TOP 20: geriausios 2022-ųjų knygos

Metams artėjant į pabaigą tradiciškai laikas pažvelgti ir į tai, kokios knygos šiemet paliko didžiausią įspūdį. Šįkart nusprendžiau apsiriboti grožinėmis verstinėmis knygomis, mat būtent jų daugiausia ir skaičiau šiais metais. Žvelgiant atgal galima konstatuoti, kad buvo dar vieni originalių, svarbių vertimų metai. Tai labai asmeniškas sąrašas, tačiau galbūt kai kurios rekomendacijos padės ir jums rasti kokybišką, išradingai parašytą literatūrą.

Audrius Ožalas

20.

Johnas le Carré

„Sidabrė“

Iš anglų kalbos vertė Gediminas Pulokas

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla

 

KAM: Mėgstantiems šnipų romanus, šio žanro klasiko kūrybos gerbėjams

„Sidabrė“ pasirodė jau po Johno le Carré mirties, paskutinius štrichus sudėliojo jo sūnus, ir iš dalies galima sutikti su kritika, kad knyga palieka ir neišbaigtumo įspūdį (pirmiausia tai liečia kiek skubotą pabaigą), tačiau visgi šis kūrinys – dar vienas įrodymas, koks meistras jis buvo, kokiu nepranoktu knygų apie slaptąsias tarnybas autoriumi jis taip ir išliko per visą savo kūrybinį gyvenimą. Dar vienas jo kūrinys, iššokantis iš žanro ribų, – kaip ir įprasta Johnui le Carré, čia nagrinėjamas žvalgybos, specialiųjų tarnybų darbas, tačiau kartu autorius paliečia sudėtingas moralines dilemas, kalba apie išdavystę, pasišventimą idealams, kovą tarp pareigos ir jausmų, kelia klausimus apie tai, kur yra ribos ir kaip skirtingai galima traktuoti tai, kas yra gėris ir kokių priemonių galima imtis jam pasiekti. Daugybė detalių, realistiškas specialiųjų tarnybų darbo aprašymas, dokumentalumo įspūdis, o kartu ir sukurti nevienaplaniai personažai bei persmelkiantis melancholijos jausmas. Kūrinyje pasakojama apie sėkmingai finansų srityje Londone dirbusį Džulianą, kuris persikelia gyventi į nedidelį miestelį ir atidaro ten savo knygyną. Netrukus knygyne ima lankytis vietos gyventojas, siūlantis jam kurti knygų klubą, tačiau pamažu ima aiškėti, kad tikrieji tikslai yra visai kiti. Iš praeities išnyra saugotos paslaptys, šnipinėjimo schemos, spectarnybų intrigos ir tai, ko niekada negalima užmiršti ir už ką niekada negalima atleisti.

19.

Narine Abgaryan

„Simonas“

Iš rusų kalbos vertė Alma Lapinskienė

Leidykla „Balto“

 

KAM: Norintiems jautraus pasakojimo, grožio paieškų skausmo pasaulyje

Ši armėnų rašytoja Lietuvoje jau turi gausybę gerbėjų po to, kai pasirodė jos knygos „Iš dangaus nukrito trys obuoliai“ vertimas, ir greičiausiai daug kas mėgins lyginti abi šias knygas. Nors abu šie pasakojimai turi ir ryškių skirtumų („Simone“ nebelieka magijos, žvilgsnio į kitapusybę), visgi bendra nuotaika išlieka labai panaši. Poetiškas, tapybiškas pasakojimas, sugebėjimas net ir rašant apie niūrius dalykus, liūdesį, ilgesį, įpinti humoro, tikėjimo. Gebėjimas pasakoti labai subtiliai, tykiai, atsargiais prisilietimais, kurti personažus su didele meile. Skaitai jos knygas tarsi grožio paieškas skausmo pasaulyje. Nors knygos pavadinime mes matome Simono vardą, jis čia nėra tikrasis dėmesio centras. Autorei jis tarsi jungianti grandis, leidžianti atskleisti Simono gyvenimo moterų likimus, patikėti naujo gyvenimo, meilės galimybe, atrasti, sukurti naują save. Jis – mūrininkas, nuo kurio mirties ir pradedamas pasakojimas. Išlydėti jo susirenka moterys, kurioms jis buvo tapęs mylimuoju tuo metu, kai pasaulis atrodė nusigręžęs, jis leido patikėti, kad jos turi teisę būti laimingos, turi teisę į jausmus. Tai sykiu ir pasakojimas apie Armėnijos santvarkų, socialinių sistemų lūžius ir žmones juose. Skvarbi, jautri ir liūdnai graži knyga.

18.

Bruce'as Chatwinas

„Utzas“

Iš anglų kalbos vertė Marius Burokas

Leidykla „Lapas“

 

KAM: Norintiems subtilios, ironija prisodrintos istorijos apie meną kaip apsėdimą, skirtingas pasakojimo versijas siūlančio kūrinio

Bruce'as Chatwinas pirmiausia žinomas dėl savo negrožinių kelionių knygų (kad ir nuostabios „In Patagonia“), tačiau „Utzas“ atskleidžia ir dar vieną jo kūrybos pusę. Nedidelės apimties, vienu prisėdimu perskaitoma knyga stebina sugebėjimu perteikti daugybę sluoksnių, poteksčių. Autorius subtiliai apjungia ir skirtingas nuotaikas – „Utze“ yra melancholijos, skaidraus liūdesio ir labai charakteringo šiam pasakojimui sarkazmo, humoro. Pasakojimas, paliekantis takumo (kalbant ir apie Utzo keliones tarp Prahos ir Vakarų pasaulio, tarp skirtingų politinių erdvių), neapčiuopiamumo įspūdį, kur kiekvienas skaitytojas gali susidėlioti savą versiją tiek apie pačius personažus, tiek apie papasakotą istoriją. Žavus autoriaus žaidimas su skaitytojais, pastaba detalėms ir atmosferos kūrimas (visų pirma, kalbant apie Prahą, kurioje vyksta didžioji dalis veiksmo). Istorija apie apsėdimą, meno kolekcionavimą ir kaip tai nusako santykius su sistema ir tapatybę (pagrindinis šios knygos personažas – porceliano dirbinių kolekcionierius), tai, kaip sunkiai gali būti perprantami žmonės ir jų poelgiai, slystančias, besikeičiančias perspektyvas, kurių šviesoje tą pačią istoriją galime išskaityti vis kitoje šviesoje. Knyga, paliekanti lengvumo, laikinumo ir kartu kažko neapibrėžtai svarbaus įspūdį.

17.

David Diop

„Naktį visų kraujas juodas“

Iš prancūzų kalbos vertė Akvilė Melkūnaitė

Leidykla „Baltos lankos“

 

KAM: Norintiems tamsiai poetiško, haliucinuojančio ir šiurpaus pasakojimo

Knyga, kuri įvelka į tirštą miglą, panardina į karščiuojančią, haliucinuojančią atmosferą, be pasigailėjimo maitina žiauriais vaizdais ir klejojančiais išgyvenimais. Pasakojimas, kuris sukasi kaip kilpos, ritualas, autorius sukuria ritmą, kuris – tarsi nepaliaujantis tvinksėjimas. Sąmonės srautas, supinamas su žodine pasakojimo tradicija ir skambantis labai išraiškingai – šiurpiai gražia kalba parašyta knyga. Tai pirmiausia knyga apie karą, jo mėsmalę, kur pasireiškia dar ir rasizmas bei kolonializmas. „Mano kvapas mirties“, – sako pagrindinis personažas, vis labiau klajojantis tarp realybės ir vaizdinių, vis labiau nuklystantis ir į gilumines priežastis to, kas iš tiesų nutiko. Tai knyga, kuri gali atnešti jums sapnus, – tamsius sapnus apie mėnesienoje gęstančius kūnus, visam laikui užmerkiamas mėlynas akis ir perrėžtas gerkles. Naktyje, kur visų kraujas juodas.

16.

Andris Kalnozolas

„Mane vadina Kalendorium“

Iš latvių kalbos vertė Laimantas Jonušys

Leidykla „Odilė“

 

KAM: Norintiems švelnios istorijos apie viltį, sielos šviesą, atjauta pripildyto pasakojimo

Knyga, perteikianti tikėjimą gerumu, švelnumu, – net ir skausmingi dalykai, apie kuriuos kalbama šioje knygoje, autoriaus įkabinami į kūrinio audinį taip, kad ir jie tampa nutvieksti šviesos, atjautos, supratimo. Spinduliuojančios sielos šviesos, apie kurią kalbama šiame kūrinyje. Tai pasakojimas apie psichinį sutrikimą turintį pagrindinį personažą Oskarą, savaip matantį pasaulį ir pamažu peržengiantį savo baimių, ankstesnio pasaulio ribas. Aplink save jis buria nuskriaustųjų, nelaimingų, niekam nereikalingų žmonių draugiją, – žmonių, kurie jo dėka iš naujo pažįsta gyvenimą. Tikėjimas, viltis ir meilė, o svarbiausia iš jų meilė – tokie esminiai Oskaro gyvenimo principai, ir skaitytojus paliečia jautrus, šiltas žvilgsnis į pasaulį – noras matyti jį be apsimetinėjimų, pripažįstant savo trūkumus, tačiau visgi išdrįstant žengti į priekį. Lauke vyksta karas, knygoje sako Oskaras, ir ten žmonės sužeidžia vieni kitus, tačiau jis atsisako šiame kare dalyvauti. „Svarbiau už viską pasaulyje man yra vaikščioti, kur akys veda, niekam netrukdant, mylint gyvūnus, gamtą ir orą, kuo galiu naudotis, kiek širdis geidžia“, – sako jis.

15.

Karlas Ove Knausgårdas

„Mano kova. Kartais turi lyti“

Iš norvegų kalbos vertė Justė Nepaitė

Leidykla „Baltos lankos“

 

KAM: Norintiems tolimesnio rašytojo savo pašaukimo, kūrybiškumo tyrinėjimo

„Mano kovos“ vertimai pamažu artėja prie pabaigos, ir imdamas kiekvieną naują šio rašytojo knygą jautiesi tarsi grįžtumei pas seną pažįstamą, iš kurio kuo puikiausiai žinai, ko tikėtis. Tikslus, smulkmeniškas, su gausybe detalių atsivėrimas, pasakojimas apie savo gyvenimą, kuriame autorius sugeba apjungti buitiškumą, kasdienybę su egzistenciniais potėpiais. Ketvirtojoje dalyje mes matėme rašytoją bandantį atrasti save atšiaurioje nuošalioje vietovėje – kur jis turėjo daug rašytojo ambicijų, tačiau ne ką mažiau jį domino alkoholis, seksas, gyvenimo pažinimas. Naivus, jaunas žmogus, kupinas drąsių svajonių. Knygoje „Kartais turi lyti“ jis toliau ieško savo kūrybinio kelio – rašo, abejoja, bando rasti savo balsą, nusivilia savimi. Mezgasi draugystės, meilės, iš besiblaškančio jaunuolio jis pamažu tampa aiškiau savo tikslus suprantančiu žmogumi. Knyga, kurioje netrūksta kūrybinių pakilimų, bet kartu labai daug ir melancholijos, tamsos. Tai intymi, nuoširdi tapsmo, kūrybinio augimo istorija ir bent jau man viena stipriausių knygų šioje serijoje.

14.

Henry Milleris

„Marusio kolosas“

Iš anglų kalbos vertė Violeta Tauragienė

Leidykla „Kitos knygos“

 

KAM: Norintiems literatūrinės kelionės po Graikiją, savęs perkūrimo istorijos

Nors Henry Milleris labiau žinomas dėl tokių knygų kaip „Vėžio atogrąža“ ar „Ožiaragio atogrąža“, visgi jis pats manė, kad būtent šis kūrinys yra geriausia, ką yra parašęs. Ši knyga palieka skaidrų, nušviesėjimo jausmą, ji persmelkta pakylėto tono, kone dvasinės ekstazės, savęs perkūrimo, atradimo pojūčio. Graikija, apie kurią rašo čia H.Milleris, – pasaulis, nušviestas tokios šviesos, apie kokią niekada nesvajojo ir kokios niekados nesitikėjo pamatyti, vietos, kuriose vaikščiojo dievai, Graikijoje nutinka nuostabiausi geri dalykai, negalintys nutikti niekur kitur žemėje, – kone matai, kaip Kūrėjas pritariamai linksi jai galva. Kartais atrodo, kad H.Milleris netgi vaikšto ne po tikrąją, o po savo vaizduotės Graikiją, vietą, artimiausią rojaus žemėje vaizdiniui. Tos graikiškosios patirtys apima gausybę sutiktų žmonių, žinomų rašytojų, poetų, klajones po Graikijos salas ir miestus, vizionieriškas, laukines patirtis ir intelektinius atradimus. Autentiški patyrimai veda H.Millerį apmąstymų apie žmogiškąją prigimtį link, tačiau esminis dalykas, ką atranda Graikijoje autorius – save patį. Kaip rašo jis knygos pabaigoje, Graikija padarė jį laisvą ir vientisą, atskleidė tikrąjį žmogaus mastą. Ši kelionė vyksta Europoje vykstant Antrajam pasauliniam karui, tad karo šešėliai vis užslenka, tačiau visgi atrodo, kad jie taip ir lieka kažkur nuošaliau.

13.

Douglasas Stuartas

„Šugis Beinas“

Iš anglų kalbos vertė Mėta Žukaitė

Leidykla „Baltos lankos“

 

KAM: Norintiems labai paveikios, slogios, priklausomybes, traumines patirtis nagrinėjančios knygos

Knyga tiems, kas nebijo kūriniuose tamsos, purvo, beviltiškumo pojūčio ir žaizdų. Viena depresyviausių knygų šiame sąraše, bet ir kartu viena paveikiausių. Skausmingai realistiška, smogianti į paširdžius nuogumu knyga. Šviesos čia beveik nėra, išskyrus retus blykstelėjimus, tik neviltis. Tai knyga apie priklausomybę nuo alkoholio, traumuojančius santykius šeimoje, prievartą, slogią aplinką, meilės kaip išsigelbėjimo paieškas, sūnaus ir mamos ryšį, kuris griaunamas stipresnės už jį priklausomybės. Nepritapimą prie aplinkos ir vis tampriau besiveržiantį grėsmės, tamsos kamuolį. Pasakojimas apie tai, kaip vaiką, paauglį paveikia augimas sergančioje aplinkoje, nuojauta, kad, regis, neįmanoma iš jos rasti saugaus kelio, pabėgimo. Visą šį tirštą slogulį dar padidina ir praėjusio amžiaus pabaigos niūrus, ekonominės depresijos slegiamo Glazgo paveikslas. Knygoje pasakojama apie Agnesės Bein šeimą – ją griauna moters alkoholizmas, kuriai sunkiai gali padėti ir jos vaikai, paliekantys ją gelbėtis pačią. Tačiau mažasis Šugis vis dar nepraranda vilties, nors ir jo paties gyvenimas yra apklostytas tamsos. Knyga neretai lyginama su „Mažu gyvenimu“, ir emociniu poveikiu tarp jų išties yra panašumų.

12.

Rachel Cusk

„Kontūrai“

Iš anglų vertė Viktorija Uzėlaitė

Leidykla „Tyto alba“

 

KAM: Norintiems skaidriu liūdesiu pripildyto pasakojimo apie tai, kaip mes prisimename savo gyvenimo istorijas

Pasitelkusi nestandartinį pasakojimo būdą, atsisakiusi įprastinės romano struktūros, šioje knygoje Rachel Cusk į vėrinį veria skirtingų personažų gyvenimo fragmentus, atsivėrimus. Kiekviename skyriuje – vis kitas gyvenimas, vis kita istorija, o pats pasakojimas įgauna kone terapinį pobūdį. Viena centrinių idėjų bent jau man romane yra tai, kaip mes suprantame savo gyvenimo istorijas, kaip jas norime papasakoti kitiems, kaip interpretuojame. Kaip laikas keičia mūsų suvokimą apie savo praeitį, ką mes iš jos prisimename ir kaip iš tų prisiminimų kuriame savąją tapatybę. Kai kurios iš tų istorijų galbūt slypi mums jų net neprisimenant, tačiau, kaip rašoma knygoje – istorija iš tiesų neregima, nors jos paminklai tebestovi. Rašytoja aštriu žvilgsniu fiksuoja, kaip sutiktieji keičia savo pasakojimus, manipuliuoja, bando pateisinti save, primesti atsakomybę kitiems. Arba kaip tik, prisileidžia labai arti, atskleisdami savo žlugimo, nevilties, fantazijų pasaulius. Kuriuose – sudėtingi santykiai su vaikais, sutuoktiniais ir mylimaisiais, meilės ir savo kelio paieškos. Tuštybė ir drąsa pripažinti savo gyvenimo klaidų virtines. Knygą persmelkiantis jausmas – santykių išsisėmimo, praradimo, neišsipildymo, vienatvės. Švelnus liūdesys ir svajonių nesutapimas su realybe. Skaidrus, preciziškas pasakojimas, autorei sugebant detalėse, atsitiktiniuose pokalbiuose užfiksuoti svarbius, esminius mūsų gyvenimų virsmus ir tai, kas sudaro mūsų patirčių istorijas.

11.

Tedas Hughesas

„Varnas: iš Varno gyvenimo ir giesmių“

Iš anglų kalbos vertė Marius Burokas

Leidykla „Rara“

 

KAM: Norintiems perskaityti šį vieną svarbiausių XX amžiaus poezijos kūrinių

„Varnas“ – vienas svarbiausių XX amžiaus poezijos kūrinių, užimantis savo tvirtą vietą ne tik literatūros kanone, bet ir populiariojoje kultūroje. T.Hughesas žavi tuos, kam patinka iš patamsių atkeliaujanti energija, šokis su tamsa. Tai pašėlusia vaizduote žaižaruojantis rinkinys, kuriame galime rasti mitologinių motyvų, biblinių nuorodų, intelektinių provokacijų. Jaučiame čia metamą iššūkį krikščionybei, nusistovėjusiai vertybių sistemai, eilės gali būti smogiančios nuožmumu, gaivališkumu, tačiau vėliau pratrūkstančios pamėkšlišku, lediniu juoku. Varnas, juodesnis už patį juodžiausią juodį, atkeliauja tarsi iš pačių žemės vidurių, tarsi pasaulio valdovas, pastatantis mus prieš tamsų rūmą, tuščią pasaulį. Parodo mums žmoguje tykančią pabaisą, šiurpią, slogią tikrovę. Tai kūrinys, kurį tinkamiausia skaityti krintant šešėliams, būdravimo būsenose, knyga, siūlanti mums iš tamsos atsklindantį grožį.

10.

Liu Cixin

„Mirties pabaiga“

Iš anglų kalbos vertė Saulius Tomas Kondrotas

Leidykla „Kitos knygos“

 

KAM: Mėgstantiems mokslinę fantastiką, vizionieriškus romanus

Įspūdingos mokslinės fantastikos trilogijos pabaiga. Trilogija, kurioje autorius sugebėjo sutalpinti gausybę klodų – tai ir mokslinė fantastika, idėjų romanai apie mūsų planetos problemas, ateities vizijos, – autoriaus vaizduotė išties išraiškinga, knygose nemažai fizikos, mokslo žinių, o į visą šį kokteilį jis dar įpina ir filosofinių prasmių, svarbių dilemų bei moralinių pasirinkimų, etikos klausimų. Pradėjęs nuo gana įtempto siužeto pirmojoje dalyje antroje autorius tempą kiek sulėtino, tapo filosofiškesnis, gilesnis, apėmė socialines, politines problemas, na, o trečiojoje jis vėl viską įsuka kaip reikiant. Siužetą autorius valdo meistriškai, idėjos tiesiog sproginėja, jo vizionieriškas pasaulis atima žadą. Kartais skaitant knygą net stabteli, kokios aprėpties tekstą šioje trilogijoje sukūrė rašytojas, kokio masto tai užmojis ir kiek erdvių jis atveria šiais trimis romanais. Turbūt vienas ambicingiausių mokslinės fantastikos pastarųjų kelių dešimtmečių kūrinių.

9.

Clarice Lispector

„Žvaigždės valanda“

Iš portugalų kalbos vertė Audrius Musteikis

Leidykla „Baltos lankos“

 

KAM: Norintiems hipnotizuojančio, eksperimentinio, intelektualaus teksto

Prieš porą metų išleista C.Lispector knyga „Arti laukinės širdies“ bent jau man tais metais tapo vienu įsimintinesnių kūrinių, kur vidinio monologo, sąmonės srauto būdu autorė hipnotizuojančiai panardino į labai savitą būseną, – sapno, būdravimo, poetišką ir buriantį pasakojimą. Visi tie apibūdinimai galioja ir šiam jos kūriniui, kuriame ir vėl randame poetišką žodžių hipnozę, intelektualų, skvarbų tekstą. Nedidukės apimties, vienu prisėdimu perskaitomame kūrinyje autorė panardina mus į visą gausybę filosofinių, egzistencinių, socialines problemas paliečiančių klausimų, kalba apie meilę ir savivoką, laisvę ir paslaptį. Visa tai sunkiai apčiuopiama, slysta tarp pirštų, ir autorė čia vėl blyksi savo pasakotojos talentu – žaidžia žodžiais, vaizdiniais, skambesiu, ironija ir giliais įpjovimais. Eksperimentinė proza, kuri taps pasimėgavimu ieškantiems knygose literatūriškumo.

8.

Marieke Lucas Rijneveld

„Vakaro nejauka“

Iš olandų kalbos vertė Aušra Gudavičiūtė

Leidykla „Baltos lankos“

 

KAM: Norintiems makabriško, ribas peržengiančio, tamsaus skaitinio apie traumines patirtis, netektį

Atsivertę šią knygą įžengiame į sutemų zoną, – tai kūrinys, kuris verčia jaustis nejaukiai, pasakojimas tiesiog prilimpa prie kūno, autorius rašo provokuojančiai, peržengdamas ribas. Bet kartu tai makabrišku grožiu pripildyta, poetiška knyga, kupina alegorijų ir simbolių, joje galime rasti ir tamsaus humoro. Tai knyga apie netektį ir negalėjimą su ja, su patirtu skausmu susidoroti. Tėvų nesugebėjimą ir nenorą apgaubti savo vaikus šiluma, taip paliekant jiems patiems ieškoti savo būdų, kaip išbristi. Tačiau jie brenda ne į šviesą, o į vis labiau apgaubiančią tamsą, galiausiai tampančia visa apimančia neviltimi. Nežinodami, kaip išgyventi netekties skausmą, vaikai leidžiasi į savo tamsiosios pusės, fiziologijos pažinimus, kurie tampa vis pavojingesni ir siaubingesni. Kai atrodo, kad viena riba jau peržengta, atsiveria kita. Emocijos, skaitant knygą, keičia viena kitą – pyktis, kurį kelia ir pats autorius, nes puikiai matome, kaip jis smeigia vis skaudžiau, liūdesys, empatija nuskriaustiems vaikams. Ir tuštumos jausmas, baigus skaityti šią sunkią knygą.

7.

Georgi Gospodinovas

„Liūdesio fizika“

Iš bulgarų kalbos vertė Laima Masytė

Leidykla „Rara“

 

KAM: Norintiems iš daugybės istorijų veriamo praeities vaizdo, melancholiško, empatija prisodrinto kūrinio

Georgi Gospodinovo knyga sunarstyta tarsi karoliai iš fragmentų, atminties nuotrupų, savų ir svetimų istorijų, tarpusavyje sukibusių aiškiais, o kartais tik nujaučiamais ryšiais. Tai pasakojimas apie užmarštį, istoriją, atmintį, baimę, apleistumą, savęs, nugyvento ir gyvenamo laiko permąstymai. Kalbėjimas apie gyvenimą, kuris – tarsi kraustymosi katalogas. Kalbėdamas apie romano konstrukciją, pats rašytojas viename interviu sakė norėjęs aplankyti visas atšakas, kiekvieną šalutinį istorijos koridorių, pasileisti juo ir grįžti, pasimesti. Ir, kaip rašo jis pats šioje knygoje, kokia nauda iš to atsiverčiančio suvokimo, nėra aišku. Autorius, grįždamas į savo vaikystę, paauglystę, apleisties dienas bando užčiuopti žymes, kuriomis paženklinta visa jo karta, ir tai, kokie tie praėjusio laiko ženklai išlikę šias laikais. Tie laikai išnyra iš reikšmingų ir visai nereikšmingų detalių, atpažįstamų artefaktų. Knyga prisodrinta liūdesio ir melancholijos, kuri tampriai susijusi su užuojauta ir šiluma, empatija. Pasaulis yra trumpaamžis, yrantis, pūvantis, bet nuostabus. „Man įdomūs dalykai neturi svorio. Praeitis, liūdesys ir literatūra – man rūpi tik šie trys besvoriai banginiai“, – knygoje sako autorius. Ir knygoje jis šiuos tris banginius išradingai, meistriškai apjungia.

6.

Antonio Muñoz Molina

„Lenkų raitelis“

Iš ispanų kalbos vertė Valdas V.Petrauskas

Leidykla „Alma littera“

 

KAM: Norintiems sunkiasvorio, daugiasluoksnio, plačios aprėpties ir užmojo romano

Knyga, žavinti savo intelektiniu užtaisu ir aprėptim. Rašytojas nenuolaidžiauja skaitytojams, ir šio teksto skaitymas gali pareikalauti nemažo susitelkimo, – balsai ir istorijos čia vinguriuoja, pereidami vienas į kitą, keičiasi laikotarpiai ir perspektyvos. Knygos veikėjų istorijos, išpažinimai pinasi, asmeniniai pasakojimai tampa didesnio pasakojimo dalimi, o knygos Mechinos miestelis – atskiru mikrokosmosu. Viena pagrindinių knygos temų – tai, kaip mes suvokiame save istorijoje, kaip praeitis padeda suprasti dabartį. Pasakojimai apima laikotarpį nuo 1870 iki 1990 metų, čia telpa keturių kartų istorijos, kurios pasakojamos skirtingų žanrų, stilių būdu. Kartais sakiniai gali vinguriuoti ištisomis pastraipomis, autorius gali leistis į daugybę detalių, pateikti gausybę kultūrinių nuorodų ar net linktelėjimų popkultūrai, pereiti nuo detektyvinių užuominų iki sapniškų pasakojimų, ir perskaitęs „Lenkų raitelį“ supranti, kodėl knyga vadinama vienu svarbiausių kelių dešimtmečiu ispanų literatūros darbų.

5.

Vladimiras Nabokovas

„Blyški ugnis“

Iš anglų kalbos vertė Laimantas Jonušys ir Kornelijus Platelis

Leidykla „Rara“

 

KAM: Ieškantiems literatūros klasikos, norintiems perskaityti vieną geriausių šio rašytojo kūrinių

Įstabus, žavingas, išradingas kūrinys. Metafikcija, slėpynės su skaitytoju, parodija, kruopščiai apgalvota literatūrinė dėlionė, sumanymas, skaitytoją priverčiantis ištisai klausinėti savęs, kokį žaidimą V.Nabokovas čia žaidžia, kur prasideda realybė, o kur fikcija, kur čia yra autobiografiniai motyvai, kokias interpretacijas galima įpinti. Iš pradžių tai gali net gluminti, tačiau galiausiai priėmus tokias žaidimo taisykles, supranti, kad V.Nabokovas tai ir siūlo – atradimų džiaugsmą, kitokio perskaitymo galimybę, kartu ir parodijuodamas akademizmą. Kuomet jau jautiesi perpratęs taisykles, V.Nabokovas pasiūlo netikėtą šachmatų ėjimą. V.Nabokovas čia spindi kaip meistriškas stilistas, sunku nesižavėti jo kalbos pajautimu. Viena jo kūrybos viršūnių, prie kurios, esu tikras, galima grįžti daugybę kartų.

4.

Vasilijus Grossmanas

„Gyvenimas ir likimas“

Iš rusų kalbos vertė Sigitas Parulskis

Leidykla „Alma littera“

 

KAM: Norintiems realistiško, sukrečiančio kūrinio apie karo siaubą

Monumentalus darbas, kurio autorius taip ir mirė nesulaukęs, kol jo knyga bus publikuota – sovietų komunistų partijos ideologai nusprendė, kad kūrinys galėtų pasitarnauti priešams, jis buvo laikomas tokiu pavojingu, kad rašytojo bute buvo atlikta krata, bandant konfiskuoti viską, kas susiję su juo. Nieko keisto, kad sovietai nenorėjo, jog ši knyga išvystų dienos šviesą – joje aiškiai parodomas nacistinių ir sovietinų režimų panašumas, autorius pirmiausia kalba apie totalitarizmo prigimtį. Ši knyga – kančios, karo liudijimas. Stalingrado mūšis, konclageriai, darbo stovyklos, badas, mirtis, frontas ir gyvenimas jo pakraščiuose. Autorius liudija tai taip dokumentaliai tiksliai, su tokiu realizmu, kone žurnalistiniu stiliumi, kad kūnu bėga šiurpas. Kalba apie žmones, tapusius dviejų tarpusavyje besikaunančių blogių įkaitais, jų likimus, ir visgi šioje tamsos karalijoje šviečia jo tikėjimas žmogiškumu. Liudydamas beribę kančią V.Grossmanas buvo humanistas, tikėjęs, kad jo pasakojimas galės padėti suvokti, kokią kaina moka žmonija. Deja, praėjus tiek metų akivaizdu, kad totalitarinės sistemos atranda savo naujas inkarnacijas.

3.

Benjaminas Labatutas

„Kai liaujamės suprasti pasaulį“

Iš ispanų kalbos vertė Alma Naujokaitienė

Leidykla „Rara“

 

KAM: Norintiems originalios prozos, faktų ir išmonės mišinio, literatūros, užduodančios fundamentalius klausimus

Benjamino Labatuto knyga „Kai liaujamės suprasti pasaulį“ – meditatyvus, poetiškas pasakojimas, supinantis faktus su fikcija, kalbantis mums apie ploną ribą tarp pamišimo ir genialumo, apie išradimus, kurie keičia pasaulį – tiek vedant jį į priekį, tiek savinaikos link. Istorijos apie mokslininkus, trokštančius suprasti pasaulio sandarą, jo fundamentalią esmę, artėjančius prie tos tiesos tarsi vedžiojamiems nematomos rankos. Tačiau net ir priartėję prie tos esmės, prie mūsų pasaulio suvokimą keičiančių atradimų jie visgi išlieka migloje, lieka kažkas nepažinaus, nepasiekiamo. Kaip rašoma romane, tarsi tikrovė leistų mums matyti pasaulį aiškų ir skaidrų it krištolas tik viena akimi, bet niekada – abiem. Mokslas yra viena esminių šios knygos temų, bet kita ir galbūt dar svarbesnė tema yra paslaptis – autorius nesiekia perteikti objektyvaus, pilno vaizdo, kartais jam užtenka kai kurių epizodų, charakteringų detalių, iš kurių jis gali lipdyti likusį vaizdą. Ir tie pasakojimai nuo samprotavimų apie mokslą perauga į poetiškus potėpius, grožio ilgesį, kažkur tolumoje tvilksinčios tiesos spindėjimo paieškas.

2.

Tove Ditlevsen

„Kopenhagos trilogija“

Iš danų kalbos vertė Aurelija Bivainytė

Leidykla „Tyto alba“

 

KAM: Norintiems autofikcinės istorijos apie pašaukimą, priklausomybes, išsigelbėjimo troškimą ir susinaikinimą

Autofikcinis „Kopenhagos trilogijos“ pasakojimas patraukia T.Ditlevsen savistaba, tai – savojo gyvenimo preparavimas taikliais dūriais, prikaustantis skausmingu sąžiningumu, jausminis koncentruotas žemėlapis. Jos pasakojimas gali būti svajingas, poetiškas, tai ypač atsiskleidžia pirmojoje dalyje, kur ji rašo apie savo vaikystę, su subtiliu humoru antrojoje, jaunystės, dalyje ar persmelktas niūriu realizmu paskutiniojoje. Istorija apie sužeistumą, išsigelbėjimo troškimą ir žlugimą. Ir tai ne tik jos pačios istorija, ši knyga – visos kartos, o kartu ir visos to laiko Danijos portretas, socialinis pjūvis, moterų vietos visuomenėje štrichai. Bet pirmiausia tai istorija apie savo kelio paieškas, kūrybiškumą, pakilimus ir nuokryčius, svaiginantį jaudulį matant svajonių išsipildymą, melancholiją ir ilgesį, augimą ir savidestrukciją. Prašviesėjimai ir aplink besitelkianti neviltis, kuri niekuomet nebepaliks.

1.

Olga Tokarczuk

„Jokūbo knygos“

Iš lenkų kalbos vertė Vyturys Jarutis

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla

 

KAM: Norintiems plataus užmojo, epiško istorinio romano, bene svarbiausio O.Tokarczuk darbo

Vienas labiausiai lauktų ne tik šių, bet ir pastarųjų kelių metų vertimų į lietuvių kalbą. Lietuviškai iki šiol turėjome jau šešis šios lenkų rašytojos vertimus, tad galime susidaryti gana platų vaizdą apie jos kūrybą, tačiau ši knyga išsiskiria savo aprėptim, epiškumu, tai neabejotinai vienas svarbiausių, jei ne svarbiausias jos kūrinys. Pati rašytoja sako, kad knygą kūrė aštuonerius metus ir buvo tiesiog apsėsta – domėjosi viskuo, kas susiję su XVIII amžiumi, nuo istorijos iki meno ar religijos, ir ta jos erudicija knygoje stulbina – knyga tiesiog prisodrinta to laikmečio idėjų, politikos, ekonomikos, meno, tikėjimo, kitų sričių žinių, „Jokūbo knygas“ skaitai kaip įtraukiančiu romanu virtusią XVIII amžiaus enciklopediją. Iš pradžių visas tas užgriūvantis personažų, siužetinių linijų katilas gali net išmušti iš vėžių, bandant susigaudyti pasakojimo kryptyje, tačiau vėliau panyri į šią istoriją, autorė kuria pasakojimo audinį, sudėliotą iš besikeičiančių atspalvių, veidų, su humoru ir pašėlusia vaizduote, mistiniais potėpiais; čia knibžda tikėjimų ir jų krypčių (pinasi čia krikščionybė, islamas ir judaizmas, itin daug dėmesio skiriant žydiškajai istorijos pusei), sąmokslo teorijų ir prieštarų (retkarčiais pajausdavau vidinius ryšius su Umberto Eco kūriniais), kelionių, mokslo ir prietarų, realiai gyvenusių žmonių ir fikcijos. Knyga, kurios centre yra pasakojimas apie žydų vizionierių Jokūbą Franką, gali būti skaitoma kaip bandymas suprasti Lenkijos istoriją (Lenkijoje dėl kai kurių knygoje aspektų knyga sulaukė ir pasipiktinimo), o kartu ir visos to laiko Europos (visų pirma, žinoma, Rytų ir Vidurio Europos, randame čia nuorodų ir į Lietuvą) formavimąsi, gilesniuose kloduose paslėptų bendresnių įžvalgų apie tai, kaip kuriama istorija. Didelio užmojo ir apimties knyga, kuri smarkiai rekomenduojama visiems, kas mėgsta istorinius romanus, išradingus pasakojimus, intelektualią, bet sykiu ir su žaismingais potėpiais literatūrą, kuriems svarbu perskaityti knygas, pakliūvančias į svarbiausių pastarųjų kelių dešimtmečių romanų sąrašą.