TOP 21: platus negrožinių knygų pasaulis – mokslo žinios, menas, gamta, futbolas ir nauji iššūkiai pasauliui

Negrožinių knygų leidyba pastaruoju metu išgyvena tikrą aukso amžių. Ir šioje apžvalgoje – naujos šio žanro knygos, kuriose paliečiamos pačios įvairiausios temos. Tai ir nauji mokslo duomenys, leidžiantys kitu žvilgsniu pažiūrėti, kaip veikia žmogaus kūnas ir ar tikrai galima smarkiai atitolinti senėjimą; kelionės po paslaptingą gamtos pasaulį; šokiruojančios išpažintys; analizė, kaip pasaulis tvarkosi su krizėmis; gilūs pokalbiai ir kelionės istorijoje; futbolo ultrų gyvenimas ir šachmatai. Vienos knygos leidžia praplėsti akiratį, kitos galbūt padės kitaip įvertinti istorinius procesus ar atrasti naujų požiūrio kampų.

Tekstas Audrius Ožalas

Vanessa Springora „Abipusiu sutikimu“

Iš prancūzų kalbos vertė Greta Štikelytė

Leidykla „Baltos lankos“

KAM: Norintiems perskaityti šokiruojančią knygą apie išnaudojimą, visuomenei tylint

Sunki knyga. Skaitant šią istoriją net sunku suvokti, per kokį pragarą perėjo šios knygos autorė – dabar leidyklos „Julliard“ vadove dirbanti Vanessa Springora. Tai istorija apie tai, kaip ją, 14-etę paauglę, suvilioja 50-etis žinomas rašytojas ir ji tampa jo iškrypusių fantazijų auka.

Ši knyga tapo tikru sprogimu Prancūzijoje – nusprendusi, kad tai bus jos būdas apsivalyti, atskleisti tai, kas buvo jau seniai žinoma, bet apie tai viešai nekalbama, autorė atvirai, be jokių pagražinimų, su šokiruojančiomis detalėmis aprašė, ką ji patyrė iš žinomo, gerbiamo rašytojo. Iškilus šiai istorijai, prabilo ir kitos aukos.

Šią knygą sunku skaityti dėl kelių priežasčių. Pirma, tai savo šlykštumu slegianti istorija – žinomas prancūzų rašytojas Gabrielis Matzneffas kolekcionuoja paaugles, grobia jų vaikystę, įtikina pasaulio dar nelabai pažįstančius vaikus paklusti jo seksualinėms fantazijoms. Prievarta, kurią pats rašytojas savo aukoms bando įtikinti esant meile. Pedofilija, šaltakraujiškas cinizmas, manipuliacijos – rašytojui nei kiek nerūpi tai, kaip jis griauna jaunus gyvenimus, jam svarbiausia patenkinti savo troškimus ir tai, ką jis vadina savo kūryba. Ką gauna iš tokių santykių, jis vėliau perkelia į knygas. Kasmet, kuomet pabosta paauglių medžioklės Paryžiuje, jis vyksta ieškoti to į Filipinus.

Ne ką mažiau pribloškia ir visuomenės reakcija. Tai, kokie buvo G.Matzneffo polinkiai, buvo daugeliui puikiai žinoma. Tačiau, be kelių retų atvejų, niekam tai neužkliuvo – nors rašytojas su paaugle vaikštinėdavo susikibę rankomis gatvėmis, kviesdavo ją į priėmimus, savo butą ir viešbučio kambarį. Visuomenė buvo linkusi užmerkti akis. Kodėl? Nes juk jis rašytojas, menininkas, jam tai galima. Vardan meno galima leisti ir seksualiai išnaudoti paaugles. Tai, koks buvo visuomenės požiūris, neblogai iliustruoja ir autorės aprašomi kai kurie žinomų intelektualų, rašytojų vieši kreipimaisi ir laiškai, kuriais jie ragino nebausti dėl seksualinių santykių su nepilnamečiais. Žinoma, galima tai nurašyti laikmečio dvasiai, tačiau dabar tai skamba, švelniai tariant, keistokai. Iškalbinga ir knygoje aprašoma spaudos konferencija, kurioje tik žurnalistė iš Kanados susitikime su rašytoju išdrįsta paklausti, ar išties viskas tvarkoje, kai rašytojas pasakoja apie savo seksualinius santykius su paauglėmis?

Šokiruoja ir pačios autorės motinos pozicija – ji žinojo apie savo dukters santykius su rašytoju, tačiau nematė tame nieko bloga. Nebent iš pradžių kiek pyko dėl to, kad dukra tapo jos konkurente kovojant dėl vyrų dėmesio.

Na, ir pats rašytojos pasakojimo stilius. Autorė rašo labai tiksliai, kartais, regis, net be emocijų – tarsi stebėtų visa tai iš šono ir konstatuotų, kas vyko su ja tuo metu. Rašo apie savo prablaivėjimą, pasakoja ir tai, kaip sudėtinga jai buvo lipti iš tų santykių ir bandyti užgydyti žaizdas. Būdu išlieti susikaupusį pyktį ir atgauti teises į tą gyvenimo tarpsnį ir tapo ši knyga.

O G.Matzneffas pagaliau, regis, sulauks bausmės. Teisiniai procesai jau įsibėgėjo ir kažin ar šiais laikais jau jam pavyks įtikinti, kad menininkas yra aukščiau bet kokios moralės ir teisės.

Rūta Oginskaitė „Žebriūnas. Nutylėjimai ir paradoksai“

Leidykla „Tyto alba“

KAM: Besidomintiems A.Žebriūno kūryba, lietuvišku kinu

Viena įdomiausių pastaruoju metu skaitytų lietuvių biografinių knygų. Vienas garsiausių lietuvių režisierių Arūnas Žebriūnas čia prieš skaitytojus stoja visomis spalvomis, pačiais įvairiausiais asmenybės aspektais. Ir nors pati autorė sako, kad ši knyga visų pirma ne istorija besidomintiems kinu, tai knyga apie žmogų, visgi ypatingo dėmesio ji sulauks, žinoma, iš kino mėgėjų. Nacionalinės premijos laueatas, tokių filmų kaip „Paskutinė atostogų diena“, „Gražuolė“, „Velnio nuotaka“ ir kitų režisierius, kūrėjas, formavęs lietuviško kino veidą, klojęs pamatus poetinei kino raiškai – be jokių abejonių, jis tuo metu buvo ir iki šiol liko itin svarbus mūsų kino žmogus.

Žmogus, kurį šioje knygoje mes sekame nuo jo vaikystės iki pirmųjų kino bandymų, lietuviško kino grando šlovės, laiko, kai jis pamažu pajaučia nebesąs reikalingas ir ypač jautrių paskutinių dienoraščių įrašų, kuriuose tiesiog persmelkia vienatvės jausmas. Kad suvoktum režisieriaus darbo principus, bendravimą, būdą, kuris smarkiai atsispindi ir kine, žvilgsnis į kūrėjo gyvenimo istoriją, žinoma, labai svarbus. Taip mes matome A.Žebriūną, augantį atskirai nuo ištremto tėvo, jo architektūros studijas, kurios išties buvo raktas į kino pasaulį. Jo besiformuojantį charakterį – kai kam atrodantis uždaras, tačiau sykiu traukiantis merginų dėmesį, turintis įvairių – taip pat ir sportininko bei muzikanto talentų, bohemos vaikas. Matome jį kino bendruomenėje, susispaudusioje kukliuose butuose prie butelių ir nesibaigiančių pokalbių apie knygas ir filmus. Jo didžiuosius įkvėpimus, tarp kurių, žinoma, buvo ir Juozas Miltinis. Ir meilės, kaip gi be jų.

Ir taip, kinas. Autorė seka režisierių atrandantį savo kino kalbą, kuriantį didžiuosius kūrinius. Vaikai jo kine, naujų formų paieškos, jį išgarsinęs miuziklas, kino juostos, pelniusios tarptautinį pripažinimą ir milijonus žiūrovų. Įdomu skaityti, kaip tą patį režisierių vertino skirtingi žmonės – vieniems jis kėlė įtampą, nerimą, privarydavo iki ašarų, kiti laikė jį savo mokytoju, dar kiti atvirai sakė, kad dirbti kartu nelabai sekėsi. Matome, kokiais principais jis vadovavosi pasirinkdamas aktorius, tai, ką norėjo perteikti, ką pats kalbėjo apie savo filmus. Dar vienas lygmuo knygoje – matymas, kaip formuojasi Lietuvos kino studija, – nuo aptriušusių pastatėlių Žvėryne iki to, ką jau galime pavadinti profesionalaus kino gamyba.

R.Oginskaitė sako, kad knygą kūrė apie dešimtmetį, naudojosi gausybe informacijos, taip pat ir asmeniniu šeimos archyvu. Tačiau reikšmingiausi, manau, yra patys pokalbiai su režisieriumi, perteikiantys jo asmenybę geriau nei bet kas kitas. Autorės garbei reikia pasakyti, kad ji pasistengė perteikti sąžiningą, nenuglaistytą A.Žebriūno paveikslą. Tokį, kokį ir galima įsivaizduoti  tuose įsimintinuose kino filmuose.

O ant knygos viršelio visgi ne pats režisierius, o kadras iš filmo „Paskutinė atostogų diena“. Dar viena mergaitė taškuota suknele. Kodėl taškuota? Režisierius į tai taip ir neatsako. „Iš to nepadarysi istorijos“. Gal išties kai ką visgi reikia palikti interpretacijai ir vaizduotei. Tačiau visgi daug kas po šios knygos tose kino juostose atgims visai kitom spalvom.

Jared Diamond „Sumaištis. Kaip šalys išgyvena krizes“

Iš anglų kalbos vertė Vytautas Grenda

Leidykla „Kitos knygos“

KAM: Besidomintiems istorija, tuo, kaip krizės pakeitė valstybių vystymąsi

Knyga pasirodė pačiu laiku. Pasauliui įžengus į koronaviruso krizę, žmonija ieško atsakymų – kaip mums elgtis, kokius sprendimus priimti, kokius pavojus tai kelia mūsų socialiniam elgesiui, psichologijai, ekonomikai, prekybai. J.Diamondas teigia, kad pažiūrėjus iš istorinės perspektyvos, tai, kas vyksta dabar, nėra nieko labai naujo – nors virusas yra naujas, epidemija nėra naujas reiškinys, istorijoje yra puikiai žinoma daugybė krizių, kurias sukėlė ligos.

Tačiau koronavirusas prikaustė mūsų dėmesį – taip, kelia siaubą, kokiu greičiu jis plinta ir kaip greitai ir aiškiai jis pražudo. Tačiau yra ir kitos priežastys. „Mat pirmą kartą per visą žmonijos istoriją visoms pasaulio tautoms aiškėja: patiriame pasaulinę krizę, kuriai reikia pasaulinio sprendimo“, – rašo autorius. Kokių sprendimų pasauliui reikia? Raktu gali tapti ir ši J.Diamondo, kurį vienu iš savo įkvėpėjų vadina ir Yuval Noah Harari, knyga, kurioje jis pateikia istorines pamokas, kaip pasaulyje buvo sprendžiamos krizės, kokių pamokų galima išmokti, kad nereikėtų vėl klaidžioti patamsiais.

Autorius taiko lyginamąjį metodą, analizuodamas krizes, įvykusias septyniose šalyse, ir tai, kokie modeliai buvo pasirinkti permainoms. Tad jis pasakoja apie Suomiją, Čilę, Japoniją, Indoneziją, Vokietiją, Australiją ir JAV, pasirinkęs šias valstybes todėl, kad jose praleido nemažai laiko ir puikiai išmano gyvenimą jose. Krizės, ištikusios šias valstybes, buvo dėl skirtingų priežasčių – vienas keistis privertė išorinė grėsmė, kitas skaldė viduje vykstančios staigios permainos, dar kitose sukrėtimai atslinko pamažu, privertę įvykdyti pokyčius. Autorius analizuoja, kokie skirtingi scenarijai buvo pasirinkti – vienose šalyse įsivyravo diktatūra, kitos nusprendė prisitaikyti, neutralizuoti pavojų, dar kitos – mokytis iš joms grėsmę keliančių valstybių. Vienoms tai reiškė suklestėjimą, kitoms – kruvinus susidorojimus su kitaminčiais. Skirtingų taktikų laikėsi ir valstybių lyderiai, skirtingai tie įvykiai įsišakniję ir tautos sąmonėje – tarkime, rašydamas apie Indoneziją autorius sako, kad net iki šiol žmonės linkę nekalbėti apie prieš kelis dešimtmečius šalį sukrėtusius įvykius. J.Diamondo įžvalgos leidžia ne tik analizuoti, kaip buvo sprendžiamos krizės, bet ir suvokti, kaip formavosi konkrečios šalies žmonių mentalitetas, kaip tai veikia šalies vystymąsi dabar.

Itin įdomu skaityti buvo apie Japonijos istoriją – kaip šalis, pajutusi grėsmę iš Vakarų, nusprendė perimti jos mokslo, švietimo sistemą, parodyti, kad ji gali tapti sąjungininke – toks elgesys ne tik leido suartėti su Vakarais ir gauti iš to ekonominės naudos bei neutralizuoti pavojų, bet ilgainiui ir pačiai tapti galinga jėga. Tiesa, šios šalies pavyzdys liudija ir tai, kad iš istorijos reikia mokytis – atėjusi naujoji karta, jau nebeprisiminusi, kodėl buvo pasirinktas būtent toks kelias, pervertino savo jėgas ir Antrajame pasauliniame kare patyrė katastrofišką šaliai pralaimėjimą.

Knygos autorius ne tik analizuoja, kaip šalys sprendė problemas, bet ir žvelgia į priekį, svarstydamas, kokie iššūkiai artimiausiu laiku laukia Japonijos, JAV bei viso pasaulio. Kokios pamokos yra svarbiausios? Kokie modeliai pasiteisino, koks lyderių vaidmuo ir, galiausiai, ar krizės yra būtinos pokyčiams? Nors kai kurie knygoje aptariami pavyzdžiai pasakoja ir apie tamsius tų šalių istorijos etapus, visgi autorius optimistiškas – krizes įmanoma išspręsti. Ir tam geriausia pasimokyti iš praeities klaidų ar sėkmės pavyzdžių.

Matthew Walker „Kodėl mes miegame“

Iš anglų kalbos vertė Jovita Liutkutė

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla

KAM: Besidomintiems miego fenomenu ir norintiems sužinoti, kaip jis mus veikia

Tarptautiniu bestseleriu tapusi knyga, atkreipusi dėmesį į vieną opiausių šių laikų problemų – miego trūkumą. Garsus neuromokslininkas, miego ekspertas Matthew Walkeris knygoje nuodugniai, įvairiais aspektais nagrinėja miegą – tai, kodėl jis mums toks svarbus, kas nutinka žmogaus organizmui negaunant pakankamai kokybiško miego, kas vyksta su mumis sapnuojant, kokie pagrindiniai miego sutrikimai.

„Sunku įsivaizduoti kokią kitą natūralią ar dėl medicininės intervencijos atsiradusią būklę, leidžiančią taip pat efektyviai grąžinti fizinę ir psichinę sveikatą visuose lygmenyse, kuriuos sugebame ištirti“, – rašo šios knygos autorius.

Knyga yra išsamus gidas į mūsų miegantį kūną – pirmojoje dalyje jis aprašo tai, kas yra miegas, kiek jo mums reikia, kaip keičiasi miego poreikiai įvairiais laikotarpiais, koks yra miego ritmas. Autorius rašo, kodėl vieni žmonės linkę eiti miegoti anksčiau, o kiti yra nakties žmonės – tai nulemia genetika, ir, mokslininko teigimu, į tai turėtų atsižvelgti ir darbdaviai, nes kiekvieno žmogaus aktyvumas, priklausomai nuo miego ritmo, yra kitoks.

Antra dalis gali atrodyti labiausiai gąsdinanti – autorius analizuoja, kas nutinka mūsų kūnui, negaunančiam pakankamai miego. To žala yra kur kas didesnė, nei iš pradžių gali atrodyti, o miego naudą sunku pervertinti. Trečioje dalyje neriame į bene paslaptingiausią sritį – kas su mumis nutinka sapnuojant. Ketvirtoje aprašomi miego sutrikimai, autorius analizuoja jų gydymo metodus ir tai, kaip reikėtų naujai pažvelgti į tai, kaip juos gydyti. Migdomieji vaistai toli gražu ne visuomet yra išeitis. Na, o knyga baigiama esminiais patarimais, kaip geriau išsimiegoti.

Turbūt visi žinome posakį – pamiegosiu, kai numirsiu, ir autorius ironizuoja, kad šis posakis nėra labai tinkamas, nes būtent taupydami miegą mes numirsime anksčiau. „Kodėl mes miegame“ – puikus gidas į tą trečdalį mūsų gyvenimo, apie kurį dažniausiai net nesusimąstome.

Skaitant knygą atrodo, kad autorius tiesiog apsėstas miego fenomeno. Ir to netgi neslepia, rašo: „Dievinu miegą kaip reiškinį ir jo daromą poveikį“. Kartu pridurdamas, kad visai nesupyks, jei žmonės skaitydami šią knygą užmigs. Tačiau tai būtų sudėtinga – knyga parašyta taip įtraukiančiai, su tokia aistra ir moksliniu išmanymu, kad belieka tik stebėtis, koks įdomus, paslaptingas ir svarbus reiškinys tai yra.

Marcelijus Martinaitis „Iki Sąjūdžio ir po jo“

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla

KAM: Pasiilgusiems M.Martinaičio įžvalgų, norintiems perskaityti jo mintis atkuriant mūsų valstybę

Marcelijus Martinaitis (1936-2013) buvo žinomas poetas, kultūros veikėjas, o šis publicistikos rinkinys leidžia pažvelgti į jį kiek kitu žvilgsniu – kaip į akylą visuomenės socialinių, politinių ir, žinoma, kultūrinių procesų stebėtoją.

Šiame rinkinyje sudėti jo straipsniai, esė, pokalbiai ir užrašai, kuriuos jis rašė 1987-2012 metais, tad knyga atskleidžia besikeičiantį tiek jo paties požiūrį į socialinius procesus, tiek pačios Lietuvos kismą. Didelė dalis jų publikuoti įvairioje to laiko periodikoje, tačiau kai kas ir nebuvo spausdinta.

Kaip šios knygos įžangoje rašo sudarytojas Valentinas Sventickas, „originalus požiūris, ypatingas savitas stilius, netikėtos digresijos, įsiterpiantys gyvenimo vaizdeliai, gebėjimas metaforizuoti reiškinį, išvysti jį ilgametės istorijos išklotinėje, lyriniai pasažai, šmaikštūs įsimintini posakiai... Dėl to ir ne tik dėl to jo straipsniai ir pokalbiuose išsakytos mintys nesensta, o kai kurių įvykių numanymas ir prognozės stebina“.

M.Martinaičio žvilgsnis į tai, kas vyksta Lietuvoje, keičiasi kintant ir pačios Lietuvos situacijai – pakylėjimas, naujos vilties jausmas atėjus Sąjūdžiui, ryžtas Sausio įvykių metu ir Lietuvai laisvėjant, vėliau ateinantis susimąstymas, kartais netgi nusivylimas, matant, kad kai kurie procesai vyksta ne visai taip, kaip tikėtasi laisvės aušroje – emigracija, ekonominis ir kultūrinis nuosmukis, tikslo praradimas, prastėjanti kriminalinė padėtis, politinių įvykių nešvarumas, moralios politikos ilgesys, visa tai neliko M.Martinaičio nepastebėta ir neaprašyta.

Bene ryškiausia visos šios publicistikos tema – autoriaus pastebimas kultūros vertės menkėjimas, tai, kad menininkai pamažu tampa visuomenėje nebepastebimi, jų nuomonė nebeatspindima žiniasklaidoje. Kur mūsų visuomenės elitas? – ne kartą klausia M.Martinaitis, ir tas pats klausimas lygiai taip pat aštriai galėtų būti užduodamas ir dabar.

Jis mato ir tai, kad reikšmingų temų vietoje stoja susmulkėjimas, nebejaučiama santarvė, sparčiai auga vartotojiškumas. Vietoje inteligentų jis televizijoje vis dažniau mato kriminalinio pasaulio atstovus, ir šiai temai skiriama ne viena publikacija – kaip rašo M.Martinaitis, anksčiau jis vakarais mėgdavo pavaikštinėti palei Vilnelę, Senamiestyje, o dabar vakarais dažniausiai nedrįsta išeiti iš namų.

Žinoma, yra čia ir M.Martinaičiui artimos temos – istorinės savasties paieškos, jis skausmingai pastebi, kad nyksta kaimo kultūra, papročiai, netgi požiūris į maistą. Tiesa, kai kurios šios mintys dabar skaitant gali atrodyti netgi naivios, visgi tam tikri procesai istorinių lūžių metu buvo sunkiai išvengiami. O ir pats M.Martinaitis neretai savikritiškai sako, kad puikiai supranta, jog viskas keičiasi ir jo norams nelemta būti įgyvendintiems.

Visgi tai, ką jis rašo šioje knygoje – noras, kad formuotųsi stipri pilietinė visuomenė, kad mes neužmirštume praeities, išsaugotume savo šaknis, ugdytume toleranciją, vertintume savo meną, žinoma, aktualios iki šiol. Lygiai kaip ilgesį sukelia ir poeto mintys apie tai, ko mes netekome, – ir, matyt, jau visiems laikams.

M.Martinaičio mintis apie tai, kad mums trūksta garsiai kalbančių inteligentų, darsyk parodo ir tai, kaip mums trūksta ir paties M.Martinaičio.

Bill Bryson „Kūnas“

Iš anglų kalbos vertė Rūta Montvilienė

Leidykla „Tyto alba“

KAM: Norintiems vienoje knygoje gauti esminę informaciją apie tai, kaip veikia mūsų kūnai

Tuo metu, kai nemažai mokslo populiarinimo knygų autorių savo kūriniuose nagrinėja mūsų civilizaciją, neria į Visatos paslaptis, atskleidžia fizikos dėsnius, bando atsakyti, kaip sudarytas pasaulis, Billas Brysonas siūlo mums leistis į kur kas artimesnę kelionę. Į save pačius. Savo kūną. Nes nukreipę žvilgsnius tolyn neretai net nesusimąstome, kaip gi funkcionuojame mes patys.

„Mes leidžiame dienas šiltame minkštame kūne ir kažkodėl manome, kad tai beveik savaime suprantama. Ar daug mūsų bent apytiksliai žinome, kur yra blužnis ir ką ji daro? Arba kuo skiriasi sausgyslės ir raiščiai? Arba kam reikia limfmazgių? Kaip manote, kiek kartų per dieną sumirksite? Penkis šimtus? Tūkstantį? Aišku, neturite supratimo“, – knygos įžangoje rašo autorius, amerikiečių žurnalistas, keliautojas, mokslo populiarinimo knygų autorius. Lietuvių skaitytojams šis autorius jau žinomas iš tokių knygų kaip „Namie“ ir „Trumpa istorija beveik apie viską“, tad jau skaičiusieji jo kūrinius turėtų daugmaž žinoti, ką gaus ir čia – populiariai paaiškintus sudėtingus dalykus, sąmojo, mokslinių duomenų ir gyvenimiškų pavyzdžių.

Autoriui svarbu, kad mokslinės žinios neužgožtų pasakojimo gyvumo, tad bet kokią rimtąją informaciją jis visuomet sulydo su įdomiomis istorijomis, pavyzdžiais, anekdotinėmis situacijomis ir detalėmis. Tačiau autoriaus garbei reikia pripažinti, kad čia jis neperspaudžia ir nepadaro kūrinio pernelyg jau supaprastintu, o bando išlaikyti neblogą balansą.

Net jeigu beveik viską su savo organizmu darome blogai, jis vis dėlto mus palaiko ir saugo. Kaip veikia genetika, kaip sukasi mūsų kūnų mašina, iki galo nėra žinoma, ir vis dėlto, nors tas mechanizmas ir nėra tobulas, jo veikimas yra stulbinantis. Šioje knygoje autorius ir bando paaiškinti bent jau pagrindinius principus, kokios to mechanizmo veikimo taisyklės,

Kiekvienas skyrius skirtas vis kitai temai: kaip mūsų kūną maitina maistas, kaip veikia imuninė sistema, kaip mūsų kūną formavo evoliucija, kokia kūno sandara. Kaip veikia kūną virusai, kas gi ta mūsų širdis ar oda?

Žinoma, B.Brysonas, rašantis knygas įvairiausiomis temomis, nėra didžiausias šios temos specialistas, tad jis tiesiog rėmėsi įvairiais kitais šaltiniais, o esminis yra jo pasakotojo talentas. Tad naujų novatoriškų idėjų čia nesitikėkite, tai greičiau jau informacijos lydinys norintiems geriau pažinti save ir nenorint tam skaityti gausybės rimtų mokslinių knygų. Šį uždavinį autorius išpildo visai neblogai.

Ignas Staškevičius „Gyvenimas jų žodžiais“

Leidykla „Sofoklis“

KAM: Norintiems gilių pokalbių, netradicinių žvilgsnių

Knyga, kurią galbūt dėčiau greta Gedimino Kajėno praėjusiais metais išleisto kūrinio „33 portretai: pokalbiai su menininkais” (beje, ji praėjusiais metais laimėjo „15min knygos“ apdovanojimą kaip geriausia lietuvių autorių negrožinė knyga). Tai interviu rinkinys, tačiau ne toks, kokius paprastai randame žiniasklaidoje – šie pokalbiai neskubrūs, neapriboti apimtimi, kas šiais skubėjimo laikais yra gana retas dalykas, svarbu ir tai, kad jie lygiai taip pat nėra įrėminti ir aktualijų, to, apie ką reikėtų pakalbėti dabartinių įvykių kontekste.

Tai pokalbiai apie bendresnius, nesenstančius dalykus, apie meno reikšmę, kūrybiškumą, apie filosofiją, religiją, politiką, pašaukimą, mokslą ir daugybę kitų. Norint sužinoti atsakymą, reikia klausti – banali tiesa, tačiau kartais atrodo, jog tai yra užmirštama, tad šiuose pokalbiuose netrūksta net ir, regis, iš išorės labai paprastų klausimų, kurie leidžia panirti į gana sudėtingus atsakymus.

Gerai, kad šie pokalbiai yra dialogai, o ne klausimo – atsakymo forma, taip leidžiantys įvykti diskusijoms. Pokalbiuose skleidžiasi ne tik klausinėjamasis, bet ir pats klausiantysis, kurio intelektinis bagažas akivaizdžiai yra didelis, leidžiantis įvykti rimtoms diskusijoms. Žinoma, kiekvienas šis pokalbis yra nulemtas ir paties dialogo herojaus, tad jei vieni interviu yra kiek uždaresni, klausinėjamasis ne taip jau ir lengvai leidžia patekti į savo visas kertes, kituose labai aiškiai atsispindi ne tik mintys, bet ir charakteris, temperamentas – tarkime, pokalbis su Antanu Sutkumi.

Beje, šis pokalbis vienas iš tų, kurie knygoje leidžia sukurti ir tam tikrą intertekstinį ryšį – štai skaitome interviu su A.Sutkumi, kuris ne vienoje vietoje pamini ir kitą fotomenininką Algimantą Aleksandravičių, o netrukus – jau ir pokalbis su juo. Galime matyti dvi ryškias to lauko asmenybes, taip neakivaizdžiai tarsi diskutuojančias tarpusavyje.

Yra čia įvairių sričių ryškių asmenybių – Juozas Budraitis, Gytis Lukšas, Irena Veisaitė, Algis Mickūnas, Alphonso Lingis ir daugelis kitų. Pokalbiuose paliečiamos temos neretai yra universalios, atsispindinčios ir kituose interviu, tad įdomu skaityti, kaip tas pačias idėjas visai kitose spalvose mato kitų specialybių, pašaukimų žmonės. Knyga tarsi intelektinė erdvė, leidžianti skleistis įdomioms įvairių sričių idėjoms.

Šie interviu daryti 2016-2020 metais, nemenka dalis jų jau buvo publikuoti internete, tiesa, sutrumpintais variantais. Beje, įdomus sutapimas – kaip ir G.Kajėno knygoje, taip ir čia daugelis kalbintųjų yra vyrai.

Adrienne Brodeur „Laukiniai žaidimai“

Iš anglų kalbos vertė Ieva Sidaravičiūtė

Leidykla BALTO

KAM: Ką domina psichologija, sudėtingi motinos ir dukters santykiai

Pati autorė sako, kad ši knyga buvo jos apsivalymas, kaltės išpirkimas, bandymas suprasti savo praeitį ir santykius su motina. Istorija, kuri leidžia permąstyti, kaip praeities įvykiai nulemia dabartį, bandymas išsilaisvinti, išsakant tiesą pajudėti į priekį. Apgavysčių grandinės nutraukimas, galų gale pripažįstant, kas iš tiesų vyko. Manipuliacijų, egoizmo, kitų nepaisymo istorija. Sudėtingi vaikų ir tėvų ryšiai ir jų pasekmės.

Galų gale ir bandymas suprasti, kodėl viskas vyko būtent taip. Dukros siekis suvokti, kas vertė jos mamą su ja taip elgtis, kokios jos pačios praeities žaizdos tai nulėmė.

Ši knyga – leidybos pasaulyje puikiai žinomos Adrienne Brodeur gyvenimo istorija. Jos toksiški santykiai su motina, kuri manipuliavo savo dukterimi, per anksti įvedusi ją į suaugusiųjų gyvenimą ir pavertusi ją savo paslapčių sergėtoja ir sąmokslininke. „Melas tėra paslėpta tiesa“, – taip pradedama ši knyga, ir melas tiesiog sunkiasi iš šios knygos puslapių. Vos būnant 14 metų jos motina prisipažįsta, kad įsimylėjo savo vyro draugą. Duktė vėliau turės ne tik nekalbėti apie šį motinos ryšį, bet ir padėti jį nuslėpti.

Tai ilgam pakeičia autorės gyvenimą, tik vėliau ji suvokia, kaip šios melagystės, nuolat slepiama paslaptis pakeitė jos pačios gyvenimą. Nesuvokdama, ką daro pačiai sau, autorė norėjo įtikti savo motinai ir daug metų jos dėmesio siekė griaudama pati save.

Išties skaitant romaną kartais net sunku patikėti, kad tai yra tiesa, kad motina gali taip manipuliuoti savo dukterimi, kad egoizmas gali būti toks visa apimantis, savanaudiškumas – nustelbiantis bet kokius motiniškus instinktus.

Tačiau knyga nėra vien tik kaltinamasis aktas. Joje yra ir bandymų pažiūrėti į tą pačią istoriją iš kito kampo. Kas yra tiesa, ir kaip mes matome ją kiekvienas iš savo kampo? Jaudinanti, emocionali, psichologiškai labai paveiki knyga.

Vladimiras Tarasovas „Būgnininko dienoraščiai“

Iš rusų kalbos vertė Dalia Saukaitytė

Leidykla „Sofoklis“

KAM: Besidomintiems vieno garsiausių pas mus kuriančio džiazo muzikanto istorija, kam įdomus muzikantų gyvenimas sovietmečiu

Vladimiras Tarasovas – viena iš Lietuvos džiazo legendų. Jų trio su Viačeslavu Ganelinu ir Vladimiru Čekasovu buvo įvertinta Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija, jų pasirodymai pilnas sales sutraukė ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Ši knyga – visų pirma paties V.Tarasovo istorija, tačiau, žinoma, daug vietos joje skiriama ir pačiam trio.

Šią knygą galima skaityti keliais tikslais. Žinoma, ji visų pirma bus patraukli tiems, kas domisi džiazu, perkusininko V.Tarasovo muzika, tuo, kaip ši muzikinė kryptis vystėsi Sovietų Sąjungoje. Čia skaitytojai ras nenušlifuotos, gyvos informacijos, V.Tarasovas rašo ne sausai, o kaip tik, bandydamas į visą muzikinį vyksmą įpinti gyvenimiškų epizodų, savų patirčių – knyga parašyta tarsi dienoraščių ir užrašų simbiozė. Pats autorius knygą ir apibūdina kaip parašytą tarsi istorijų rinkinį: „Rinkinys istorijų, kokių kiekvienas turime daug. Niekas nesumažinta, niekas nepadidinta. Mano žvilgsnis į laiką ir draugus. Toks didelis manojo laiko „gabalas“.

Tačiau knyga, manau, bus įdomi ne tik džiazo mėgėjams. Ji turėtų patraukti ir tuos, kam įdomus gyvenimas sovietmečiu, kokie tada buvo bandymai ištrūkti iš slegiančios sovietinės realybės. Džiazas, be abejo, tais laikais buvo valdžios nemėgstamas, taigi, pusiau pogrindinis žanras, o jį grojantiems žmonėms tai atrodė vienas būdų išlaisvėti, improvizuoti ne tik scenoje, bet ir gyvenime. Tad šioje knygoje ir randame istorijas apie to meto Vilnių, legendinę „Neringą“, pasibuvimus menininkų butuose, pirmuosius koncertus užsienyje (žinoma, su saugumo palyda), prieš akis iškyla nenuglaistytas to laikmečio vaizdas, bohemiškos aplinkos dienoraščiai, su visais linksmais ir ne visai kuriozais bei ryškiausiomis to laiko asmenybėmis.

Tiesa, nors nemenka knygos dalis skirta būtent sovietmečiui, autorius savo prisiminimuose keliauja iki pat šių dienų, pastebėdamas ne tik savo muzikinę veiklą, susidomėjimą menu, bet ir tai, kaip keičiasi aplinka (pavyzdžiui, įdomu buvo skaityti autoriaus pastebėjimus apie tai, kokią kone nebeatpažįstamą, „žolės“ dūmuose paskendusią Kaliforniją jis pamatė 2020 metų sausį).

Vienos iš įsimintiniausių knygos vietų yra knygos pradžioje aprašoma Archangelsko realybė – smurtas, sovietinė neviltis ir bandymai pradėti muzikinę karjerą. Vilnius po to jau atrodė tarsi civilizacijos gurkšnis. Nenuostabu, kad būtent Lietuva, tuo metu garsėjusi kaip viena laisviausių Sovietų Sąjungos vietų, ir tapo antraisiais jų namais – V.Tarasovas atvyko iš Archangelsko, V.Ganelinas iš Maskvos, o V.Čekasinas buvo sverdlovskietis. Bet net ir čia jie su savo polėkiu ir talentu iškrito iš aplinkos, ir jau tada jie patys suprato, kad jų užmojai kur kas platesni. Apie tai ir yra ši vieno įdomiausių Lietuvos to meto meno reiškinių istorija.

Krystian Lupa „Utopija. Laiškai autoriams“

Iš lenkų kalbos vertė Živilė Pipinytė

Leidykla „Apostrofa“

KAM: Besidomintiems teatru

Krystianas Lupa – garsus lenkų režisierius, scenografas, dramaturgas ir pedagogas, vadinamas vienu iškiliausių šių laikų Europos režisierių. Jis apdovanotas daugybe premijų, jo darbo metodai su aktoriais analizuojami siekiant perprasti dramaturgijos principus.

Ši knyga pirmiausia ir skirta aktoriams. Tai kūrybinio proceso scenoje apmąstymai, keliaujant per skirtingus etapus – nuo repeticijų, kuomet dingsta dalis kūrybinių svajonių, būsenų, kurios svarbios lipant į sceną, apmąstymo iki galutinio rezultato įgyvendinimo. Ir sunku pasakyti, kaip kiekvienas iš aktorių pritaikys šias idėjas, mintis praktikoje, nes tai daugiau pereina į filosofinį lygmenį, į apmąstymą, prie kokių objektų kūrybinio proceso metu priartėjama. Koks santykis tarp aktoriaus ir jo personažo – ar aktorius neša ant savo pečių personažą, ar teatro tikrovėje gyvenantis veikėjas turi savyje aktorių? Jis rašo apie „vidinį monologą“, priartėjimą prie tiesos, o sykiu prie laisvės ir amžinybės. Kaip gimsta tas magiškas efektas scenoje ir kaip vyksta dialogas su žiūrovu? Be abejo, knyga bus pravarti ir žiūrovui, norinčiam geriau pajausti teatrinę alchemiją.

Tačiau ne tik teatro gyvenime betarpiškai dalyvaujantiems žmonėms bus pravarti knyga. Ji taip pat turėtų būti svarbi visiems kuriantiems žmonėms, bandantiems atsakyti į klausimą, prie ko prisiliečia jie, siekdami išsakyti neišsakomus dalykus? Kaip įvyksta tai, kas, K.Lupos žodžiais tariant, yra „liečiamos tikrovės lėtas virtimas magiška, ritualine tikrove“.

Audronius Liuga „teatro evangelijoje pagal Lupą“ apie šiuos dienoraščio forma sudėtus režisieriaus užrašus rašė: „Tai knyga, siūlanti platesnį akiratį, joje kalbama apie asmenybės saviugdą ir išsakoma savita kuriančio žmogaus filosofija. Esminis jos aspektas – tai kūrybos akto prilyginimas „susitikimui su NEŽINOMU“.

Rišardas Fichmanas „Šachmatų gramatika“

Leidykla „Tyto alba“

KAM: Norintiems išmokti žaisti šachmatais ar norintiems prisiminti šį žaidimą

Viena tų knygų, kuri pastaruoju metu galėtų tapti gana populiari. Besidominčiųjų šachmatais visuomet buvo ir bus, bet, manau, būtent šiuo metu susidomėjimas šiuo žaidimu padidėjęs. Kaip ir neretai būna pastaruoju metu, tai paveikė serialas. Vienas labiausiai aptariamų serialų šiuo metu yra „Karalienės gambitas“ („The Queen's Gambit“), kuriame pasakojama apie našlaičių namuose užaugusią itin talentingą mergaitę, kuri tampa pasaulio šachmatų čempione. Atrodytų, sudėtinga sukurti itin įtraukiantį serialą apie šachmatus, tačiau serialo kūrėjams tai neabejotinai pavyko. Ir po šio serialo pasirodymo socialiniuose tinkluose žmonės aptarinėja tai, kaip patys žaidžia ar žaidė šachmatais, kai kas nagrinėja ir seriale rodytas partijas, na, o kai kas galvoja, kad galbūt visai įdomu būtų ir patiems išmokti šio žaidimo. Vienas pavyzdžių, kaip populiarioji kultūra sugeba paveikti įvairias gyvenimo sritis.

Tad ši knyga galėtų būti priemone tiek tiems, kurie nori atgaivinti savo įgūdžius, tiek tiems, kas nori sužinoti apie šį žaidimą. Šios knygos, kuri pirmą kartą išleista 2014 metais, perleidimas pasirodo pačiu laiku.

Šios knygos autorius Rišardas Fichmanas – gamtos mokslų daktaras, Vilniaus šachmatų federacijos viceprezidentas, patyręs šachmatų treneris.

Ši knyga visų pirma skirta tiems, kas dar tik tobulina savo įgūdžius šachmatuose – autorius supažindina su pagrindiniais terminais, taisyklėmis, ir taip pamažu pereinama prie metodų ir patarimų – iš pradžių paprasčiausių, o vėliau ir sudėtingesnių, strateginių. Autorius, aiškindamas juos, pasitelkia ir žymias partijas, tad sužinosite ir kiek šachmatų istorijos. Knygoje, greta praktinių patarimų, taip pat perteikiami šachmatų mąstymo principai, tai, kas daro šį žaidimą tokiu įdomiu.

Karantinas puiki proga skirti laiko išmokti kažkam naujam ar prisiminti tai, kas pamiršta, tad kodėl tai negalėtų būti šachmatai?

John Leland „Laimė – tai jūsų pasirinkimas“

Iš anglų kalbos vertė Virginija Traškevičiūtė

Leidykla „Gelmės“

KAM: Ieškantiems kitokio žvilgsnio į tai, kaip mes kuriame savo laimę, besidomintiems J.Meku

Paprastai privengiu knygų, kuriose skaitytojui bandoma paaiškinti, kas yra kelias į laimę, gyvenimo prasmę, kas yra pašaukimas ir kaip reikėtų keisti gyvenimą. Tokių savipagalbos knygų pilnos lentynos, ir didžioji dalis jų parašytos pagal panašų scenarijų.

Ši knyga sudomino dėl dviejų aplinkybių. Pirma, jos koncepcija. Šios knygos autorius metus susitikinėjo su senyvais žmonėmis – 85 metų ribą peržengusiais niujorkiečiais. Šeši jo pasirinkti žmonės gyveno labai skirtingą gyvenimą – vieni jų buvo slaugos namuose, kiti ir toliau dirbo ir buvo aktyvūs. Vieni jų sunkiai sirgo, kiti nesiskundė sveikata, turtinė jų padėtis irgi buvo skirtinga, kaip ir išsilavinimas bei socialinė padėtis. Juos vienijo tai, kad visi jie priklauso vienai iš sparčiausiai augančių grupių Amerikoje, kuri netgi turi savo pavadinimą – „seniausieji senukai“. Autorius iškėlė sau užduotį išsiaiškinti – ką apie gyvenimą, jo prasmę gali papasakoti tie, kurių kelias sparčiai eina į pabaigą? Kaip jiems atrodo jų praeitis ir svarbiausieji dalykai? Ar išties senatvėje laukia tik ligos, vienatvė ir depresija? Ką žino jie, ko nežinome mes?

Paprastai daugelis tokio pobūdžio knygų pasakoja apie jaunus ir sėkmingus, moko, kaip pasiekti tikslų, kaip keisti mąstymą, kad padarytume karjerą ir t.t., ir pnš. Bandymas pažiūrėti į pasaulį būtent per senyvų žmonių, kurie visuomenėje tarsi nebeegzistuoja, prizmę pasirodė gana įdomus.

Kitas svarbus motyvas skaityti knygą buvo tai, kad vienas iš autoriaus pasirinktų žmonių buvo lietuvis, mums puikiai žinomas, deja, jau Anapilin iškeliavęs menininkas Jonas Mekas. Kiekvienas, kam teko bendrauti su šiuo žmogumi, paliudys, kad iki pačios pabaigos J.Mekas buvo kupinas gyvenimo pajautimo džiaugsmo, o jo įžvalgos – verčiančios kitaip pažiūrėti į pasaulį.

Taigi, knygoje ir matome autoriaus bendravimo su šiais žmonėmis dinamiką. Jų pasakojimus apie tai, kaip jie patys mato savo praeitį, kas buvo svarbiausia joje, ką keistų ar ne. Ir turbūt įdomiausia dalis – kaip jie mato, jaučia save šiame amžiuje, sulaukus vėlyvosios senatvės. Šie pasakojimai gali paneigti daugybę išankstinių nusistatymų – ne, tai nėra vien tik ligos ir vienatvė. Kaip teigia pats autorius, jie ir tokiame amžiuje bandė mokytis, atrasti savo laimę, o senatvė neužklupo jų vieną dieną, nepasiruošus.

Autorius po visų tų praleistų metų su senoliais padarė išvadą, kad gauta dovana buvo paprasta – priminimas, kad laikas yra ir ribotas, ir tikrai nuostabus, o kiekviena diena ir įsimintina, ir kasdieniška. Banali tiesa, tačiau neretai tiesos būna banalios. „Gerieji gyvenimo dalykai – meilė, tikslas, pasitenkinimas, bičiulystė, grožis – egzistuoja nuo pat pradžių. Mums nereikia jų užsidirbti“, – rašo autorius. Vėlgi, skamba paprastai, tačiau šios knygos kontekste tai atrodo ir pamatuota, ir išgyventa. Ir tai, ko gero, mes visi kuo puikiausiai žinome. Tik kartais reikia, kad kažkas tai primintų.

Dainius Junevičius, Nijolė Strakauskaitė „Kuršių nerija ANNO 1900“

Liudviko Rėzos kultūros centras

KAM: Besidomintiems Kuršių nerija, norintiems pakeliauti laiku po ją 3D fotografijose

Knyga, papildanti pastaruoju metu jau išleistus vertingus leidinius apie Kuršių neriją. Prie tokių neabejotinai priskirčiau leidinį „Neringa. Architektūros gidas“ bei Dainiaus Junevičiaus ir Nijolės Strakauskaitės kūrinį „Juodkrantės kurorto „aukso amžius“. Ši knyga leidžia į kurortą tiesiogine prasme pažvelgti kitu kampu. Mat skaitytojus, matyt, labiausiai patrauksiantis aspektas yra tai, kad Kuršių nerijos istoriją čia galite stebėti apžiūrinėdami knygoje esančias 23 stereoskopines (3D) Juodkrantės, Nidos ir kitų Kuršių nerijos vietovių nuotraukas.

Šias nuotraukas 1900 metais fotografavo Tilžės fotografas Robertas Minzloffas, visos fotografijos spausdinamos originaliu pavidalu, perdarytos į anaglifinius vaizdus, o taip pat prie knygos pridedami ir specialūs akiniai šioms nuotraukoms stebėti.

R.Minzloffas gali būti laikomas vienu svarbiausių Kuršių nerijos fotografavimo pradininkų, o šiomis nuotraukomis jis norėjo perteikti užfiksuotą to krašto grožį. „Fotografui rūpėjo nuotraukose parodyti ir prabangias vilas, ir nuo apžvalgos vietų atsiveriančius puikius reginius, ir kasdienį žvejų gyvenimą, kopas, naikinančios vėjo galios padarinius ir pastangas ją sutramdyti – visa, kas domino Vokietijos publiką, kas traukė poilsiautojus į Juodkrantę ir kas, lankytojų ir Juodkrantės kurorto komiteto manymu, buvo svarbu jiems atskleisti“, – rašoma šioje knygoje.

Daugelyje šių nuotraukų yra to laiko Juodkrantės vaizdai – kas nestebina, nes būtent šis kurortas tuo metu buvo Kuršių nerijos centras. Kaip rašo žinomas istorikas Herbertas Muhlpfordtas apie 1899-ųjų Kuršių neriją, „Nida tuomet dar nebuvo atrasta“, o Juodkrantė „garsėjo kaip svarbiausias ar net labiau kaip vienintelis Kuršių nerijos kurortas“. Tačiau knygoje taip pat yra ir Preilos, Pervalkos, Pilkopių nuotraukos. Spėjama, kad atvirukų buvo išleista trisdešimt, tačiau šios knygos sudarytojams pavyko rasti tik 23.

Knygoje yra įvadiniai straipsniai apie Kuršių neriją amžių sandūroje, to laiko fotografiją, informacija apie patį R.Minzloffą, tačiau neabejotinai būtent vizualinė medžiaga čia yra svarbiausia. Greta tų 23 nuotraukų čia galima rasti ir kitų fotografijų, atvirukų. Ir ši knyga plėsdama vaizduotę puikiai papildo dvi anksčiau paminėtas knygas informacija apie kraštą, kurį mes taip mėgstame, tačiau, panašu, istoriškai, architektūriškai tik dabar išties pradedame atrasti.

Vladislavas Sirokomlė „Nemunas nuo versmių iki žiočių“

Iš lenkų kalbos vertė Stanislovas Žvirgždas ir Regina Koženiauskienė

Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras

KAM: Besidomintiems Lietuvos istorija, geografija

Knyga dėmesiui tų, kurie domisi Lietuvos istorija, tuo, kaip ji atrodė XIX amžiuje, kokie buvo to laiko papročiai, kaip atrodė Lietuvos miestai ir kaimai, žmonių buitis.

Vladislavas Sirokomlė – lenkiškai rašęs poetas ir publicistas, žymi XIX amžiaus vidurio asmenybė Rusijai priklausiusių LDK žemėse, didžiąją dalį savo gyvenimo praleidęs Nemuno aukštupio bajorų viensėdijų, miestelių aplinkoje bei Vilniuje. Būtent Vilniuje jis išleido ir kelionių kūrinius – 1857 ir 1860 metais išėjo „Iškylų iš Vilniaus po Lietuvą“ tomai, o 1861 metais išleista ir „Nemunas nuo versmių iki žiočių“.

Pastaroji knyga lietuvių kalba jau buvo išleista – pirmą kartą dar 1922 metais, vėliau 1933 metais, o paskutinis leidimas prieš šį pasirodė 1991 metais. Šis leidimas papildytas, pataisytas, pridėti nauji paaiškinimai bei išsami paties knygos autoriaus biografija.

„Viena galingiausių, herakliškų mūsų Lietuvos arterijų yra Nemunas“, – knygos įžangoje rašo V.Sirokomlė. Būtent tam, kaip atrodo Nemuno pakrantės, laivyba šioje upėje, ir skirtas šis kūrinys.

Pirmoji dalis – kiek sausesnio stiliaus, geografinis įvadas į tai, kaip atrodo Nemuno pakrančių vietovės, pateikiama informacija apie išskirtinius objektus, istoriją, kas gyvena ir kuo verčiasi šiuose miestuose ar miesteliuose.

Nors ši dalis įdomi nagrinėjant tai, kaip atrodė XIX amžiaus vidurio Lietuva, visgi kur kas įdomesnė antroji dalis – V.Sirokomlės suredaguoti ir perdirbti 1829 metais iš Jurbarko į Karaliaučių grūdus gabenusio parduoti bajoro prisiminimai. Iš pradžių buvo manoma, kad šių prisiminimų autorystė nežinoma, tačiau vėliau paaiškėjo, kad tai Naugarduko apylinkių bajoras, dvarininkas Arnoldas Zenovičius. Kelionė nuo pradinio taško Kauno iki Karaliaučiaus truko ilgiau kaip mėnesį, ir būtent čia atsikleidžia to laiko Lietuvos vaizdas – autorius aprašo vietos žmonių papročius, šventes, maistą, o greta to apsvarsto istoriją, socialines problemas, aprašo gamtą ir tai, kaip atrodo laivyba. Nors autorius kartais ir pabrėžia, kad nenori varginti skaitytojo smulkmenomis, būtent tos smulkmenos, detalės geriausiai ir atskleidžia ne tik to laiko gyventojų, bet ir paties autoriaus mentalitetą. Žavinga kelionė laiku, dar paįvairinta ir to laiko vaizdine medžiaga.

Pier Vincenzo Piazza „Homo biologicus“

Iš prancūzų kalbos vertė Greta Štikelytė

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla

KAM: Besidomintiems mokslu, tuo, kaip biologija paaiškina mūsų prigimtį

Pasakyti, kad mokslo populiarinimo knygos pastaruosius kelis metus ant bangos, reikštų nepasakyti nieko naujo. Įvairių sričių mokslininkai bando paaiškinti žmogaus prigimtį, evoliuciją, kaip gi veikia mūsų kūnai ir smegenys, ką atskleidžia nauji tyrimai. Tarp šių knygų nesunku ir pasiklysti, juo labiau, kad kiekvienos jų autorius stengiasi pateikti viską taip, tarsi tai būtų kažkas visiškai naujo, bet reikia rasti vis naujų kampų, kad būtų patrauktas skaitytojo dėmesys.

Šios knygos autorius, italų kilmės prancūzų medikas, psichiatras, neria į biologijos sritį, tačiau kartu siekia užčiuopti ir tai, kas, matyt, priklausytų filosofijos sričiai – tuo metu, kai jaučiamės žinantys itin daug apie kūną ir smegenis, visgi grįžtame prie klausimų, kas išties yra mūsų prigimtis, laisvė, kas yra materialu, o kas nematerialu? Kokios mokslo ribos paaiškinant mūsų buvimo Žemėje paslaptis?

Autorius rašo, kad norėdami suprasti, kas iš tiesų mes esame dabar, turėtume sugrįžti atgal, link to, kas buvome priešistoriniais laikais, mat biologija išliko nepakitusi. Ir knyga, nors ir pristatanti naujausius biologijos pasiekimus, anot autoriaus, nesiekia didinti atotrūkio tarp mokslo, biologijos ir nematerialaus pasaulio. „Ši knyga, priešingai, parodo, kad naujausi biologiniai atradimai leidžia priartinti biologiją prie nematerialios dvasios ir sielą įkūnyti, o ne jos atsisakyti. Paprasčiausiai padaryti ją tikrą, – rašo mokslininkas. – Ši knyga siekia parodyti, kad sielos materializavimas galėtų būti vienas iš revoliucingiausių ir naudingiausių mūsų rūšies pasiekimų“.

Iškart galima pasufleruoti, kad autorius knygos pabaigoje prieina išvados, kad šioje knygoje jis neneigia dvasios egzistavimo, tik įrodo jos neaktualumą, kadangi jos niekas nematė ir ji tapo nebereikalinga, tikimybė ją atrasti smarkiai sumenko: „Kaip ir visa, kas nebereikalinga, padėkime ją į lentyną arba įkiškime į stalčių“.

Visgi, manau, ne filosofiniai, dvasiniai autoriaus apmąstymai čia yra įdomiausi. Bent jau man kur kas įdomiau buvo skaityti autoriaus išvadas apie tai, kaip veikia mūsų smegenys, svarstymus apie genus ir tai, kodėl mes esame skirtingi, kas tokiais mus paverčia. Autorius itin detaliai nagrinėja nutukimo problemą ir priklausomybes, narkomaniją, tai nestebina, nes tai viena iš jo tyrimų sričių. Čia išties galima rasti įdomių, novatoriškų idėjų, požiūrio, kaip kitaip reikėtų spręsti šias problemas.

Tiesa, bent jau man atrodė, kad autorius čia užgriebė per daug, kai kurios temos kartojasi, kartais net nebeaišku, apie ką jis išties norėjo parašyti knygą. Lygiai kaip ir prasiveržiantis kiek didaktiškas tonas ne visuomet tinka prie mokslinio stiliaus.

Yuval Noah Harari, David Vandermeulen, Daniel Casanave „Sapiens. Žmonijos gimimas. Istorinis komiksas, I tomas“

Iš anglų kalbos vertė Tadas Juras

Leidykla „Kitos knygos“

KAM: Norintiems vizualaus, kitokio „Sapiens“ perskaitymo

Yuval Noah Harari „Sapiens“ – tarptautinis bestseleris, didžiulio dėmesio sulaukęs ir Lietuvoje. O taip pat ir gausybės pasekėjų, irgi bandančių populiariai, su humoru paaiškinti žmonijos istoriją.

Dabar ši knyga sulaukė naujos inkarnacijos, naujo būdo perteikti informaciją – tai grafinis pasakojimas. Net jeigu „Sapiens“ tikrai nebuvo labai sudėtingas skaitinys, istorikas pasistengė suprantamai papasakoti sudėtingas evoliucines teorijas, šis kūrinys dar labiau praplečia auditoriją – dabar jau „Sapiens“ idėjos gali būti skaitomos ir paauglių, o gal net ir jaunesnių už juos skaitytojų. Žinoma, suaugusiems, ypač mėgstantiems komiksus, tai irgi rekomenduojamas skaitinys.

Šios knygos autoriai ir čia nestokoja humoro, supina šių laikų simbolius su praeities istorijomis, mokslą, religiją, istoriją, psichologiją. Netikėti, originalūs pavyzdžiai, iliustruojantys knygos teorijas, klasikinių komiksų elementai ir šmaikštumas – vos per kelias valandas galima panirti į „Sapiens“ pasaulį štai tokiu pramoginiu keliu.

Apie patį „Sapiens“ turinį čia ir nevertėtų plėstis, nes apie tai jau daugybę kartų yra kalbėta ir rašyta – šioje dalyje autoriai pasakoja apie žmonijos evoliuciją, apie tai, kodėl būtent mes, žmonės, tapome Žemės valdovais.

Eglė Aukštakalnytė Hansen „Laukinė motina Gamta“

Leidykla „Tyto alba“

KAM: Besidomintiems gamtos pasauliu

Tai trečioji šios autorės, patyrusios keliautojos knyga – anksčiau buvo pasirodę jos kūriniai „Mama Afrika“ bei „Mamahuhu. Šešeri metai Kinijoje“.

Šioje knygoje ji su meile, aistringai aprašo gamtos pasaulį, apie kurį, anot pačios autorės, žmonės dažnai net nesusimąsto – kas mus supa. Įsivaizduodami, kad esame pasaulio centre, iš tiesų net mokslo pagalba toli gražu ne viską esame apie gyvūnus ištyrę. Gyvūnų rūšių Žemės gyvybės sistemoje yra 7,77 milijono, iš šio skaičiaus 12 proc. yra ištirta. Kiekvienam iš mūsų tenka, pavyzdžiui, daugiau nei 200 milijonų iki šiol egzistuojančių vabzdžių.

„Laukinėje gamtoje niekada nenuobodu, joje gausu įvairiausios gyvybės, jos sąsajų, santykių, dramų, spalvų, paslapčių, ir jos turtais gali stebėtis ir džiaugtis visi, tik kiekvienas savaip“, – rašo Eglė Aukštakalnytė Hansen. Ir ši knyga – bandymas priartėti prie gamtos, autorės siekis parodyti, kuo gi gamtos pasaulis taip ją žavi, kad gali jį vadinti įstabaus grožio šaltiniu ir savo namais.

Didelė dalis šių pasakojimų – iš Afrikos, kur ji stebi gorilas, raganosius, driežus ir krokodilus, kitus gyvūnus. Be savo pačios įspūdžių, nuotykių būnant gamtoje ji pateikia ir statistikos bei įdomesnių žinių, – tarkime, kodėl raganosis turi ragą. Autorę domina ne tik gyvūnijos pasaulis, bet ir vietos žmonių gyvenimas, papročiai, civilizacijos dar nedaug paliestos gentys.

Orangutanai Indonezijoje, Indijos gamta, lokiai Aliaskoje – autorės kelionės nusidriekia ir į kitus žemynus, o skaitytojams visa ši informacija pateikiama ir kartu su labai kokybiškomis gamtos nuotraukomis.

Tačiau ne tik pasakojimus apie gamtą čia nori pateikti autorė – ji nuolat pabrėžia susirūpinimą gamtai kylančiais pavojais, klimato kaita, ir vienas iš šios knygos tikslų, matyt, ir yra – perskaitę apie tokį stulbinantį, žavintį laukinės gamtos pasaulį, turime ir patys savęs paklausti, ką galime padaryti, kad jis neišnyktų.

Ingvaras Butautas „Anapus futbolo aikštės“

Leidėjas: autorius

KAM: Besidomintiems futbolu, ultrų gyvenimu

Knyga, kurios turbūt laukė visi, kam teko būti Vilniaus „Žalgirio“ stadione, kas domisi futbolu, o ypač aršiausių futbolo gerbėjų – ultrų – judėjimu. Ingvaras Butautas-Storas – „Pietų IV“ tribūnos legenda, jis jau daugiau kaip tris dešimtmečius palaiko komandą tiek namų stadione, tiek išvykose, lydėdamas Vilniaus „Žalgirį“ ir Lietuvos rinktinę. Drįsčiau sakyti, kad knyga unikali, nes jei knygos autorius nebūtų jos parašęs, kažin ar kas išvis būtų tai kada nors užfiksavęs.

Autorius iškart įspėja, kad apie patį futbolą čia nerasite nieko, tai visgi aplinkfutbolinė istorija, o ir šiaip tai ne visos „Pietų IV“, o tik jo paties asmeninai įspūdžiai ir tai, kaip jis pats matė šios tribūnos ultrų istoriją. Tačiau vaizdas čia visgi skleidžiasi spalvingas ir sodrus – autorius aprašo viską nuoširdžiai, be jokių pagražinimų. Taigi matome čia jaunuolį, kuris, dar eidamas su tėvu į stadioną, ne visai suprato futbolo grožį, tačiau vėliau atrado tribūnoje save. Tai tapo jo gyvenimo būdu ir filosofija.

Futbolo rungtynės ultroms niekuomet neprasideda ir nesibaigia su švilpuku – kartais tai prasideda net kelias dienas prieš rungtynes, kai į miestą atvyksta priešiškos (su retom išimtim, kai varžovų futbolo sirgaliai yra draugiški „Žalgirio“ ultroms) komandos ultros – dažniausiai mūšiai su jais neišvengiami. Dar griežčiau viskas atrodo išvykose – Storas aprašo tai, su kuo susiduriama išvykus į svetimą miestą (ypatingai pavojinga „Pietų IV“ visuomet buvo Maskva). Muštynės, kelionės traukiniais, nakvynė kažkur laukuose, susidūrimai su vietiniais mafijozais, kelionės be pinigų, milicijos poskyriai – tiems, kas su tuo nesusidūrė, toks gyvenimo būdas gali atrodyti net sunkiai suvokiamas, kai jaunuoliai, neretai net nesulaukę pilnametystės, leidžiasi tūkstančius kilometrų, kad pamatytų rungtynes, susikautų su kitos komandos sirgaliais. Tačiau tai yra suvokiama kaip pasiaukojimas, kaip ultrų gyvenimo dalis, o taip pat ir adrenalino, nuotykių, kelionių įspūdžių siekis.

Matome čia spalvingus personažus, besikeičiančias valstybes ir santvarkas – sovietinėje santvarkoje Vilniaus „Žalgiris“ išgyveno pakilimą, o ultroms tai buvo tolimų kelionių traukiniais laikotarpis, kai formavosi „Pietų IV“ tradicijos, pažiūros, subkultūra. Sovietų Sąjungos griūtis atnešė laisvę, bet kartu tai reiškė ir kuriam laikui apmirusį futbolo gyvenimą, kurį keitė atgimimas, „Žalgirio“ finansinės problemos, kurias būtent ištikimiausieji sirgaliai ir padėjo išspręsti. Storas pripažįsta, kad tai, kas dabar vyksta stadione, tai, kaip mato futbolą Z karta, smarkiai skiriasi nuo devintojo dešimtmečio judėjimo, tačiau visgi „Pietų IV“ vis dar yra, ir, kaip skelbia jų skanduotės iš tribūnos, „visur ir visada“.

Kartu tai ne tik „Pietų IV“, bet ir Vilniaus „Žalgirio“, viso Lietuvos futbolo istorijos dalis. Bent jau aš pats knygoje pasigedau nebent nuotraukų, tačiau ir paties teksto užtenka, kad panirtum į to ultriškojo gyvenimo sūkurį.

Lee Kuan Yew „Iš trečiojo pasaulio į pirmąjį. Singapūro istorija: 1965-2000“

Iš anglų kalbos vertė Aušra Stanaitytė-Karsokienė

Leidykla „Briedis“

KAM: Besidomintiems Singapūru, Azija, šalių sėkmės istorijomis

Kūrinys, kuris gali būti papildomas skaitinys prie šioje apžvalgoje esančio kito kūrinio – J.Diamondo „Sumaišties“. Tačiau jeigu J.Diamondas analizuoja valstybes, kurios ieškojo sprendimo būdų, pakliuvus į krizes, čia yra platesnis vaizdas to, kaip šalis, turėjusi rinktis, kuriuo keliu sukti, iš skurdžios, su tapatybės problemomis susiduriančios valstybės tapo ekonomiškai klestinčia šalimi. Šiuo metu Singapūras yra Pietryčių Azijos ekonomikos lyderis, svarbus technologijų ir mokslo centras. O pokaryje tai buvo postkolonijinis skurdus kraštas, besiribojantis su galingesnėmis valstybėmis, ir atrodė, kad vienintelė šios šalies ateitis yra tapti kurios nors iš kaimynių satelitu.

Tačiau visgi dabar Singapūras įvardinamas kaip sėkmės istorija. „Gamtos turtus čia turėjo atstoti intelektas, drausmė ir išradingumas“, – šios knygos įžangoje rašo Henry A.Kissingeris. Ir, žinoma, reikšmingą vaidmenį čia suvaidino stiprios asmenybės – visų pirma Singapūro tėvu neretai vadinamas Lee Kuan Yew, kurio prisiminimai ir yra ši knyga. Būtent jis, jo valstybės matymas ir filosofija, strategija bei tai, kaip jis matė visą Aziją, savo šalies veikimą regione ir tarptautinėje arenoje, neretai vertinami kaip lemiami Singapūro raidai. Jis tapo ne tik įtakingiausiu Singapūro politiku, bet ir vienu svarbiausių žmonių Pietryčių Azijoje bei Vakarų politikų patarėju sprendžiant regiono klausimus.

Lee Kuan Yew laikėsi labai praktiško požiūrio – kas tinka Singapūro gerovei, turi būti pritaikyta. Kai kurie principai gali atrodyti ir labai abejotini (tarkime, jo požiūris į žiniasklaidą ir jos kontrolę), tačiau taktika buvo viena – reikia stiprinti pasitikėjimą Singapūru. Metodai tam buvo parenkami patys įvairiausi.

Knyga suskirstyta temomis, tad galima čia perskaityti tai, kaip Singapūras tvarkėsi su ekonomika, mokesčiais, kalbomis, santykiais su kaimynais. Kaip žingsnis po žingsnio situacija keitėsi. Galima ginčytis, galima prieštarauti Singapūro valdžios veiksmams, tačiau sunku nesutikti – tai yra vienas pavyzdžių, kaip maža valstybė pasiekė sau išsikeltą ir, atrodytų, neįgyvendinamą tikslą.

David A.Sinclair „Gyvenimo trukmė“

Iš anglų kalbos vertė Matas Geležauskas

Leidykla „Kitos knygos“

KAM: Besidomintiems naujomis mokslo žiniomis, genetika, sveikata

Naujausia iš perskaitytų negrožinių knygų, ir joje autorius, genetikos profesorius Harvardo medicinos fakulteto Blavatniko institute, vienas įtakingiausių senėjimo procesus tiriančių mokslininkų pasaulyje, nagrinėja per amžius žmoniją vieną labiausiai dominančių temų – kodėl mes senstame ir ar įmanoma tai pristabdyti.

Knygoje pateikiamos išvados, duomenys atrodo revoliucingi ir galintys keisti mūsų požiūrį į tai, kad senėjimas – neišvengiamybė. „Esu įsitikinęs, kad senėjimas – liga, kurią galime išgydyti; ir padaryti tai dar mūsų kartai esant gyvai. Ir net tikiu, jog tai padarius iš esmės pasikeis mūsų požiūris į žmogaus sveikatą“, – rašo mokslininkas. Skirtingai nuo daugybės mokslo populiarinimo knygų autorių, kurie stengiasi knygas paversti kuo suprantamesnėmis populiariajai auditorijai ir neretai perspaudžia įterpdami kuo daugiau anekdotinių situacijų ir kuo paprastesnių palyginimų, Davidas A.Sinclairas neina tokiu keliu – taip, jis pateikia nemažai savo asmeninio gyvenimo patirčių, savo paties patyrimų, kas veikia jo atveju, tačiau pats tekstas išlieka mokslinis, su gausybe naujausių mokslinių duomenų, grafikų, tad apkaltinti pataikavimu plačiajai publikai sunku būtų, nors mokslo žinios ir pateikiamos gana suprantamai net ir ne specialistams.

Knygoje jis paaiškina, kaip išties vyksta mūsų senėjimas, kas jį nulemia, kokia čia yra genų reikšmė. Pateikdamas naujus mokslinius tyrimus, – kai kurie jų dar nėra viešai aptariami, jis nagrinėja esmines priežastis ir stengiasi paneigti iki šiol vyraujančias nuostatas, klaidingus įsitikinimus.

Vėliau jis pateikia ir esminius receptus, kaip mes galime keisti senėjimo procesus, kaip mūsų gyvenimas gali ilgėti. Greta naujų mokslinių duomenų, besikeičiančio supratimo apie mūsų kūnus, medicininių priemonių, jis taip pat pateikia ir tai, kas prieinama kiekvienam, norinčiam pristabdyti senėjimą. Valgio kontroliavimas, reguliarus sportas, tinkamas miegas – žinoma, čia nieko labai naujo nėra, nors kai kurios autoriaus mintys turbūt prieštaraus kitų specialistų išvadoms. Tarkime, jis sako, kad naudinga retkarčiais pabadauti, praleisti kai kuriuos valgymus, nors dietologai su juo, matyt, kardinaliai nesutiktų. Beje, knygos pabaigoje pateikiamas ir paties autoriaus pasakojimas, ką jis valgo, koks jo gyvenimo būdas – kaip jis pats stengiasi išvengti senėjimo.

Autorius taip pat pateikia savo įžvalgas apie tai, kaip reikia keisti sveikatos apsaugos sistemą, kaip prie to galėtų prisidėti politiniai sprendimai, kokia kryptimi turėtų dirbti mokslas, o kartu iškelia su senėjimu susijusias moralines ir etines problemas. Autorius teigia, kad, nepaisant visų iššūkių, to, kad susiduriame su bent keliomis labai rimtomis krizėmis, jis lieka optimistas ir sako, jog turime nesuklysti, nes tai reikšmingiausias sprendimas mūsų rūšies istorijoje.

Taigi, šią knygą galime vertinti sykiu ir kaip mokslinį tyrimą apie mūsų senėjimą, ir kaip gaires tolesniam žmonijos vystymuisi.

Artūras Tereškinas, Adomas Danusevičius „Bjaurūs jausmai“

Leidykla „Idėjos ir komunikacija“

KAM: Norintiems atpažinti savo ir viešojoje erdvėje vyraujančius jausmus, siekiantiems įžvalgų apie politinius ir socialinius procesus

Dalis šių Artūro Tereškino esė jau buvo publikuoti portale 15min, kai kurie darbai parašyti anksčiau ar visiškai nauji, tačiau knygoje jie įgauna ir naują formą, drabužį – papildomi Adomo Danusevičiaus piešiniais, taip tarsi mezgant dialogą. Pats A.Danusevičius savo kūrybą apibūdino kaip įkūnytą piešimą, knyga yra tarsi bendradarbiavimo procesas, siekiant išvengti tiesioginio iliustravimo – buvo sumanyta, kad piešiniai taptų savarankiški ir bendrautų su knygoje pateiktomis idėjomis.

Bendrąja prasme tai knyga apie jausmus, emocijas, apie tai, kokios jos vyrauja viešojoje erdvėje, politikoje, kokias jas mes naudojame, ką tai pasako apie mus pačius – dažniausiai apie tai net negalvojame, tačiau tie jausmai veikia mus, stabdo, išnaudoja energiją, tai psichologiškai žalinga tiek konkrečiam asmeniui, tiek visai visuomenei.

A.Tereškinas dekonstruoja viešąjį gyvenimą, komunikaciją, rasdamas čia daug nusivylimo, baimės, negatyvumo, aptikdamas sulaužytas tapatybes, susitaikymą su patyčiomis ir vyraujančiomis socialinėmis formomis. Manipuliacijas mūsų emocijomis, kurias išnaudoja politikai ir influenceriai. Egzistuoja ne tik fizinis smurtas, bet ir psichologinis, politinis, darantis ne ką mažiau žalos.

Sociologas kalba apie šių reiškinių atpažinimą, o kartu ir apie tai, kaip galima tam priešintis – galų gale ar ne kiekvienas prisidedame būtent prie tokios kultūros? Gal patys, gėdydamiesi savęs, nuskriaudėme save, prisidedame prie istorinių ir asmeninių kataklizmų? Gal patys kalti, kad protesto kultūros pas mus beveik nėra?

Verta įsigilinimo knyga, kuri, kaip teigia pats A.Tereškinas, labai tinkama pandemijos metu: „Nors šiuo metu esame vis labiau atskirti vieni nuo kitų ir išgyvename daugybę blogų emocijų, viena iš svarbių knygos minčių yra ta, kad tik kooperuodamiesi, būdami atsakingi vieni už kitus, padėdami vieni kitiems galime išgyventi. Ir bjaurūs jausmai gali tapti ne tik pamoka, bet ir vienijimosi kovai už ateitį įrankiu.“