TOP 15 negrožinių knygų: gamtos ir laiko paslaptys, politika, menas ir grįžimas į praeitį

Tuo metu, kai vieni vasaros atostogų metu ieško lengvesnio pobūdžio knygų, kūrinių atsipalaidavimui, kiti ir šio laiko nepraleidžia naujų žinių įgijimui, akiračio praplėtimui. Tad čia – 15 rekomenduojamų negrožinės literatūros kūrinių įvairiausia tematika, – nuo gyvūnijos iki politikos ar meno pasaulio.

Tekstas – Audrius Ožalas

Dizainas – Lina Zaveckytė

Patrik Svensson „Apie ungurius ir žmones“

Iš švedų kalbos vertė Alma Braškytė

Leidykla „Baltos lankos“

KAM: Norintiems knygos apie vieną psalaptingiausių žuvų, apie žmogaus ir gamtos ryšį

Vieną stipriausių įspūdžių pastaruoju metu palikusių negrožinės literatūros knygų. Liudijanti apie gamtos mįslingumą, net nepažinumą, apie jos grožį, apie žmogaus pastangas suvokti ją, apie mūsų ryšius ir tai, kaip mes joje atpažįstame pačius save.

Prestižine Augusto premija apdovanota švedų kultūros žurnalisto knyga, kurioje apjungiamos žinios apie gamtą, jos tyrinėjimai, žinomų žmonių biografijos, o taip pat ir asmeniška paties autoriaus ir jo tėvo istorija. Amžinas žmonijos siekis išsiaiškinti gamtos paslaptis, tarsi perpratus jas bus galima prisiliesti ir prie pačių mūsų egzistencijos esmės. Ir tam unguriai tiko kaip niekas kitas – daugybė garsių filosofų, mokslininkų ekspedicijų, pasišventusių ryžtingų tyrinėtojų šimtmečiais bandė suprasti, iš kur atsiranda unguriai, kaip jie dauginasi, kokie jų kelionių takai jūromis ir upėmis, kodėl atkeliavę tūkstančius kilometrų paskui jie gyvena visiškai sėslų gyvenimą, kol galiausiai, atėjus kažkokiam nežinomam laikui, tarsi impulsui, jie ir vėl patraukia atgal, namo, kur neršia, o paskui ir miršta.

Nors mes nemažai jau žinome apie ungurius, visgi kai kurios paslaptys iki šiol lieka neatsakytos. Kodėl visi europiniai unguriai pasaulį išvysta vienoje vietoje – Saragasų jūroje, kaip, ryžtingai nukeliavę tūkstančius kilometrų, jie nusprendžia, kad būtent čia yra vieta, kurioje jie praleis likusius keliolika ar keliasdešimt metų, kada jie suvokia, jog laikas traukti į paskutinę savo gyvenimo misiją – keliauti atgal į Saragsų jūrą, kaip jie pasirenka tuos kelius, kodėl jie neneršia nelaisvėje? Tai tik keletas iš klausimų, kurie, regis, gali taip ir likti neatsakyti, nes knyga taip pat teigia – unguriai mus palieka. Kadaise jų buvo tiek daug, kad jie būdavo gaudomi kibirais ir šeriami kiaulėms, o baskai iki šiol jaunučius unguriukus valgo kaip delikatesą. Tačiau pastaruoju metu konstatuota – unguriai sparčiai nyksta, ir gali būti, kad jie paliks mus taip ir neatsakius į mums rūpimus klausimus. Liksime taip ir nesupratę, kaip jie pas mus atėjo.

Tačiau, kaip jau minėjau, tai ne tik knyga apie gamtą, apie šiuos mįslingus padarus. Tai ir jautrus, kiek melancholiškas pasakojimas apie tėvo ir sūnaus santykį, apie vaikystę ir išėjimą iš namų. Apie žvejybą, kuri išmokė kur kas daugiau nei vien tik pagauti žuvį, apie garbę, taisykles, vyriškumą ir švelnų ryšį, kuris išsakomas per simbolinius veiksmus. Unguriai siejo knygos autorių su tėvu lygiai taip, kaip perskaičius šią knygą, matyt, daugelis skaitytojų vertins ungurius – kaip paslaptį, kuri nebūtinai turi būti atsakyta, bandymas suprasti juos yra kelionė į pačių mūsų vandenis. Į tą tamsą, kurioje mes visi plūduriuojame prieš galiausiai patraukdami į paskutinę, svarbiausią kelionę.

Witold Gombrowicz „Dienoraštis II. 1959-1969“

Iš lenkų kalbos vertė Irena Aleksaitė

Leidykla „Odilė“

KAM: Besdiomintiems W.Gombrowiczium, norintiems perskaityti vienus įspūdingiausių dienoraščių

Apie šios knygos svarbą kalbėta jau nemažai, kuomet buvo perleista pirmoji šių dienoraščių dalis (lietuvių kalba pirmą kartą knyga buvo išleista 1998-1999 metais, tuomet ji pasirodė trimis dalimis, dabar – dviem), apie šiuos dienoraščius išsamų pokalbį su vertėja galite perklausyti ir tinklalaidėje „Perskaitymai“.

Tai kūrinys, kurį literatūrologas, rašytojas Wojciechas Karpinskis apibūdino kaip svarbiausią lenkų prozos kūrinį per visą jos istoriją, kūriniu, kuris sureguliavo jos balsą.

Kūrinys svarbus ne tik lenkų savivokai, jos prozos vystymuisi – šie 1953 metais pradėti rašyti užrašai ne vienai kartai tapo vedliu į autentišką mąstymą, į savojo balso, tapatybės paieškas, pamoka, kaip ieškant savojo kelio gali tekti eiti prieš srovę, nepaklūsti vyraujantiems įsitikinimams, abejoti, priimti prieštaras, keistis, galų gale svarbiausia išlaikant tikėjimą žmogumi.

W.Gombrowiczius čia pribloškia atvirumu, sąžiningumu (nors nevengia skaitytoją įvelti ir į žaidimus, ir pati knygos vertėja prisipažino, kad buvo vietų, kur ji pamatė buvusi išradingojo rašytojo apgauta), šis kūrinys yra dialogas, kuris, tikiu, dar neskaičiusiems jo bus naujų vartų atvėrimas.

O temų čia, antrajame, tome, irgi gausybė – literatūrinis gyvenimas, savosios kūrybos apmąstymas, menininko vieta, vis augantis nuovargis ir daugybė kitko, kiekvienas puslapis gali būti vis kitos temos analizė. Kartu šie dienoraščiai žymi ir naująjį etapą – rašytojo kelionę iš Argentinos, kuri, prasidėjus karui, tapo jo namais, atgal į Europą, apmąstymai to, kas jam buvo tas periodas, kaip jis mato sugrįžimą į Senąjį kontinentą.

Knyga, kuri ilgą laiką buvo tapusi kolekcine retenybe, dabar vėl gali būti prieinama plačiam ratui skaitytojų – norėtųsi, kad jis būtų kuo platesnis, nes savo aktualumo šie dienoraščiai anaiptol neprarado.

Ilan Pappe „Palestinos etninis valymas“

Leidykla „Mintis“

Į lietuvių kalbą vertė Gema Sabonytė

KAM: Besidomintiems konfliktais Artimuosiuose Rytuose, Izraelio, Palestinos istorija

Jau prieš kurį laiką išleista knyga, tačiau pas mus ji sulaukė stebėtinai mažai dėmesio, bent jau lyginant su tuo, kiek diskusijų ji sukėlė užsienyje. Ne kitaip buvo ir su šio istoriko vizitu Vilniaus knygų mugės metu – informacijos, kad jis lankysis renginyje, buvo itin mažai. Suprasti tai iš dalies nėra sunku – nors jis laikomas vienu ryškiausių „naujųjų istorikų“, ginčijančių oficialiąją Izraelio istoriją, jis yra Egzeterio universiteto Jungtinėje Karalystėje profesorius, jo knygos sukėlė audringas diskusijas (lietuvių kalba be šio kūrinio pasirodė ir „10 mitų apie Izraelį“), visgi jis vertinamas nevienareikšmiškai. Pats istorikas teigia, kad jis Izraelyje buvo vadinamas išdaviku, jo tyrimai daugybės žmonių šioje šalyje priimami itin priešiškai, besiremiantys jo knygomis netgi išvadinami antisemitais. Tuo tarpu pats istorikas teigia, kad, norint kalbėti apie taiką tarp Palestinos ir Izraelio, reikia atmerkti akis visiems istoriniams faktams, tik pripažinus tai galima žengti į priekį šiame procese bei galų gale kuriant taiką Artimuosiuose Rytuose.

I.Pappe šios knygos parengimui, kaip jis pats sako, skyrė daug metų, nes žinojo, jog kiekvienas čia pateiktas faktas bus tikrinamas gausybę kartų, – čia jis kaltina Izraelį tuo, kad 1948 metais buvo vykdomas Palestinos etninis valymas, kad tai buvo nusikaltimas, kurio pasaulis nenorėjo ir iki šiol nenori pripažinti. Pateikdamas liudijimus, sukrečiančius dokumentus, nuotraukas, jis įrodinėja, kad palestiniečių išvarymas iš savų žemių buvo neteisėtas, kad tai, kas ten vyko, atitinka etninio valymo apibrėžimą, nagrinėja ideologiją, pagal kurią vyko šie veiksmai, tai, kaip buvo naikinami miestai ir kaimai, Vakarų valstybės nesistengė užkirsti kelio katastrofai, kad taikos planai buvo kuriami Izraelio naudai, nagrinėja tai, koks buvo arabų šalių atsakas ir jų vangumas bei kai kurių aplinkinių valstybių vadovų intrigos. Galų gale, tai tyrimas, vedantis į priekį, parodantis, kaip buvo užprogramuotas konfliktas artimiausiems dešimtmečiams, kad neleidžiant palestiniečiams grįžti į savo žemes čia taika niekada nebus pasiekta.

Tai tyrimas, kuris, mano manymu, privalomai turėtų būti skaitomas tyrinėjant Artimųjų Rytų problemas, Palestinos ir Izraelio santykius, galų gale Vakarų valstybių įtaką šiame regione, kolonijinį palikimą. Tokios knygos verčia permąstyti ankstesnes nuostatas, bandyti suvokti, kas yra propaganda, kas faktai, ir net jeigu mintyse ginčysitės ir nesutiksite su šiuo istoriku, visgi savo darbą tokiu būdu jis jau bus padaręs. Kaip rašo istorikas, „tokia skausminga kelionė į praeitį yra vienintelis būdas eiti pirmyn, jei norime sukurti geresnę ateitį mums visiems“.

Carlo Rovelli „Laiko tvarka“

Iš italų kalbos vertė Toma Gudelytė

Leidykla „Tyto alba“

KAM: Besidomintiems populiariai papasakotomis fizikos žiniomis

Šioje nedidelėje knygoje (o taip, neapsigaukite dėl išorės, – jeigu bent kiek būtų sumažintas šios knygos šriftas ir ji būtų išleista minkštais viršeliais, netgi galėtume sakyti, kad tai kišeninė knyga) glaustai, tačiau kartu toli gražu nenuslystant paviršiumi, paliečiamos temos, kurios turėtų dominti daugelį apie mūsų buvimą pasaulyje, apie tai, kaip bėga laikas, kas yra objektyvusis laikas ir kaip mes suvokiame jį subjektyviai, susimąstančius žmones. Ar patys sau galime atsakyti, kaip suprantame laiką, kiek čia yra mokslo, kiek psichologijos ar filosofijos? Italų fizikas ir rašytojas Carlo Rovelli, lietuvių skaitytojams jau žinomas iš knygos „Septynios trumpos fizikos pamokos“, bando atsakyti į šiuos klausimus. Kartu pripažindamas: „Laiko prigimtis, ko gero, lieka didžiausia paslaptis. Keistos gijos saisto laiką su kitomis dar neįmintomis didžiosiomis paslaptimis: proto prigimtimi, Visatos kilme, juodųjų skylių likimu, gyvybės dėsniais. Kažkas esmingo vis grąžina mus prie laiko prigimties“.

Knyga suskirstyta į tris skyrius: pirmoje rašoma apie tai, ką fizikos mokslas iki šiol išsiaiškino apie laiką, antroje, kaip apibūdina ją autorius, rašoma apie tai, kas galiausiai išlieka, na, o trečiojoje spirale grįžtama link pačios pradžios, link liko ištakų: „Pasaulyje be laiko vis dėlto privalo egzistuoti kažkas, kas duoda pradžią mums pažįstamam laikui, su jo tvarka, praeities ir ateities skirtimi, švelniu sruvenimu“.

Kaip jau galima suprasti iš šių kelių citatų, autoriaus kalba yra ne tik moksliška, bet ir sykiu šiek tiek poetiška, o knygoje jis remiasi ir filosofija bei religija, juk didžiąją dalį mąstytojų domino tas sunkiai atsakomas klausimas apie laiką. Laikas teka sparčiau kalnuose ir lėčiau lygumose, jau šis pirmasis pateikiamas faktas gali daug ką priversti permąstyti apie tai, kaip juda pasaulis. Ne, jis nejuda vienu žingsniu, jis – tai įvairaus ritmo šokių sampyna. Tarsi induistinis šokančių Šivų paveikslas. Kone kiekvienas puslapis verčia sustoti apmąstymams, iš naujo pergalvoti, ką iki tol mąstei kaip nepertraukiamą buvimą pasaulyje, tai, kaip įsivaizduoji praeitį, dabartį ir ateitį. Knyga, kuri liudija, kad fizika gali būti ne tik moksliška, bet ir tokia įdomi bei tokia svajingai meditatyvi.

Juozas Baltušis „Vietoj dienoraščio. 1984-1990”

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla

KAM: Besidomintiems sovietinio laiko mentalitetu, mūsų to laikmečio istorija

Ypatingo susidomėjimo sulaukę žymaus lietuvių rašytojo Juozo Baltušio dienoraščiai baigiami šiuo trečiuoju tomu. 15min jau skyrėme nemažai dėmesio šiems dienoraščiams, kalbinome sudarytojus, artimuosius, bandydami suprasti, kodėl būtent J.Baltušio dienoraščiai sulaukė tokio dėmesio, kokį šio rašytojo portretą galime susidaryti iš jų, pagal paties rašytojo testamentinę valią peržiūrėtų praėjus 25 metams po jo mirties.

Turbūt daugeliui šie dienoraščiai visų pirma yra tos epochos veidrodis, joje gyvenusiųjų mentaliteto atspindys. Žmonių, bandžiusių pritapti prie sistemos, tačiau kartu ir pagal savo supratimą bandžiusių ir pasipriešinti jai. J.Baltušis, sprendžiant pagal šiuos dienoraščius, buvo tokios mąstysenos pavyzdys – neatsisakydavo savo, kaip garsaus rašytojo privilegijų, gyveno patogiai, buvo apgaubtas dėmesio ir pripažinimo. Galėtume jį įvardinti kaip nomenklatūrinio rašytojo pavyzdį. Kita vertus, šiuose dienoraščiuose J..Baltušis kiekviena proga kritikuoja sovietinę sistemą, jo pasisakymai kone disidentiški. Kaip sugebėdavo žmonės suderinti visa tai, ar būtent toks veidmainiškumas ir taikymasis su sąžine yra dalis sovietinio mentaliteto dalis? Turbūt tai vienas iš šiuose dienoraščiuose iškylančių klausimų.

J.Baltušis yra ir kruopštus aplinkos stebėtojas, jo dienoraščiuose su smulkiausiomis detalėmis iškyla to laiko sovietinės Lietuvos vaizdas, ryškių asmenybių portretai, J.Baltušio santykis su jomis – rašytojas dienoraščiuose fiksuoja viską itin smulkiai.

Šis, trečiasis, tomas svarbus ir ypatingu laikotarpiu ne tik Lietuvai, bet ir tam, kokį J.Baltušio portretą daugelis įsivaizduojame dabar. Prasidėjus Atgimimui, Sąjūdžiui J.Baltušis nėjo su jais, laikėsi savo pozicijos – kad reikia elgtis atsargiai, kad Lietuvai reikia šlietis pie Rusijos, nes tik taip ji gali išgyventi kaip tauta. Jo pasisakymai sulaukdavo aršaus atsako, šiuose dienoraščiuose matome J.Baltušį sėdintį vakarais ir kartu su žmona atsakinėjantį į įtūžusių žmonių skambučius, jo knygos naikinamos, visa buvusi pagarba dingo, o jis tapo Sąjūdžio priešininkų simboliu. Dienoraščiai iš dalies paaiškina, kodėl J.Baltušis pasirinko tokį kelią, kaip jis matė Lietuvos nepriklausomybę.

Dviprasmiška, sudėtinga asmenybė sunkiais Lietuvai laikais – taip galima būtų apibendrinti J.Baltušio dienoraščius. Kad ir ką galvotumėte apie jo asmenybę, jo poziciją lemiamais Lietuvai laikais, šie dienoraščiai yra tikslus keliasdešimties metų sovietinės Lietuvos gyvenimo vaizdas ir geras būdas suvokti tai, kaip buvo gyvenama.

Andy Warhol „Andy Warholo filosofija“

Iš anglų kalbos vertė Irena Jomantienė

Leidykla „Kitos knygos“

KAM: Besidomintiems šio vieno garsiausių XX amžiaus menininkų filosofija, jo požiūriu į gyvenimą

Andy Warholas neabejotinai buvo vienas svarbiausių XX amžiaus kūrėjų, nemaža dalimi pakeitęs suvokimą apie meną, drąsiai žengęs į daugybę sričių, provokavęs, kirtęs įvairias ribas ir vertęs mus klausti savęs, kas yra menas? Kiek meniška yra kasdienybė ir vartojimas? Kaip mus veikia popkultūra ir, žinoma, kas svarbiausia ir aktualiausia šiems laikams, kaip mus keičia vaizdų srautas, ką reiškia gyventi jų viešpatijoje? Žinoma, norintiems į tai pažvelgti iš mokslinės pusės visų pirma reikėtų skaityti klasikinį Marshallo McLuhano „Medium is the Message“, kuris neabejotinai vienu ar kitu būdu įtaką padarė ir A.Warholui (jie buvo trumpam susitikę, ir A.Warholas vertino M.McLuhano idėjas), arba jau vėlyvesnius Jeano Baudrillardo veikalus, tačiau A.Warholas rašo apie tai pastabiai ir sąmoningai suvokdamas save kaip to M.McLuhano aprašytojo proceso dalyvį – daiktų reprodukuotoją, kuriam pranešimas yra nebūtinai daiktas, o pati jo gamyba, jis žavisi technologijomis, norėdamas būti pačiame jų centre, susilieti su jomis, vaizdai jam keičia realybę, o autorystės klausimas tampa vis keblesnis kopijavimo procese.

„Aš išties gyvenu ateityje“, – sako A.Warholas, ir nemažai kritikų žavisi šia knyga, sakydami, jog ji aktuali net ir praėjus dešimtmečiams po jos pasirodymo, kad A.Warholo mąstymas pralenkė laiką (nors turbūt tiksliau būtų sakyti, kad būtent jis nemaža dalimi formavo tą ateinančiųjų dešimtmečių mąstymą), kad ji aktuali ir šiais laikais. Su tuo būtų sunku nesutikti – kitas klausimas, kiek ta A.Warholo filosofija svarbi skaitančiajam? Ar ji įdomi norint suprasti A.Warholo darbus, jo filosofiją, kuria remdamasis jis ir kūrė? Ar tai noras sociologiškai žvilgterėti į tą laikmetį? Ar tai siekis pasisemti kažkokių vertybinių, filosofinių dalykų? Knyga gali būti įdomi visais šiais trimis aspektais, nors trečiasis bent jau man nepasirodė pernelyg žavus – visgi, vartotojiškumo iškėlimas, ekstaziškas pirkimo estetizavimas, susižavėjimas kultūros, žinių, vaizdų pirkimo aspektu ilgainiui ima erzinti. Net jei A.Warholas tame bando įžvelgti ir gilesnes prasmes – tarkime, pirkimas kaip socialinę nelygybę mažinantis veiksnys, nes tiek turčiai, tiek vargšai perka tą pačią „Coca Cola“.

Tiesa, A.Warholas paliečia ir daugiau temų – meilę įvairiuose jos laikotarpiuose, darbą, laiką, sėkmę ar meną, ir daro tai provokuodamas, atvirai, su humoru, čia susilieja esė, biografijos ir kiti žanrai. Tai pasakojimas žmogaus, kuris pats buvo kupinas prieštarų, intravertiškas, bet ir besistengiantis spindėti, būti dėmesio centre, o labiausiai – žmogus, sėkmingai sukūręs iš savęs prekinį ženklą.

Ir visgi, turbūt nuoširdžiausia šių atviravimų dalis yra skirta mirčiai.

Karin Bojs „Mano šeima europiečiai“

Iš švedų kalbos vertė Elena Kosaitė-Čypienė

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla

KAM: Besidomintiems žmonijos raida, tiems, kam patiko „Sapiens“

Dar viena knyga, kurioje bandoma atsakyti į klausimus, iš kur mes kilome, kas buvo mūsų protėviai, kodėl mes išgyvenome, o kitos rūšys ne. Turbūt jau vien šio pirmojo apibūdinimo užtenka, kad kiltų asociacijos su garsiuoju Yuval Noah Harari „Sapiens“, ir išties, milžiniška šios knygos sėkmė padėjo atkreipti dėmesį ir į kitus panašios srities kūrinius arba tyrėjams bandyti populiariu, originaliu būdu bandyti išsiaiškinti, iš kur mes atėjome.

Karin Bojs knyga – antropologinis, istorinis tyrimas, lyginant su „Sapiens“ apimantis kur kas mažesnį laiko tarpą, o ir neimantis tiek daug įvairių socialinių ir kitų aspektų, siekiant išaiškinti mūsų evoliuciją, tačiau lygiai taip pat skirta žmonėms, kurie nerimsta bandydami išsiaiškinti savo šaknis.

Autorė šiam tyrimui pasitelkia intriguojantį siužetą – iš vienos pusės tai yra jos pačios bandymas DNR tyrimų pagalba išsiaiškinti savo šeimos kilmę, kita vertus, atlikdama šį darbą garsi švedų mokslo žurnalistė ėmė nagrinėti kur kas platesnį lauką – kuo mes visi, europiečiai, esame susiję. „Ši knyga yra bandymas susieti skirtingas gijas: naujausius mokslininkų atradimus ankstyvosios Europos istorijos srityje ir mano šeimos istoriją. Atlikdama tyrimą aplankiau dešimt šalių, perskaičiau keletą šimtų mokslinių straipsnių ir apklausiau septynias dešimtis mokslininkų“, – rašo žurnalistė.

Rezultatas – gyvai, žurnalistiniu stiliumi (rimtesnio mokslinio stiliaus mėgėjus tai, žinoma, gali ir erzinti), patraukliai surašyta knyga, kaip pasaulis atrodė prieš 54 000 metų, kas buvo pirmieji šiuolaikiniai žmonės Europoje (būtent Europai autorė skiria esminį šios knygos dėmesį, bandydama išsiaiškinti, kaip formavosi mūsų žemynas, kultūros tautos), kiek kiekvienas iš mūsų turime neandertaliečių DNR, kokios buvo pagrindinės trys priešistorinės bangos, kuriomis žmonės atkeliavo į Europą. Kaip išplito žemdirbystė, kokie ginklai buvo naudojami, kodėl būtent šviesi oda tapo svarbi verčiantis žemdirbyste visoje Europoje, kaip mes prisijaukinome šunis (arba, kaip teigia autorė, greičiau jau jie prisijaukino mus).

Mes visi Europoje esame imigrantai, visi mes skiriamės tik nedidelėmis variacijomis, – sako autorė. Žinoma, ji ir pati pripažįsta, kad šie tyrimai dar toli gražu nėra galutiniai, kad DNR mokslas smarkiai vystosi ir didžiulių atradimų dar laukia ateityje. Tačiau visgi jau ir tai, ką gauname šioje knygoje, stulbina informacijos gausa.

Tiesa, kaip ir „Sapiens“ bei kitų mokslo populiarinimo knygų atveju, nereikia tikėtis, kad perskaitę vieną knygą gausite pilną, „tikrą“ paveikslą to, kaip viskas iš tiesų buvo. Ne, toks mąstymas būtų klaida, tačiau ši knyga neabejotinai smarkiai praplečia akiratį.

Arnas Ališauskas „Kostas. Eskizai scenos generolo portretui“

Leidykla „Tyto alba“

KAM: Kam įdomi K.Smorigino asmenybė, sceninis gyvenimas

Aktorius, atlikėjas ir režisierius Kostas Smoriginas neseniai atšventė savo 67-ąjį gimtadienį, o prieš tai pasirodė ir jam skirta knyga, pavadinta tiesiai šviesiai „Kostas“.

Jau teko skaityti atsiliepimų apie šią knygą, buvo ir priekaištauta, kad galbūt lūkesčiai buvo kitokie – kad joje per mažai vaidmenų analizės, kad trūksta profesionalaus įvertinimo to, kokią reikšmę K.Smoriginas turėjo mūsų scenoje, galų gale, kad ir pats K.Smoriginas galėjo pateikti išsamesnių įžvalgų. Taip pat priekaištauta, kad pernelyg jau joje daug alkoholio.

Taip, knyga tokia jau yra – nenuglaistyta, joje bohemiško gyvenimo, alkoholio, su tuo susijusių nuotykių, linksmų, o gal ir ne visai, yra daugybė. Ir taip, galbūt ji ir nepretenduoja į gilią sceninę analizę, tačiau tai yra spalvingas K.Smorigino portretas, papasakotas jo bendražygių, kurso draugų, bičiulių, scenos kolegų ir artimųjų. O taip pat ir pokalbiai su pačiu K.Smoriginu. Portretas dėliojamas iš įvairių kampų – vieni jį pamena būtent kaip talentingą, labai gerai sugebantį įsijausti į vaidmenis, puikią intuiciją turintį aktorių, improvizuotoją, – „scenos chuliganą“, kaip jį apibūdino Dalia Storyk.

Kiti gi pirmiausia akcentuoja jo būdo bruožus, jo pašėlimą, nuotykius, bohemišką siautulį – bet šalia to „chuligano“ įvaizdžio prasiskverbia ir kai kas gilesnio, subtilesnio. Ir, žinoma, žmona – ir pats K.Smoriginas ne kartą yra sakęs, kad būtent ji buvo didžiausia gyvenimo atrama. Rimvydas Stankevičius sako atvirai: „Esu šventai įsitikinęs, kad be Dalios Brenciūtės tokio Kosto Smorigino, tokio žmogaus, apie kurį rašomos knygos, nebūtų. Gal jo jau ir gyvo nebūtų“. Labai atviras ir jo sūnaus interviu, kuriame jis pasakoja įvairius su tėvu susijusius dalykus – tiek tai, koks jis švelnus ir supratingas, tiek tai, ko jis pats niekada savo vaikams nepadarytų. „Nežinau tokių žmonių, kuriems jis atsiverdavo – gal tik mamai“, – sako K.Smorigino sūnus, ir aktoriaus portretas taip irgi tarsi skyla į dvi dalis – kompanijos siela, labai lengvai bendraujantis, o kartu uždaras, neatsiveriantis kitiems.

Žinoma, yra ir paties K.Smorigino pasakojimai – apie tai, kaip jis dirba, ką jam reiškė didieji mūsų režisieriai, kokie jo kūrybos principai, kaip jis mato sceną ir kitas savo kūrybines kryptis, galų gale, koks buvo kūrybinis pasaulis per visus šiuos jo darbo dešimtmečius.

Ir taip ši knyga tampa dar vienu kūriniu šiame sąraše, kurį galėčiau apibūdinti ne tik kaip vieno žmogaus, bet ir kaip ištiso laikotarpio portretą.

Inga Liutkevičienė „Bravo estradai!“

„Mažoji leidykla“

KAM: Norintiems sužinoti daugiau apie sovietinių laikų Lietuvos estradinį gyvenimą

Dar viena trūkstama grandis bandant sudėlioti sovietinių laikų Lietuvos muzikos vaizdą. Buvo Roko Radzevičiaus „Lietuvos roko pionieriai“, kurioje jis aprašė pirmuosius lietuvių muzikantų bandymus kurti roką, pagal išgales eiti prieš sistemą ir kurti muziką, kuri tais laikais nebuvo viešai pripažįstama.

Šioje knygoje – visai kitos krypties muzikantai. Ne ėję prieš sistemą, bandę groti rūsiuose, draudžiamose diskotekose, o tie, kurių veidus matydavome televizoriaus ekranuose, plakatuose, kurie pagal to laikmečio gyvenimo standartus galėjo netgi būti laikomi turtuoliais. Tai – lietuvių estrados žvaigždės. Kaip rašo šios knygos autorė, „be estrados dainininkų, muzikantų, kūrėjų pilkoje sovietinėje Lietuvoje gyventi būtų buvę daug liūdniau“, estradiniai koncertai buvo be galo populiarūs, į juos buvo sunku gauti bilietus. „Atlikėjai demonstravo ir diktavo mums drabužių ir šukuosenų madas“, – rašo autorė.

Šioje knygoje kaleidoskopinis to laikmečio estrados vaizdas veriasi iš autorės pokalbių ar atsiminimų, surinktos informacijos apie to laiko žinomus atlikėjus ir kompozitorius: Laimą Žemaitytę, Nijolę Tallat-Kelpšaitę, Aleksą Lemaną, Stasį Povilaitį, Simoną Donskovą, Benjaminą Gorbulskį ir kitus. Rašoma, kaip gimė tokie to laiko hitai kaip „Skinsiu raudoną rožę...“ (tikrasis pavadinimas „Lauksiu tavęs ateinant“, nes buvo nuspręsta, kad „Skinsiu raudoną rožę“ nebus priimtas, mat tuo metu kovota prieš miesčioniškumą) ir kiti.

Knygoje skleidžiasi tiek blizganti, tiek pilkoji to laiko estradinio gyvenimo panorama. Taip, estrados žvaigždės buvo garbinamos, jos uždribdavo tiek, kiek sovietinės Lietuvos gyventojai per mėnesį (pavyzdžiui, „Nerijos“ rekordas buvo 60 koncertų per mėnesį, A.Čapas už tris vienos dienos koncertus gaudavo, be papildomo uždarbio, 60 rublių). Žvaigždės sulaukdavo gerbėjų dėmesio (viena iš istorijų – dorybingumą saugančioje Sovietų Sąjungoje didelio dėmesio sulaukdavę atlikėjai merginas į kambarius įsinešdavo kontraboso dėkluose), restoranuose gerdavo šampaną, B.Gorbulskis suorganizuodavo pašėlusias atrakcijas (kartą Nidoje jis viešbučio bufete apmokėjo už visus produktus ir gėrimus žvejams, kurie grįžta iš jūros, taigi, kuriam laikui Nidoje įsigaliojo komunizmas), jie važinėdavo po užsienį, matė pasaulį, kuris pilkoje kasdienybėje gyvenantiems žmonėms atrodė nepasiekiamas.

Kita vertus, net jei ir gyveno kur kas labiau spindintį, žymiai prabangesnį gyvenimą, dabar to meto estrados žvaigždžių gyvenimas atrodo kupinas absurdo, to, kaip jiems reikėjo suktis, bandant patvirtinti programas, kaip sudėtingai tekdavo gauti deficitinius drabužius, – sistema veikė ir žvaigždžių pasaulyje. Kartais į tolimesnius Sovietų Sąjungos kraštus nuvykusios mūsų žvaigždės pakliūdavo ir į nemalonias, net pavojingas situacijas. Groteskiškų, anekdotiškų situacijų, ypač rašant apie B.Gorbulskį, čia apstu.

Ne visų aprašomųjų to laiko estrados dalyvių portretai vienodo gylio – matyt, priklausė nuo to, kiek pačios žvaigždės sutiko atsiverti autorei, – tuo metu, kai vienų gyvenimai čia žaižaruoja spalvomis, apie kitus pasitenkinama vos keliais puslapiais sausokos informacijos. Ir skaitant kyla mintys, jog yra poreikis ir nuodugnesniam to laiko estradinio gyvenimo tyrimui, – kol dar yra liudininkų, žmonių, galinčių papasakoti apie tai.

Grigorij Čchartišvili „Rašytojas ir savižudybė“

Iš rusų kalbos vertė Dalia Saukaitytė

Leidykla „Kitos knygos“

KAM: Kam svarbi savižudybių problematika, savitas jos pateikimo būdas

Labai svarbi tema, ir labai įtaigus, savitas šios temos pateikimo būdas. Grigorijus Čchartišvili, daug kam geriau žinomas literatūriniu Boriso Akunino pseudonimu, čia analizuoja savižudybę įvairiais pjūviais – istoriniu, religiniu, filosofiniu, geografiniu ir kitais. Tai – pirmoji šios knygos dalis. Antroji skirta analizuoti konkrečius atvejus – tam jis pasirinko rašytojus. Kodėl būtent juos? Anot paties autoriaus, kūrybinių profesijų žmonės priklauso didelės suicidinės rizikos grupei, savižudybės tema atsirado drauge su literatūra. Be to, rašytojai, nusprendę pasitraukti iš gyvenimo, neretai savo kūriniuose ir dienoraščiuose palieka daugiau informacijos apie suicidą. Tyrėjas nagrinėja įvairias priežastis, kodėl būtent rašytojai pakliūna į šį rizikos sąrašą: tai ir bandymas nugalėti mirti, ir kova su Absoliutu, apsvaigintas laisvės rašytojas nebebijo nieko, net mirties, bandymas efemeriška paversti amžinu. „Literatūra kiaurai persisunkusi nuodais“, – rašo vienas iš mirties traukai nesugebėjusių atsispirti kūrėjų Mishima.

Ernestas Hemingway'us, Virginia Woolf, Sylvia Plath ir daugybė kitų yra šiame niūriame sąraše, o antrojoje dalyje autorius taip pat dar ir skirsto kūrėjų savižudybes pagal priežastis.

Autorius cituoja Albert Camus, kuris sakė, kad savižudybė yra svarbiausia tema, su kuria susiduria žmogus, ir nagrinėdamas ją G.Čchartišvili sako nenorintis suteikti tam moksliško pavidalo, tai jo siekis esė pagalba parodyti, kaip kito savižudybės suvokimas bėgant laikui, skirtingose kultūrose ar tradicijose. Kaip tai nulemia tautiniai, lyties, populiacijos, auklėjimo ir kiti dalykai – autorius rašo paprasta kalba, pateikdamas daugybę pavyzdžių, tai sykiu ir kraują stingdantis pasakojimas, liudijantis, kaip savižudybė gali būti suprantama kaip visiškai suprantamas dalykas, ir kiek daug veiksnių lemia jos pasirinkimą.

Klaidingas būtų įsitikinimas galvoti, jog ši knyga kažkokiu būdu romantizuoja savižudybes. Priešingai. Autorius kalba tai kaip apie problemą ir sako, kad tai kur kas labiau paplitęs ir kasdieniškesnis reiškinys, nei mes dažnai pagalvojame. Apie savižudybes būtina kalbėti, kad jas suprastume ir galėtume užkirsti kelią.

Ben Macintyre „SAS. Nutrūktgalviai didvyriai. Tikroji karo laikų istorija“

Iš anglų kalbos vertė Dangirutė Giedraitytė

Leidykla „Briedis“

KAM: Besidomintiems Antrojo pasaulinio karo istorija

Leidykla „Briedis“ apie Antrąjį pasaulinį karą knygų išleidžia nemažai, tačiau ši patraukė dėmesį dėl dviejų dalykų. Visų pirma – jos autorius Benas Macintyre man labai imponuoja savo rašymo stiliumi (lietuvių kalba taip pat yra pasirodę jo knygos „Šnipas tarp draugų. Kimas Filbis ir didžioji išdavystė“, „Dvigubas kryžius. Tikroji D dienos šnipų istorija“, būtų neblogai, jei leidykla išleistų ir jo puikiai parašytą knygą „The Spy and the Traitor“), o ir pati tema – specialiosios oro tarnybos istorija intriguoja. Tai buvo pulkas, apie kurį informacijos nėra labai daug, ir pats autorius rašo, kad „jau per karą ir daug metų po jo šio specializuoto pulko veikla buvo kruopščiai saugoma paslaptis“.

Autorius, rinkdamas medžiagą šiai knygai, gavo prieigą prie SAS pulko archyvo, galėjo naudotis daugybe neskelbtos informacijos, tyrinėti žemėlapius, nuotraukas bei kitus dokumentus, o taip pat ir SAS karo dienoraščius, surinktu SAS karininko 1945 metais ir sudarančius 500 puslapių.

„SAS buvo sunkiausių Antrojo pasaulinio karo užduočių smaigalys, priešo pajėgoms padarė didžiulės tiek materialinės, tiek psichologinės žalos, – rašo autorius. – Šios knygos puslapiuose ataidi haliucinacinis karo pragaras, kaip ir draugystės džiaugsmas, griovimo malonumas ir beprasmės mirties siaubas“. Suformuotas kaip eksperimentinis padalinys vėliau SAS dalyvaudavo rizikingiausiose, iki tol vyravusioms taisyklėms prieštaravusiose operacijos, tai buvo daugiausia drąsos ir eksperimentavimo, psichologinio pasiruošimo reikalaujantys uždaviniai. Būtent SAS, kaip teigia autorius, į karą įvedė ilgalaikio, gilaus prasiveržimo į priešo pusę metodus.

Šioje knygoje autorius aprašo pačias SAS užuomazgas, tai, kokiais tikslais jis buvo sukurtas, kaip buvo parengiami kariai, kokius metodus jie taikė, kokios buvo pagrindinės operacijos, kas buvo pagrindiniai žmonės, kuriant šį pulką. Tai nėra pašlovinimo knyga, autorius nevengia paminėti ir jų nesėkmes. Svarbios ir autoriaus pastabos apie tai, kaip SAS pakeitė kariavimo istoriją.

Tie, kas skaitė kitas B.Macintyre knygas, žino, kad išskirtinos šio autoriaus rašymo bruožas – sugebėjimas istoriją aprašyti patraukliai, taip detaliai, kad atrodo, jog pats esi aprašomoje vietoje, o taip pat daug dėmesio skirti asmenybėms, jų atskleidimui. Ne išimtis ir ši knyga, kurioje pagrindiniai istorijos dalyviai (ypač Davidas Strilingas) stoja prieš mūsų akis ne kaip sausi personažai, o iš kūno ir kraujo. Tai įtraukianti istorija apie, kaip teigia pats autorius, „drąsos prasmę“.

Oskaras Milašius „Laiškai“

Iš prancūzų kalbos vertė Genovaitė Dručkutė

Leidykla „Žara“

KAM: Besidomintiems Oskaro Milašiaus gyvenimu, to laikmečio Lietuvos istorijos niuansais

Dar viena knyga sąraše, kuri gali būti skaitoma ne tik kaip vieno asmens portreto atskleidimas, bet ir kaip visos epochos veidrodis. Oskaras Milašius (1877-1939) buvo daugiabriaunė, sudėtinga asmenybė – poetas, vertėjas, aktyvus literatūrinio, kultūrinio gyvenimo dalyvis, diplomatas (Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, jis buvo pirmasis Lietuvos atstovas Prancūzijoje, buvo juo iki 1925 metų vasaros), apie jį Laimonas Tapinas išleido knygą „Oskaras Milašius, arba Septynios vienatvės Paryžiuje“, daug yra ir kitos informacijos apie šią ryškią asmenybę, tačiau čia jis prabyla mums savo paties laiškais.

Kaip teigė šios knygos sudarytoja Genovaitė Dručkutė, į šį rinkinį ji atrinko būtent tuos laiškus, kurie iš tiesų buvo skirti artimiems O.Milašiaus draugams, su kuriais bendravimas truko daugelį metų. „Šie laiškai praplečia Milašiaus poemų, dramų, romanų, metafizinių kūrinių supratimą, drauge gali būti skaitomi kaip nepaprastai paveiki epochos paveikslo rekonstrukcija“, – rašo G.Dručkutė.

Itin daug dėmesio šiuose laiškuose skiriama literatūriniam pasauliui, O.Milašius garsėja kaip eruditas, ir svarsto ne tik apie savo kūrybą, jos įkvėpimus, bet ir apie kitus žymesnius to laiko kūrėjus, lenkų literatūrą. Jo laiškuose iškyla tėvynės ilgesys, darbo diplomatinėje tarnyboje aspektai, juose fiksuojamas ir besikeičiantis požiūris į politinius laikmečio įvykius, nerimas dėl ateities. Matome kaleidoskopinį to laiko Europos vaizdą, mat O.Milašius nemažai keliavo – ir visuomet sugrįždavo į Paryžių, miestą, kuriame ne visuomet jautėsi gerai, tačiau visgi kuris buvo jam artimesnis už kitus. Matome O.Milašių neretai lydimą slogios, melancholiškos nuotaikos, kurios nepraskaidrina ir Paryžiaus bohema bei vynas, o 1901 metų laiške skaitome: „Gerai žinote, koks šlykštus man gyvenimas; būtent ši neapykanta – blaivi, nors niekaip nepaaiškinama – mane pastūmėjo pasikėsinti į savo gyvybę, tokią reikalingą pasauliui ir žmonijai“. Vėliau jis aprašo savo nesėkmingą bandymą nusišauti pistoletu. Tiesa, kaip pažymi ir G.Dručkutė, nežinia kiek toje neretoje liūdesio aureolėje yra ir pradedančio poeto pozos.

O.Milašiaus laiškai elegantiški, išlaikantys aristokratišką dvasią, pulsuojantys to laiko atmosfera ir padedantys mums ne tik geriau suprasti šią mįslingą asmenybę, bet ir praskleisti šimtmečio senumo uždangą.

Rytas Šalna „Kia ora, Naujoji Zelandija“

Leidykla „Didakta“

KAM: Užkietėjusiems keliautojams, besidomintiems Naująja Zelandija

Šiuo metu, kai apie tolimesnes keliones kol kas galime tik pasvajoti, kirsti geografines erdves galime bent jau knygų pagalba. Iš pastaruoju metu išleistų kelionių knygų šiam sąrašui pasirinkau šią.

Tuo metu, kai apie keliones po Aziją, Lotynų Ameriką jau yra parašęs ne vienas lietuvis, apie Naująją Zelandiją knygų kol kas neturėjome. Tai buvo viena priežasčių, kita – knygos autorius yra patyręs geografas, dėstytojas ir mokytojas, taip pat dirbantis kelionių gidu, ne vieną kartą lankęsis ir Naujojoje Zelandijoje. Tad ši knyga nėra, kaip neretai būna, tik asmeninių įspūdžių rinkinys, bet ir pagrįsta platesniu kontekstu. Balansas tarp vizualinės medžiagos, savų patirčių bei informacijos man buvo labai tinkamas. Skaitant knygą akivaizdu, kad autorius įdėjo daug darbo rinkdamas šiai knygai informaciją – pats jis sako rašęs kūrinį trejus metus, o informaciją jam rinkęs 10 metų.

Taigi, knygoje telpa tiek paties autoriaus įspūdžiai, patirti keliaujant po Naująją Zelandiją, tiek platesnė informacija, kurios reikėtų norint gauti įsivaizdavimą apie Naujosios Zelandijos kultūrą, istoriją, augmeniją ir gyvūniją, papročius, mentalitetą, sportą, ritualinius šokius, maistą, vyną ir daugybę kitų dalykų, kertant šalį nuo vieno krašto iki kito, aptinkant čia tiek ugnikalnių, tiek miškų, tiek paplūdimių ar miestų.

Autoriaus garbei reikia pasakyti, kad jis nemažą dėmesį skyrė ir maorių istorijai, kultūrai, papročiams, tad tai netampa dar viena knyga, kurioje tiesiog sudėliojamas privalomųjų aplankyti objektų sąrašas – čia skaitytojui siekiama sukurti įspūdį, kuo Naujoji Zelandija ypatinga, kuo ji skiriasi nuo vakarietiškojo suvokimo, kaip joje dera istorinis, kultūrinis palikimas su šiuolaikiniu gyvenimo būdu. Perskaičius knygą sunku nesutikti, kad tai viena įspūdingiausių pasaulio valstybių.

Frans de Waal „Paskutinis Mamos apkabinimas“

Iš anglų kalbos vertė Rasa Dirgėlė

Leidykla „Kitos knygos“

KAM: Norintiems giliau pažinti gamtos pasaulį

Leidykla „Kitos knygos“ nuosekliai tęsia knygų apie gamtos pasaulį, apie mūsų ryšius su juo leidybą. Ši knyga padeda mums geriau suprasti gyvūnų emocijas, tai, ką ji jaučia, o autorius taip pat siekia atsakyti į klausimą, kuo mes panašūs į gyvūnus (pagal autoriaus terminologiją – į „kitus gyvūnus“, nes jis teigia, kad jam kaip biologui nėra nieko akivaizdžiau už tai, kad žmonės ir gyvūnai priklauso vienai karalystei). Būtent tokiu būdu, anot autoriaus, olandų kilmės amerikiečių etologo ir zoologo, pripažinto mokslininko ir 2007 metais „Time“ įtraukto į įtakingiausių asmenų šimtuką, mes galime geriau paaiškinti mūsų pačių egzistavimą, mūsų tikslus ir svajones, mūsų struktūriškai sudėtingas visuomenes.

Knygos pradžioje – epizodas, kurį daugelis, matyt, matėte „YouTube“ kanale – pas sergančią šimpanzę Mamą Burgerso zoologijos sode Nyderlanduose atsisveikinti ateina mokslininkas Janas van Hoofas. Sunkios sveikatos šimpanzė atsisėda ir apkabina vyrą, imdama jį glostyti. Jaudinanti akimirka, daugybei žmonių, iki tol buvusių skeptiškų dėl gyvūnų sugebėjimo jausti įvairias emocijas, parodžiusi, kad galbūt jie klysta. Kaip rašo pats šios knygos autorius, „jų susitikimas buvo tarsi dviejų daug bendro turinčių rūšių atstovų, kurie ilgą laiką vienas kitą pažinojo ir gerbė, susitikimas“. Janas ir Mama susitiko kaip lygus su lygiu, o ne kaip žmogus ir žvėris.

Nors daugiausia dėmesio šioje knygoje autorius skiria šimpanzėms, jis čia rašo ir apie žiurkes, paukščius, šunis, arklius, dramblius, kitus gyvūnus, siekdamas parodyti, koks sudėtingas ir dažnai sunkiai mums, žmonėms, nors mes ir esame į juos panašūs, perprantamas yra emocinis gyvūnų pasaulis (tarkime, kad ir šimpanzių šypsena toli gražu ne visuomet reiškia jos gerą nuotaiką).

Jautrumas, baimė, gėda būdingi ne tik žmonėms, bet ir gyvūnams, teigia šios knygos autorius, o kai kurie gyvūnai netgi sugeba šias emocijas ir slėpti. Beje, tiriant gyvūnų ir žmonių panašumus galima įžvelgti ir atgalinių ryšių – tarkime, knygos autorius pateikia ne vieną pavyzdį, kaip panašiai į gyvūnus elgiasi politikai.

Autorius stengiasi savo išvadas, pavyzdžius grįsti mokslu, nors rašo ir pakankamai lengvu stiliumi, šmaikščiai, tačiau kartais ir pats pripažįsta, kad nemažai to, ką mes dabar žinome apie gyvūnų emocijas, yra teorija ir reikia daugiau tyrimų. Tačiau visgi tokios knygos kaip ši padeda mums geriau suvokti gyvūnus, tai, kokią reikšmę jų gyvenime vaidina emocijos, o suprasdami geriau juos, galbūt geriau perprasime ir save.

Michel Foucault „Tiesa ir teisinės formos“

Iš prancūzų kalbos vertė Tadas Zaronskis

Leidykla „Vaga“

KAM: Norintiems filosofinės klasikos

Knyga, kurios čia plačiau ir nepristatinėsiu, nes tai yra neabejotina XX amžiaus filosofijos klasika, kuri, tikiu, užims deramą vietą greta kitų šio prancūzo mąstytojo darbų lietuvių kalba „Disciplinuoti ir bausti“, „Diskurso tvarka“, „Seksualumo istorija“. Tai Rio de Žaneire 1973 metais skaitytas paskaitų ciklas, kuriame jis pateikia savo filosofines prielaidas ir vykdytų tyrimų sintezę. Praėjus keliems metams pasirodė ir garsusis jo veikalas „Disciplinuoti ir bausti“.

Kaip rašoma šios knygos pristatyme, „pagrindinė autoriaus idėja: nėra tiesos pačios savaime ir anapus laiko. Tiesa formuojasi ne tik moksluose, bet ir teisinėse praktikose, žmonių konfliktuose ir galių susidūrimuose“. Kaip žinojimas dera su galia, kaip tai galima nagrinėti istoriniu ir filosofiniu požiūriais? Istorijos nagrinėjimą jis pasitelkia dabarčiai, o ne praeičiai suprasti, ieškodamas tęstinumo galimybių ir bandydamas įžvelgti, kaip keičiasi tiesos supratimas.

Šioje knygoje yra ir išsamus Nijolės Keršytės įvadas – tiems, kam reikia konteksto ir gilesnės analizės, kuo svarbus šis darbas M.Foucault tyrinėjimuose, kuo jis remiasi ar yra novatoriškas.

Nors pastaruoju metu filosofinės literatūros leidžiama kiek daugiau, visgi jos nėra pakankamai, kiekvienas toks leidinys tampa įvykiu. Juolab tokio minties grando kaip M.Foucault.