TOP 20 negrožinių knygų: nuo seksualumo sovietiniais laikais tyrinėjimų iki G.Nausėdos atėjimo į prezidento postą užkulisių

Vilniaus knygų mugė – jau čia pat, jai leidyklos paruošusios gausybę naujienų. Kai kurios iš tų naujienų yra ir šioje apžvalgoje, tačiau rasite čia ir knygų, kurios pasirodė per pastaruosius kelis mėnesius. Šiame sąraše – 20 negrožinių kūrinių, į kuriuos verta atkreipti dėmesį – nuo istorinių tyrinėjimų iki žurnalistinio tyrimo apie prezidentą, nuo seksualumo ar šeimos sovietiniais laikais analizių iki kelionių bei prisiminimų apie svarbius kultūros žmones.

Autorius: Audrius Ožalas

016

Birutė Davidonytė, Dovydas Pancerovas

„Pranešėjas ir Prezidentas“

„Laisvės TV“

 

KAM: Besidomintiems politikos užkulisiais, G.Nausėdos prezidentavimo istorija

B.Davidonytės ir D.Pancerovo knyga apie Saulių Skvernelį „Kabinetas 339“ sulaukė didžiulio dėmesio, įvertinimų ir tapo vienu didžiausių tų metų bestseleriu. Nekyla abejonių, kad tas pats nutiks ir su šia knyga. Tiriamosios žurnalistikos atstovai šįkart tyrinėja prezidento aplinką, nagrinėja būdus, kuriais Gitanas Nausėda nusitiesė kelią į S.Daukanto aikštę, ir kas padėjo jam tai padaryti.

Knygos pasakojimas prasideda 2018-ųjų metų liepos 13-ąją, kuomet aukšto rango VSD pareigūnas, knygoje vadinamas Pranešėju, iš vadovų gauna užduotį patikrinti kandidato į prezidentus G.Nausėdos komandą. VSD pareigūnas suabejoja, ar tai yra teisėta ir kieno prašymu vyksta toks tikrinimas – juo labiau, kad tikrinami net ir su būsimojo prezidento komanda tiesiogiai nesusiję žmonės. Galiausiai jis visgi nusprendžia kreiptis į Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininką Vytautą Baką dėl galimai neteisėtų veiksmų. Dabar jau mes visi žinome, kad galiausiai tyrimai buvo nutraukti. Apie šią istoriją žiniasklaida jau skelbė, tačiau knygos autoriai ją narsto detaliai, aptikdami naujų sąsajų, įrodymų ir gijų, vedančių į kitus G.Nausėdos ar jo aplinkos veiksmus. Visų pirma – dėmesio centre jo rinkiminės kampanijos finansavimas, kuris iki šiol kelia daug abejonių. Kaip nutiko, kad daugybė žmonių G.Nausėdai sakė dirbę už dyką, kodėl jo rinkiminė kampanija kainavo mažiau nei konkurentų, kaip buvo renkamos lėšos, kuo tai susiję su jo buvusia darboviete banke?

Tai tik keli iš klausimų šioje voratinklį primenančioje knygoje, kurioje kalbama ir apie tai, kaip priimami sprendimai Prezidentūroje, kas įtakingiausi jo aplinkoje, kokį poveikį jo rėmėjai galbūt darė prezidento sprendimams. G.Nausėdos konfliktai su valdančiaisiais ir gausybė smulkmenų, kurios bus įdomios politikos kuluaruose norintiems pasižvalgyti žmonėms (tarkime, net ir tai, kaip patarėjai pasirinko kabinetus Prezidentūroje ar pikantiškos detalės, kiek kainavo D.Nausėdienės suknelės).

Knyga parašyta įtraukiančiai, vis palaikant intrigą, autoriai nevengia ir asmeninių pastebėjimų, norėdami perteikti ne tik faktus, bet ir sukurti portretus, atmosferą, leisdamiesi į detales, kurios knygą daro panašią į filmo scenarijų. Jau skaičiusieji knygą apie S.Skvernelį ras ir sąsajų su tuo kūriniu – tarkime, ir toliau žurnalistams talkinantį informatorių.
Nors knygos autoriai jau įžangoje pabrėžia, kad čia daugiausia dėmesio skiriama ne prezidento asmenybei, o veiksmams, sprendimams ir aplinkai, visgi „Pranešėjas ir Prezidentas“ leidžia susiformuoti ir neblogą vaizdą apie G.Nausėdos būdo savybes, tai, kaip jis elgiasi su politiniais oponentais (kartais remdamasis grynai asmeninėmis ambicijomis, kerštu), jo dienotvarkę (kuri gana išraiškinga, lyginant su Dalios Grybauskaitės), D.Nausėdienės vaidmenį Prezidentūroje. Iškalbingas faktas, kad G.Nausėda per visą knygos rašymo laikotarpį taip ir nerado laiko duoti interviu B.Davidonytei ir D.Pancerovui dėl „itin užimtos dienotvarkės“.

Įdėmiai Lietuvos politiką sekantys žmonės knygoje nemažai knygoje aprašomų istorijų jau, matyt, bus girdėję, tačiau šis kūrinys leidžia geriau sujungti visas jas į vientisą vaizdą, o taip pat papildo ir iki šiol viešumoje nepasirodžiusiais faktais. Knyga palieka nemažai neatsakytų klausimų ir meta šešėlių (pirmiausia, žinoma, dėl rinkimų kampanijos finansavimo bei istorijos su VSD), atskleidžia neparadinį G.Nausėdos paveikslą, o ar ji sukels ir tokią politinę reakciją kaip tyrimas apie S.Skvernelį, pamatysime artimiausiomis savaitėmis. Galbūt galų gale sulauksime ir komentarų. O kol kas galime džiaugtis, kad žurnalistiniai tyrimai, politinė dokumentika, tokia populiari Vakaruose, nors ir retokai, bet visgi atsiranda knygų lentynose ir pas mus ir skaitytojų itin laukiami. 

018

Anne Applebaum

„Raudonasis badas“

Iš anglų kalbos vertė Jolita Parveckienė

Leidykla „Tyto alba“

 

KAM: Besidomintiems XX amžiaus istorija, norintiems geriau suprasti Rusijos agresijos šaknis

Bent jau man Anne Applebaum yra viena įdomiausiai, įžvalgiausiai apie totalitarizmą XX amžiuje rašančių autorių. Lietuvių kalba jau turime du jos kūrinius „Gulago istorija“ ir „Geležinė uždanga“, ir ši knyga papildo sąrašą knygų, kurios rekomenduojamos tiems, kas nori suprasti ne tik tai, kokius nusikaltimus vykdė sovietinis režimas, bet ir tai, kokią įtaką tai turi šiems laikams, kaip to teroro atspindžiai nusitiesia į šiuos laikus. Holodomoras, vienas baisiausių J.Stalino įvykdytų nusikaltimų, tiesiogiai susijęs su tuo, ką mes matome dabar Ukrainoje, ir pati A.Applebaum, duodama interviu, sako, kad panašumų tarp to, kas vyko tada, ir to, ką dabar Ukrainoje bando padaryti V.Putinas, yra gausybė. Kaip pratarmėje rašo A.Applebaum, Holodomoras yra svarbiausia nūdieną pagrindžianti ir paaiškinanti priešistorė: „Badas ir jo palikimas daro didžiulę įtaką Rusijos ir Ukrainos ginčams dėl tapatybės, dėl tarpusavio santykių ir dėl bendros sovietės praeities“. Badmetis sunaikino Ukrainos intelektinį elitą, Rusija taip bandė įvykdyti Ukrainos sovietizaciją ir panaikinti bet kokį pasipriešinimą ar jo užuomazgas – J.Stalinas bijojo, kad Ukrainoje tuo metu buvę neramumai pasklis plačiau.

A.Applebaum šioje knygoje nagrinėja ne tik patį Holodomorą, bet ir leidžiasi į priešistorę, siekdama paaiškinti, kodėl Ukraina tokia svarbi Rusijai ir kodėl šios vadovai vis bandė ištrinti ukrainietišką tapatybę, kruopščiai nagrinėja įvykius nuo 1917-ųjų, galiausiai vedusius prie vienos baisiausių tragedijų Ukrainos istorijoje. Pradėjus vykdyti kolektyvizacijos politiką valstiečiai buvo priversti atiduoti savo žemes ir stoti į kolūkius, to rezultatas – 1931 metais prasidėjęs badas, per kurį mirė penki milijonai žmonių. Sovietų valdžia, matydama vykstančius baisumus, nereagavo, nes matė tai kaip būdą palaužti ukrainiečių dvasią. A.Applebaum aprašo vykusius baisumus, kanibalizmą – net ir tie, kurie išgyveno, kaip rašo A.Applebaum, neteko dalies savęs. Žmonės tada valgė viską, ką tik rasdavo: „Valgė arklius, šunis, kates, žiurkes, skruzdes ir vėžlius. Virdavo varles ir rupūžes“.

A.Applebaum nagrinėja šios tragedijas pasekmes ir tai, kaip Holodomoras tapo labai svarbia ukrainiečių tapatybės dalimi, tai, kaip sovietai bandė ištrinti šiuos įvykius iš kolektyvinės atminties ir kaip kaltę už badą bandė suversti patiems ukrainiečiams. Dar 1933 metais Stalinas pakeitė žodyną, pareiškęs, kad badaujantys yra ne aukos, o kaltininkai: „Jie ne nukentėjėliai; jie patys atsakingi už savo baisią lemtį. Jie sukėlė badą, todėl nusipelnė mirti“. Toks požiūris galioja visą Sovietų Sąjungos istoriją, ir, kaip matome iš dabartinių įvykių, Rusijos požiūris į Ukrainą nelabai pasikeitė ir iki šių laikų.

A.Applebaum, kaip visuomet, pasakojimą dėlioja kruopščiai, detaliai, sistemingai, su gausiomis nuorodomis, liudijimais, konkrečiomis istorijomis, o kartu gyvai, labai paveikiai.

012

Tomas Vaiseta, Valdemaras Klumbys

„Mažasis o: seksualumo kultūra sovietų Lietuvoje“

Leidykla „Baltos lankos“

 

KAM: Besidomintiems Lietuvos, sovietmečio istorija, seksualumo tyrinėjimais

Vienas įdomesnių pastaruoju metu Lietuvoje išleistų tyrimų. Seksualumas sovietinių laikų Lietuvoje – menkai tyrinėta sritis, ir šioje knygoje autoriai atskleidžia netikėtus aspektus apie sistemą, kurioje „sekso nėra“. Beje, garsusis posakis, nuskambėjęs 1986 metais JAV ir Sovietų Sąjungos televizijos transliacijos metu, nors tuomet ir sulaukęs daug juoko, iš esmės gana tiksliai nusako seksualumo raišką sovietinėje ideologijoje. Po daug metų to pasakio autorė sakė norėjusi pasakyti, kad Sovietų Sąjungoje „nėra sekso, mes turime meilę“, ir šioje knygoje rašoma, kad Sovietų Sąjungoje šeima, lytys, tarpusavio santykiai buvo sureikšminami, o seksas ir seksualumas – nuvertinami. Seksualiniai santykiai ir malonumas turėjo būti ne tiksas, o tik priemonė meilei išreikšti.

Tačiau tai buvo tik ideologiniai rėmai, nuolatos trūkinėję, – viešojoje suvaržytoje erdvėje seksualumo apraiškų įvairiomis formomis vis atsirasdavo, o žmonių privatus gyvenimas dažnai nė iš tolo neatitiko viešai skelbiamos sustabarėjusios ideologijos. Kaip šioje monografijoje rašo autoriai, sovietinė visuomenė priėmė dvigubą valstybės žaidimą – atskirti elgesį nuo pasakojimų apie jį. Tad nors dalis elgesio, vertybinių nuostatų išliko gana konservatyvios, atsirasdavo ir poreikis naujiems, modernesniems modeliams.

Žurnaluose pasirodydavo aktai (vyko netgi ir jų parodos), drąsios karikatūros, spaudoje būdavo galima atrasti publikacijų seksualumo temomis, į sovietinę erdvę prasprūsdavo ir pornografija, merginos rinkosi vis trumpesnius sijonus, studentai atmetė sovietinį drovumą ir gyveno intensyvų seksualinį gyvenimą, daugėjo abortų ir skyrybų. Kaip sako patys knygos autoriai, nors seksualinę revoliuciją, kuri visu smarkumu prasiveržė Vakaruose, Sovietų Sąjungoje pavyko nuslopinti, tai įgavo kitas formas, ilgalaikę konfliktišką sąveiką ir virto „seksualiniu pilietiniu karu“.

T.Vaiseta ir V.Klumbys šiam tyrimui pasirinko nagrinėti seksualumo kultūrą ir jos normas sovietinių laikų Lietuvoje nuo 1944 iki 1990 metų. Tyrinėję gausybę žiniasklaidos, archyvų, statistikos, darę interviu su tuo metu gyvenusiais žmonėmis jie seksualumo kultūrą turinėja per tuo laikotarpiu plitusius vaizdus, tekstus, formavusius sesualumo sampratą bei patį žmonių elgesį.

Skirtingai nei galima būtų manyti apie pilką sovietinį gyvenimą, properšų į kitokį kalbėjimą, seksualumo rodymą ir juo labiau elgesį buvo daug, tiesa, tos transformacijos kiekvienoje srityje vyko netolygiai (patys autoriai teigia, kad arčiausiai kultūrinės revoliucijos priartėjo vizualioji viešosios erdvės seksualizacija). Žurnaluose (daug kas iš gyvenusiųjų tais laikais turbūt iki šiol atsimena plačiai aptartus „Nemuno“ numerius) pasirodydavo vis daugiau nuogo kūno, vėliau dinamika pasisuko į kitą pusę – vis drąsėjo ir atvirėjo tekstai, ėmė formuotis vis naujos grožio ir kūniškumo sampratos, vis labiau daugėjo Vakarų įtakos, besikeičiantys laikai keitė ir žmonių elgesį – tai, kaip kito nuostatos, ypač atspindi žmonių pasakojimai (kad ir apie seksualinius siautulius studentų bendrabučiuose), šokių kultūra, persmelkta seksualumo, tai aiškiai atsispindi ir statistikoje. Autoriai paliečia ir tokius aspektus kaip seksualinė prievarta ar priekabiavimas, kurie tuo metu irgi buvo plačiai paplitę.

Knygoje netrūksta nuotraukų, karikatūrų, kurios vizualiai papildo turinį ir kartais iš šių dienų perspektyvos verčia stebėtis, kaip tokie dabar nekaltais atrodantys vaizdai galėjo simbolizuoti laisvėjantį seksualumo vaizdavimą ar kažkam kliūti, o kitais atvejais priverčia pritarti, kad net ir sovietmečiu prasprūsdavo išties drąsūs, atviri vaizdai.

Žinoma, reikia atkreipti dėmėsį į tai, kad tai – monografija, tad knyga mokslinio stiliaus. Kartu su D.Leinartės knyga „Neplanuotas gyvenimas“ šis tyrimas atveria duris į dar mažai tyrinėtas sritis, kurios, reikia tikėtis, ir ateity sulauks platesnio dėmesio – akivaizdu, kad tų laikų elgesio modeliai, nuostatos, lyčių santykiai vis dar turi poveikį ir šių dienų Lietuvoje.

013

Eglė Sakalauskaitė-Juodeikienė

„Pamišimas ir epilepsija paūmėja šviečiant mėnesienai“

Leidykla „Lapas“

 

KAM: Norintiems netikėto žvilgsnio į Lietuvos medicinos istoriją, XIX amžiaus gydymo praktikas Vilniuje

Šis kūrinys – puikiausias pavyzdys, kokia įvairiapusė negrožinių knygų leidyba Lietuvoje, kokie netikėti moksliniai tyrimai daromi, rašomos monografijos, vėliau virstančios knygomis. Kartu šis kūrinys yra įrodymas ir to, kad monografijos kuo puikiausiai gali būti rašomos ne tik sausu moksliniu stiliumi, bet ir bandant užmegzti santykį su skaitytojais, įterpiant savo asmeninės istorijos, netgi žaismingumo.

Šis kūrinys, kuriame nagrinėjamos neurologijos mokslo ištakos XIX amžiaus pradžios Vilniuje, tik išoriškai gali pasirodyti įdomus vien tik medicinos srities profesionalams ar istorikams – tai ir knyga, plečianti supratimą apie to laiko gyvenimo būdą, pasaulėžiūrą, švietimą, santykį su medicina, prietarus, galų gale tai, kaip mąstoma apie žmogų – jo kūno ir sielos santykį, nes medicina tais laikais buvo glaudžiai susijusi ir su filosofija. Kaip rašo knygoje autorė, to laiko profesoriai su studentais vertino ne tik paciento nusiskundimus, bet ir bandė „visapusiškai įsigilinti ne tik į kūnišką, fizinį, bet ir į dvasinį, vidinį ligonio pasaulį“.

Autorė, tyrinėdama neurologiją XIX amžiaus pradžios Vilniuje, apima platų kontekstą, pateikdama pavyzdžius, kaip šis mokslas vystėsi ir užsienyje, kokios praktikos atkeliaudavo ir būdavo pritaikomos Lietuvoje (kai kurios, tarkime, braunizmo doktrina, mielai taikiusi opiumo ar alkoholio terapiją, dabar skamba ganėtinai egzotiškai), o taip pat įvertindama ir tai, kaip tie metodai, jų poveikis gali būti vertinami šiuolaikinės medicinos požiūriu.

Susipažįstame su tuo, kokie gydymo būdai buvo taikomi tais laikais – nuo liaudies medicinos, magnetizmo iki tokių, kurie efektyviais gali būti laikomi ir dabar, aptariamos ligos, kurios miestiečius vargino tuo metu – kai ką nesunkiai atpažinsime ir dabar, o kai kas, kaip incubus ar kai kurie kiti sutrikimai, vis dar buvo veikiami mitologinių ir demonologinių aiškinimų. Nemažai dėmesio skiriama ir kaltūnui, kuris tuo metu buvo vadinamas plačiai paplitusia liga ir net vadintas „nacionaline rykšte“.
Autorė aprašo garsiausius to laiko profesorius, medicinos tyrinėtojus, dirbusius Vilniuje, tai, kaip Vilniaus universitete, kuris tuo metu buvo viena geriausių mokslo įstaigų Europoje, plėtėsi medicinos mokslo pažinimas, o „nervų ligų diagnostikos ir gydymo Vilniuje lygis atitiko to meto Vakarų Europos lygį“. O dalis žmonių visgi mieliau rinkosi ne profesorius, o būrėjas. 

Žinoma, daugybė to laiko gydymo metodų dabar kelia nuostabą ar šypseną, tačiau autorė pabrėžia, kad stengėsi ne kritiškai vertinti gydymo metodus, o atskleisti, kuo rėmėsi, kokias priemones naudojo to laiko mūsų medikai. Juo labiau, kad neaišku, kaip po kurio laiko bus vertinama ir mūsų laikų medicina. Galų gale, tiek tuo metu, tiek dabar mes vis dar kalbame apie pilnatį, apie mėnesienos įtaką mūsų psichikai. Ir, kaip rašo autorė: „Pasirodo, nuėjome ne taip jau toli“.

017

Andrius Kleiva

„Ką veikia Japonija“

Leidykla „Tyto alba“

 

KAM: Norintiems geriau perprasti Japoniją, jos žmonių gyvenimo būdą

Andrius Kleiva tiems, kas domisi kelionėmis ir, žinoma, Japonijos kultūra, jau puikiai žinomas iš knygos „Kaip veikia Japonija“. Ši knyga – tolimesnė pažintis su Japonija ir jos žmonėmis, gyvenimo būdu ir pasaulėjauta. Lyginant su pirmuoju kūriniu, šis žvilgsnius bent jau man pasirodė gilesnis, skvarbesnis, geriau padedantis suvokti, kaip mąsto ir gyvena japonai. Autorius jau įžangoje paaiškina, kad knyga nepretenduoja „viską išaiškinti“ apie šią šalį, o yra „didelių ir mažų temų rinkinys apie tą pačią kasdienybę, tik kitoje planetos pusėje“: „Verta ne tik kalbėti apie skaičius ir skandalingus įvykius, bet ir leisti Japonijai ramiai gyventi, toje tėkmėje visiems kartu stebėti, ką ji veikia“. Pradedama pokalbiais su žmonėmis, kurie prieš mūsų akis atveria vis kitą Japoniją (o taip pat ir japonų ryšius su Lietuva, tai, kaip jie mato mus), vėliau knyga veda į vietas, iš kurių galime stebėti, kaip japonai gyvena, keliauja, valgo, kaip jie atostogauja ir dirba.

Autorius dalinasi savo paties asmeniniais patyrimais, – tarkime, ką reiškia Tokijuje išsinuomoti butą, kokie subtilumai nulemia jūsų gyvenimo kokybę šiame nuolat besikraustančiame, į mažas, bet puikiai organizuotas erdves suspaustame mieste. Žinoma, nemažai dėmesio skiriama valgiui – turbūt žvelgdami iš šono taip niekada iki galo ir neperprasime, ką iš tiesų šios šalies žmogui reiškia maisto ritualai, ką valgiai pasako apie žmogų, tačiau A.Kleiva stengiasi tai paaiškinti. Darbo etika ir daugeliui mūsų turbūt sunkiai suvokiama atostogų politika (paimti savaitės trukmės atostogas čia – didžiulis iššūkis). Kruopštus laiko planavimas, poilsio būdai (fenomenaliai svarbi japonams yra vonia, kuri įtaisoma net ir mažiausiuose butuose), grožio pajautimas ir estetika. Religija ir tai, į kokius barus eina japonai. Sveikatos apsaugos sistema, nemažai paaiškinanti japonų ilgaamžiškumą. Netgi populiariausios knygos Japonijoje bei mėgstamiausi sportininkai – knygoje telpa kaleidoskopiškas, iš smulkių, charakteringų detalių tapomas Japonijos vaizdas, dar papildomas ir gausybe atmosferiškų nuotraukų.

Autorius japonišką realybę tyrinėja smalsiai, empatiškai, su meile ir pagarba net ir kartais sunkiai perprantamoms keistenybėms. Jeigu prieš kurį laiką lietuvių kalba pasirodžiusi Jun'ichirō Tanizaki knyga „Odė šešėliams“ (išleista dar 1933 metais) leido geriau pažinti estetinį japonų pasaulio matymą, jos pustonių pasaulį, ši knyga tampa parankine tyrinėjant jos kasdienybę.

005

„Mūsų Irena. Atsiminimai apie Ireną Veisaitę“

Sudarytoja Reda Pabarčienė

Lietuvos literatūros ir tautosakos institutas

 

KAM: Norintiems giliau susipažinti su I.Veisaite, jos gyvenimu ir darbais, įtaka mūsų visuomeniniam, kultūriniam gyvenimui

Apie Ireną Veisaitę, tai kokią įtaką ji padarė mūsų kultūrai, visuomeniniam gyvenimui, rašyta nemažai, visų pirma turbūt prieš akis iškyla pokalbių su istoriku Aurimu Švedu knyga „Gyvenimas turėtų būti skaidrus“. Tačiau ši knyga išskirtinė tuo, kad prisiminimais apie ją dalinasi labai platus ratas ją pažinojusiųjų, apimamas ir ilgas laikotarpis – nuo Antrojo pasaulinio karo iki pat paskutinių jos gyvenimo dienų.

Šioje knygoje – 90-ies žmonių prisiminimai, apimantys įvairiausius žanrus, – nuo pokalbių iki esė ar miniatiūrų. Kai kurie jų lakoniški, vos kelių sakinių, išsakantys esminius štrichus, kiti – labai išsamūs, vieni – oficialesni, kiti – labai asmeniški, su gausybe detalių, vieni liečia bedrus darbus, kiti – ilgametes bičiulystes. Tai daugialypė jos nepaprastai turiningo gyvenimo istorija, kurioje savo prisiminimais dalinasi tokios asmenybės kaip Darius Kuolys, Antanas Saulaitis, Arūnas Svediolas, Vanda Juknaitė, Viktorija Daujotytė, Valdas Adamkus ir kiti. Teatro, mokslo, žiniasklaidos, politikos, kitų sričių žmonės, pasklidę po visą pasaulį – nuo Lietuvos iki Prancūzijos, Izraelio ar JAV. Kaip teisingai knygos įžangoje rašo sudarytoja, autoriai praveria duris ne tik į Irenos dvasios pasaulį, bet įsileidžia skaitytojus ir į savo pačių gyvenimus – iš šių prisiminimų sužinome ne tik apie I.Veisaitę, bet ir skleidžiasi pačių pasakotojų asmenybės, jų charakteriai, o bendrąja prasme šie prisiminimai yra ir liudijimas apie tai, ką reiškia bičiulystė, bendrystė, kas gimsta iš to.

Knygos pabaigoje – ir pačios I.Veisaitės žodžiai, jos susirašinėjimų su Audra Žukaityte ištraukos, kuriuose I.Veisaitė dalinasi savo įspūdžiais apie teatrą, o taip pat apie svarbius politinius įvykius, žiniasklaidą, pasakoja apie tai, kuo ji gyvena. Tai intymūs ir kartu labai išraiškingi įkirtimai į jos vidinį pasaulį.

Šiuose pasakojimuose atsiskleidžia daugiabriaunė I.Veisaitės asmenybė, jos vertybės ir veikla, o kartu tai žvilgsnis į mūsų visuomenę, istoriją, traumines ir gydančias patirtis ir suvokimas apie asmenybės galią, tai, ką gali tokie žmonės kaip ji.

015

Ben Macintyre

„Agentė Sonia“

Iš anglų kalbos vertė Daina Valentinavičienė

Leidykla „Briedis“

 

KAM: Besidomintiems knygomis apie šnipinėjimą, Šaltojo karo istorija

Britų rašytojas B.Macintyre jau neblogai žinomas ir lietuvių skaitytojams – išleistos tokios jo knygos kaip „Šnipas tarp draugų“, „SAS. Nutrūktgalviai didvyriai“, „Šnipas, kurie perėjo į kitą pusę“, „Šnipas tarp draugų“ – savo knygose jis dažniausiai tyrinėja šnipinėjimo istorijas ir daro tai taip įtraukiančiai, kad jo kūriniai neretai primena trilerius. Jam svarbu ne tik atskleisti faktus, bet ir kurti įtemptą siužetą, perteikti asmenybes. „Agentė Sonia“ – dar vienas tokio pasakojimo pavyzdys.

Šįkart B.Macintyre dėmesio centre – U.Kuczynski, šnipinėjimo istorijoje geriau žinoma agentės Sonios vardu. Ji daugybę metų iš pradžių sovietams šnipinėjo fašistus, o vėliau, gyvendama Vakaruose – britus ir amerikiečius, sovietai ypač vertino tai, kad ji sugebėjo perduoti jiems Vakaruose kurtos atominės bombos paslaptis. Įtikėjusi komunistė dirbo Kinijoje, Šveicarijoje, Anglijoje, atlikdavo vienas pavojingiausių užduočių, dirbdavo su garsiausiais sovietų agentais ir kai reikėjo pasirinkti darbą ar šeimą nedvejodavo – nors vėliau ją kankindavo sąžinės priekaištai, ji galėdavo pamesti vaikus, vyrus tam, kad galėtų šnipinėti. Kaip rašo autorius, ji buvo „motina, namų šeiminkė, rašytoja, profesionali radijo technikė, šnipų kontrolierė, ryšininkė, diversantė, bombų gamintoja, Šaltojo karo karė ir slaptoji agentė – viskas vienu metu“. Autorius jos istoriją pasakoja remdamasis gausybe šaltinių, taip pat ir jos dienoraščiais, puikiai atskleisdamas ne tik agentės Sonios veiklą, jos portretą, bet ir perteikdamas tai, ką reiškė šnipinėjimas tuo metu, kaip Antrojo pasaulinio karo slaptųjų tarnybų kovos transformavosi Šaltojo karo metais.

Skaitant knygą nuolat kyla nuostaba, kaip britų specialiosios tarnybos, net ir, regis, po akimis turėdamos gausybę priežasčių įtarti, jog U.Kuczynski yra sovietų agentė, tuo nepasinaudojo. Kartais jai pavykdavo išsisukti dėl sėkmingai susiklosčiusių aplinkybių, kartais dėl britų tarnybų aplaidumo (autorius taip pat iškelia ir versiją, kad gali būti, jog kai kurie britų spectarnybų agentai galėjo būti užverbuoti sovietų ir galbūt būtent todėl jos veikla taip ir nebuvo detaliau tiriama), o kartais ji buvo tiesiog nuvertinama – juk kas galėjo patikėti, kad namų šeimininkė, mama pašonėje galėtų dirbti tokį darbą? Visgi galų gale įtarimų ratas ėmė gniaužtis, tačiau ir čia buvo per vėlu – agentė Sonia spėjo pabėgti į Rytų Vokietiją, kur vėliau tapo sėkminga rašytoja.

Ši istorija – ne tik pasakojimas apie vieną ilgiausiai dirbusių, daugiausia slaptų duomenų sugebėjusių surinkti agenčių, bet ir apmąstymai apie tai, ką reiškia besąlygiškas pasišventimas ideologijoms, fanatizmas – nors Ursulai kartais iškildavo abejonių dėl to, ar tikrai Sovietų Sąjunga eina ta linkme, kuria ji idealistiškai tikėjo, net jei ji puolė į neviltį, įsiuto, pamačiusi, kaip J.Stalinas susitarė su A.Hitleriu, visgi galiausiai ji vis tiek likdavo ištikima savajai kovai. Net ir matydama sovietų kankinamus buvusius bendražygius, masiškai žudomus agentus, visa apimančią paranoją, išdavystes, ji išliko agente. Gyvenimo pabaigoje ji pripažino buvusi naivi, jautė kartėlį, tačiau visgi jos kairuoliškos vertybės liko nepakitusios – ji tikėjo, kad galima sukurti geresnį socializmą, ir net griuvus Berlyno sienai ji sakė: „Tai nekeičia mano požiūrio į tai, koks turėtų būti pasaulis“.

007

„Leonidas Donskis: Man skauda“

Sudarytoja Birutė Garbaravičienė

Leidykla „Tyto alba“

 

KAM: Pasiilgusiems L.Donskio įžvalgų, norintiems iš naujo perskaityti vėlyvuosius jo tekstus

Jeigu apie Ireną Veisaitę ir tai, kokia svarbi ji mums buvo, šiame sąraše esančioje knygoje kalba ją pažinoję žmonės, šio kūrinio, kuriame – žvilgsnis į kitą didžiulę įtaką padariusią asmenybę, puslapiuose Leonidas Donskis prabyla savo paties žodžiais.

Šiame rinkinyje – vėlyvieji L.Donskio tekstai, publikuoti portale 15min ir žurnale IQ. Kai pats šiai knygai iš naujo skaičiau filosofo, idėjų istoriko tekstus, apėmė nuostaba – kaip smarkiai jie atliepia ir šių dienų aktualijas, kaip jis, regis, iš anksto nuspėjo tai, apie ką kalbėsime mes šiandien. O kai skaitai jo esė apie Rusiją, matai, kad Vladimiro Putino keliamą grėsmę, tai, kuo virsta Rusija, televizijos įtaką tos šalies visuomenei, jis analizavo itin taikliai ir aštriai.

O kartu skaitydamas šiuos tekstus suvoki ir tai, kokia tuščia erdvė atsirado L.Donskiui išėjus ir kaip niekas tų tuščių erdvių iki šiol taip ir neužpildė. Stebina tai, su kokia erudicija jis kalbėjo pačiomis įvairiausiomis temomis ir kokių skirtingų pomėgių žmonėms – jis galėjo žongliruoti idėjomis ir žiniomis tiek kalbėdamas apie švietimą, politiką, tiek apie kultūrą ar futbolą. Galėjo rašyti apie humorą ir analizuoti blogio užuomazgas visuomenėje. Kritikuoti socialinių tinklų įtaką ir pabrėžti moralės svarbą. Jis gebėjo kalbėti apie sudėtingas visuomenės problemas, o taip pat mesti žvilgsnį ir į popkultūrą. Tuo, koks platus buvo jo žvilgsnis, galima įsitikint ir matant, kaip šioje knygoje tematiškai sudėti tekstai – viešumo tironija, politiniai portretai (tai, beje, buvo nauja jo intelektinėje kūryboje), atminties temos, nesaugus pasaulis – regis, sunku buvo rasti visuomeninio gyvenimo temą, kurios vienu ar kitu kampu L.Donskis nebuvo palietęs.

L.Donskis sugebėjo apjungti, regis, sunkiai susiejamas sritis, jam svarbus buvo kvietimas dialogui, noras peržengti ribas, išdrįsti klausti, galbūt klysti ir tų apsikeitimų idėjomis pagalba praturtinti vienas kitą. L.Donskis rašė ir lengvai, ir intelektualiai, visuomet norėjęs priartėti prie esmės, užčiuopti tai, kas svarbiausia, paliesti įvairiausius tikrovės aspektus.

L.Donskio kūrybinis palikimas didžiulis – jis parašė daugiau kaip 40 knygų, bet net ir tokioje didžiulėje jo knygų lentynoje „Man skauda“ tikrai ras savo ypatingą vietą.

010

„Lietuvos menininkės. Vizualiųjų menų kūrėjos nuo XX a. pradžios iki šių dienų“

Sudarytoja Agnė Narušytė

Leidykla „Kitos knygos“

 

KAM: Besidomintiems Lietuvos meno istorija

Svarbus darbas, jau sulaukęs nemažai dėmesio ir, tikiu, galintis padėti naujai pažiūrėti į Lietuvos meno istoriją, atrasti primirštus, o gal net ir ignoruotus jos puslapius. Šios knygos centre – garsūs šimtmečio lietuvių menininkių moterų portretai ir jų kūrybos apžvalga. Kaip knygos įžangoje rašo Agnė Narušytė ir Aira Niauronytė, laikas peržiūrėti mūsų dailės istorijos kanoną – nes meno istorijoje tradiciškai labiau buvo iškeliami menininkai, o menininkės nustumtos į pakraščius, reikšmingomis premijomis irgi dažniau buvo apdovanojami menininkai nei menininkės: „tvyrant genijaus kultui, moteris mene ilgai užgoždavo vyrai menininkai“.

Nors pastaraisiais dešimtmečiais situacija smarkiai keičiasi, tokio panoraminio žvilgsnio į Lietuvos menininkes, jų vietą mūsų istorijoje vis dar trūksta. Lietuvoje jau buvo bandymų apibendrinti moterų menininkių darbus, tačiau šios knygos autorės teigia norėjusios ne tik pristatyti kūrėjų biografijas, jų darbus, bet ir apmąstyti „kintančią moters kūrėjos situaciją skirtingose sociopolitinėse sistemose“.

Tad ši knyga tampa ne tik žvilgsniu į konkrečių autorių darbus, bet ir bandymu reflektuoti laikotarpį, kuriame jos gyveno, perteikti kontekstą, apžvelgti tai, kokią įtaką jos darė ne tik savo kūrybiniais darbais, bet ir savo idėjomis, visuomenine veikla, kaip keitėsi požiūris į moterų vietą meno pasaulyje. Knygoje apžvelgiamos 59 menininkės nuo XX a. pirmos pusės iki dabar, apie daug į šią knygą patekusių menininkių galima pasakyti, kad jos pranoko savo laikmetį, o greta puikiai žinomų menininkių čia nemažai kas turbūt ras ir tokių, apie kurių kūrybą menkai dėl įvairiausių priežasčių iki šiol girdėjo.

Žinoma, kiekvienas toks leidinys susiduria su ribų klausimu – taip ir šiuo atveju ne visos dėmesio vertos menininkės galėjo pakliūti į knygą, ir Agnė Narušytė užsiminė, kad ateityje gali pasirodyti ir tęsinys, nes daug įdomių kūrėjų nepateko į šį kūrinį. Tad galime tikėtis, kad tie vardai ir darbai, kurie nepelnytai savo laiku (ar ir šiais laikais) negavo pakankamai dėmesio, pagaliau atsidurs regos centre.

014

Olga Šparaga

„Revoliucijos veidas moteriškas“

Iš rusų kalbos vertė Natalija Arlauskaitė

Leidykla „Lapas“

 

KAM: Besidomintiems įvykiais Baltarusijoje, norintiems pažvelgti į revoliuciją iš feministinės perspektyvos

Knyga, pateikianti aiškias nuorodas į kitos baltarusių autorės Svetlanos Aleksijevič knygą „Karo veidas nemoteriškas“, kurioje autorė pasakoja istorijas moterų, kariavusių Antrajame pasauliniame kare (O.Šparag savo knygoje, rašydama apie S.Aleksijevič, sako, kad būtent ji išsikėlė tikslą sugrąžinti balsą moterims, dalyvavusioms tame kare). O.Šparagos, baltarusių filosofės, aktyvistės, kuri dėl persekiojimo 2020 metais buvo priversta išvykti iš savo šalies, pasakojimas – apie kur kas naujesnius laikus – apie Baltarusijos žmonių protestus po suklastotų prezidento rinkimų. Dabar, vykstant karui Ukrainoje, šie įvykiai daug kam, matyt, jau atrodo laike labai nutolę, tačiau ši knyga kaip tik leidžia išvesti sąsajas – kalbėti apie ryžtą priešintis, kovoti, solidarizuotis.

O.Šparaga, pasakodama apie baltarusių tautos pasipriešinimą, į tai žvelgia iš feministinės perspektyvos – koncentruojasi į vaidmenį, kurį pasipriešinimo kovoje suvaidino moterys, tai, kodėl būtent jos tapo revoliucijos veidu: „Būtent moterys išjudino visuomenę iš sąstingio ir pastūmėjo didelio masto protesto akcijas visoje Baltarusijoje“.

Knygos autorė, nagrinėdama baltarusių moterų veikimą protestų metu, pasakoja apie tai, kaip iš „nematomųjų“ visuomenėje būtent jos žengė į pasipriešinimo smaigalį, taip kovodamos ne tik prieš režimą, bet ir pareikšdamos savo teisę į kitokį nei stereotipiškai įsivaizduota patriarchalinėje visuomenėje moterų vaidmenį visuomenėje, politikoje (knygoje rašoma, kaip ir A.Lukašenka ilgainiui suprato, kad moteris šiuose protestuose reikia vertinti rimtai). Autorė rašo apie įvairias solidarumo ir paramos formas, įgalinimo strategijas, pasipriešinimą ir tai, kaip šių įvykių metu gimsta nauja Baltarusija – nors autorė analizuoja ir tai, kodėl A.Lukašenkos iki šiol nuversti nepavyko, visgi iš knygos sklinda aiškus tikėjimas, kad tai tik laiko klausimas, o tikroji pergalė jau pasiekta viduje. Visgi, rašydama apie užgimstančias naujas solidarumo formas autorė rašo ir apie tai, kad jos pagimdo ir naujus malšinimo bei represijų metodus, tad knygoje greta įkvepiančių istorijų, rasime ir skaudžių patirčių, skausmingų liudijimų.

Visgi – knyga liudija, kad Baltarusija jau išjudėjo iš diktatūrinio taško, dideli pokyčiai neišvengiami ir „Revoliucijos veidas moteriškas“ naujais pjūviais tyrinėja, kaip prasidėjo tas visuomenės lūžis.

001

Dalia Leinartė

„Neplanuotas gyvenimas. Šeima sovietmečio Lietuvoje“

Leidykla „Aukso žuvys“

 

KAM: Besidomintiems sovietmečio Lietuvos istorija, požiūriu į šeimą tuo laikotarpiu

Šiame sąraše yra dvi knygos, kurios puikiai papildo viena kitą. T.Vaisetos ir V.Klumbio knyga nagrinėja seksualumą sovietmečio Lietuvoje, o istorikės D.Leinartės tyrimas aprėpia šeimos politikos sovietinėje Lietuvoje tyrimus, tai, kaip ją veikė ideologija ir koks didelis neatitikimas buvo tarp to, kaip šeimą bandyta vaizduoti propagandoje, ir kokia realybė buvo iš tiesų. Autorė remiasi tiek gausybe informacijos, – statistikos, teisinių dokumentų, tiek tuo metu gyvenusiųjų žmonių pasakojimais, kurie papildomi ir labai charakteringomis nuotraukomis. Visuomenė, kurioje – lyčių lygybė, darni santuoka, viskuo aprūpintos šeimos, tebuvo dirbtinis fasadas, už kurio slypėjo kur kas niūresnė realybė, bandymai apeiti ar prisitaikyti prie sistemos, kyšininkavimas, smurtas, paplitęs alkoholizmas, santuokos iš išskaičiavimo.

Monografijoje autorė nagrinėja tai, kaip sovietinė sistema bandė tariamai įgyvendinti lyčių lygybę, kas iš tiesų reiškė moterų įdarbinimą sunkiems darbams, o jų atlygis taip ir liko ženkliai mažesnis už vyrų. Istorikė aprašo šeimos ideologiją, „vedusiųjų visuomenę“, kurioje sutuoktiniai daugybę klausimų turėjo spręsti viešai. Kur šeimų emociškai artimi santykiai buvo vadinami egoistiškais, šeimos nariai buvo raginami sukurti atskirus interesus ir užsiėmimus („uždarą šeimą, pasak sovietinių specialistų, galima lyginti su kalėjimu, o sutuoktinius – su kaliniais“). Šeimos, kurių ryšius siekta silpninti, stereotipizuoti, reguliuoti. Kur smurtas šeimoje nebuvo nei baustinas, nei labai smerkiamas.

Visuomenė, kurioje vaikų atskyrimas nuo tėvų į mokyklas-internatus ar savaitinius darželius atrodė savaime suprantamas, vaikai augo ne pagal metus savarankiški ir auklėti būti besąlygiškai paklusnūs. Turbūt tuo metu daugelis augusiųjų nesunkiai atpažins knygoje aprašomas situacijas, kai vieni vaikai prižiūrėdavo kitus vaikus, o vaikai vaikštinėdavo su ant kaklų kabančiais raktais. Rašo ji apie nuolatines kovas dėl geresnės buities, bandymus gauti gyvenamąjį plotą ir tai, kokių metodų, „baltų“ tekdavo imtis.

Ši knyga padės ne tik geriau suprasti neseną Lietuvos istoriją ir per prievartą taikytus šeimos modelius, bet ir permąstyti šių laikų visuomenę, – kiek to palikimo yra išlikę iki dabar. Kaip teigia pati monografijos autorė, „priešprieša tarp egalitarinių demokratinių šeiminio gyvenimo principų ir sovietmečiu įtvirtintų lyčių vaidmenų yra viena esminių Lietuvos visuomenės susipriešinimo ir konflikto priežasčių“. Ir skaitant knygą viduje vis auga šaltis, užduodantis tą patį Danutės Gailienės klausimą: „Ką jie mums padarė?“

003

Ieva Jusionytė

„Slenkstis. Pavojai ir pagalba JAV–Meksikos pasienyje“

Vertė Mantė Zagurskytė-Tamulevičienė

Leidykla „Lapas“

 

KAM: Norintiems geriau suvokti migracijos, sienų, kaip būdo spręsti saugumo klausimus, problemas

„Sienos nėra savaime suprantamos. Jos nėra duotybė. Mes patys jas susikuriame. Sienos – tai socialiniai dariniai, kurie turi teisinę, ekonominę, kultūrinę prasmę. Bėgant laikui, jos kinta, nes keičiasi politinės formos, kurios jomis apsibrėžia savo galios lauką“, – įžangoje rašo šios knygos autorė antropologė Ieva Jusionytė, Browno universiteto profesorė. Ši knyga jau pasirodė anglų kalba, pelniusi pripažinimą ir apdovanota JAV darbo antropologų asociacijos prizu.

Knygoje mokslininkė pasakoja apie tai, ką reiškia gyventi ir dirbti pasienyje, kalba apie pilietinę visuomenę, paliečia migracijos, valstybės saugumo, ekologijos, sudėtingas etines dilemas, kurios aktualios visame pasaulyje, bandančiame problemas spręsti fizinių sienų pavidalu. Be jokių abejonių, ši knyga labai aktuali ir Lietuvoje, kuri dar visai neseniai susidūrė su migrantų krize, ir sienos kaip sprendimas pasienyje iškėlė labai daug klausimų apie žmogaus teises ir valstybės apsaugą, atvirumą ir siekį atsiriboti. Kaip rašo autorė, sienos išreiškia vertybes, nustato hierarchiją, padalina į dvi puses – esančius čia, ir apnapus. Tai politinė, socialinė, kultūrinė, ekonominė skirtis, slenkistis, iškeliantis ir klausimus apie kitoniškumą, pasiskirstymą į „mes“ ir „jie“.

Tačiau sienos ne tik skiria, bet ir vienija, jos tampa puikiu savitarpio pagalbos pavyzdžiu. Tam šioje knygoje skiriama itin daug vietos – pati autorė kelerius metus prie sienos savanoriavo kaip paramedikė, kartais per dieną JAV-Meksikos sieną kirsdavo kelis kartus per dieną, tad puikiai savo akimis matė, su kokiomis problemomis ir dilemomis susiduria paramedikai ir ugniagesiai. Ši knyga tampa jos patirčių istorija, kurioje matome nuolatinius pavojus, gelbėjimo operacijas, smurtą, žmogiškąsias tragedijas ir pastangas išgyventi dažnai sunkiai suvokiamomis sąlygomis. Autentiškas, skvarbus pasakojimas apie darbą, kuris pilnas netikėtumų, naujų iššūkių ir žaibiškų sprendimų: „Skambutis pagalbos numeriu gali reikšti bet ką: gelbėtojai nežino, ką ras įvykio vietoje. Kartais, susidėjus daugybei nepalankių veiksnių, vienas nelaimingas atsitikimas sukelia kitą. Kartais į įvykio vietą vykstama veltui. Ugniagesių ir paramedikų darbas reikalauja priprasti prie netikėtumų“. Tai – istorijos apie įstatymus, padalijimą, migraciją, prisitaikymą, pagalbą ir išlikimą.

„Mano tyrimas ir daugybė kitų apie sienas parašytų knygų rodo, kad saugumo, kaip mes jį suprantame, sienos nedidina, ir tų problemų, dėl kurių sienos yra statomos, nesprendžia: nesustabdo migracijos ir kontrabandos, neapsaugo nuo karo ir terorizmo, klimato kaitos ar oro taršos“, – sako knygos autorė, kurios kūrinys padės mums suvokti, kaip sienos keičia žmones, jų gyvenimus ir kad nebūtinai nuo jų priklauso mūsų saugumas.

020

Joanna Gierak-Onoszko

„27 Toby Obedo mirtys“

Vertė Irena Aleksaitė

Leidykla „Kitos knygos“

 

KAM: Norintiems pažinti ilgai slėptą Kanados istorijos pusę, svarbias temas paliečiančio žurnalistinio tyrimo 

Skausminga, sukrečianti knyga. Priverčianti kitaip pažvelgti į Kanados istoriją. Permąstyti tai, kaip visuomenės reaguoja į savo tamsią praeitį. Tvarkymąsi su randais ir kaltės pripažinimą. Polinkį nematyti. Knygos centre atsidūrusi tamsi internatinių mokyklų istorija taip pat verčia užduoti ir kitus klausimus – apie postkolonializmą, rasizmą. „Internatinės mokyklos sunaikino mūsų bendruomenę. Taip niekada ir neatsitiesėme. Kanada tapo madinga, nes žiūrite į ją pro spalvotas dabartinio ministro pirmininko puskojines. Bet tiesa nelabai tinkama dėti patiktukus“, – teigia vienas iš pašnekovų.

Garsi lenkų žurnalistė du metus Kanadoje tyrinėjo šios šalies istorijos dalį, kurią nemažai kanadiečių mielai norėtų užmiršti. Nuo XIX amžiaus vidurio iki pat XX amžiaus pabaigos Kanadoje veikė internatinės mokyklos, skirtos „perauklėti“ vietinių Kanados tautų (autorė tekste nevartojo tokių žodžių kaip „indėnas“ ar „eskimas“, nes Kanadoje jie laikomi įžeidžiamais) vaikus, kurie būdavo atskiriami nuo tėvų ir partekdavo Bažnyčios žinion. Savo gyvenimų istorijas pasakojantys žmonės liudija sunkiai suvokiamą psichologinį ir fizinį smurtą. Tai – savęs praradimo ir sunkaus bandymo vėl sudėlioti atgal iš duženų istorijos.

Per tą laikotarpį apie 150 000 mokinių internatinėse mokyklose patyrė prievartą, seksualinį smurtą, patyčias, jų asmenybės buvo laužomos, o padarytos žaizdos daugeliui jų liko visam gyvenimui – išėjusiems iš internatinių mokyklų sunkiai pavykdavo pritapti visuomenėje, jie pasukdavo į smurtą, savidestrukciją ir alkoholį. O Kanados visuomenė, net ir pagaliau pradėjus kalbėti apie tai, kas vyko aplinkiniams užmerkus akis, dar kurį laiką stengėsi užglaistyti šias istorijas. Dabar jau vyksta procesai dėl kompensacijų, kaltės pripažinimų, tačiau iki to buvo ilgas kelias.

Knyga – gero žurnalistinio pasakojimo pavyzdys (kaip žinia, Lenkija garsėja geromis dokumentinėmis, reportažų knygomis, turi stiprią mokyklą, deja, Lietuvoje neturime daug vertimų), autorė pasakoja jautriai, perteikdama ir savo pačios jausmus, būdus, kaip ji bandė prašnekinti žmones (ne visuomet tai baigdavosi sėkmingai – kartais ir ji pati sulaukdavo kaltinimų, kad „iškrypėliškai gailisi jų ir nori susitaikyti“), tačiau neužsiimdama spekuliacijomis ir neieškodama dirbtinių būdų sujaudinti skaitytojus.

Tamsi knyga, visgi paliekanti ir vilties bei šviesos blyksnį, kad naujas gyvenimas bent jau kai kuriems iš tų žmonių įmanomas.

011

Hannah Arendt

„Totalitarizmo ištakos“

Vertė Arvydas Šliogeris

Leidykla „Tyto alba“

 

KAM: Norintiems perskaityti vieną svarbiausių totalitarizmo analizei skirtų knygų

Ši knyga lietuvių kalba jau buvo išleista 2001 metais, ir dabar perleista labai laiku – Rusijai pradėjus invaziją į Ukrainą ji labai aktuali. Tiesą sakant, kaip buvo aktuali visą laiką nuo pat jos išleidimo. Šis kūrinys vadinamas bene svarbiausia, didžiausią įtaką padariusia knyga apie totalitarizmą, ir ne veltui ir Anne Applebaum, kurios knyga taip pat įtraukta į šį sąrašą, dažnai remiasi būtent šia knyga, ją minėjo ir rašydama publikaciją Vladimirui Putinui pradėjus karą Ukrainoje. Beje, skaitytojams siūlau atkreipti ir į dar vieną H.Arendt knygą, pasirodžiusią lietuvių kalba – „Apie smurtą“.

Apie „Totalitarizmo ištakas“ parašyta gausybė mokslinių studijų, ji vadinama negrožiniu George'o Orwello „1984“ atitikmeniu. Knyga buvo išleista 1951 metais, ir nors joje analizuojami praeities įvykiai, iš tiesų tai perspėjimas apie galimą ateitį, apie tai, kad totalitariniai režimai gali rasti naujas inkarnacijas, analizuodama priežastis, lėmusias stalinizmo ir nacizmo atsiradimą, ji rodo, kad mūsų pastangos „pabėgti nuo dabarties žiaurumo į tyros praeities nostalgiją ar užsimiršti, laukiant geresnės ateitiues, yra bergždžios“. Tai, ką H.Arendt aprašo, kalbėdama apie blogio įsigalėjimą visuomenėse, – manipuliacijas, propagandą, masių psichologiją, kelia šiurpą, matant, kad viskas ir toliau egzistuoja, kad tie patys mechanizmai išnaudojami totalitarinių režimų net ir po visų siaubingų žmonijos patirčių.

Autorė, atskleisdama totalitarinių režimų atsiradimą, nagrinėja nacistinės Vokietijos ir stalinistinės Rusijos pavyzdžius, atskleisdama antisemitizmo išplitimą, rasizmą, totalinio viešpatavimo įsigalėjimą, tyrinėja, kaip kuriamos totalitarinės organizacijos ir, svarbiausia – gilinasi į tai, kaip žmonės leidžia tiems režimams įsigalėti, kokios giluminės to priežastys. Autorė teigia, kad totalitariniai režimai pirmiausia remiasi vienišumo jausmu, kuris tiesiogiai susijęs su bešakniškumu ir nereikalingumu. Totalitarinės valdžios pamatas yra „vienišumas, patyrimas, kad apskritai nebepriklausai pasauliui, kuris yra vienas radikaliausių ir beviltiškiausių žmogaus patyrimų“. Autorės paliečiamos izoliacijos, žmonių atskirties temos yra labai svarbios kalbant apie šių laikų visuomenes, jos mintys leidžia suprasti ne tik totalitarinių judėjimų atsiradimą, bet ir populistinių jėgų išaugimą plačiąja prasme.

Nors kūrinys yra persmelktas nerimo jausmo, visgi autorė teigia, kad knyga buvo rašoma turint galvoje ir beatodairišką optimizmą, ir beatodairišką neviltį. Tad „Totalitarizmo ištakos“ tikrai nereiškia tik konstatavimo apie blogio išplitimą, – H.Arendt kviečia „dėmesingai suprasti tikrovę ir pasipriešinti jai – kad ir kokia ji būtų“.


 

Taip pat rekomenduojama nepraleisti pro akis

008

Henrikas Gudavičius, Algimantas ir Mindaugas Černiauskai

„Tylos ir senovės ieškojimai“

Merkinės krašto muziejus

 

KAM: Norintiems knygos, grąžinančios mus prie gamtos

 

Nauja žinomo gamtininko Henriko Gudavičiaus ir fotografų Algimanto ir Mindaugo Černiauskų knyga grąžina mus prie lėtesnio gyvenimo, susiliejimo su gamtos ciklais, pajautimo, ką reiškia kaimiška būtis. Trečiojoje laiškų iš kaimo dalyje gamtininkas pasaulį stebi vaikštinėdamas po kaimiškas apylinkes, fiksuodamas sezonų kismus, augalus ir gyvūnus, šie tekstai – tarsi meditacija, savistaba, darnos ir harmonijos paieškos, kurią gamta visuomet suteikia. Sudėliota dienoraštiniu principu knyga leidžia neskubriu žingsniu judėti natūraliausiu iš visų įmanomų ciklų – stebint, kaip keičiasi metų laikai, tai suteikia pagrindą filosofiniams apmąstymams, bandymas atrasti tai, ką mes pamiršome, pametėme. Autorius, aprašydamas savo buitį, kalba ir apie tradicijas, sutinkamus žmones, darbus, tai iš dalies netgi nostalgiškas tekstas, kalbantis apie gyvenimą, kurį prarandame. Tiesa, tai nereiškia, kad autorius atsiriboja nuo išorinio apsaulio – kartais jis užfiksuoja ir tai, kokios naujienos kaimą pasiekia iš „centro“, apsvarsto, kaip kinta aplinka, kaip supratimą apie gamtą keičia civilizacija. Amžino judėjimo, skubėjimo, nerimo laikais ši knyga liudija, kad yra kažkas amžino, pastovaus. Tai – ir Dzūkijos metraštis, ir liudijimas apie pasaulį, kuris vis labiau traukiasi iš mūsų stebėjimo lauko.

006

Eimantas Gudas

„Mėlynas kraujas“

Leidykla „Alma littera“

 

KAM: Besidomintiems LDK istorija

Knyga, kuri turėtų sudominti tuos, kam įdomi LDK istorija, įtakingiausios, garsiausios to laiko giminės. Radvilos, Chodkevičiai, Sapiegos, Pacai ir Tiškevičiai – autorius tyrinėja šias gimines, siekdamas tiek perteikti jų įtakos laukus, tiek papasakoti jų genealogiją, atskleisti svarbiausių tų giminių atstovų charakterius, tarpusavio kovas, intrigas, sąjungas ir vedybas, jų turtus, iškilimus ir nuosmukius, politinius žingsnius ir tai, kokie jų pėdsakai išlikę šių laikų Lietuvoje. Tai plačiajai skaitytojų auditorijai skirta knyga, autorius knygoje pateikia ir gausybę nuotraukų, iliustracijų, siūlomas ir pasivaikščiojimo gidas garsiųjų giminių keliais. E.Gudas, Valdovų rūmų kultūros istorikas, parašė knygą, kuri – išties geras pradinis kelionės po to laiko LDK aristokratijos menes atspirties taškas.

004

Dave Grohl

„Pasakotojas“

Iš anglų kalbos vertė Jurgita Jėrinaitė

Leidykla „Helios“

 

KAM: Besidomintiems roko muzika, Dave'o Grohlo muzikiniu keliu

Lietuvoje muzikantų autobiografijų, knygų apie muziką leidyba yra itin menka – apie tai jau diskutuota ne vieną kartą, priežasčių yra daugybė. Tad kiekviena tokia knyga – maloni išimtis, juo labiau, kad skirta tokiam muzikantui kaip Dave'as Grohlas. Besidomintieji roko muzika puikiai žino jo turiningą biografiją – „Scream“, „Nirvana“, „Foo Fighters“, kiekviena iš jų paliko stiprų įspaudą, ir D.Grohlas išties turi ką papasakoti – tiek apie pačias grupes, jų veiklą, tiek apie tai, ką jam pačiam reiškia muzika, kokia jo gyvenimo filosofija. Draugystės, meilės, muzika, pakilimai ir netektys – viskas sugula į istoriją, kurioje jaučiamas paties pasakotojo harmonijos siekis. Čia neaptiksite atvirų pašėlusio gyvenimo detalių, kokių galėtumei tikėtis iš roko muzikanto, nesitikėkite čia rasti „seksas narkotikai ir rokenrolas“ pasakojimo, greičiau jau tai istorija žmogaus, atradusio savo pašaukimą muzikoje ir norinčio šia savo meile pasidalinti su kitais.

009

Soren Kierkegaard

„Arba, arba“ I dalis

Iš danų kalbos vertė Ieva Tomaševičiūtė

Leidykla „Phi“

 

KAM: Norintiems perskaityti vieną svarbiausių visų laikų filosofinį tekstą

Svarbus darbas visiems, besidomintiems filosofija. Pirmasis ir, ko gero, iki šiol garsiausias danų filosofo darbas, be kurio sunkiai galima suvokti ir visą jo mąstymo kelią. Kaip įžangoje rašo Tomas Sodeika, S.Kiekegaardas filosofiją laiko ne teorija, vien aiškinančia tikrovę, o mąstymo praktika, kuri turi padėti žmogui išgyventi gyvenimo prasmę ir gyventi prasmingai: „Tačiau tam nepakanka vien žinoti tiesą, dar reikia tą tiesą ir... egzistuoti“. S.Kiekegaardas sukūrė jaudinantį, sunkiai pamirštamą, naujas filosofines koncepcijas pristatantį darbą, kuris, kaip pabrėžia knygos vertėja, reikšmingas ne tik filosofinėmis įžvalgomis, bet ir literatūriškumu. Ji rašo, kad šis kūrinys – daugiabalsis tekstas, kurio kiekvienas skyrius, regis, turi savą tapatybę, o žavesį ir nuostabą jis kelia ir kalbos žongliravimais. Be jokių abejonių, vienas svarbiausių visų laikų filosofinių tekstų.

002

„Kaunas. Pasakojimai apie miestą ir jo žmones“

Kauno miesto muziejus

 

KAM: Besidomintiems Kauno istorija

Kaunui praėjusiais metais tapus Europos kultūros sostine, apie jo kultūrą ir istoriją kalbėta daug, ir ši knyga – dar vienas būdas pasakoti apie šio miesto tapsmą. Knyga sukonstruota įdomiu metodu – keliaujant per jo istoriją ir erdves kalbant ne tik apie svarbiausius istorinius įvykius, bet atkreipiant dėmesį į kasdienybę, įpročius, metant žvilgsnį į šiame mieste gyvenusius žmones, tapant jų portretus. Patys knygos sudarytojai rašo: „Norėjome parodyti, ką žmonės dirbo, kaip rengėsi, ką valgė, kokias vietas lankė, kokiomis kalbomis kalbėjo ir kokiais rūpesčiais gyveno“. Knyga sudėliota į 33 skyrius, kuriuose – tiek tokie svarbūs įvykiai kaip Kauno paminėjimas pirmą kartą ar tapimas Laikinąja sostine, tiek sporto renginiai ar, tarkime, „Merkurijaus“ atidarymas. Tai noras istoriją pasakoti gyvai, žaismingai, patraukliai, tokiais trumpais grybštelėjimais visgi užgriebiant miesto esmę, tai, kaip į jį galima žvelgti iš įvairiausių žiūros kampų.

019

Heather Heying, Bret Weinstein

„Medžiotojo ir rankiotojo gidas po XXI amžių“

Vertė Vytautas Grenda

Leidykla „Kitos knygos“

 

KAM: Ieškantiems krypčių šiame sparčiai besikeičiančiame pasaulyje

Pastarieji šimtmečiai žmonijos istorijoje pažymėti sparčiomis permainomis, technologine plėtra. Atrodytų, gyvename patogiausiais, daugiausia galimybių suteikiančiais laikais, tačiau kartu su naujomis galimybėmis pastebime ir depresijos, vienatvės jausmo išplitimą. Kaip nutiko, kad auganti išorinė gerovė nebūtinai reiškia didesnį pasitenkinimą gyvenimu? Šios knygos autoriai, evoliucijos biologijos tyrinėtojai, teigia, kad, nepaisant to, jog žmonės yra labai gerai prisitaikę prie permainų, dabar permainų sparta tokia didelė, kad mūsų smegenys, kūnai ir socialinės sistemos tarpusavyje nedera. Autoriai teigia, kad žmonės tampa savo sėkmės auka, prisikuria naujų sunkumų ir dėl jų patiria sutrikimų. Autoriai knygoje dalina patarimus, kurie, jų nuomone, žmonėms (juos autoriai apibūdina kaip šiuolaikiniame pasaulyje esančius senoviškus kūnus) teisingai maitintis, miegoti, kalba apie santykius su vaikais, mokslą, priklausomybes ir mediciną. „Būtina vėl atrasti naują pasaulį ir kokybiškai atsinaujinti patiems“, – sako autoriai, pateikiamas idėjas visuomet palydėdami ir praktiniais pasiūlymais. Dar vienas įtraukiančiai parašytas tyrinėjimas apie naujųjų laikų iššūkius ir tai, kaip šiame pasaulyje adaptuotis.