kaip ir byloja šios knygos pavadinimas, tai knyga apie skirtingų politikų reikšmę Rusijos istoriniame naratyve, visgi ne tik jie yra šios knygos centre. „Jos pagrindiniai veikėjai yra ne politikai ar ekonomistai, bet žmonės, kūrę šios valstybės „prasmes“ ir įvykių juostą, ją prodiusavę ir transliavę, taip atvesdami šalį nuo laisvės iki karo. Tai buvo ideologai, žurnalistai, redaktoriai, televizijos vadovai – žmonės, kontroliavę visuomenei siunčiamus pranešimus ir žiniasklaidą“, – rašo knygos autorius, Rusijoje gimęs britų žurnalistas, dirbęs tokiuose leidiniuose kaip „The Economist“ ir „Financial Times“.

Nors autorius nusikelia istorijoje ir iki pokario laikų, iki ten, kur Rusiją keitė Prahos įvykiai, visgi jo pagrindinis nagrinėjamas laikas – tai, kaip kartu su Michailu Gorbačiovu prasidėjo Perestroika, kaip į valdžią atėjo Borisas Jelcinas ir kaip galiausiai Kremliuje įsitvirtino Vladimiras Putinas. Visuose šiuose procesuose, anot A.Ostrovskio, žiniasklaida buvo pačiame smaigalyje. „Kas kontroliavo žiniasklaidą, tas kontroliavo ir valstybę“, – rašo knygos autorius, pabrėždamas, kad Rusija – šalis, kurioje svarbiausios yra idėjos, ir žiniasklaidos vaidmuo yra neproporcingai svarbus. „Norint užimti Kremlių, reikia užimti televiziją“, – sakė vienas iš Perestroikos ideologų Aleksandras Jakovlevas. Kremlius tai puikiai suprato ir siekdamas valdyti kitus – puikiai pamename ir informacinį karą bei bandymus užimti Lietuvos žiniasklaidą ir per Sausio įvykius Lietuvoje.

Rusijoje valdžios siekiantys politikai puikiai suprato, kaip veikia vaizdų kūrimo mašina, todėl žiniasklaidai jie skyrė ypatingą vaidmenį – kurdami pasakojimus, paversdami žiniasklaidą religijos atitikmeniu, šalyje, kur viskas netikra, televizija turėjo sukurti tikrovės pakaitalo iliuziją. Žinoma, žurnalistai nėra vien tik marionetės valdžios rankose, ir autorius aprašo tai, kaip rusų žurnalistai, neretai rizikuodami ir savo gyvybėmis, visgi stengėsi skleisti tiesą, kiek jie prisidėjo prie laisvėjimo procesų. Tačiau pastaruoju metu, anot autoriaus, jų kuriamo reginio tikslas – amžiams išsaugoti Putino ir jo elito valdžią ir turtus.

Autorius detaliai pateikia pavyzdžius, kaip Rusijoje žiniasklaida išnaudojama kuriant propagandą, jos „smegenų plovimo“ būdus, rodo, kokia jos reikšmė buvo keičiantis vertybėms visuomenėje ir jas kuriant, kokios technologijos naudojamos, kaip žiniasklaidos pagalba kuriama nacionalinė tapatybė, kaip manipuliuojama masėmis. Apie Rusijos propagandą, žiniasklaidos veikimo metodus rašoma nemažai, tačiau ši knyga pateikia platesnį vaizdą, įvesdama į istorines perspektyvas ir parodydama, kaip žiniasklaida ir politika šioje šalyje visuomet buvo glaudžiai susiję.

Vienintelis pastovus Rusijos istorijos bruožas yra jos nenuspėjamumas, rašo šios knygos autorius. Ir nors Rusijos istorijoje per pastaruosius keliasdešimt metų būta įvairių netikėtų posūkių, visgi jau ir sprendžiant pagal šią knygą tam tikrus dėsningumus galima matyti. Ir jie, deja, ypatingai daug vilčių, kad toje šalyje artimu metu gali įvykti reikšmingi pokyčiai, nesuteikia. Komunizmo galas suteikė Rusijai viltį, kad ji taps normalia valstybe. Visgi – nežinomą KGB veikėją televizija pavertė Rusijos prezidentu, ir ta pati televizija daro viską, kad žmonės jo kuriama iliuzija tikėtų ir toliau.

David Christian „Didžioji istorija“

Iš anglų kalbos vertė Tadas Juras

Leidykla „Baltos lankos“

KAM: Norintiems populiariai papasakotos Visatos, pasaulio istorijos

Pastarieji keli metai negrožinės literatūros leidyboje, be jokių abejonių, bus paženklinti Yuval Noah Harari „Sapiens“ ženklu. Jau net sunku suskaičiuoti, kiek būta bandymų atkartoti pastarojo tyrinėtojo knygų sėkmę ir neatsispirti pagundai sudėlioti knygoje kelių šimtų, tūkstančių metų, o gal net ir viso laikotarpio nuo pat Didžiojo Sprogimo laikų istorijos. Pastarojo uždavinio ėmėsi šios knygos autorius, istorijos profesorius, Sidnėjaus Makvorio universiteto Didžiosios istorijos instituto direktorius, daugybės mokslinių straipsnių ir knygų autorius, taip pat garsėjantis ir bendru darbu su Billu Gatesu.

Užmojai nemenki, ir, reikia pripažinti, kad retam iš istorikų pavyksta ne tik glaustai atskleisti esminius evoliucinius etapus, jų pernelyg nesupaprastinant, bet ir kartu pateikti naujas įžvalgas – socialines, filosofines ar ekonomines. Neretu atveju gaunasi tiesiog populiariai pateiktas konspektas jau žinomų faktų tiems, kas nenori gilintis į sudėtingesnius tyrimus ar puoselėja iliuziją, kad perskaitę vieną knygą žinos tai, ko ir užtenka žinoti apie pasaulio sąrangą.

Ši knyga balansuoja ties panašia riba. Knygą skirčiau į dvi dalis – pirmajai priskirčiau pirmus du skyrius, kuriuose pasakojama apie kosmosą, žvaigždes ir galaktikas, biosferą, gyvybės formavimąsi. Šios dvi dalys išties parašytos įtraukiančiai, supinant mokslines žinias su populiariu pasakojimu, ir tai pravartu tiems, kas nori užpildyti šių sričių žinias. Bent jau man problemos prasideda skyriuje „Mes“ bei paskutiniame skyriuje, kuriame autorius bando sudėlioti prognozes, kur link mes keliaujame. Suprantamas autoriaus noras tai papasakoti kuo glausčiau, tačiau čia jau aiškiai išnyra ir anksčiau aptarta nuslydimo paviršiumi problema. Daugybę istorinių procesų sutalpinti į keletą puslapių – tam reikia nemenko talento, ir šiuose apibendrinimuose didesnės gelmės sunku rasti. Juo labiau kalbant apie ateities perspektyvas – ir tai nenuostabu, nes, pavyzdžiui, ateities scenarijams šioje apžvalgoje skirta visa knyga „Negyvenama žemė“, o ir joje visgi nemažai baltų dėmių. Tad ką jau kalbėti apie vieną skyrių.

Autorius rašo, kad, jo manymu, mums reikia tokio pasakojimo, kuriame mūsų paleolito protėviai ir neolito žemdirbiai vaidintų ne menkesnį vaidmenį, nei istorijos moksle paprastai turi valdovai, užkariautojai ir imperatoriai. Jis stengiasi apjungti skirtingas pažinimo sritis, kurti vientisą, globalų, tarpdisciplininį pasakojimą, ir tai iš dalies veikia – sudėtingus dalykus papasakoti paprastai. Ir jeigu ši knyga taps atramos tašku toliau gilinant žinias, savo tikslą ji pasieks.

Bill Sullivan „Susipažinkite – tai jūs“

Iš anglų kalbos vertė Elena Macevičiūtė ir Eduardas Macevičius

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla

KAM: Norintiems mokslinių įžvalgų apie mūsų elgesio priežastis

Dar viena mokslo populiarinimo knyga, kurioje stengiamasi paaiškinti, kodėl mes esame tokie, kokie esame. Indianos universiteto Medicinos mokyklos farmakologijos ir mikrobiologijos profesorius, infekcinių ligų ir genetikos specialistas, nemažai savo įžvalgų skelbiantis ir žiniasklaidoje, čia ne tik stengiasi suprantamai paaiškinti sudėtingus mokslo duomenis, bet ir daro tai įterpdamas daugybę popkultūros nuorodų, taigi knyga tikrąja tų žodžių prasme yra populiarusis mokslas. Tyrėjas šalia mokslininkų išvadų gali paminėti Lady Gagą, aiškindamas sudėtingus procesus duoti nuorodas į serialus, televizijos laidas, Margaret Atwood, J.K.Rowling knygas ar komiksus. Taigi, tai knyga, kuri turi ne tik pažintinį, bet ir pramoginį aspektą – tikiu, kad daliai skaitytojų tai patiks, kita vertus, norintiems rimtesnio žvilgsnio toks prikišamas bandymas kuo paprasčiau paaiškinti mokslą gali ir erzinti. Autorius taip pat išlaiko kandų stilių, nevengia humoro.

Na, o knygoje, kaip teigia pats autorius, siekiama atskleisti iš naujo perprasti „mūsų pačių elgseną ir geriau suprasti žmones, išdarinėjančius tokius dalykus, kokių nė nesapnavome“. Autorius teigia, kad perskaitę šią knygą suabejosime, ar iš tiesų mes kontroliuojame savo veiksmus, suprasime, kokiu mastu genai kontroliuja mūsų elgesį, o DNR gali daryti įtaką ne tik mūsų išvaizdai, bet ir tai, kokie mūsų pomėgiai, kaip mes tvarkomės su gyvenimu. Autorius siekia įrodyti, kad biologinės priežastys nulemia mūsų nutukimą, depresiją, priklausomybes. „Po ilgų metų įsitikinimo esą laisvi pradedame suvokti, kad didžioji mūsų elgsenos dalis (o gal ir visa) nepriklauso nuo mūsų valios“, – rašo autorius. DNR, epigenetika, mikrobiotika, pasąmonė, anot jo, sukuria tokį kokteilį, kuriame mūsų laisva valia atrodo gana sąlygiškas terminas. Žinoma, autorius teigia, kad, nors tai spyris mūsų savimeilei, kad mes iš tiesų nesame pasaulio centras, visgi galime nepasiduoti genų diktatui, kad galime vystyti nesavanaudiškąsias, žmogiškąsias savo savybes.

Visgi knygos deterministinė mintis plėtojama gana aiškiai. Ir reikia pripažinti, autoriaus dėstomos įžvalgos intriguoja ir išties verčia permąstyti savo elgsenos priežastis. Tačiau skaitant kirba mintis ir apie tai, ar išties viskas yra taip jau nulemta (juolab, kad pats DNR tiriantis mokslas dar vis keičiasi), – determinizmas, autoriui aptariant politines pažiūras ir religingumą, įsitikinimus kelia skeptiškus jausmus.

Dailius Dargis „Holivudo monstras iš Lietuvos: kruvinasis greitkelis nuo Kalvarijų turgaus iki Los Andželo“

Leidykla „Šviesos takas“

KAM: Besidomintiems Lietuvos kriminaline istorija

Dailius Dargis puikiai žinomas kaip Lietuvos nusikalstamo pasaulio kronininkas, o šįsyk neria į platesnius laukus – aprašo ne tik „brigadinius“ laikus, bet ir persikelia už Atlanto – rašo apie su Lietuvos nusikaltėliais susijusio, tačiau daug kam, matyt, nelabai ir girdėto kriminalinio pasaulio atstovo – Jurijaus Kadamovo – gyvenimą. Jo istorija plačiai atspindėta Jungtinėse Valstijose, nes jis šiurpino Holivudą, nuteistas mirties bausme už dalyvavimą nužudant penkis žmones JAV, Los Andžele.

Kaip ir prisipažįsta pats knygos autorius, surasti informacijos apie jo veiklą Vilniuje, nuo ko ir prasidėjo jo kriminalinis kelias, nebuvo lengva, daugelis jo kalbintų šaltinių arba neturėjo informacijos, arba nenorėjo apie tai kalbėti. Matyt, todėl tokia ir knygos struktūra – autorius aprašo ne tik J.Kadamovo gyvenimą, bet ir pateikia informacija apie Dekanidzių laikus, rašo apie kitus užsienyje liūdnai pagarsėjusius lietuvių nusikaltėlius, aprašo JAV teisėsaugos sistemą, tai, kaip kalinami nuteistieji myriop (šiuo metu jis laukia mirties bausmės įvykdymo JAV), trumpai grybšteli Holivudo santykius su nusikalstamu pasauliu, tai, kaip JAV veikia emigrantai, – žodžiu, visko pamažu. Kas iš dalies suteikia platesnį kontekstą, paaiškina aplinką, iš kurios jis pateko į Amerikos kriminalinį gyvenimą, tačiau bent jau man knygoje trūko būtent daugiau paties J.Kadamovo gyvenimo.

Pirmojoje dalyje autorius aprašo Dekanidzių laikų Vilniaus kriminalinį gyvenimą – nemažai faktų jau žinomi, tad tai galėtų būti vertinama kaip įvadas. Įdomesnė istorija prasideda antrojoje dalyje, kur D.Dargis pereina prie paties J.Kadamovo, kuris, beje, yra pirmasis lietuvis, JAV nusteistas mirties bausme. Kas tas paslaptingas „Vilniaus brigados“ vadeivų aplinkoje besisukęs limuzinų vairuotojas, kuris, kaip rašo autorius, „tikėtina, XX amžiaus paskutinio dešimtmečio pradžioje „brigadiniams“ tarnavo ne tik kaip vairuotojas, bet ir skolininkas?“ Autorius aparšo jo kelią nuo gyvenimo sovietiniuose rajonuose, įsikūrimo Kalvarijų gatvėje, vėliau susidėjimo su „brigadiniais“, limuzinų verslą, įklimpimo į skolas, o paskui, bandant išbristi iš skolų liūno, persikėlimą į JAV. Apsigyvenęs netoli Holivudo jis netruko susidėti su čia įsikūrusiais kriminalinio pasaulio atstovais. Jų nusikaltimai buvo itin žiaurūs – jie grobdavo žmones, reikalaudavo išpirkos, o vėliau juos vis tiek nužudydavo. Skelbiama, kad J.Kadamovas kartu su kitais emigrantais nuo 2001 iki 2002 metų pagrobė, laikė įkaitais, o vėliau nuždė penkis žmones. D.Dargis aprašo šiuos nusikaltimus, pabrėždamas, kad jie buvo ne tik žiaurūs, bet ir ciniški, jis išveda paraleles su kita JAV šiurpinusia Charleso Mansono gauja. D.Dargis aprašo teisinius procesus, detaliai pateikia nusikaltimus, tiesa, pripažįsta, kad Amerikos teisininkų, panorusių pareikšti nuomonę apie J.Kadamovo bylą, neatsirado.

Kaip jau minėjau, ne itin daug atsirado jį pažinojusių ir norėjusių kalbėti žmonių ir Lietuvoje – ko gero, detaliausiai jo portretą, pomėgius, nuo bandymo tapti muzikantu, iki įvairių verslų, kurie galiausiai atvedė iki „brigadinių“, nutrūkusių santykių, kai jis persikėlė į Ameriką, papasakojo jo žmona.

Knyga, kuri nukelia į to laiko Lietuvos nusikalstamo pasaulio gyvenimą, jo pagrindinius veikėjus, pateikia informaciją apie šią garsią bylą, tačiau visgi bent jau man to šuoliavimo temomis, laikotarpiais ir įvairiais aspektais buvo pernelyg daug, pasirodė, kad knyga padrikoka. Visgi knyga, jau aštuntoji šio autoriaus, naujais aspektais praplečia Vilniaus nusikalstamo pasaulio vaizdą. 

Michael Bar-Zohar, Nissim Mishal „Mosadas: svarbiausios Izraelio slaptosios žvalgybos misijos“

Vertė Daiva Radzevičiūtė

Leidykla „Briedis“

KAM: Besidomintiems slaptųjų tarnybų veikla

Mosadas laikomas viena paslaptingiausių, o kartu ir efektyviausiai veikiančių pasaulio slaptųjų tarnybų. Ši knyga leidžia geriau suprasti, kaip veikia ši tarnyba, kokios buvo svarbiausios jos misijos nuo pat įkūrimo 1961 metais.

Knygoje randame 21 epizodą – tai ir garsioji nacių nusikaltėlio A.Eichmanno paieškų ir pargabenimo byla, ir teroristų neutralizavimas, įkaitų dramos, Mosado agentų istorijos aprėpia visą pasaulį. M.Bar-Zoharas laikomas vienu geriausių Mosado istorijos specialistų, tad jo žinios abejonių nekelia, kaip ir jo idealistinis agentų vaizdavimas: „Tokios misijos formavo Izraelio likimą, daugeliu aspektų ir pasaulio likimą. O Mosado agentus vienija gili, idealistine meilė šaliai, visiškas pasišventimas jos egzistavimui ir išgyvenimui, pasiruošimas imtis pačių dramatiškiausių rizikų ir stoti akis į akį su pavojais“. Aprašydamas misijas autorius, regis, neabejoja, kad tai, kas šaltakraujiškai daroma, visuomet yra gerų tikslų labui, net jeigu dėl to kartais kenčia ir visiškai nekalti žmonės. „Tikslas pateisina priemones“, „akis už akį“, „valstybės interesai aukščiau asmeninių“, – tokie principai akivaizdžiai visuomet yra potekstėje.

Įdomu tai, kad autoriai šioje knygoje aprašo ne tik sėkmingiausias operacijas, bet ir Mosado nesėkmes, tad galime susidaryti pilnesnį šios organizacijos veikimo vaizdą. Pasakojimo tempas yra greitas, kinematografiškas, ir kiekvienas iš šių trumpų skyrių atrodo kaip trilerio elementas. Retkarčiais tai sukuria netgi netikrumo jausmą, nes akivaizdu, jog slaptųjų tarnybų darbas nėra tik štai tokie holivudiniai trileriniai scenarijai.

Knygos pabaigoje randame ir trumpą skyrių, kuriame – galimas karo su Irano scenarijus. Kuriame, kaip rašoma knygoje, Izraelis vėl prisimins seną Talmudo patarlę: „Jeigu kas nors ateina tavęs nužudyti, pakilk ir nužudyk jį pirmas“.

Lucy Worsley „Karalienė Viktorija“

Iš anglų kalbos vertė Vilija Vitkūnienė

Leidykla „Tyto alba“

KAM: Besidomintiems pasauliui didelę įtaką padariusiomis asmenybėmis, D.Britanijos istorija

Biografinių knygų autoriai neretai neatsispiria pagundai parodyti savo aprašomuosius žmones kuo teigiamesnėje šviesoje. Laimei, šios knygos autorė jau įžangoje rašo, kad karalienė Viktorija – neabejotinai viena svarbiausių asmenybių britų istorijoje ir iki šiol vadinama bene įtakingiausia visų laikų monarche – jai kelia dvejopus jausmus. Anot autorės, karalienė Viktorija galėjo būti ir pabaisa, diktatoriška, savanaudė, žmogus, nejaučiantis gailesčio sau kaip žmogui. Kita vertus, jos asmenybė kelia ir žavesį – ji niekuomet nebuvo tuščiagarbė, ji turėjo daug energijos. „Manau, viską kartu sudėjus, jos gyvenimas buvo sunkus. Sunkus ne materialiai, bet dėl to, kad milžiniškas turtas ir šlovė gali sunkiai slėgti žmogų. Jai reikėjo didžiulio psichologinio gajumo“, – rašo knygos autorė.

Tad ir karalienės Viktorijos paveikslas šioje knygoje yra daugiabriaunis, pripildytas prieštarų. Matome karalienės džiaugsmo akimirkas, liūdesį, pasiaukojimą ir griežtumą, o kartu ir jautrius momentus, kai ji apsipila ašaromis. Kaip ir liudija pavadinimas, ji čia ir duktė, ir žmona, ir motina, ir našlė. Ši knyga paremta pačios karalienės stropiai rašytais dienoraščiais, taip pat istoriniais šaltiniais, kitų to laikmečio žmonių prisiminimais, tad pateikiamas vaizdas yra ganėtinai platus, galime pamatyti skirtingus jos asmenybės ir jos poelgių vertinimus, skaitytojui pateikiamas kontekstinis vaizdas. Tad pasakojimas bent jau išoriškai atrodo gana objektyvus.

Knygos struktūra – 24 svarbios karalienės Viktorijos dienos. Gimimas, jungtuvės, meilė, valdymas, politika, svarbūs britams įvykiai ir mirtis – kiekviena iš šių aprašomų dienų karalienės gyvenime buvo kažkuo ypatinga. Tokia struktūra leidžia atsiskleisti įvairiems tiek karalienės gyvenimo, tiek asmenybės aspektams. Kartu tai ir pasakojimas apie tą laikmetį, kaip jis nulėmė karalienės gyvenimą ir charakterį, jos pasirinkimus, – tai ne tik monarchės portretas, bet ir visos epochos, to laiko socialinio gyvenimo, papročių vaizdas. Tai laikas, smarkiai paveikęs ateities Britaniją. Papasakota įtraukiančiai, pagaviai – tai knyga apie asmenybę, kuri gyveno privilegijuotą gyvenimą, kupiną didingų įvykių ir prašmatnumo, tačiau nedažnai galėjo pavadinti save laiminga.

Juozas Rimas „Muzikos filosofijos etiudai“

Leidykla „Margi raštai“

KAM: Besidomintiems muzikos filosofija

Šioje apžvalgoje yra pora knygų, skirtų filosofiniam požiūriui į fotografiją, o štai šioje kalbama apie filosofinius muzikos kaip meno aspektus. Tiesa, reikia pripažinti, kad šis kūrinys yra skirtas siauresniam, daugiausia specialistų ratui.

Juozas Rimas yra profesionalus muzikantas, garsus obojininkas, visą gyvenimą daug koncertavęs, šiuo metu jis dėsto Lietuvos valstybinės konservatorijos akademijoje, apdovanotas Vytauto Didžiojo ordinu ir Vyriausybės meno premija. Kaip kūrinio įžangoje rašo Edmundas Gedgaudas, pagrindinė šios knygos teorija yra ta, kad muzika, kaip ir visas menas, yra išraiška. Kompozitorius, rašydamas muzikos kūrinius, išreiškia savo vidinį pasaulį arba išorinio pasaulio nuotaiką, o muzikantas, atlikdamas kūrinį, jį interpretuoja, išreikšdamas savaip. „Taip į kuriamą ar atliekamą muzikos kūrinį ateina transcendenija, kuri yra tai, ką muzikos kūrinys išreiškia ir kas peržengia konkrečią išraišką ir ją grindžia“, – rašo jis. Suprasti, kas muzika pasakoma, suvokti jos filosofines gelmes – tai šios knygos raginimas.

Be abejo, tai, kad muzikos atlikimas peržengia laiko ir vietos erdves, kad jis veda kažkur giliau, puikiai žino ne tik kuriantys ar atliekantys muziką, bet ir jos klausytojai. Tačiau čia autorius tai sudėlioja į mokslinius rėmus.

Kaip galime apibrėžti muziką kaip meno sritį, kokie jos tapsmo procesai, kaip veikia vidinė klausa, kas paverčia muzikos kūrinius meniškais ir kokių savybių lavinimas, atradimas, reikalingas ją atliekančiam ar suvokiančiam žmogui, kaip muzika tampa emocinio žmogaus gyvenimo analogu, kaip muzikos skaitymą galime suprasti iš semiotinės analizės pusės, koks išorinių ir vidinių formų santykis, kaip mes „išpakuojame“ kūrinius, suteikdami jiems prasmę, kuo skiriasi mąstymas apie muziką arba mąstymas ja, – šios ir daugybės kitų temų paliečiamos knygoje, siekiant suvokti kūrinį ne kaip tiesiog instrumentinį jos atlikimą, o kaip kultūros išraišką, muzikos išgirdimą, anot autoriaus cituojamo M.Heideggerio, „mąstančia ausimi“. Autorius remiasi ne tik muzikos tyrinėtojais, bet ir filosofijos klasikais, cituoja Platoną, A.Schopenhauerį, kitus mąstytojus. Ne amatininkiškas požiūris į atlikimo meną, o kūrybinis ir asmenybinis veiksmas, turintis tapti interpretacija, turi būti muzikos atlikimo ir suvokimo pagrindas, rašo autorius.

Tiems, kas nori gilesnio, profesionalesnio požiūrio į muziką ir jos kuriamas prasmes, ši knyga gali būti puikus startas, nes joje pateikiamos ne tik paties autoriaus įžvalgos, bet ir apibendrinami įvairūs filosofiniai, psichologiniai diskursai, skaitytojas įvedamas į pagrindines teorijas bei supažindinamas su autoriais, kurie jau rašė apie tai.