TOP 20: geriausios 2025-ųjų knygos

Metams pasibaigus, laikas apibendrinti ir tai, kokios knygos 2025-aisiais paliko didžiausią įspūdį. Tradiciškai į šį sąrašą įtraukiau verstines grožines knygas – būtent tokių per metus skaičiau daugiausiai. 

 Audrius Ožalas

20.

Šioje knygoje autorė taikliai, jautriai užčiuopia jausenas tų žmonių, kurie karo Ukrainoje pradžioje pasitraukė iš šalies. Bėgo nuo karo, tačiau visgi pabėgti nuo jo, kaip puikiai matome šiame romane, neįmanoma. Neįmanoma nejausti kaltės, kad kiti kariauja, o tu gyveni taikos sąlygomis, toli nuo tėvynės. Savaip kiekvienas tai išgyvena šios knygos herojai – pas Ispanijoje dar prieš karą apsigyvenusį Toliką sugužanti jo šeima, kuri ne tik stebi tai, kas vyksta Ukrainoje, bet ir aiškinasi tarpusavio santykius. Yra knygoje epizodų apie naivius vakariečius, nelabai suprantančius, kas gi yra šis karas, apie geruosius rusus, kurie išties ne tokie jau ir geri. Yra persmelkiančio nerimo ir desperacijos, mąstant, ką daryti toliau. Rašytoja šiuo romanu įrodo, kad juoktis galima net tragiškų įvykių metu, jos kūrinyje apstu juokingų epizodų, o kartu ir empatijos, jautrių momentų. Galbūt bus sakančių, kad autorė kiek ir nuslydo paviršiumi, tačiau tai, kad patys ukrainiečiai sako, jog autorė gana tiksliai perteikė jų būsenas, daug ką pasako. Skaitykite, jei norite nuoširdaus, linksmo, o kartu ir liūdno pasakojimo.

19.

Šiais laikais neretai norisi knygų, kurios, nors ir kalbėtų apie rimtus, skaudžius dalykus, visgi suteiktų ir vilties, švelnumo, empatijos, liūdesį derintų su humoru, ironija. Vokiečių rašytojos Marianos Leky knyga, ne vienoje šalyje tapusi bestseleriu, taip pat sulaukusi ir apdovanojimų – būtent tokia. Be kita ko, apgaubianti ir plonu magiškojo realizmo audeklu. Šiame kūrinyje mes nusikeliame į Vokietijos kaimelį – Selma pabunda po pranašiško sapno, ji susapnavo keistą gyvūną, okapiją. Nors prašoma šios žinios per daug neviešinti, visi puikiai žino, ką tai reiškia – kažkas mirs. Kaimelio gyventojai su nerimu laukia, kas nutiks, tai ir proga apmąstyti savo pasirinkimus, galbūt priimti atidėliotus sprendimus. Kūrinyje kalbama apie netektį, mirtį, susitaikymą su ja, gedėjimą, gyvenimo kismą ir jo trapumą. Tai ir brendimo istorija, ir pasakojimas apie bendruomeniškumą, apie tylą ir meilę. Mariana Leky rašo skaidriai, lengvai, magiškos tikrovės prisilietimai dar labiau sušvelnina peizažą, ir nors kartais knyga sulaukia kritikos dėl to, kad yra pernelyg „komfortiška“, tačiau rašytojos garbei reikia pasakyti, kad ji išvengia sentimentalumo.

18.

Bent jau man visi šios kanadiečių rašytojos romanai tarsi papildo vienas kitą, net jei parašyti skirtinguose žanruose. Ir visiems jiems būdinga melancholiška, svajinga nuotaika, ilgesys, o autorė vis naujai bando apsakyti jausmą, kad mes gyvename ant pasaulio krašto, kad pasaulis nuolatos baigiasi, ji nori pažvelgti į alternatyviąsias galimybes ir transformacijas, tai, kaip mes suvokiame realybę. Šiame romane ji klausia, kas padaro pasaulį tikrą, tyrinėja simuliacijos ir keliavimo laiku idėjas. Ir jeigu „Stiklo viešbutyje“ griūties, pabaigos katalizatorius buvo finansų krizė, tai čia ji rašo apie pandemijos patirtis. Nors ši knyga priskiriama mokslinės fantastikos žanrui, ir joje mes, keliaudami laiku, leidžiamės ir į kosmines keliones, skriejame į ateitį, visgi knyga švelniai slenka žanrų briaunomis. Kalbėdama apie antras galimybes, siekį aptikti įtrūkimus realybėje ji pirmiausia čia mums kalba apie žmogiškumą, vienatvę ir išliekančią tuštumą.

17.

Nedidelės apimties knyga, visgi paliekanti labai stiprų, ilgam išliekantį įspūdį. Kūrinys, kalbantis apie žiaurų elgesį su gyvūnais, žemiausius instinktus, smurtą, nužmoginimą ir abejingumą. Ana Paula Maia rašo taupiai, koncentruotai, ir įspūdį daro tai, kaip ji tiesmukiškai perteikia nuogą realizmą, brutalumą, knyga labai fiziška, skaitydamas gali kone užuosti kraujo kvapą, pajausti skerdyklos atmosferą, jos darbo rutiną. Ir sykiu, nors autorė stengiasi perteikti buitiškumą, visgi palaipsniui atsiranda ir kitas – siurrealistinis, mistiškasis dėmuo. Skerdykloje, apie kurią rašoma šiame kūrinyje, ima dėtis sunkiai suvokiami dalykai – ima dingti gyvūnai. Tarsi vedami nežinomos rankos, jie traukia iš skerdyklos. Auga nerimas ir šiurpas, autorė sumaniai perteikia nežinomybės, mįslingumo noir‘inę nuotaiką, kuri virsta tarsi bloga lemiančiu sapnu. Alegorijos čia negailestingai liudija apie mūsų gyvuliškumą, socialinius pakraščius ir nejautrumą. Knyga kaip kirtis.

16.

Knygos pagrindinė ašis – gamtos ir žmogaus susidūrimas, naikinantis žmonijos poveikis aplinkai. Šia tema parašyta nemažai kūrinių, ji labai svarbi šių dienų pasaulyje, tačiau suomių rašytojai, skirtingai nuo daugybės ekologinių romanų autorių, puikiai pavyksta išvengti didaktikos, ji rašo santūriai, nemažai ką palikdama tarp eilučių, sugebėdama subtiliai atskleisti grandinines žmogaus veiklos pasekmes ir platesnes perspektyvas, rodydama ir besikeičiantį žmonių požiūrį į gamtą. Tai knyga apie žmogaus norą veržtis pirmyn, įgyti naujų žinių, kartu neretai suniokojant tai, kas randama šiame kelyje, apie nuotykių troškimą, ekspedicijas, godumą ir rūšių išnykimą. Apie jūrų karvę, šioje knygoje tampančia tos naikinančios žmogaus galios simboliu. Rašytoja aprėpia trijų šimtų metų istoriją, ir šiame kūrinyje dera mokslo žinios ir įtraukiantis grožinis pasakojimas, mąsli istorija apgaubia melancholija ir liūdesiu, kūrinys praturtina ne tik žiniomis, suteikia peno apmąstymui, tampa meditacija apie dingstantį pasaulio grožį, bet ir demonstruoja rašytojos kaip pasakotojos meistrystę.

15.

Žinau, kad daug kas šiuo metu vis grįžta prie Stefano Zweigo kūrinio „Vakarykštis pasaulis“, bet rekomenduoju nepražiopsoti ir šios neseniai pasirodžiusios knygos, kurioje trys S.Zweigo apsakymai. Žymiausias iš jų „Šachmatų istorija“, pagal kurį sukurtas ir filmas, rasime čia ir „Jausmų sumaištį“ bei „Kelionę į praeitį“. Šie trys apsakymai puikiai įrodo, kodėl S.Zweigas vadinamas vienu geriausių visų laikų apsakymų, novelių autorių, trumpojoje prozoje sugebantis taikliai perteikti stiprius išgyvenimus, virsmus, traumų padarinius, jis puikus stebėtojas, psichologas. Šie kūriniai kalba apie vienatvę, genialumą ir sugebėjimą išgyventi baisiais laikais, tapatybės paieškas, neišsipildžiusią meilę, laiko varžtus ir norą grįžti į praeitį, pakartoti jausmus, klausiant, ar tai įmanoma. S.Zweigas rašo subtiliai, jautriai, išlaikydamas įtampą, lengvai, bet sykiu smeigdamas giliai. Klasikinių pasakojimų pasiilgusiems skaitytojams šie trys apsakymai turėtų būti atgaiva.

14.

Už šią knygą prancūzų rašytojas Jeanas Baptiste’ė Andrea buvo apdovanotas Goncourt’ų premija, ir joje, perteikdamas ir XX amžiaus Italijos istoriją, jis kalba apie aistrą, meilę, draugystę, tikėjimą, meno prigimtį. Tai ypatingu talentu apdovanoto skulptoriaus gyvenimo blyksnis. Jis leidžia paskutines savo dienas globodamas nepaaiškinamą poveikį ją matantiems darančią skulptūrą Pietą, ir prieš skaitytojų akis skleidžiasi jo gyvenimas. Skurdžioje šeimoje gimęs mažo ūgio ir dėl to patyčias vis kenčiantis vaikinas pakeri visą Italiją ypatingu gebėjimu skulptūrose perteikti tai, ko negali niekas kitas. Jo menininko tapsmo istorija aprėpia ir apmąstymus apie tai, kas paverčia meno kūrinį išskirtiniu, kas yra pašaukimas. Tai glaudžiai susiję ir su jo asmeniniu gyvenimu, meile, pasišventimu aristokratų šeimos dukteriai. Jų gyvenimai, nepaisant įvairių įtrūkių, nuolat greta, papildantys, praturtinantys vienas kitą. Rašytojas, perteikdamas šių herojų augimus, paklydimus, smeigia savo žvilgsnį ir į tai, kokius virsmus išgyveno visa šalis – fašizmo atėjimą, karą, nelaimes, epochines permainas, kintančias ideologijas ir santvarkas, kūrinyje greta fikcijos subtiliai įterpdamas ir realių asmenų istorijas. Įtraukiančiai parašyta, spalvingus personažus pristatanti knyga.

13.

Argentinietė rašytoja šiame kūrinyje pasakoja apie vieną Parkinsono liga sergančios moters dieną, jos kelionę per Buenos Aires, ir šioje dienoje telpa labai daug – tai istorija apie senėjimą, kūną pasiglemžiančią ligą, motinos ir dukters santykius. Istorija apie tikėjimą, teisingumą ir tai, kiek vieni kitiems esame skolingi. Apie norą primesti savąjį matymą ir moralines sistemas. Kartu autorė įpina socialinių temų, Argentinos sveikatos apsaugos sistemos kritikos. Beje, ši rašytoja pirmiausia išgarsėjo kaip detektyvų autorė, ir tai romane akivaizdu – Claudia Pineiro romane yra ir detektyvinė mįslė, rašytoja sugeba šią paslaptį elegantiškai vystyti per visą romaną, išlaikydama įtampą, o romano atomazga bent jau man buvo gana netikėta.  

Skurdas, skausmas, liūdesys, gyvenimas toks, kiek gali jo pakelti – knyga slegia, emociškai labai paveikia, tačiau negali paleisti jos iš rankų, mat autorė talentinga pasakotoja, rašanti tokius sudėtingus dalykus tokia lengva ranka. Galiausiai klausdama – kas būna, kai jau būna per daug? Ar vis dar galima trokšti gyvenimo?

12.

Ann Napolitano šeimos istoriją pasakoja taip, kad jauti personažus, patiki jais, išgyveni jų dramas, o kartu ji išvengia sentimentalumo ir net labai jautrius epizodus aprašo taip, tarsi būtų neutrali pasakotoja. Ši šeimos saga apie vaikystės traumas, netektis ir mirtį, apie šeimas, kuriose augame, kurios mus šildo arba žaloja. Vienoje iš šių šeimų nėra meilės, ir iš jos kilęs Viljamas nuo pat vaikystės iš tėvų jaučia tik šaltį ir kaltę. Jam gyvenime reikės mokytis priimti meilę, draugystę, artimumą. Nors praeities traumos vis dar pasivys, jis visgi judės gyvenimu, bandydamas kurti save kitokį. Kita šeima Džiulijos, su kuria jis sukuria šeimą. Ta šeima pažymėta neišsipildžiusių lūkesčių, kur kiekvienas šeimos narys iki galo nežino, kas iš tiesų yra gyvenantieji šalia jų. Ypač įstrigo tai, kaip iš mažų epizodų lipdomas tikrasis tėvo paveikslas. Pamoka, kad kartais susikurtas žmogaus paveikslas išties tėra tik šešėlis tikrojo jo. Knyga liūdna, joje nemažai vienatvės ir neišspręstų santykių, ir autorė moka tai papasakoti apgaulingai paprastais metodais.

11.

Kosminės operos žanrui priskiriamas kūrinys turi viską, ko bent jau man reikia iš mokslinės fantastikos - galingą užmojį, įdomius, nevienaplanius personažus, vizionieriškas idėjas, filosofinį pagrindą, istorinių, literatūrinių nuorodų, kurios leidžia įkontekstinti pasakojimus ir atrasti savas interpretacijas. Svarbu ir tai, kad nors ši knyga yra sudėtinga, kruopštaus darbo rezultatas, visgi ji neužgriūna visu savo svoriu, greta filosofinių inkliuzų yra čia ir nuotykių, veiksmo, autorius išlaiko lengvumo pojūtį. Įdomu ir tai, kaip autorius, išnaudodamas skirtingų pasakojimų schemą, geba suderinti įvairius žanrus, ir kartais net atrodo, kad skaitai atskiras knygas. Knygoje nusikeliame į ateitį, į XXVIII amžių, Žmonijos Hegemonija atsidūrė ties katastrofos riba. Tačiau galbūt išsigelbėjimas slypi Hiperione? Į žygį išsiruošia piligrimai, kurių kiekvienas turi dar ir savų tikslų.

10.

Tai – pirmasis autoriaus romanas, ir jau debiute autorius tarsi apibrėžia esminius būsimosios kūrybos principus, rašymo metodus. Knygoje kalbama apie nepatikimą atmintį, perkėlimą, savųjų istorijų supynimą su kitų. Perskaitę taip ir liekame nežinantys, kiek ir kaip pagrindinių šios knygos personažių istorijos susipina ir susilieja. Kazuo Ishiguro sugeba meistriškai kurti nežinios, suspenso, nelaimės laukimo atmosferą. Kartu tai ir istorija apie kolektyvinę traumą ir kaltę, kartų skirtumus ir senojo pasaulio nykimą, vietą užleidžiant naujam. Pasakojimas paviršiuje atrodo nesudėtingas, knyga lengvai skaitoma, tačiau tai apgaulingas įspūdis, nes K.Ishiguro paslėptos detalės čia labai svarbios, čia daug užuominų ir niuansų. Labai savitas, diskusijas keliantis kūrinys, kurį perskaičius daugelis turbūt turės savas versijas, kokią gi realybę čia atspindėjo nobelistas.

9.

Labai tirštas, labai talpus tekstas, skirtas filosofams, svajotojams. Tai kūrinys lėtam, susikaupusiam skaitymui, kuriame beveik nėra ryškaus siužeto, tačiau viskas apjungta pasąmoniškomis jungtimis. Australijos glūdumoje plyti Lygumos, į kurias atvyksta kino kūrėjas, nusprendęs sukurti apie šį kraštą filmą. Turtingi žemvaldžiai čia renkasi vietiniame bare, kur sprendžia, kokias veiklas mecenuoti. Režisierius galiausiai sulaukia sprendimo – jam bus leista panirti į vieno iš žemvaldžių šeimos gyvenimą. Tačiau ko iš tikrųjų nori tie Lygumų gyventojai? Ko jie žiūri į tolį? Ar jie bando suprasti savo gyvenimus, bando įprasminti juos, suvokti tikrovę ir galbūt ją perkurti? Ar jie tyrinėja žemę, bandydami suvokti, kas už jos teritorijos? Bando kurti alternatyviąją tikrovę? O gal išties esmė yra noras surasti savąjį kraštovaizdį, – juk, kaip sako vienas iš žemvaldžių, kas gi svarbiau už kraštovaizdžių paieškas? Kas išskiria žmogų, jei ne kraštovaizdis, kuriame jis pagaliau atranda save? Galbūt tam reikia sukurti savą įsivaizduojamą žemę? Ir kokia panardinanti pabaiga, – tamsa, vienintelis regimas ženklas, matytas anapus savęs.

8.

Asmeniškas, skaudus, jautrus, autobiografinis pasakojimas. Knygos autorė siekia sudėlioti savo pačios, giminės, o taip pat ir visos šalies istoriją. Ji neria tuos prisiminimus koliažiškai, iš smulkių detalių, epizodų, sukurdama tiesiog permatomai jaudinančią istoriją. Net stebina, kaip drąsiai ji įsileidžia skaitytojus į savo vidų – o juk temos, kurias ji paliečia, sunkios – mirtys, ligos, vienatvė. Ji aprašo gedėjimą, kone dokumentiškai fiksuoja savo pačios kovą su vėžiu. Knyga, o taip pat ir pačios autorės gyvenimas tarsi skyla į dvi dalis. Viena – autorės vaikystė. Laikas, kai jų namai pilni šurmulio, spalvų, kai virtuvėje nuolatos sukasi žmonės. Rašytoja nuostabiai perteikia bendruomeniškumą, o virtuvės istorijos yra ir kolektyvinės atminties saugykla, kur šalies istorija atgyja ją pasakojančių lūpomis. Tai jaukus, naiviomis vaiko akimis pamatytas ir nostalgijos spalvomis nutapytas paveikslas. Pasaulis griūna mirus autorės mamai. Ši netektis – tik pradžia nelaimių, užgriūvančių jų šeimą. Keičiasi ir pasakojimo tonas. Viskas daug niūriau, daug tamsiau. Šalis irgi išgyvena pokyčius – griūna Jugoslavija, Slovėnija tampa nepriklausoma, ir įdomus autorės žvilgsnis, kaip ji pati mato šį kismą, reiškiantį ne tik laisvę, bet ir senojo pasaulio išnykimą. Skaudi, bet kartu ir nuskaidrinančio grožio pripildyta knyga.

7.

Argentinietės rašytojos Auroros Venturini knyga palieka sumišusias emocijas – ji lyg ir atstumia pykčiu, žiaurumu, šiurpu, tačiau kartu autorė kuria tokį autentišką pasakojimą, jos kalba tokia savita, kad sunku atsitraukti. Kūrinys, kuris sykiu gali būti glitus, pripildytas bjaurasties, žalojimų, o kartu ir praslystančio švelnumo. A.Venturini taip pat būdingas ir tamsus humoras, groteskas, nejaukiausias akimirkas nuspalvinantis ir komiškumu, saviironija. Tai istorija apie miestą, kuris drėgnas ir grėsmingas, kurį vienija ne meilė, o siaubas, ir apie šiame mieste gyvenančią šeimą, kurioje – vien moterys. Išduotos, nuskriaustos, ligotos moterys. Sergančios psichikos ligomis, kai kurių jų kūnai subjauroti. Tai metafora, liudijanti traumas – tiek fizines, tiek moralines. Abortas, žmogžudystės, išnaudojimas, – trikdančius epizodus rašytoja skleidžia prieš mūsų akis tiesmukai, atvirai. Vilties čia beveik nėra, tik menas gali tapti įtrūkimu šiame pasaulyje. Tai tragiškas, labai liūdnas tik su retais humoro įplyšimais pasakojimas, kuriame net kabinimasis į šviesiąją pusę greičiausiai baigsis išdavyste. Knyga skirta norintiems kūriniuose keistenybių, nebijantiems visa apimančios tamsos ir kartu siekiantiems atrasti labai savitą balsą.

6.

Kaip ir anksčiau lietuvių kalba pasirodžiusioje knygoje „Staigi mirtis“, A.Enrigue čia irgi kalba apie Senojo ir Naujojo pasaulių susidūrimus, užkariavimo keliones į Meksiką. Ir čia jis vėlgi, kruopščiai ištyrinėjęs istoriją, supina tai su savo vaizduotės šėlsmu. Tyrinėdamas istoriją jis siūlo ir alternatyviąją jos versiją, bandydamas įsivaizduoti, kas būtų, jei istorijos ratas būtų pasisukęs kita kryptimi. Keldamas rimtus kolonijinės istorijos klausimus, jis ir čia nevengia absurdo, juoko. Autorius čia svarsto apie tai, kaip kartais dėl keisčiausių įgeidžių, svajonių gali žlugti valstybės, kaip kartais tereiškia tik vienos kibirškties, sutapimų ar asmenybės. Rašytojas vaizdžiai, kone svajingai aprašo Tenoštitlano miestą, skyriai, kuriuose aprašomas šis dingęs miestas, vieni paveikiausių šiame romane savo detalumu, atmosferiškumu. Knygoje netrūksta kraujo ir atgrasių kvapų, A.Enrigue pasakoja energingai, ties pasakojimo posūkiais kone išlėkdamas iš kelio, vedžioja mus rūmų labirintais ir kruvinomis žynių menėmis, fiksuodamas tai, kaip du pasauliai susitinka ir kaip įvyksta istorija, kaip ji tęsiasi iki šių dienų.

5.

Šioje knygoje čilietis rašytojas Alejandro Zambra susikoncentruoja į santykių tarp tėvo ir sūnaus temą. Ir „Vaikų literatūroje“ šią temą jis perteikia žaismingai, jaukiai, supindamas įvairiausias išraiškos priemones ir formas, grakščiai pereidamas nuo eseistiško pasakojimo prie apsakymų ar poezijos. Iš pradžių A.Zambra dienoraštiniu principu pasakoja apie savijautą gimus vaikui, tai, kaip apsiverčia jo pasaulis, laiko ir prasmės suvokimas, kaip kinta tas santykis vaikui pamažu augant. Vėliau pamažu pasakojimo tonas ima keistis, atsiranda A.Zambrai tokių būdingų švelnaus humoro inkliuzų, psichodelinės patirtys primena patrakusius epizodus iš „Čilės poeto“. Nuotaika varijuoja nuo nostalgiškos, graudžios iki mąslios, švelnumas, pažeidžiamumas kone sklando ore. Aprašydamas savivoką gimus vaikui jis apmąsto ir santykius su draugais paauglystėje, pirmąsias meiles, vedybinį gyvenimą. Itin patiko tai, kaip autorius aprašo savo santykius su tėvu – tėvo lūkesčius, norą įtikti jam ir priešinimąsi, nuoskaudas ir meilę, norą sukurti šeimos idilę. Keliones į žvejybą, futbolo žiūrėjimą, bendrystę ir jos trapumą. Vaikų literatūra intymi istorija apie tėvystę, tai, kaip mes suaugame, kaip pasakojame šeimos istorijas ir kaip jos keičia mus.

4.

Šiame romane prancūzų rašytojas pasiūlo mums įsivaizduojamą kelionę, žaidimą faktais ir pramanais. Rašydamas apie tariamai įvykusią Mikelandželo kelionę į Konstantinopolį rašytojas vedžioja mus miesto gatvėmis, užkaboriais, barais ir turgumis, prieš akis skleidžiasi mįslinga to laikmečio atmosfera, miestas atrodo tarsi apšviestas blyškios šviesos, tarsi paskendęs šešėliuose ir rūke. Nemokėdamas kalbos Mikelandželas bando susiprasti šioje realybėje, vis mintimis grįždamas atgal, į Romą, į Florenciją, kartais jausdamasis įkalintas šiame mieste, kuriame verda intrigos, neaiškūs galios santykiai, o jam patikėta užduotis atrodo sunkiai įveikiama. Nedidelės apimties romanas perskaitomas tarsi sapno būsenoje, tarsi paskendus opijaus kamuoliuose. Autorius rašo subtiliais prisilietimais, užuominomis, kartais gali tik nujausti tas potekstes, jausmus ir dvejones. Aistra, užslėptas seksualumas, – kas tie balsai šnibždantys iš tamsos? O kartu knyga yra ir apmąstymai apie meną, kūrybiškumą, jo simbolinę reikšmę. Poetiškai, turtinga kalba parašytas, mąslus, melancholiškas, švelnus ir žaismingas pasakojimas apie vaizduotę, meną, miesto galią ir jausmus, kuriuos atstumiame ar kurių bijome.  

3.

M.Houellebecq‘as šiame romane kitoks. Mažiau piktas, mažiau geliantis, kiek liūdnai ironiškas. Knyga taip pat kur kas lėtesnio tempo, mąslesnė, o kas labiausiai stebina, kad nepaisant šiam prancūzų rašytojui būdingo nihilizmo, čia randame net optimizmo. Taip, šiame romane jis vėl rašo apie prasmės praradimą pasaulyje, jausmą, kad nebekontroliuoji savo gyvenimo, apie iliuzijų išsisklaidymą. Čia jis vėl kalba ir apie Prancūzijos politinę ateitį, matome radikaliųjų jėgų veikimą. Tačiau tai ir knyga apie meilę. Apie mirtingumą, laikinumo supratimą. Ir apie gebėjimą ar negebėjimą atrasti ryšius bei saviizoliaciją. Yra čia ir švelnumo, romantikos, – žodžiai, kurie turbūt retokai ateina į galvą mąstant apie M.Houellebecq’o kūrybą. Taip, jis neneigia savo pasaulėžiūros, kad pasaulis yra niūri, neretai baisi vieta, tačiau visgi galima prisitaikyti, visgi galima gyventi šioje realybėje. Ir pro tą liūdesio šydą visgi prasprūsta vilties šviesa.

2.

Solvej Balle savo septynių kūrinių cikle toliau tyrinėja įstrigimo vienoje dienoje būsenas. Kas būtų, jei įstrigtumei vienoje dienoje, o pasaulis to net nepastebėtų? Kas būtų, jei gyventumei paralelinėje tikrovėje, bandydamas prisijaukinti kitoje plotmėje esančiuosius? Jeigu tavoji gyvenimo trajektorija kirstųsi su viso pasaulio? S.Balle melancholiškai tyrinėja mūsų prigimtį, atmintį pasaulyje, kai bendrasis kontekstas pasikeitė iš esmės. Sukurdama tokią įplyšimo realybėje situaciją ji siūlo mums persvarstyti, ką veikiame su savo gyvenimais, kuo užsiimame kiekvieną dieną, pagalvoti, kiek toje mechanikoje belikę prasmės. Keldama filosofinius, esminius klausimus ji labai subtiliai perteikia kasdienybės poeziją, koncentruodamasi į kvapus, jusles, detales, niuansus. Tai, ko dažnai nepastebime. Atrodo, kad kiekvienoje knygoje autorė, nors ir tęsdama tą pačią pagrindinę realybės transformavimo temą, visgi atranda ir naujų potemių. Taip šioje knygoje tai tampa bendrystė, artimumo siekis, o taip pat atsakomybė – atsakomybė tiek už artimus žmones, tiek už visą pasaulį. Kaip mes galime pakeisti pasaulį – ar turime koncentruotis į esmines problemas, ar bandyti ištaisyti jį palaipsniui? Kiek tai gali padaryti kiekvienas žmogus, kiek tai realistiška ar utopiška? Knyga, kurią norisi skaityti taupiais grybštelėjimais, skaitant lėtai tyrinėjant ir savąją aplinką.

1.

Nobelio premijos komisija norvegų rašytoją įvertino už balso suteikimą tam, kas neišsakoma, ir tai labai taiklus apibūdinimas. Tokie yra Jono Fosse pasakojimai, praveriantys duris į tik nujaučiamą pasaulį ir palikdami jas privertas: mūsų žvilgsniai taip ir lieka klaidžioti vidinėje prietemoje. Daug kas lieka nepasakoma, tarsi susapnuota. „Trilogija“ – apleisties, išgyvenimo istorija, kurioje labai svarbus pasakojimo ritmas, čia sakiniai susilieja į vientisą srautą, pasakojimas teka tarsi bangos su atoslūgiais. Didelis skaitymo malonumas atsiduoti štai tokiai hipnotinei būsenai. Tai istorija apie meilę, naujo gyvenimo galimybę, bet pirmiausia tai istorija apie nusikaltimą ir atpildą, vis atidėliojamą lemtį. Istorija apie du mylimuosius, išvykstančius iš gimtinės į svetimą miestą, norinčius pabėgti nuo praeities ir pradėti naują gyvenimą. Tačiau juos pasitinka nesvetinga aplinka, prisitaikyti joje reiškia grimzti į tamsą vis giliau, meilės išgyvenimui neužtenka, jūros bangos ima semti vis labiau. Iš trijų dalių sudarytoje knygoje antroji man paliko didžiausią įspūdį savo tuo sunkiai apibrėžiamu blogio alsavimu, nerimo augimu ir pamėkšliškais personažais.