TOP 33: kokias negrožines knygas pasirinkti įvairiausių pomėgių skaitytojams?

Pastaruoju metu išleista nemažai vertų dėmesio negrožinių knygų. Nuo netradicinių kelionių gidų iki apmąstymų apie istorinius procesus, žvilgsnių į slaptųjų tarnybų darbą ar civilizacijos istoriją. Karantino patirčių liudijimų ir XX amžiaus nužmogėjimo studijų. Kelionių į nuostabą keliantį gamtos pasaulį ar pažinties su ryškiomis asmenybėmis. Šiame sąraše rasite 33 per pusę metų išleistas negrožines knygas, į kurias verta atkreipti dėmesį.

Teksto autorius – Audrius Ožalas

Laurence Rees „Aušvicas“

Leidykla „Kitos knygos“

Iš anglų kalbos vertė Matas Geležauskas

 

KAM: Kas nori daugiau sužinoti apie šį vieną baisiausių XX amžiaus epizodų, perskaityti nužmogėjimo studiją

Matyt, stipriausią įspūdį iš visų šiame sąraše esančių knygų padaręs kūrinys. Jau kelis metus Holokaustas, Aušvicas yra tapę vienomis populiariausių negrožinių knygų temų. Tokiomis populiariomis, kad jau imu vengti didžiosios dalies tokių knygų. Tačiau šį kūrinį galėčiau įvardinti kaip vieną geriausių tyrimų, parašytų apie Aušvico koncentracijos stovyklą. Knyga, kuri priverčia iš naujo permąstyti tai, kas vyko per Antrąjį pasaulinį karą.

Mat ji ne tik pateikia kraupų vaizdą to, kas vyko Aušvice, kaip metodiškai, ciniškai buvo sunaikinti 1,1 mln. žmonių, iš jų 200 tūkst. vaikų, bet ir analizuoja tai, kaip tokia stovykla išvis tapo įmanoma. Autorius analizuoja pačias nacių radikalaus mąstymo ištakas, taip sukurdamas ir platesnį vaizdą – ne tik apie Aušvicą, bet ir apie apie visą Holokaustą.

Reikšminga tai, kad autorius, rengdamas šią knygą, atliko ne tik daugybę istorinės medžiagos tyrimų, kalbėjosi ne tik su liudininkais, išgyvenusiais Aušvicą, bet ir su pačiais nusikaltimų vykdytojais. Tai – bandymas suprasti, kaip žmonės tampa budeliais, kokie buvo jų motyvai, psichologija (neįtikėtinai ciniškai atrodo tie epizodai, kur naciai saugojo saviškius nuo patiriamų „psichologinių išgyvenimų“, tad suprojektavo stovyklą taip, kad nuolatinė akistata su mirtimi netraumuotų jų psichologiškai). Kai kurie nusikaltimų vykdytojai ir iki šiol nemato nieko itin blogo tame, ką darė („tiesiog pakluso taisyklėms“), o kai kurie tą Aušvice įgytą „vadybinę“ patirtį vėliau savotiškai taikė ir versle. Šie liudijimai iškelia daug klausimų. Ne tik apie žmogaus prigimtį, apie tai, kaip pasirenkamas blogis, apie tai, kaip Aušvico budeliais tampa, regis, niekuo iš aplinkinių neišsiskiriantys, kultūringi žmonės, bet ir apie tai, kaip elgėsi ištisos valstybės, vienos išdavusios savo žmones (Prancūzija), kitos pasirinkusios ginti juos iki galo (Danija). Žinoma, kiekvienos iš jų situacija buvo skirtinga, didžiulę įtaką turėjo aplinkybės, tačiau visgi knygoje aprašomi pavyzdžiai labai iškalbingi, dažnai atsiremdavę ir į konkrečių asmenų moralinius pasirinkimus.

Autorius detaliai, skrupulingai aprašo tiek pačios Aušvico koncentracijos stovyklos kūrimą, projektavimą, tiek tai, kaip veikė žudymo mašina, kokie buvo kalinių tarpusavio santykiai, bandymai pabėgti ir maištai, tai, kaip tarptautinė bendruomenė žinojo apie tai, kas ten vyksta, tačiau visgi nusprendė kol kas nesikišti. Galų gale – rašo ir apie Aušvico pabaigą, daugybei žmonių reiškusią ne košmaro galą, o naujus pažeminimus ir smurtą.

Tikrai nesakysiu tų banalių dalykų, kad knygą reikia perskaityti visiems, kad tai niekada nepasikartotų. Nes perskaičius neatrodo, kad visa tai negalėtų pasikartoti iš naujo. Kaip ir rašo pats autorius, „iš šio pasakojimo daug ką sužinome ir apie save pačius“.

Jolita Bernotienė, Ingrida Jakubavičienė „Ponios Smetonienės virtuvė“

Leidykla „Aukso žuvys“

 

KAM: Besidomintiems tarpukario Lietuva, kulinarijos istorija, Smetonų šeima

Šios knygos pavadinimas gali ir suklaidinti, jei pamanysite, jog tai visų pirma knyga apie kulinariją, apie tai, ką mėgo valgyti prezidento Antano Smetonos šeima, kokie buvo jų virtuvės ritualai.

Iš dalies taip, nes knygoje ne tik aprašoma, kas buvo valgoma Smetonų namuose, kokie pokyliai buvo organizuojami, kokie valgiai ar gėrimai buvo užsakomi, bet ir konkretūs tų laikų receptai (knygoje jų per 50) – dažniausiai sudaryti pagal tų laikų žurnalus ar knygas. Ir šie kulinariniai etiudai čia yra ne tik būdas pažvelgti į tai, ką tuo metu valgė lietuviai, bet ir savitas žvilgsnis į to laikmečio kultūrą, istoriją, net ekonomiką (tarkime, skaitant knygą aiškėja, kodėl lietuviams tarpukaryje buvo įsipykę patiekalai iš žąsų). Daug kam gal bus staigmena ir tai, kad lietuviai tarpukaryje netgi gamino apdovanojimus skynusius vynus, kad Kaune buvo ir tarptautinio lygio virtuvė, kurioje buvo laikomasi prancūziško etiketo, o oficialiuose priėmimuose buvo tiek gėrimų ir valgių, kad nepatyrusius diplomatus jų kolegos net įspėdavo kiek susilaikyti, nes „ilgai nepatrauks“. Keliaudami šiais kulinarijai skirtais puslapiais matome, kaip atrodė Laikinosios sostinės restoranai, kokie buvo jų meniu, kokie buvo pokyliai, kviestiniai priešpiečiai ar šventės.

Visgi knyga yra kur kas daugiau nei tai. Tai – Smetonų šeimos istorija, didžiausią dėmesį kreipiant į Sofiją Smetonienę. Kokia ji buvo motina, žmona? Kaip rūpinosi namais ir kokia buvo jos įtaka valstybiniame gyvenime. Sekame jos gyvenimą nuo vaikystės iki pažinties su A.Smetona, jos „tremties“ užsienyje, grįžimo į Lietuvą ir darbo greta savo vyro valstybės labui bei išvykimo į JAV, kur ji užėmė svarbią vietą lietuvių bendruomenėje, o jos laidotuvės iš šono galėjo atrodyti tarsi karalienės. Beje, tas žodis „greta“ čia tinka tik iš dalies, – taip, žinant to laiko visuomenės sanklodą ir įpročius, moterys buvo įspraustos į tam tikrus rėmus, tačiau skaitant knygą akivaizdu, jog Sofija savo veiklos neapribojo vien tik „pirmosios damos“ ir namų šeimininkės bei pokylių organizavimo rolėmis. Ji ir pati buvo aktyvi moteris, diplomatus stebino jos mokėjimas rasti bendrą kalbą, ji buvo neblogai išsilavinusi, mokėjo ne vieną užsienio kalbą, domėjosi politika. Ji nebijodavo ne visuomet laikytis protokolo, o kai kurie pomėgiai (kad ir tai, jog ji buvo aistringa kortuotoja) net ir šiais laikais pirmajai poniai būtų laikomi ne visai tradiciniai. Knygoje aprašomi ne tik šviesieji Smetonų gyvenimo epizodai – rašoma ir, tarkime, apie tai, kaip Sofija buvo nusprendusi palikti savo vyrą ir išvykti iš miesto.

Žinoma, tai nėra išsamus veikalas apie Smetonų šeimą, tačiau neblogai perteikia tiek pirmąją porą, tiek jų santykių dinamiką, tiek to laiko Lietuvos atmosferą bei papročius. Autorėms visa tai apjungus įdomioje koncepcijoje – laikotarpį pristatant dar ir per gastronominę prizmę, bei pateikus stilingu ir įdomiu dizainu, gauname lydinį, kuriame – maistas tiek akims, tiek istoriniam žingeidumui patenkinti, tiek, žinoma, ir naujiems išbandymams virtuvėje.

Federico Fellini „Intymus žodynas. Tekstai ir vaizdai“

Leidykla „Odilė“

Iš italų kalbos vertė Audrius Musteikis

 

KAM: Besidomintiems kinu, F.Fellini gerbėjams

Didis režisierius, visiems laikams pakeitęs tai, kaip mes suprantame kiną. Kino žongliruotojas, žaidėjas vaizdiniais ir emocijomis, estetas ir tikrovės ribų nepaisytojas. Žmogus, kuris, kaip šios knygos įžangoje rašo garsus rašytojas Milanas Kundera (ne tik M.Kundera buvo apžavėtas F.Fellini kūrybos, bet ir F.Fellini manė, kad M.Kundera yra didžiausias šiuolaikinis rašytojas), vaizduotės išlaisvinimą iškėlęs į aukščiausias viršukalnes.

Ir ši knyga – dar vienas būdas pažvelgti į F.Fellini kūrybą, tai, kaip jis suprato pasaulį, ką bandė perteikti savo kūriniuose. Skaitytojai ir kino mėgėjai gali tai padaryti skaitydami paties režisieriaus surašytus etiudus bei apžiūrinėdami knygoje esančius jo piešinius (F.Fellini, atvykęs į Romą, pragyvenimui užsidirbo piešdamas karikatūras, o vėliau ir kuriant filmus piešiniai jam būdavo priemonė pradėti filmą, o kartais ir intymesnės raiškos priemonė). Kaip knygos pabaigos žodyje rašo artimas F.Fellini bičiulis Pietro Citati, F.Fellini galėjo pasirinkti daugybę kūrybos sričių, tarp jų ir rašytojo. „Mano galva, Federico Fellini – tikras rašytojas, vienintelis rašytojas tarp italų režisierių; vienas iš tų kelių tikrų Italijos rašytojų“, – rašo jis, pridurdamas, kad naktis režisierius leisdavo palaimingai skaitydamas, o šis žodynas yra įrodymas, kad F.Fellini galėjo tapti puikiausiu rašytoju.

Taigi, knygoje randame F.Fellini mintis, sudėliotas abėcėlės principu, ir bent jau man atrodo, kad skaityti šią knygą ir įdomiausia tiesiog atsiverčiant ją bet kurioje vietoje ir skaitant jo mintis pačiomis įvairiausiomis temomis – nuo kino pasaulio iki apmąstymų apie bažnyčią, psichologiją, mėnulį, mirtį ir pašaukimą. Bent jau man įdomiausi etiudai buvo susiję su kino pasauliu, tai, kaip jis matė menininkus ir jų darbus, miestų apibūdinimais. Luisas Bunuelis, kurį F.Fellini taikliai apibūdino kaip galėjusį „apčiuopti sapno neapčiuopiamumą, nerealybę“, Ingmaras Bergmanas, kuris tarsi vyresnis brolis, rimtesnis, galbūt nelaimingesnis, Greta Garbo, kuri „laidotuviška, vaiduokliška“, o Florencija – „mirusiųjų miestas, kuriame vien jau būti gyvam – jaudulingiausias nuotykis“.

F.Fellini rašo taip, kaip ir kūrė kiną – gracingai, sugebėdamas keliais štrichais perteikti emocijas, taikliais apibūdinimais nusakydamas žmones ar miestus, tai, kaip jis tose vietose ar su tais žmonėmis jaučiasi.

Žinoma, ne visi šie poetiniai etiudai vienodos gelmės, kai kuriose vietose galėtume netgi pasakyti, kad tai banaloka (tarkime, kai jis rašo, kad sniegas virš jūros jam niekuomet nenusibos, „lygiai kaip ir liepsna židinyje“), tačiau visgi tai žiūrėjimas į pasaulį F.Fellini akimis. Nebandant apsimetinėti – tai intymusis jo pasaulio žodynas, atveriantis naujus atspalvius jo kūryboje.

Ben Macintyre „Šnipas, kuris perėjo į kitą pusę“

Leidykla „Briedis“

Iš anglų kalbos vertė Daina Valentinavičienė

 

KAM: Besidomintiems Šaltojo karo laikotarpiu, tikromis šnipinėjimo istorijomis

Johnas le Carre pavadino šią Beno Macintyre'o knygą geriausiu kūriniu apie tikrai įvykusią šnipinėjimo istoriją. Su tuo sunku nesutikti – tiek pasakojama istorija apie vieną garsiausių britų žvalgybos užverbuotų KGB pulkininkų Olegą Gordijevskį, tiek autoriaus rašymo stilius, sugebėjimas įtampą išlaikyti aštriai tarsi stygą šį kruopštų tyrimą paverčia kone trileriu. 

O.Gordijevskį galima laikyti klasikiniu tapimo KGB pulkininku pavyzdžiu. Jo tėvas buvo ištikimas KGB pareigūnas, net savaitgaliais vaikščiojęs apsirengęs tarnybine uniforma, jo brolis tapo KGB pareigūnu, o ir O.Gordijevskio kelias į šią tarnybą atrodė nulemtas: „sovietų šnipinėjimo tarnybos buvo jo širdyje ir kraujyje“. Taip ir nutiko – O.Gordijevskis buvo užverbuotas dirbti KGB, dėl savo gabumų, inteligencijos, užsienio kalbų mokėjimo buvo pastebėtas aukščiausių pareigūnų ir paskirtas dirbti Kopenhagoje, o vėliau Londone. Būtent Kopenhaga tapo O.Gordijevskio lemtingo apsisprendimo vieta – čia Didžiosios Britanijos slaptoji tarnyba MI6 užverbavo jį dirbti sau ir išduoti KGB paslaptis. Pats O.Gordijevskis, cituojamas šioje knygoje, teigia, kad darbas užsienyje tapo lemiamu nusprendžiant išduoti Sovietų Sąjungą.

Kopenhagoje, skirtingai nei Maskvoje, jis pasijuto laisvu žmogumi – jis mėgavosi šio miesto kultūriniu gyvenimu, pirko knygas, kurios buvo uždraustos Sovietų Sąjungoje, eidavo į klasikos koncertus. 

Po tokio gyvenimo Maskva atrodė pilka, neįdomi, suvaržyta. Buvo ir kitų svarbių postūmių – Berlyno sienos statybos, Prahos įvykiai privertė jaunąjį O.Gordijevskį suabejoti sovietine sistema. Pats jis save laikė ideologiniu perbėgėliu, – skirtingai nuo daugelio kitų šnipų, pinigai jam nebuvo svarbūs, ir MI6 pati tik po kurio laiko pasiūlė jam sukurti sąskaitą Didžiojoje Britanijoje, kur esančiais pinigais jis galės pasinaudoti, jei ateityje apsispręs pabėgti iš Sovietų Sąjungos.

Autorius šią istoriją knygoje dėlioja pamažu, žingsnis po žingsnio. Jis pateikia daugybę detalių, iš šios knygos galima susidaryti puikų vaizdą, kaip dirba tiek KGB, tiek MI6 ar net CŽV, kurios agentai irgi turėjo didelės įtakos, – deja, ne pernelyg teigiamos, būtent CŽV šnipas, susiviliojęs KGB pinigais, atskleidė O.Gordijevskio tapatybę. 

Skaitytojai sužino, kokie sekimo metodai buvo naudojami, kaip buvo „išeinama į ryšį“, kaip asmeniniai ir profesiniai santykiai susilieja, tai knyga, kupina išdavysčių, o kartu ir heroizmo. Daugelis šnipų, net ir tų, kurie ryžtasi šiam žingsniui, puikiai žino, kad nuo jų pačių viskas priklauso ne tiek jau ir daug – aplink visuomet yra tų, kurie pasiryžę tave išduoti kitai pusei.

Taip nutiko ir O.Gordijevskiui. KGB atveju išdavystė buvo baudžiama griežčiausiu būdu – sušaudymu. Tiesa, prieš tai išdaviko laukė ilgi kankinimai. Juos teko patirti ir O.Gordijevskiui, tačiau jis buvo paliktas kaip masalas KGB „katės ir pelės“ žaidime.

B.Macintyre'as rašo taip, kad knygą sunku padėti į šalį – meistriškai augina įtampą, kiekvienas skyrius baigiasi užuomina, kuri, tarsi žiūrint serialą, verčia imtis naujo skyriaus. 

Kuo gali pasirodyti aktuali ši knyga dabar? Ne vien tik tuo, kad joje šmėkšteli ir Vladimiro Putino pavardė (tiesa, tik pažymint, kad O.Gordijevskio atskleisti duomenys palietė V.Putino tuometinius bendražygius), bet ir tuo, kad ji gali padėti suprasti sovietų specialiųjų tarnybų mąstymo būdą, veiklos metodus, kurie, greičiausiai, iš esmės nelabai ir pasikeitė.

Juo labiau, kad kai kurie buvę aukšti šioje knygoje aprašomi KGB pareigūnai ir dabar lepinasi Rusijos valdžios dėmesiu (O.Gordijevskį tardęs KGB pareigūnas Viktoras Budanovas įkūrė saugos firmą „Elite Security“, kuri gavo 2,8 mln. dolerių vertės kontraktą Maskvoje saugoti JAV ambasadą). Rusijos bandymai ieškoti „naudingų idiotų“, pasinaudoti visuomenėse kylančiais konfliktais, – visa tai detaliai aprašyta šioje knygoje, visa tai galime stebėti ir šių laikų agresyvioje Rusijos politikoje.

Giedrė Jankevičiūtė, Julija Reklaitė „Devyni pasivaikščiojimai po Romą“

Leidykla „Aukso žuvys“

 

KAM: Dievinantiems Romą, ieškantiems autentiškų maršrutų po šį miestą

Knyga rašyta dar tais laikais, kai kelionės po pasaulį atrodė savaime suprantamas dalykas. Ir kai Roma nemažai keliautojų ėmė atrodyti jau kone imamas pažinti miestas, kuriame norėjosi vis gilesnių, vis autentiškesnių įspūdžių. Todėl ir šios knygos skaitymas netgi apgaubia tam tikru nostalgijos debesiu. Kelionėms pamažu grįžtant į mūsų gyvenimus ir jau dėliojantis būsimąsias kryptis, žinoma, daug kam viena iš pirmųjų idėjų bus Roma, ir šie pasivaikščiojimai pasitarnaus kaip geras būdas prisiliesti prie šio miesto daugiaerdvio, daugiaplanio gyvenimo. Žinoma, tie, kas į šį miestą atvyksta vos kelioms dienoms ir kas nori apibėgti pagrindinius turistinius objektus, galbūt šie pasivaikščiojimai nebus labai aktualūs, nes gal užteks ir internete randamos informacijos, greičiau jau ji skirta ne pirmą ir gal net ne antrą kartą vykstantiems į amžinąjį miestą.

Šios knygos ištakos yra dar 2005 metais išleista Giedrės Jankevičiūtės ir Giovanos Pignatelli-Lozoraitis knyga „Pasivaikščiojimai po Romą su Giovanna“ – jau seniausiai šios knygos nėra knygynuose, o skaitytojų dėmesys neslūgsta, tad nuspręsta, kad gidas po Romą yra vis dar aktualus.

Šis pasivaikščiojimai – tai Romos pažinimas iš įvairių pusių: architektūrinės, kultūrinės, istorinės ir kasdienio gyvenimo. Pažinti Romą knygos autorėms pokalbių metu padeda šio miesto žinovai – istorikai, archeologai, dailės kritikai ir kuratoriai, žurnalistai. Kiekvienas jų pristato savąją Romą, - kai kam tai visų pirma miestas, talpinantis istorinius lobius, kitiems tai religinis ar meno centras, norintiems pažintį modernųjį miestą siūlomi pasivaikščiojimai po svarbiausius modernizmo objektus. Beje, lietuvių skaitytojams turėtų būti įdomus ir skyrius, kuriame kalbama apie lietuvių pėdsakus Romoje.

O man labai imponavo ir klajojimai po Romos rajonus, jos parduotuves, turgus, dirbtuves ir kavines, panyrant į itališką gyvenimo būdą, nuklystant nuo turistinių srautų, taip pat fiksuojant ir tai, kas keičiasi, kaip išnyksta daugybę metų veikusios istorinės parduotuvės, kaip dingsta senasis koloritas. Dalinamasi patarimais, kur pirkti maisto produktus, patiekalų receptais, kur išgerti vyno ar kur yra maisto valgytojų šventovės. Dažnu atveju tai labai asmeninis santykis su miestu, nepretenduojant į objektyvumą, o bandant nusakyti, kas yra miestas kiekvienam iš kalbančiųjų, kokia yra jo gyvenimo, prisilietimų, pasivaikščiojimų po šį miestą patirtis (net ir, pavyzdžiui, pasakojant, kuri Romos vieta labai patinka vienos iš pašnekovių šuniui). Šių pokalbių ritmas – tarsi išties vaikštant miestu, tai gerai virtualiai į klajones po Romą perkeliantis kūrinys, taip pat palydimas ir gausybės nuotraukų bei piešinių.

Ir pačios šios knygos sudarytojos sako, kad Romos atradinėjimas niekada nesibaigia, jos pažinimas ilgas ir lėtas, ir, matyt, apsigauna tie, kurie, praleidę net ne kelias dienas, o savaites, manosi šį miestą kažkiek pažįstantys. Tačiau šis gidas padės susidėlioti gaires naujiems atradimams ar pasiruošti susidūrimui su Roma, kuris, kaip galiu pasakyt iš savo patirties, kaskart palieka tik prisilietimo, nepažinumo ir suvokimo, kad per kitą apsilankymą miestas bus vėl kitoks, jausmą.

Vaidas Jauniškis „Patirti peizažą“

Leidykla „Tyto alba“

 

KAM: Norintiems gilaus žvilgsnio į mūsų visuomenės, kultūros, miestų kismą

Vaidas Jauniškis – bent jau man vienas įdomiausių Lietuvos kultūrinio, visuomeninio gyvenimo fiksuotojų, todėl ši knyga buvo labai laukta. Joje surinkti tekstai, įvairiuose leidiniuose autoriaus publikuoti per daugiau nei dešimt metų. Ir tas retrospektyvinis knygos aspektas yra itin svarbus vertinant tai, kokioje visuomenėje gyvename – apie kai kurias problemas V.Jauniškis rašė jau prieš dešimtį metų, o mes, net ir praėjus tiek laiko, vis dar grumiamės tose pačiose kovose ir nesusikalbame, nenorime vieni kitų girdėti. Vilniaus urbanistikos problemos – panašios, o diskutuojant apie paminklą P.Cvirkai galima paskaityti kad ir prieš dešimtmetį autoriaus rašytą esė „Paminklų priekabiavimai“. Vis dar diskutuojame apie mūsų tapatybę, o miesto ir kaimo susiliejimas, autoriui aprašant „Sostinės dienas“ ir kitas Vilniuje vykstančias šventes, tęsiasi ir toliau, kaimo kultūros romantizavimas niekur nedingo. Autorius priminė Vilniaus – Europos kultūros sostinės istorijas ir diskusijas, ir matyt, kad kitais metais kalbėdami apie Kauną girdėsime panašias.

Dar 2010 metais esė „Švarūs, sterilizuoti“ jis rašė apie mūsų visuomenės baimę sutikti, priimti Kitą, ir manau, kad ši diagnozė yra viena esminių ir šių laikų visuomenėje. V.Jauniškis rašo apie kultūros politiką, jaunimo protesto (ne)buvimą, menininkų laikyseną, sąmokslo teorijas. Žinoma, dalis esė yra skirta ir teatro kritikai.

Bent jau man labai imponavo V.Jauniškio refleksijos, skirtos miestui – buvimui jame, apmąstymui apie tai, ką reiškia vaikščiojimo malonumas, „flâneur“ miestuose, kuriuose klajūno jausena tampa vis sudėtingiau pasiekiama (tačiau visgi įmanoma), kelionės kaip savojo paties ribų praplėtimas ir pasaulio pažinimas – nepaliaujamas judėjimas, tyrinėjimas, V.Jauniškio susiejamas su šiuolaikine piligrimyste, aprašoma Olgos Tokarczuk „Bėgūnuose“.

Šie 44 esė – 44 kelionės po mūsų dabartį ir praeitį, fiksuojančios kismą, problemas ir siekį atsimerkti ir pažiūrėti realybei į akis. Autentiško buvimo ilgesys, kvietimas kalbėjimui, skvarbus žvilgsnis į dažnai nepatogias tiesas ir aštrių klausimų kėlimas, akistata su savimi. Esė, kurie, nors ir kalbantys apie skirtingas problemas, sudaro vientiso kūrinio vaizdą.

Ir įdomu, ar ir po dešimties metų mes vis dar kalbėsime apie Vilniaus įpaminklinimo bėdas bei tai, ką reikėtų pastatyti Lukiškių aikštėje?

Randall Munroe „Kas, jeigu?“

Leidykla „Kitos knygos“

Iš anglų kalbos vertė Beatričė Raščiūtė ir Vilma Kačerauskienė

 

KAM: Norintiems provokuojančio, linksmo, netradicinio žvilgsnio į mokslą

Nors sakoma, kad nėra kvailų klausimų, akivaizdu, kad tai netiesa – rašo T.Munroe, amerikietis fizikas, dirbęs NASA, o dabar garsus interneto komiksų autorius. Tačiau bandant nuoširdžiai atsakyti į kvailus klausimus galima atrasti netikėtų dalykų. Tai mintis, kuri geriausiai apibūdina šią knygą.

Tai provokuojantis absurdiškų (tačiau pagalvojus geriau, taip gali tik atrodyti) klausimų ir atsakymų į juos knyga. Klausimai čia nuo filosofinių, tokių kaip „Kas, jeigu kažkur pasaulyje gyvena kiekvienam iš mūsų atsitiktinai skirta viena artima siela?“, iki tokių kaip „Kaip aukštai žmogus gali ką nors išmesti?“, „Kokį ilgiausią saulėlydį galėtume išvysti važiuodami asfaltuotais keliais ir neviršydami greičio?“, „Kokia tikimybė, kad paskambinus atsitiktiniu telefono numeriu ir palinkėjus „į sveikatą“, atsiliepęs žmogus bus ką tik nusičiaudėjęs?“ Arba daugeliui jo skaitytojų kylantis klausimas: „Kas nutiktų Žemei, jei staiga užgestų Saulė?“

Autorius atsakinėja į šiuos klausimus pasitelkdamas mokslines žinias, o taip pat ir su puikiu humoru. Skaitydamas šiuos atsakymus ir juokiesi, ir semiesi naujų žinių (tikrai nebūtinai praktiškai naudingų ar pirmaeilės svarbos), ir susimąstai apie neribotą žmonių fantaziją. Kai kurie skaitytojų pateikti klausimai, į kuriuos autorius atsako piešiniais, itin smagūs. O kartu stebina ir autoriaus pasišventimas ieškoti mokslinių tiesų bandant atsakyti į tuos nesibaigiančius kas, jeigu?

Tad tai bus labai malonus atradimas „geekams“, visiems tiems, kuriems nuolat kyla klausimų, kaip gi čia yra iš tiesų, ar patys absurdiškiausi dalykai galbūt gali būti patikrinami? Ir įrodymas, kad tokių keistuolių, amžinai su atviromis akimis ir nuostaba bei didžiuliu smalsumu žiūrinčių į aplinką, yra daugybė.

Tenzinas Geičė Tetongas „Jo šventenybė XIV Dalai Lama“

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla

Iš anglų kalbos vertė Saulius Repečka

 

KAM: Besidomintiems Tibeto istorija, kova už nepriklausomybę, Dalai Lamos XIV gyvenimu

Lietuvių kalba jau yra pasirodžiusi ne viena knyga apie Dalai Lamą, pokalbiai su juo, tačiau ši knyga vienareikšmiškai įspūdingiausia kalbant apie jos vizualinę pusę. Joje gausybė nuotraukų iš asmeninio albumo, žemėlapių, tapybos darbų, nemažai fotografijų iki šiol nebuvo niekur skelbtos. Vien jau šios knygos iliustracijų nagrinėjimas, net nesigilinant į tekstą, padeda susipažinti tiek su Dalai Lamos gyvenimu, tiek su Tibeto istorija, papročiais, kultūra, religija, Kinijos įvykdyta okupacija ir Dalai Lamos vizija. Prieš akis skleidžiasi visa Dalai Lamos ir Tibeto istorija.

Šios knygos autorius yra Tenzinas Geičė Tetongas, ilgus metus dirbęs Dalai Lamos asmeniniu sekretoriumi, buvęs šalia Tibeto dvasinio lyderio per daugybę jo užsienio kelionių, jie kartu matė kovą už Tibeto laisvę įvairiais laikotarpiais, jis dalinasi ir savo paties įspūdžiais apie Dalai Lamą, taip, kaip mato jį pats.

Ši knyga palaiminta paties Dalai Lamos, jos iniciatorius yra Dalai Lamos brolis, tad tai galima laikyti oficialiąja biografija, ir nenuostabu, kad knygoje išlieka gana oficialus tonas, tačiau visgi kūrinys nėra sausas esminių faktų pasakojimas – autorius leidžiasi ir intymesnius, asmeninius pastebėjimus, matome čia spalvingas Dalai Lamą supančių žmonių asmenybes, ir pats Tibeto dvasinis vadovas čia atsikleidžia įvairiuose amplua ir pomėgiuose (tarkime, nežinojau apie Dalai Lamos susidomėjimą laikrodžiais ir pomėgį juos taisyti). Sutinkame jį čia jau vaikystėje, sekame jo keliu per lemtingus Tibetui įvykius, tremtį, jo kovą už Tibeto nepriklausomybę, darbą tarptautinėje erdvėje, jo veiklą įvairiose kultūrinėse, švietimo srityse. Autorius pateikia ir pagrindinius Dalai Lamos filosofijos, etikos, vertybinius principus, svarbiausius jo pasisakymus, iš kurių galima iš įvairių pusių pažinti šią asmenybę.

Žinoma, Dalai Lamos istorija neatsiejama nuo paties Tibeto likimo, tad knygoje persikloja jo gyvenimo istorija su esminiais faktais apie Tibeto istoriją ir kultūrą, dabartinį gyvenimą, tibetiečių susideginimus. Randame ir atskiriems istoriniams epizodams skirtus skyrius (tarkime, slaptas CŽV karas Tibete).

Daug kam Dalai Lama yra vienas labiausiai įkvepiančių pasaulio lyderių, savo asmeniniu pavyzdžiu įrodžiusių pasiaukojimą, darbą savo žmonėms ir kovą dėl savo šalies. Ir pabaigai galiu tik priminti, kad Dalai Lama susijęs ir su Lietuva, jis buvo vienas tų, kurie pirmieji pasveikino mus paskelbusius nepriklausomybę 1990 metais. Nobelio Taikos premija apdovanotas Dalai Lama sveikinimo telegramą atsiuntė dar 1990 balandžio 3 dieną, ir tuo metu tokia parama Lietuvai buvo labai svarbi. Vėliau Vytautas Landsbergis sakė, kad tuo metu didžiųjų valstybių lyderiai dangstėsi diplomatiškais pareiškimais, o Dalai Lama XIV aiškiai paskelbė – Lietuvos kova yra teisinga ir ji negali trauktis. Vėliau Dalai Lama ne kartą lankėsi Lietuvoje, ir tyrinėdami tokių šalių kaip Tibetas istoriją mes, be jokių abejonių, galime geriau pažinti ir savąją. Ši knyga yra įvairiapusė tos kelionės per Tibeto istoriją palydovė.

Marius Abramavičius-Neboisia „Sidabrinės svajonės visada išsipildo“

Leidykla „Užantis“

 

KAM: Mėgstantiems labai asmeniškas kelionių istorijas, besidomintiems fotografija ir Tibetu

Kai pirmą kartą nuvykau į Katmandu, labiausiai įstrigęs pirminis vaizdinys buvo aitvarai. Išėjęs ant viešbučio stogo, vis dar apdujęs nuo rytietiškų kvapų, lipnaus oro, chaoso (tai buvo dar laikai prieš „YouTube“, tad kiek kitokio Nepalo tikėjausi – kur gi ta žadėta ramybė?), pamačiau tolumoje Himalajų kalnus, o ant gretimų stogų vaikai laidė aitvarus. Hipnotizuojantis paveikslas. O prieš tai dar buvo Jurgos Ivanauskaitės pasakojimai, jos piligrimystės istorijos apie tą laukiančią Rytų šalį, kuri, regis, atvers visai kitą realybę.

Todėl skaitydamas šią knygą staiga pasijutau nublokštas į tuos laikus, nes Mariaus Abramavičiaus-Neboisios kelionės įspūdžiai, patirtos nuotaikos ir atradimai kažkokiu keistu būdu persiklojo su mano paties. Aprašydamas prieš daug metų įvykusią kelionę į Tibetą šioje knygoje jis rašo: „Tibetas skambėjo kaip sielos pasaulis, kaip vieta, kur nuvykęs tapsiu kitoks, tiesiog visai kitas“. Tai dar buvo laikai, kai pasaulis atrodė ne tiek nutryptas, o tokie kraštai kaip Nepalas ar Tibetas – toli, labai toli, tarsi Mėnulis.

Ši knyga – ne tokia, kokį galbūt galite įsivaizduoti kelionių dienoraštį. Aprašydamas tai, kas vyksta aplink, autorius visgi pirmiausia linksta vidun, stebėdamas (sis), kaip patiriami įspūdžiai, vienuolynai, sutikti žmonės keičia jį: „Visi aprašymai, pasakojimai ir knygos nublanksta prieš išgyvenimus, patirtus kelionėje, prieš tiesioginį susitikimą su realybe“. Tai poetiškas, meditacinis savistabos dienoraštis, kuriame matome autorių, keliaujantį po Nepalą, Tibetą ir Indiją, ieškant atsakymo į amžinąjį klausimą, nuolatos pulsuojantį nepailstančių pasaulio klajūnų mintyse: kaip kelionės mus keičia, kokiomis naujomis natomis suskamba gyvenimas, kaip jų metu mes priartėjame prie amžinybės būsenos.

Tie, kurie jau skaitė autoriaus kelionių po Iraną, Gruziją ar kitas vietas įspūdžius, jau turbūt žinos, kokio pasakojimo tikėtis iš šio autoriaus. Ir dar – žinoma, nuotraukos, kuriose užfiksuoti svajingi, atšiaurūs ar kontempliatyvūs vaizdai. Manau, kad knyga turėtų patikti tiems, kas mėgsta štai tokius intymius, labai asmeniškus, skvarbius žvilgsnius pro realybės kiautą ir, žinoma, tiems, kas domisi Rytais.

Knygą pirkau iš paties autoriaus, ji išleista 99 egzempliorių tiražu ir sunumeruota, tad tiems, kas norėtų ją įsigyti, matyt, vertėtų kreiptis į patį Marių Abramavičių-Neboisia.

Fernand Braudel „Civilizacijų gramatika“

Leidykla „Kitos knygos“

Iš prancūzų kalbos vertė Dainius Gintalas

 

KAM: Norintiems perskaityti vieną svarbiausių civilizacijų istoriją nagrinėjančių knygų

Dar 1963 metais išleista knyga, kuri iki šiol skaitoma kaip vienas pamatinių veikalų tyrinėjant civilizacijų raidą, jų struktūras, civilizacijų sąveikas ir pagrindinius veiksnius.

Knygoje autorius pirmiausia pateikia svarbiausias civilizacijų gramatikos sąvokas, tai, kokie civilizacijų studijų ryšiai su kitais mokslais, kaip jas galima nagrinėti iš visuomenės sąrangos, ekonominių perspektyvų, kolektyvinės mąstysenos, religijos (ją jis pavadino ryškiausiu civilizacijų bruožu, jų šerdimi: „Ji vienu metu ir civilizacijų praeitis, ir dabartis“). Rašo apie civilizacijų susidūrimus ir tęstinumą, prieidamas esminės išvados, kad „civilizacija yra ilgiausia iš visų ilgų istorijų“, jos yra tęstinumas, nesibaigiantis istorinis tęstinumas. Civilizacija – tai, kas pergyvena daug ekonomikų ir visuomenių ir toliau leidžia sau keistis tik labai pamažu.

Kiti du skyriai skirti nagrinėti konkrečioms civilizacijoms, kurias jis suskirstė į dvi plačias kategorijas: civilizacijos už Europos ribų ir europietiškos civilizacijos. Nagrinėdamas islamą, Tolimųjų Rytų civilizacijas, Europos ar Amerikos civilizacijas jis kalba apie jas formavusius faktorius, išskirtinumus, idėjas, tai, kas pavertė jas savitomis, kokie buvo vienijančiai veiksniai, ekonominės aplinkybės, paliesdamas įvairius aspektus ir platų vaizdą.

Žinoma, kai kurios autoriaus išsakomos mintys sulauks ir prieštaravimų bei diskusijų. Mums, lietuviams, žinoma, daugiausia tai sukels paskutinis skyrius, kuriame istorikas apžvelgia Sovietų Sąjungoje vykusius procesus. Kaip teisingai šios knygos įžangoje pažymi Eugenijus Saviščevas, skaitant šį skyrių autorių „neperdedant galima būtų apkaltinti užuojautos okupuotoms Vidurio ir Rytų Europos tautoms stoka“, jis nekreipia dėmesio į Baltijos šalių okupaciją, o susikoncentruoja ties priverstinės industrializacijos pasiekimais. Kai kurios jo daromos prognozės irgi atrodo pasenusios, lygiai kaip autorius sulaukia kritikos ir dėl „prancūziškos žiūros“ į civilizacinius procesus. Taip pat galima būtų diskutuoti ir dėl to, kokią reikšmę jis priskyrė kai kurioms civilizacijoms ir kodėl, tarkime, Afrikai skyrė tiek mažai dėmesio.

Nepaisant to, knyga labai aktuali šiais laikais, kai vėl kalbama apie civilizacijų priešpriešas, vėl išnyra spengleriškos Vakarų civilizacijos saulėlydžio nuotaikos. Tačiau neretai taip kalbantieji nesigilina į pačias civilizacijų teorijas, jų sąveikas, tęstinumus ir tai, kaip vyksta tie procesai. Šios knygos skaitymas turėtų padėti susidaryti kur kas platesnį vaizdą ir geriau suvokti istorinius procesus. Gyvenant vis labiau globalėjančiame pasaulyje svarbu suvokti civilizacinius procesus, o kartu skaitant šią knygą matyti, kad šie reiškiniai nėra būdingi tik šiems laikams – žmonija nuolatos gyveno civilizacijų sąveikos realybėje, ir istorijos pažinimas padės realistiškiau žiūrėti į tai, kokiame pasaulyje esame dabar.

Barack Obama „Pažadėtoji žemė“

Leidykla „Alma littera“

Iš anglų kalbos vertė Jovita Liutkutė, Asta Tobulevičienė, Daumantas Gadeikis

 

KAM: Besidomintiems įtakingų politikų biografijomis, norintiems geriau suprasti pasaulio politiką

Viena labiausiai lauktų pasaulyje praėjusių metų knygų, jos pardavimai gerino rekordus, ir tai visiškai nesunku suprasti – kiekvieno kadenciją baigusio JAV, galingiausios pasaulio valstybės, prezidento memuarai nekantriai laukiami. Tačiau B.Obamos atveju buvo ir kiti veiksniai – nemažai kam jis įkūnijo naująją pasaulio politiką, politinį idealizmą. Be to, dar vienas dalykas, skiriantis šį politiką nuo daugybės kitų – jis išties valdo žodį, tad jo knygas skaityti įdomu ne tik kaip faktų, politinių užkulisių atskleidimą, bet ir kaip sklandžiai, įdomiai parašytus kūrinius. Tuo galėjo įsitikinti kad ir kitos jo knygos „Mano tėvo svajonės“ skaitytojai. Žinoma, abi šios knygos skiriasi – nes čia jau B.Obamą matome siekiantį JAV prezidento posto ir galiausiai sekame jį jau einantį šias pareigas, o „Mano tėvo svajonės“ buvo daugiau jo savojo kelio paieškos, identiteto suvokimas, na, ir leido B.Obama ten sau rašyti ir apie tokius dalykus kaip, tarkime, narkotikų vartojimas.

Ši knyga, žinoma, kitokia. Labiausiai ji dominti turėtų tuos, kam įdomi JAV ir tarptautinė politika – B.Obama pateikia vaizdą iš vidaus, parodantį, kaip sudėtingai priimami sprendimai, kaip vyksta kova dėl valdžios, įtakos. Tuo tarpu rašydamas apie tarptautinius įvykius jis sykiu piešia ir svarbiausius to laiko pasaulio politikos veikėjų paveikslus – nuo energija spinduliuojančio, kambarį savimi išsyk užpildančio N.Sarkozy iki to, su kokiu skirtingu pasauliu jam teko susidurti bendraujant su Kinijos atstovais. Tad skaitytojai čia ras ne tik politinių įžvalgų, bet ir to, ko neretai didelė dalis skaitytojų ir tikisi žinomų politikų memuaruose – neoficialių pastebėjimų, asmeninių įspūdžių, charakterizavimų.

B.Obama atėjo į valdžią sudėtingu metu – pasaulis ritosi į ekonominę krizę, ir prezidentui be jokio apšilimo teko priimti itin atsakingus sprendimus. Čia skaitytojai išvys, kaip priimami sprendimai – neretai tai gali atrodyti kone kaip filmo scenarijus, kai JAV prezidentas su patarėjais žiūri į šalies žemėlapį ir sprendžia, kokių miestų dideles įmones gelbėti, o ką palikti skęsti. Beje, B.Obama negaili itin kandžių replikų Volstrito finansų rykliams.

Daug vietos skiriama ir B.Obamos santykiams šeimoje, tai, kaip jis su žmona papildo vienas kitą. Beje, būtent žmonos žodis buvo vienas svarbiausių priimant sprendimus dėl dalyvavimo JAV politikoje.

Ir tai visų pirma labai asmeniška, savirefleksijos knyga. Nuo pat apsisprendimo dalyvauti rinkiminėje kampanijoje B.Obama savęs nuolat klausė, kodėl jis tai daro, ką jis gali pakeisti, o ir vėliau nuolat apmąsto tiek savo veiksmus, tiek tai, ką jis mato politikoje, - ir su pakylėjimu, ir neslėpdamas nusivylimo bei pripažindamas pralaimėjimus.

Ir ši didžiulės apimties knyga – tik pirmoji, nors pats autorius sako ketinęs sutalpinti viską į penkis šimtus puslapių. Gal ir geriau, kad visgi bus du tomai, nes šis tikroviškas politinės virtuvės atskleidimas ir asmenybės augimo, savo svajonių įgyvendinimo pasakojimas, manau, domina tikrai ne tik tuos, kam įdomi politika.

Mažvydas Jastramskis „Mums reikia vado?“

Leidykla „Baltos lankos“

 

KAM: Besidomintiems Lietuvos politika, norintiems geriau suvokti mūsų prezidento instituciją

Politikos mokslų daktaras Mažvydas Jastramskis šioje knygoje nagrinėja Lietuvos prezidento instituciją. Užmojis platus, turint galvoje, kad autorius taip pat iškėlė sau uždavinį apžvelgti ir visų prezidentų per trisdešimt metų kadencijas, bent jau trumpai nusakyti jų santykius su kitomis institucijomis, pateikti informaciją apie tai, kaip jie pateko į šį postą, o taip pat ir pateikti verdiktus apie tai, kaip jie keitė supratimą apie instituciją ir naudojo turimus įgaliojimus.

Prie viso to pridėjus, kad autorius dar ir įveda skaitytoją į platesnį kontekstą, pateikdamas informaciją apie tai, kokios prezidentų galios kitose šalyse, ką tai reiškia valstybiniame gyvenime, kaip prezidento institucija apibrėžta mūsų Konstitucijoje, atrodo, kad M.Jastramskis ėmėsi itin plataus užmojo, kuris galėtų tapti net kelių monografijų tema.

Tačiau autoriaus garbei reikia pasakyti, kad su užduotimi jis susidorojo išties neprastai. Taip, bent jau man norėjosi kai kurių prezidentų veiklos epizodų kur kas detalesnio aprašymo, skyrius, skirtas Rolandui Paksui man irgi atrodė vertas platesnės analizės. Tačiau be jokių abejonių, stengdamasis pateikti platesnei publikai skirtą knygą ir bandydamas užgriebti tokį platų lauką, kai ką turi aukoti.

Tai, kad M.Jastramskis rašo būtent plačiajai auditorijai, yra sveikintinas dalykas – ne vienoje diskusijoje jau kalbėta apie tai, kodėl mūsų mokslininkai, politologai nerašo populiariu stiliumi, kodėl dažniausiai jų rašomos knygos skirtos tik specialistams, kodėl Vakaruose esant tikram negrožinių knygų pakilimui, kuomet rimti mokslininkai rašo suprantamai, su humoru, orientuodamiesi ne tik į savo kolegas, o į žmogų, kuris neturi specialių žinių, pas mus tai vis dar retenybė? M.Jastramskio knygą gali skaityti tikrai ne tik politologai ar žurnalistai, nes jis rašo aiškiai, suprantamai.

Pirmoji knygos dalis ir skirta būtent skaitytojų įvedimui į kontekstą – kokios prezidentų galios yra pasaulyje, kokie modeliai pasirenkami, kaip tai veikia politiniame gyvenime, kaip rengiant Konstituciją buvo pasirinktas lietuviškas modelis. Ir vėliau knygoje pasakojama, kaip kiekvienas prezidentas gali naudoti šiuos formaliuosius įgaliojimus plėsdamas savo įtaką. Kaip knygos pradžioje ir rašo pats M.Jastramskis, dažnai stebint viešąsias diskusijas atrodo, kad daugelis net neturi supratimo, kokios yra prezidento galios.

Tiesa, ši dalis, kurioje aiškinama apie prezidentų galias ir modelius bent man pasirodė kiek sausoka, nors ir suprantu, kad būtina platesnio vaizdo sukūrimui. Kur kas įdomesni buvo mūsų prezidentų veiklų vertinimai, kuriuos autorius darė tiek remdamasis viešai skelbiama informacija, tiek savo paties analizėmis bei asmeniniais pokalbiais ir asmeninėmis istorijomis. Matome čia ne tik pačių prezidentų veiklą, bet ir tai, kaip keitėsi mūsų suvokimas apie pačią instituciją. Kai kurios įžvalgos labai aktualios ir šiomis dienomis – pavyzdžiui, pasakojant apie politines kovas dėl to, kas turėtų atstovauti Lietuvai EVT – nors autorius rašo apie D.Grybauskaitę, tai galime prisiminti ir dabar, G.Nausėdos laikais. G.Nausėdai skirta mažai vietos, kas suprantama, nes autorius rašė knygą dar jam tik pradedant savo kadenciją.

Žinoma, politikos ekspertai, žurnalistai ras šioje knygoje dalykų, kurie galėjo būti atspindimi ir kitaip, kai kurie epizodai iššauks diskusijas, tačiau akivaizdu, kad tokios knygos bendram politiniam išprusimui reikia. Ir šios bei Lino Kojalos knygų sėkmė, tikiuosi, paskatins ir kitus šios srities profesionalus daugiau rašyti apie politinius procesus, taip šviečiant žmones. Iš to, ką matome viešojoje erdvėje, panašu, kad tokios edukacijos labai trūksta.

Witold Gombrowicz „Testamentas“

Leidykla „Odilė“

Iš lenkų kalbos vertė Irena Aleksaitė

 

KAM: Norintiems dar vieno rakto į W.Gombrowicziaus intelektinį pasaulį

Knyga, turėjusi tapti pokalbiais su prancūzų literatūros kritiku Dominique'u de Roux, tačiau rezultatas – W.Gombrowicziaus pokalbiai su savimi. Intriguojanti ir labai jau „gombrowicziška“ šios knygos atsiradimo istorija yra knygos pabaigoje – surašyta Jerzy Jarzebski. Iš pradžių buvusi „pokalbiais“ su rašytoju, galiausiai ji tapo jo „testamentu“, kas iš dalies ir tiesa, nes tai paskutinis didelis jo parašytas kūrinys.

Žinoma, ši knyga labiausiai primena jo garsųjį „Dienoraštį“, čia jis irgi kuria savąjį pasaulio ir kūrybos suvokimo karkasą, amžinąjį siekį išsilaisvinti iš formos ir nuolatinį grįžimą prie jos. Kaip susieti rašymą su tikrove? – kūrybos pradžioje sau užduotą klausimą prisimena W.Gombrowiczius ir sako, kad prie tos minties nuolatos grįždavo ir praėjus daugybei metų. Šis „testamentas“ irgi yra to tikrovės pajautimo ir rašymo santykio sintezė, ir, skirtingai nuo „Dienoraščio“, kur kas labiau kondensuota, apibendrinanti – telpanti į šimtą su viršum puslapių, tuo metu kai „Dienoraštis“ nusidriekė per tris (ar du, priklausomai nuo leidimo) tomus.

Nesuprantu nei savo gyvenimo, nei kūrybos, konstatuoja rašytojas. Ir šis prisipažinimas yra raktas į šią knygą, – nuolatinės paieškos, abejojimas, dvejonės, priešinimasis, ieškant savojo aš. Pradedami jo šeimos, brendimo istorija, vėliau šie prisiminimai yra savo svarbiausių kūrinių, gyvenimo kelionių apmąstymai, išlaisvėjimo paieškos. Lenkiškumas ir noras išsilaisvinti iš to – kaip ir jo siekis nepaisyti formos, tiek pat svarbus buvo ir nepaisymas geografinių, tautinių ribų – pasipriešinti Lenkijai, o vėliau ir bet kam kitam, kas kėsinasi apriboti jį. Buvimas žmogumi svarbiau nei tautybė, teigia jis, tėvynė yra greičiau kliūtis nei koziris.

Vėliau buvo Buenos Airės, Prancūzija, buvo jo bandymai keliauti į paribius ir ieškoti grožio, puldinėti bet kokias tradicijas ir suprasti, kad grįžo prie to, nuo ko pradėjo. Jis buvo provokatorius, maištininkas, savojo mito kūrėjas, nuoširdus ir apsimetėlis, manipuliatorius ir skausmingai tiesus. Begėdiškai sarkastiškas. Mokytojas to, kaip literatūra tampa gyvenimu, ir atvirkščiai.

Kaip apie W.Gombrowiczių rašė pats D. de Roux, „egoistiškas, aiškus dalykas, avantiūristas ir vienišus, kurio paskirtis – žaisti su ginklais ir laukiniais žvėrimis, Witoldas Gombrowiczius prieštaravimų jūroje jaučiasi tarsi Laisvės sferoje“. Vienas įdomiausių XX amžiaus protų, vienas didžiausių intelektinių provokatorių, vienas novatoriškiausių rašytojų ir vienas tų autorių, kurie nuolat skatina autentiškumo, vidinės laisvės paieškas, čia jis pastatė dar vieną paminklą savajai pasaulio vizijai ir minties skrydžiui. 

Thomas C.Foster „Skaityk literatūrą kaip profesorius“

Leidykla „Kitos knygos“

Iš anglų kalbos vertė Laimantas Jonušys

 

KAM: Norintiems gilesnio žvilgsnio į literatūrą ir jos pasakojimų konstravimo logiką

Mičigano Flinto universiteto anglų kalbos ir literatūros profesoriaus knyga skirta tiems, kas nori ne nuslysti knygų paviršiumi, o siekia išgliaudyti paslėptas prasmes ir simbolius. Kas nori perprasti, kaip konstruojami siužetai, kokios yra esminės taisyklės, modeliai ir kodai. Galbūt netgi tokie, apie kuriuos rašydami kūrinius nesusimąsto ir patys rašytojai, mat tai yra tiek giliai įaugę į skaitančiųjų ir rašančiųjų pasąmonę.

Literatūra turi savąją gramatiką, personažų tipus, siužetus, struktūras, konvencijas. Netgi, regis, ne itin reikšmingais skaitytojui kartais atrodantys epizodai (tarkime, valgymo scenos) iš tiesų turi daugybę prasmių ir iš rašytojo pareikalauja tikro meistriškumo. Tokiais literatūros skaitymo ir rašymo užkaboriais ir veda mus autorius, ir daro tai žaismingu stiliumi, su humoru, tai tikrai nėra literatūrologijos vadovėlis, o priešingai – knyga, suprantamai, su daugybe pavyzdžių, garsių kūrinių citatomis pristatanti esminius principus, metodus.

Atmintis, modelis, simbolis. Tai, anot autoriaus, skiria profesionaliuosius skaitytojus, kurie skaitydami kūrinius, nuolat analizuoja, ką skaitoma knyga primena, kokius modelius galima joje įžvelgti, kokių paslėptų prasmių, intertekstinių nuorodų galima joje atrasti.

Kokie mitiniai ar bibliniai šaltiniai slepiasi knygose? Kaip literatūra remiasi kita literatūra ar šaltiniais? Kaip mes kartu su rašytoju kuriame personažus? Kodėl visa literatūra tam tikra prasme yra politinė. Ką pasako geografija kūriniuose? Šiuos ir kitus aspektus trumpuose skyriuose nagrinėja autorius, knygos gale pateikdamas ir rekomenduojamų perskaityti knygų sąrašą (turbūt mėgstamiausia kiekvieno knygų mėgėjo dalis), skaitytinų filmų ir kitų nuorodų.

Žinoma, ne kiekvienas skaitytojas turi tapti profesionaliuoju skaitytoju. Ne kiekvienam būtina gilintis į modelius ir kodus. Nebūtinai nuo to skaitymo malonumas padidėja. Nujaučiu, kad būtų ir sakančių, jog nuo tokio schemų dekonstravimo skaitymo malonumas ne padidėja, o sumažėja.

Tačiau jeigu norite atverti sau kitus skaitymo būdus, galų gale, jeigu skaitant vis kyla klausimų, ką rašytojas norėjo pasakyti tokia metafora, kodėl kai kurie siužetai atsikartoja knygose, jeigu pagaunate save mąstant „Kur aš tai skaičiau?“, knyga gali tapti neblogu įvadu į gilesnius skaitymo būdus.

Ir dar – autoriaus patarimas: jeigu atrandate, kad knygoje kažkas skamba neįtikėtinai gerai, pirmasis įtarimas turėtų būti, kad tai atkeliavo iš Williamo Shakespeare'o. Taigi, ieškokite ne moters, o Shakespeare'o. 

Aurimas Švedas „Istoriko teritorija“

Leidykla „Aukso žuvys“

 

KAM: Norintiems įvairiabriaunių praeities tyrinėjimų, nuvedančių į dabartį, gilesnio žvilgsnio į istorikų darbą

Šiame sąraše yra ne viena knyga, kurią pristatydamas rašiau, kad istorikai populiariu būdu, suprantamai perteikia tyrimus ir platesnei auditorijai. O štai šioje knygoje istorikas, rašytojas, laidų vedėjas A.Švedas mus supažindina su pačių istorikų darbo iššūkiais, apmąstymais apie mūsų santykį su praeitimi, kaip jos nagrinėjimai padeda suvokti dabartį ir brėžti ateities perspektyvas.

Knygos pradžia buvo publikacijos, skelbtos „Literatūroje ir mene“, vėliau tai persikėlė į radijo eterį, o dabar virto istorinių idėjų knyga, – seni tekstai buvo papildyti, prie jų pridėti ir nauji.

Knygoje autorius nagrinėja įvairias istoriografines kryptis – parodydamas ne tik įprastinius metodus, bet ir kviesdamas skaitytojus pažinti naujus, netradicinius istorijos pažinimo būdus, jos skaitymo kryptis, – pažinti istoriją galime pačiais netikėčiausiais būdais, pavyzdžiui, ką mums pasako praeities suvokimas per kvapus, kaip istoriją galima palytėti, pajausti? Žmogiškosios patirtys gali būti atskleistos iš įvairiausių šaltinių, istorikai užduoda vis naujus klausimus, gelmės vis keičiasi, lygiai kaip keičiasi ir istorinių tyrimų centrų kryptys. Tiems, kas į istorikų teritoriją dar tik žengia, turėtų būti įdomus šis prisilietimas prie avangardinių istoriografijos krypčių ir supratimas, kad XXI amžiuje istorija tikrai nėra nuobodus mokslas, o dinamiškas, eksperimentinis ir su novatorškais žiūros kampais.

Kaip besidominčiam literatūra man įdomus buvo ir skyrius, kuriame A.Švedas aptaria tai, kaip susipina istorikų ir rašytojų darbas, kaip šiais laikais istorikai skaito grožinės literatūros tekstus. Istoriją galima papasakoti anaiptol ne vieninteliu būdu, teigia A.Švedas ir pateikia savo įžvalgas, kaip tai daro rašytojai.

A.Švedas į istorikų tyrimus žiūri kaip į mąstymo būdą, siekį imtis atsakomybės – praeities žmonėms ir šiandienos visuomenei. Imant plačiau, jis kalba apie tai, apie ką savo esė rašo ir kitame knygos pristatyme aptariamas Vaidas Jauniškis – Kito pažinimas, empatija. Žinoma, A.Švedas užduoda ir tuos esminius istorikus per šimtmečius kamuojančius klausimus – ar istorinis pažinimas gali užkirsti kelią blogio pasikartojimui, o gal mes sukamės ratu, nepaisant to, kiek daug pastangų perprasti mūsų santykiui su praeitimi bedėtume, nesvarbu, kaip belavintume vaizduotę?

Ir nors A.Švedo knygoje rasime nemažai pesimistinėmis gaidomis, niūriomis nuotaikomis persmelktų tekstų, analizuojančių mūsų praeities baimes, tragizmą, luošinančią istoriją, visgi pabaigoje A.Švedas pateikia ir vilties: mes vis dar turime galimybę rinktis ateitį, istorija gali būti kaip „erdvė, kurioje įmanoma kurti visaverčius, orius, prasmės kupinus gyvenimus“. Istorinės analizės, mąstymo būdas – vienas geriausių būdų pažinti pasaulį, ir ši knyga – puikus kelias norintiems išbandyti ir šį kelią.

Johan Huizinga „Rydienos šešėliuose: mūsų laikų dvasinės negalios diagnozė“

Leidykla „Gelmės“

Iš nyderlandų kalbos vertė Antanas Gailius

 

KAM: Norintiems Europos ir jos kultūros būklės prieš Antrąjį pasaulinį analizės, istorinių lūžių liudijimo

Nyderlandų istoriko Johano Huizingos darbai jau pristatyti ir lietuvių skaitytojams (išleistos jo knygos „Erazmas“, „Viduramžių ruduo“, „Homo ludens“), ir šis kūrinys dar geriau padės susidaryti vaizdą apie jo kultūrinius, istorinius tyrimus, o taip pat geriau suvokti tai, kokią krizę tarpukariu matė intelektualai. Nors autorius rašo apie to laiko problemas (tarkime, rašo apie radijo atėjimą ir tai, kaip ši technologija keičia kultūrą), nesunku kai kuriuos apibendrinimus ir įžvalgas pritaikyti ir šiems laikams. Žinoma, reikia turėti galvoje ir šio kūrinio rašymo laiką – pirmą kartą knyga buvo išleista dar 1936 metais, pasaulis buvo išgyvenęs vieną pasaulinį karą ir ore sklandė artėjančio naujo karo nuojautos, visuomenė buvo patyrusi nemažai lūžių, aiškesnių orientyrų nebuvo, tad nieko nuostabaus, kad kūrinys persmelktas pesimizmo nuotaikomis, knygoje aiškiai jaučiamos ir Oswaldo Spenglerio idėjos.

Tiesa, nors dažniausiai ši knyga ir pristatoma kaip persmelkta pesimistinėmis nuotaikomis, pats autorius, rašydamas įžangą 1938-ųjų leidimui, visgi teigė esąs optimistas: „Optimistu aš vadinu tą, kuris ir tuomet, kai kelio į pagerėjimą bemaž nematyti, vis tiek neatsižada vilties“. Net ir tada, kai, anot istoriko, „blogis taip giliai įsilaužęs“, jis siūlo neprarasti vilties ir atlikti savo pareigą. Mokslo ir technikos pažanga, anot jo, kad ir kokia reikalinga ir įkvepianti, kultūros išsigelbėjimo neatneš, todėl išeitimi jis laiko dvasinį apsivalymą, sugebėjimą sąmyšio laikais išlaikyti padorumą, atsidavimą. Autorius yra idealistas, manantis, kad tuometiniam pasauliui lekiant į naikinimąsi, etika, moralė, dvasinės vertybės gali tapti išsigelbėjimu.

Ši knyga – tų laikų būvio diagnozė. Jis teigia, kad pasaulis mąstysenos ir pažinimo srityje susidūrė su tokia fundamentalia ir smarkia krize, kokios, ankstesniais mums žinomais dvasios gyvenimo periodais, bemaž neįmanoma aptikti. Net mokslo ir švietimo pažanga, kuri dar XIX amžiuje atrodė tarsi kelias į šviesų rytojų, J.Huizingai nebeatrodo savaiminiu keliu į tobulesnį bendrabūvį. „Šiandieninė visuomenė, perdėm kultivuota ir didžiąja dalimi mechanizuota, atrodo visai kitokia nei pažangos svajų paveikslas!“, – rašo jis. Kalbėdamas apie tai, kokį pasaulį mato žmogus, besinaudojantis tik žiniasklaida kaip pasaulio pažinimo įrankiu, apibūdina jį kaip „turintį žinių apie viską ir dar šį bei tą“. Taip gana tiksliai apibūdina dabartinių socialinių tinklų gyventojų suvokimą. Rašo jis ir apie masinius pigius produktus, o taip pat ir apie masinę vaizdų reprodukciją – tai, kaip stebėjimo meną pakeičia gebėjimas dideliu greičiu pagauti ir suprasti nuolat kintančius vizualius vaizdus. Tai, ką jis rašo apie masinę reprodukciją, savo darbuose nagrinėjo ir Walteris Benjaminas, vėliau apie tai rašė Marshallas McLuhanas, dar vėliau ir tokie teoretikai kaip Jeanas Baudrillardas. Tad įdomu J.Huizingos mintis nagrinėti ir visų šių mąstytojų kontekste, suvokiant apmąstymų dėl šių pokyčių kaitą.

Reikia pastebėti, kad J.Huizinga nėra prieš pažangą, nėra prieš technologines naujoves, tačiau jis aiškiai sako, kad šiais pokyčių laikais nesusimąstoma apie jų prasmę, kaip tai keičia mūsų visuomenę ir kultūrą. Kaip keičiasi vertybės, kas įgauna didžiausią galią, galų gale, ar visuomenė pati supranta esanti krizėje? Tai klausimai, kurie buvo aktualūs tada ir kurie be jokių abejonių labai aktualūs ir dabar.

Jane Jacobs „Didžiųjų Amerikos miestų mirtis ir gyvenimas“

Leidykla „Lapas“

Iš anglų kalbos vertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė

 

KAM: Besidomintiems architektūra, urbanistinėmis teorijomis, miestų gyvenimu

Leidykla „Lapas“, mano manymu, atlieka puikų darbą, lavindama visuomenę žiniomis apie architektūrą, pristatydama urbanistines idėjas, svarbius architektūros veikalus – net tie, kas architektūra nelabai iki tol domėjosi, šių knygų pagalba gali geriau suprasti miestų kūrimą, principus ir filosofiją.

Ir tai labai aktualu šiais laikais, kuomet bent jau Vilniuje statybos vyksta beprotiškais tempais, nekilnojamojo turto vystytojai kalba apie tai, kaip nauji projektai paduodami dar tik nubraižius brėžinius, tačiau kiek girdime diskusijų apie tai, kaip tie kvartalai planuojami? Koks gyvenimas įsivaizduojamas šių rajonų gyventojams? Ar tikrai urbanistika pasibaigia kvadratinio metro kaina? Ar viešosios erdvės nustojo būti prioritetu? Galiausiai, ar galime rajonų gyventojus laikyti tikraisiais savo aplinkos šeimininkais?

Šios J.Jacobs knygos perskaitymas turėtų būti pravartus kuriantiems miestą, galvojantiems apie jį kaip apie gyvą organizmą. Žinoma, šis tekstas, nors ir vieningai pripažįstamas vienu iš svarbiausių urbanistikos knygų, aktualumo neprarandantis ir praėjus 60 metų nuo pasirodymo, sulaukia ir kritikos, pastebėjimų, kad kai kurie autorės aprašomi procesai nuėjo visai kita kryptimi nei aprašyta jos knygoje. Tačiau ji leidžia geriau suvokti miesto planavimo principus – galima kartu su ja skaityti kad ir Le Corbusier knygą „Architektūros link“, su kurios idėjomis polemizuoja ir pati J.Jacobs. Taip, J.Jacobs rašo aštriai, aistringai, iškeldama klausimus, kurie veda į platesnes diskusijas, bet juk būtent to ir reikia svarstant apie mūsų miestų raidą?

Įvairovė, sugyvenimas, bendruomeniškumas, - tai vertybės, kurios labai svarbios autorei kalbant apie miestų kūrimą. Knygoje ji paliečia žmonių socialinio elgesio mieste temas, kalba apie ekonominius miestų aspektus, tai, kaip reikėtų elgtis su senais pastatais, kaip senieji namai turėtų sugyventi su naujaisiais, pateikia ir savo pagrindinius principus apie miestų planavimą. Kokia šviesa miestuose, kokia yra šaligatvių reikšmė, kaip veikia architektūrinė įvairovė, o ką galima būtų laikyti destruktyviais veiksniais? Knygoje – daugybė gyvenimo miestuose aspektų.

„Nuobodūs, aptingę miestai brandina susinaikinimo sėklas, ir daugiau beveik nieko. Bet gyvybingi, įvairūs, intensyvūs miestai brandina atgimimo sėklas ir turi pakankamai energijos spręsti problemoms ir tenkinti poreikiams ir už savo ribų“, - baigia knygą autorė, apie miestus kalbanti kaip apie gyvus organizmus, galinčius padėti mums, nes juk, kaip rašo J.Jacobs, „žmogumi ir šiaip jau būti nelengva“.


 

Amaryllis Fox „Gyvenimas po priedanga“

Leidykla „BALTO“

Iš anglų kalbos vertė Ina Rosenaitė

 

KAM: Norintiems daugiau sužinoti apie CŽA darbą

Šią knygą „The Times Magazine“ skambiai pristato taip: skaitydamas ją jautiesi, tarsi verstum serialo „Tėvynė“ scenarijų. Visgi išskyrus kai kuriuos epizodus tai gana toli nuo tiesos. Taip, šios knygos autorė Amaryllis Fox dalinasi savo asmeninėmis patirtimis dirbant CŽA, čia galima rasti epizodų, kuriuose ji aprašo, ką reiškia būti operatyvininke karštuosiuose planetos kraštuose (jau pati knygos pradžia žada, kad tai išties bus įtemptus veiksmo filmus primenantis kūrinys), ką reiškia vykdyti slaptas operacijas (tarkime, ieškoti prekiautojų ginklais, infiltruotis į slaptas organizacijas), tačiau visgi būtent tų operatyvinio darbo detalių čia labiausiai ir trūksta – tai sudaro mažąją knygos dalį. Mėgstantiems negrožines knygas apie šnipinėjimą, aštrius siužetus, čia to gali smarkiai pritrūkti.

Vietoje to gauname moters, nusprendusios paskirti nemenką dalį savo gyvenimo dirbant CŽA (ji dešimt metų dirbo šioje tarnyboje), gyvenimo kelią, tai, kas ją pastūmėjo šiam darbui. Randame jos pasakojimą apie šeimą, studijas, tai, kaip ji susipažįsta su Birmos sukilėliais, kaip filmuoja siužetus apie tai, kas iš tiesų vyksta toje šalyje. Studijas, jau kurių metu ji užverbuojama dirbti CŽA. Na, ir galiausiai įveikę nemažą knygos dalį prieiname prie to, ko daugelis, matyt, labiausiai ir tikisi iš šios knygos – tai, kaip ruošiami būsimieji operatyvininkai, kokios užduotys jiems yra patikimos. Ir jau pats darbas.

Tačiau autorei svarbu ne tik (galbūt net galima pasakyti „ne tiek“) atskleisti tokio darbo detales, bet ir pasakoti apie savo asmeninius santykius, dilemas santuokiniame gyvenime. Tad jei norite istorijos apie drąsios moters savojo kelio pasirinkimą, misijos šiame pasaulyje suvokimą, knyga gali jums ir patikti, na, o tiems, kas tikisi Johno La Carre stiliaus kūrinio, perskaičius knygą gali kilti ir nusivylimas, nes žadamo tikroviško CŽA pasaulio atskleidimo čia per daugiausia ir nėra.

Lewis Dartnell „Origins“

Leidykla „Alma littera“

Iš anglų kalbos vertė Žygintas Beručka

Adam Rutherford „Trumpa žmonijos istorija“

Leidykla „Tyto alba“

Iš anglų kalbos vertė Audronė Gendvilienė

Tamim Ansary „Vakardienos atsiradimas“

Leidykla „Tyto alba“

Iš anglų kalbos vertė Rasa Dirgėlė

 

KAM: Besidomintiems civilizacijos istorija, įvairiausiais žmonijos raidos aspektais

Yuval Noah Harari knygos „Sapiens“ ir kitų jo kūrinių populiarumas padarė tokią didelę įtaką, kad knygų lentynas tiesiog užplūdo kūriniai, kuriuose pačiais įvairiausiais aspektais bandoma paaiškinti, kaip žmonija atsirado, vystėsi, kas buvo lemiami veiksniai. Ir nemažai tokių autorių stengiasi sukurti iliuziją, kad perskaitę tą vienintelę knygą žinosite viską, ką ir reikia žinoti apie pasaulio vystymąsi. Bėda ta, kad atrasti vis naujų aspektų tampa sudėtinga – jau žinome, kokią įtaką turėjo druska, kaip žmonija kūrėsi planetoje statydama sienas, kokį vaidmenį vaidino vanduo, žinome daugybę kitų žinių ir žinelių.

Visgi autoriai, regis, atranda, kaip naujai pažvelgti į žmonijos raidą. Čia atrinkau tris knygas, kurios gali padėti praplėsti akiratį smalsiems skaitytojams.

L.Dartnellis sako, kad jo tikslas rašant knygą buvo patyrinėti, kaip žemė mus sukūrė. Tad šioje knygoje jis ir nagrinėja tai, kokį vaidmenį evoliucijai turėjo žemė, tyrinėja, kokią įtaką ji turėjo tautų istorijoje, technologijose, ištekliuose, – visur galime rasti mūsų aplinkos poveikio. Kokie planetos procesai lėmė žemės evoliuciją, kaip keitėsi pati žemė, o su ja keitėmės ir mes? – klausia autorius. Tiems, kurie galvoja, kad mes esame žemės užkariautojai, autorius primena, kad kaip tik priešingai, mes esame žemės kūriniai, ir nors mes nuėjome ilgą kelią nuo savo ištakų, visa civilizacijos istorija yra tik dabartinio tarpledynmečio laikotarpio akimirka, trumpalaikiai kerai. Supindamas istoriją, mokslą autorius daro ir prielaidas apie tai, kas galbūt gali mūsų laukti ateityje. Žinoma, tai nuspėti sudėtinga, tačiau bent jau kas vyko iki šiol, knyga gali padėti suprasti.

Genetika nėra lengviausiai plačiajai auditorijai atskleidžiama sritis, ir A.Rutherfordo nuopelnas, kad jis sugebėjo šį sudėtingą mokslą  kūrinyje pateikti gana suprantamai, populiariai, įterpdamas ir humoro, sarkazmo. Žinoma, tiems, kas nori rimtu moksliniu tonu papasakoto veikalo, tai gali būti ir kliūtis, tačiau tiems, kas nori esminių, pagrindinių žinių apie genetiką, to, ką apie mūsų kilmę sako naujausi DNR tyrimai, tai bus visai pravarti knyga. Kaip ir kitų panašių kūrinių autoriai, šis britų mokslininkas stengiasi savo žvilgsniu aprėpti kuo daugiau – nuo pasakojimo apie mūsų kilmę iki naujausių mokslinių duomenų, rekonstruodamas praeitį, jis iškelia svarbius klausimus, liečiančius rases, paneigdamas vyraujančius mitus. Jis pasakoja, kas sukuria mūsų unikalumą, kodėl mes esame būtent tokie, kaip mūsų istoriją nulėmė genetiniai kodai, o taip pat pabrėžia, kas mums visiems yra bendra. Pateikdamas istorinių pavyzdžių, savo paties asmeninių istorijų, anekdotiškų situacijų, autorius taip pat nevengia pašokinėti nuo temos prie temos ir net kartais sukuria chaotišką įspūdį, bet visgi norintiems pradinių žinių apie genetiką tai puikiai įkandamas kūrinys.

Kai nori 50 000 metų istoriją sutalpinti 400 puslapių, akivaizdu, kad kažką turėsi paaukoti. Nesunku suprasti ką – gelmę, įvairius požiūrio kampus, taip pat turėsi atsirinkti tik kai kuriuos istorinius epizodus, pateikdamas juos kaip esminius, kai kuriuos kitus kone visiškai eliminuodamas, taip pat daugiausiai koncentruodamasis į tam tikrus regionus. T.Ansary knyga, žinoma, irgi turi visas šias glaustojo istorijos dėstymo nuodėmes – skaitydami knygą turbūt neretai stabtelėsite, galvodami, kodėl kai kurių šalių istorija išvis nepaminėta, kodėl kai kuriais laikotarpiais autorius tiesiog prašuoliuoja, be to, neišvengia ir apibendrinimų, kurie ypač šių laikų istorijoje, ieškančioje vis naujų žiūrėjimo kampų, atrodo pernelyg paviršutiniški. Jau nekalbu apie Antropoceno teorijas ir skirtingus tų pačių įvykių vertinimus. Bet imdami tokias knygas susitaikome su tuo, kad gausime tik koncentruotą vaizdą, kaip atrodo pasaulio istorija bendrais bruožais, ir rašytojo garbei reikia pasakyti, kad jis sugebėjo pateikti esminius istorinės raidos faktus, analizuoja tiek socialines sanklodas, tiek religiją, pagrindinius įvykius, faktorius, nulėmusius istorinius vyksmus, įdomu ir tai, kaip autorius siekia parodyti, kaip skirtinguose pasaulio kraštuose vykę procesai susiję, persidengia. Vienas iš tų kūrinių, tinkamų apibūdinti „noriu perskaityti vieną knygą apie viską“, bet, be abejo, rekomenduotina, kad jis taptų tik pradiniu žinių ieškojimo punktu.

Deborah Feldman „Neortodoksiška“

Leidykla „BALTO“

Iš anglų kalbos vertė Ieva Sidaravičiūtė

 

KAM: Susižavėjusiems pagal šią knygą paremtu „Netflix“ serialu, norintiems pažvelgti į chasidų bendruomenę

Pagrindinis daugeliui kylantis klausimas, be abejo, yra šis – ar jau pažiūrėjus tą didžiulio populiarumo sulauksį serialą verta skaityti dar ir knygą. Mano manymu, verta, nes knygoje yra daugiau atspalvių nei miniseriale, nors kai kurių dramatiškų įtampos epizodų, matytų ekrane, ir nėra.

Tiems, kas nematė serialo, – tai yra apie uždaroje Satmarų chasidų bendruomenėje Niujorke augančią merginą, kuri privalo paklusti griežtoms taisyklėms, apribojančioms ne tik tai, kaip ji turi elgtis viešumoje, bet ir reguliuojančioms jos asmeninius ir net intymius santykius. Gėda, pažeminimas, nuo pat jaunumės patiriamos psichologinės traumos ir suvokimas, kad ji negali patenkinti aplinkinių lūkesčių. Taip pat augantis sąmoningumas, išlaisvėjimo siekis ir noras išsiveržti iš šios slegiančios aplinkos, kurį galiausiai ji ir įgyvendina, pabėgdama į Berlyną.

Šioje knygoje visų pirma sukrečia suvokimas, kad visa tai vyksta šių laikų visuomenėje, Niujorke, kad tokios izoliuotos bendruomenės yra ne distopinio romano siužetas, o realybė. Autorė aprašo savo patirtis, leisdamasi net ir į intymias smulkmenas, tai autentiškas pasakojimas, daugeliui, matyt, būsiantis šokiruojantis. Kartu tai ir istorija apie ryžtą pradėti savo kelią, išsiveržti iš tokios aplinkos, sugebėti pasipriešinti varžančioms tradicijoms.

Kažin kokių literatūrinių gelmių čia vargu ar rasite, tačiau autorė į tai ir nepretenduoja, labiausiai skaitytojus čia domina būtent autentiška istorija.

Ši knyga sukėlė nemažai diskusijų. Greta palaikančiųjų šią autorę atsirado ir tokių, kurie teigia, kad ji iškraipė tikrąją padėtį, kad ne visos chasidų bendruomenės yra tokios, kaip aprašyta šioje knygoje, kad jos pačios situacija bendruomenėje nebuvo labai tipiška, galiausiai iškilo ir klausimų apie tai, kaip jai pačiai pavyko prisitaikyti naujoje aplinkoje. Tačiau jau vien tai, kad imta kalbėti apie žydų ortodoksų bendruomenes, kad daugybė žmonių pirmą kartą apie tai išgirdo, jau rodo knygos pasisekimą. 

Šis kūrinys yra taip pat ir knygų galios liudijimas. Pati autorė sako, kad būtent knygos suteikė jai ryžto, drąsos keisti gyvenimą. O štai parašiusi šią knygą ji  sako tarsi ir pati išsilaisvinusi, tapusi kitokia, autentiška, įgijo laisvę būti savimi. Tai kiek priminė Vanessa Springora knygą „Abipusiu sutikimu“ – parašiusi ją autorė irgi sakė pajutusi išsilaisvinimą.

Tad knygos išties keičia gyvenimus, ir „Neortodoksiška“ to įrodymas.

Madlen Ziege „Jokios tylos miške“

Leidykla „Alma littera“

Iš vokiečių kalbos vertė Birutė Lipavičienė

 

KAM: Besidomintiems gamtos pasauliu

Dar viena populiari negrožinių knygų banga – kūriniai apie gamtą, o karantino metu, kuomet visi daugiau laiko ir praleidome joje, tai įgavo dar ir papildomą aktualumą. Bent jau man šis kūrinys labiausiai siejasi su Peterio Wohllebeno knygomis, kuriose jis pasakoja apie gamtos tarpusavio ryšius – tarkime, aprašydamas sudėtingus medžių tinklus.

Panašia kryptimi žengia ir vokiečių mokslininkė, kuri teigia, kad kiekvienas gyvis miške, nuo mažiausio grybuko, iki didžiausio medžio, turi ką pranešti. Tie, kurie mano, kad miške vyrauja tyla, paprasčiausiai blogai klausosi – gamtoje yra gausybė duomenų, kurie ją suprantantiems organizmams perduoda daugybę informacijos. Apsikeitimai informacija vyksta ore ir vandenyje, po žeme ir miškuose. Bendrauti sugeba net grybai. „Man kiekvienas pasakojimas aiškiai liudija apie ištobulintas bendravimo strategijas gamtoje, prieš kurias mes, žmonės, turėtume nukelti skrybėles, – rašo autorė. – Bendravimas atsirado ne su žmogumi, jis nuo gyvybės atsiradimo palaiko ryšį tarp visų gyvųjų organizmų žemėje“.

Autorė rašo supindama mokslines žinias su plačiam skaitytojų ratui pritaikyta informacija, ji gamtą aprašo kaip nuolatos nuostabą keliantį pasaulį, rašo labai šiltai, su humoru. Knyga tiesiog pulsuoja jos aistra gamtai, tam, kad mes ją geriau suprastume, taptume jos dalimi, o kai kurių bendravimo ypatybių net pasimokytume iš jos.

Peter Godfrey-Smith „Kiti protai“

Leidykla „Liūtai ne avys“

Iš anglų kalbos vertė Kristina Janulytė

 

KAM: Norintiems sužinoti apie vienus paslaptingiausių sutvėrimų žemėje – aštuonkojus

Knyga skirta besidomintiems povandeniniu pasauliu, tiems, ką domina be galo keisti ir įdomūs sutvėrimai aštuonkojai, ką domina moksliniai tyrimai, apimantys ir filosofinius klausimus. Autorius šioje knygoje, rašydamas apie galvakojus moliuskus, kalba ne tik apie juos, bet ir tai, kuo mes esame panašūs. Jis rašo su didžiule empatija ir susidomėjimu, apjungia biologiją, filosofiją, populiarųjį mokslą.

Jis siekia ne tik atskleisti tai, kas mums yra žinoma apie aštuonkojus, bet ir tai, kuo ši informacija meta iššūkį mūsų filosofinei ir mokslinei proto sampratai. Pasinerdamas gilyn į vandenynus jis kalba apie proto prigimtį, evoliuciją, kelia klausimus, kaip ir kodėl tam tikri gyvūnai tapo sąmoningi.

Pats autorius teigia, kad jo tikslas buvo rašyti ne vien tik apie šiuos gyvūnus, bet ir į gylį ir į plotį išsamiai nagrinėti protą ir jo raidą. Nagrinėjant galvakojus moliuskus jam buvo sunku atsiriboti nuo mūsų pačių gyvenimo, lyginti save su jais, mėginti suvokti, kaip veikia jų smegenys. O aštuonkojai mus turėtų ypač dominti ir dėl to, kad jie proto istorijoje užima išskirtinę vietą, jie ne vienintelė, bet tikrai ankstesnio pasaulio būtybė.

Tai kūrinys, kuris ir puiki mokslo pažinimo literatūra, atverianti akis mums į nuostabius sutvėrimus, o kartu ir kelianti rimtus filosofinius klausimus, vartai į įdomų, dažniausiai nepažinų mums pasaulį.

Alfredas Bumblauskas, Mangirdas Bumblauskas „Lietuvos istorija. Paaugusių žmonių knyga. II dalis“

Leidykla „Baltų lankų“ vadovėliai“

 

KAM: Ieškantiems Lietuvos istorijos knygos jaunesniems skaitytojams

Vienintelė knyga šiame sąraše, skirta jaunesniems skaitytojams. Tai antroji Lietuvos istorijos dalis, ir joje, kaip ir pirmojoje, svarbiausi mūsų šalies vystymosi faktai pateikiami kiek kitokiu nei įprasta istorijos vadovėliams metodu. Kadangi tai knyga, skirta visų pirma paaugliams (nors galima tikėtis, kad ir kai kurie suaugusieji galės pasikartoti esminius istorinius faktus), čia mažiau analizių, interpretacijų, o patraukliai pateikiami esminiai laikotarpio faktai, asmenybės, kuo suprantamiau aiškinant jų svarbą.

Kaip ir galima tikėtis iš šio amžiaus skaitytojams skirtos knygos, itin daug dėmesio skiriama vizualiajai pusei – knygoje daug iliustracijų, nuotraukų, grafikų, faktų lentelių. Tiesa, bent jau man pasirodė, kad knygos dizainas galėjo būti ir išradingesnis.

Autoriai pasakojamą istoriją apipina gausybe kontekstinės informacijos – aprašo papročius, įdomybes, keliones po, tarkime, to laiko Vilnių, arba pateikia kad ir tokius ne visai tikėtus inkliuzus kaip nuotraukų galeriją „Vaikai didžiųjų Vilniaus fotografų darbuose“. Patys autoriai tai vadina pėdsekyste – savotiškomis istorinėmis išvykomis.

Beje, jau knygos pradžioje autoriai suformuluoja ir savąjį istorijos pasakojimo metodą – mažiau datų, daugiau istorinių temų, asmenybių, įdomių faktų: „Mes ieškosime įdomybių ir nesirūpinsime, ar mokytojai sugebės patikrinti mūsų žinias ir įvertinti pažymiu“.

Antroji dalis skiriama laikotarpiui nuo Abiejų Tautų Respublikos sunaikinimo ir per visą XIX amžių pasiekia 1918 metų vasario 16-ąją. Ir labai tikėtina, kad knyga gali pasiekti siekiamą rezultatą – įrodyti paaugliams, kad istorija gali būti nenuobodus dalykas, paskatinti domėtis įvairiais jos aspektais ir suprasti istorinius ženklus aplinkui.

Donatas Katkus, Rasa Murauskaitė „Užrašai iš Rokantiškių“

Leidykla „Tyto alba“

 

KAM: Norintiems knyginės pažinties su šiuo kūrėju, epochos veidrodžio

„Jo interesų ratas velnioniškai platus, – šios knygos epiloge rašo Donato Katkaus žmona Laima Katkuvienė. – Donatas ne tik domisi – jis ir dirba. Yra tikras energijos katilas“. Vėliau dar priduria: „Gyventi buvo nelengva, bet nenuobodu“. Šie žodžiai tiksliai apibūdina portretą žmogaus, kurio gyvenimo pasakojimą mes ir sekame šioje knygoje. Dirigentas, muzikologas, Valstybinio Vilniaus kvarteto ir Šv.Kristoforo kamerinio orkestro įkūrėjas, knygų ir daugybės straipsnių autorius – sąrašą galima būtų tęsti ir tęsti. Skaitant knygą atrodo, kad jis nuolatos sukosi pačių įvairiausių veiklų ciklono akyje. Tą patį pastebi ir muzikos kritikė Rasa Murauskaitė, kartu su D.Katkumi parengusi šią knygą. Ji sako, kad rengdama šią knygą negalėjo atsistebėti nepaprastu D.Katkaus gebėjimu nuolatos atsidurti įvykių sūkuryje.

Nors maestro visą gyvenimą rašė dienoraščius, tad turi puikų savo gyvenimo istorijos dėliojimo pagrindą, jis ir pats įžangoje rašo, kad žmogaus atmintis yra kintantis reiškinys, tad prisiminimų nuoseklumas yra iliuzija. Tai greičiau iš atminties užklystantys blyksniai, veidai, istorijos, epizodai, tarsi karoliai besiveriantys į ištisinį tų akimirkų vėrinį.

Kas sudaro mūsų gyvenimus, ką mes prisimename iš to, kas praėjo? Šis klausimas man neretai kyla skaitant memuarus, ir D.Katkaus atveju atrodo, kad visų pirma tai buvo kiti žmonės. Nes, skirtingai nei galima būtų tikėtis, savo paties gyvenimo istorijos dėliojimui jis skiria tik apie pusę knygos, o kita – tai portretų galerija. Žmonės iš įvairiausių meno sričių, darę jam įtaką, jo šeimos nariai, lietuviai ir užsieniečiai. Vienų jų gyvenimo istorijos susiklostė dramatiškai ar net tragiškai, kiti pasiekė pripažinimo, apie kitus D.Katkus atvirai rašo, kad santykiai su jais atvėso ir nepagaili ir griežtesnų žodžių. Yra čia ir pasakojimų apie kūrybinius idealus, ir anekdotiškų situacijų (tarkime, pasakojant apie Juozą Erlicką). Kai kurių šių menininkų istorijos atrodo tarsi trumpi apsakymai (kad ir pradžia pasakojimo apie Antaną Rekašių: „Antanas kartą man pasakojo, kad, kai jis gimė, moterys nepastebėjusios susuko jį į skudurus ir išmetė į tualetą“). Spalvingi, įdomūs personažai.

Rašydamas apie save D.Katkus irgi pasakoja daugybę linksmų, pašėlusių, anekdotiškų situacijų, o taip pat, žinoma, ir rimtai bandydamas suprasti, kaip jis žingsniavo tokiu keliu. Rašo nuoširdžiai, be užuolankų, pats pasakojimas – slystantis lengvai kaip spalvinga kūrybinio nuotykio istorija.

Daugeliui, matyt, tai bus ne tik paties D.Katkaus istorija, bet ir visos epochos veidrodis – sovietinis gyvenimas bendrabučiuose, laikas „Neringoje“, pirmosios kelionės, savijauta galų gale ištrūkus į Vakarus, tai, kaip jis matė įvairias šalis (įsimintinas pasakojimas apie Šiaurės Korėją), nepriklausomybės atgavimas ir gausybė niekad nesibaigiančių projektų.

Gabrielis Garcia Marquezas savo prisiminimų knygą pavadino „Gyvenk taip, kad turėtum ką papasakoti“. Panašu, kad D.Katkaus gyvenimas – būtent toks.

Paulius Jurkevičius „Paskui, kai užgeso Koliziejus“

Leidykla „BALTO“

 

KAM: Norintiems karantino patirčių liudijimo

Metai su koronavirusu buvo tokie išskirtiniai, išmušantys bet kokį iki tol patirtą, žinotą pagrindą iš po kojų, kad neretai atrodo tarsi sapnas, iš kurio štai-štai pabusi ir grįši į buvusią realybę. Karantino išgyvenimai, tikiu, dar ne vienerius metus bus sociologų, psichologų analizių šaltiniu. Todėl keista, kad kol kas dar nėra užgriuvusios ir rašytojų karantininių refleksijų knygų bangos.

P.Jurkevičiaus knyga – karantino išgyvenimų fiksavimas, kuri jau dabar, praėjus keletui mėnesių po jos pasirodymo, skaitant atrodo kaip laiškai iš gana tolimos praeities – visgi kaip greitai keičiasi tai, kaip mes jaučiamės koronaviruso paveiktame pasaulyje.

O ši knyga – tai autoriaus išgyvenimai, patirtys, atsidūrus pačiame pandemijos epicentre. Tiesa, iki to einama pamažu – prieš tai matome autoriaus įspūdžius iš Vilniaus, knygų mugės, kelionę atgal į Romą, tai sukuria kontrasto principą – laisvas pasaulis, kuris traukiasi iš mūsų gyvenimų. Pamažu artėjantis suvokimas, kaip viskas neatpažįstamai pakito. „Pasaulis beprotiškai sumažėjo“, – konstatuoja autorius, su nostalgija aprašydamas tai, kokių įprastinių gyvenimo atributų nebeliko ir įsisamonindamas, ką tai anksčiau reiškė. Knyga – ir autoriaus savistaba, ir šeimos gyvenimo aprašai, šuns atsiradimas joje, ir pasakojimas apie Romą, – kokia ji tapo, sukaustyta pandemijos, kitoniškas žvilgsnis į itališką kultūrą, gyvenimo būdą – kaip tai išaštrėjo pandemijos fone. Tai ir žurnalistinio darbo specifika, autorius aprašo , ką reiškia būti žurnalistu tų laikų Romoje. Na, ir visgi esminis  elementas – paties žmogaus būsena, pyktis, abejingumas, nusivylimas, nerimas, optimizmas – kaip visos tos emocijos keitėsi pirmaisiais nežinios koronaviruso mėnesiais, fone vis tvinkčiojant susirgusiųjų ir mirusiųjų skaičiams.

Pats žanras autoriaus įvardinamas kaip „neoromanas iš epicentro“, ir išties tai sunkiai į kažkokius aiškesnius žanrinius apibūdinimus telpantis kūrinys – nors visgi žodis „romanas“ gal čia mažiausiai tinka, nes visgi tai dokumentinis, dienoraštinis pasakojimas.

Knygos pabaiga – optimistinė, kad visgi niekas iš esmės galiausiai nepasikeis. „Pabudę apsidairysime ir suprasime: viskas vėl – taip, kaip buvo“.

Benedikto Gylio paramos fondas, Eglė Markevičiūtė „Lietuva 2120“

Leidykla „Lapas“

 

KAM: Ieškantiems vizijų ateičiai, norintiems įžvalgų, kur gali pasukti Lietuva 

Šiame sąraše yra nemažai knygų, kuriose apmąstomi iki šiol vykę procesai, tai, kaip jie veikia dabartį, ko buvo galima išvengti mokantis iš istorijos, siūlomi nauji požiūriai.

O štai šioje knygoje – žvilgsnis į galimą ateitį. Ateities prognozavimas – nedėkingas dalykas, kuo galima įsitikinti ir skaitant kai kurias šiame sąraše esančias istorikų knygas, dažnai ji pasisuka visai kita linkme, nei galima buvo numatyti drąsiausiose ar labiausiai pesimistinėse prognozėse. Nereikia toli ieškoti – jau vien koronaviruso pandemija dar visai neseniai galėjo atrodyti tik kaip distopinio filmo scenarijus.

Tačiau bandymai įsivaizduoti, kaip Lietuva gali atrodyti po šimto metų, yra naudingi jau vien todėl, kad tai priverčia sustoti ir vietoje inertinio judėjimo apmąstyti, kur link visgi judame, kokias vizijas mes turime ir ar jas turime? Žinoma, įdomu būtų skaityti tai po šimto metų, žiūrint, kokios svajonės ar nuogąstavimai pasitvirtino, tačiau tai knyga skirta mums dabar – diskusijoms, apibendrinimams, savosios būklės įvardinimui. Šioje knygoje pateikiamos idėjos ir vizijos kartais labai optimistinės, kartais provokuojančios, neretai smarkiai pesimistinės, ir labai įdomu tai, kad knygoje galime pamatyti labai platų idėjų spektrą – kalbinami politikai, žurnalistai, kultūros, verslo, visuomenės veikėjai, ir interviu su jais padeda apmąstyti mūsų didžiausias baimes, viltis, politines perspektyvas. Tai, kas kelia dabartinėje Lietuvoje džiaugsmą, o kas yra didžiausia gėda. Pabaigoje pašnekovų prašoma pasidalinti ir žinute ateities kartoms.

Iš šių pokalbių matyti, kaip skirtingai mes matome valstybę, savo vaidmenį joje, visuomeninius procesus, ir šie pokalbiai su intelektualais yra kuo puikiausia proto mankšta, idėjų generavimo vieta, savotiškas knyginis diskusijų klubas.

Knygoje pateikiami ir keturi utopiniai bei distopiniai scenarijai – nuo vizijos, kad mes tapsime klestinčia, sėkminga valstybe iki niūrių prognozių, kad mes vėl esame „praryti“ Rusijos ar tapę Europos provincija.

Šiais laikais reikia lyderystės, mąstymo į priekį, atsakomybės prisiėmimo ir suvokimo, kad pasaulis yra kur kas platesnis, sudėtingesnis nei daugelis linkę pripažinti – liudija ši knyga, verčianti ir kiekvieną skaitantįjį įsivaizduoti, kokią Lietuvą mato ateityje, kokioje norėtų gyventi ir ką galėtų pats dėl to padaryti.

Bjorn Berge „Dingusios šalys“

Leidykla „BALTO“

Iš norvegų kalbos vertė Rita Butkutė-Sales

Gideon Defoe „Išnykusių šalių žemėlapis

Leidykla „Tyto alba“

Iš anglų kalbos vertė Dominykas Norkūnas

 

KAM: Besidomintiems politika, geografija 

Taip jau sutapo, kad dvi leidyklos panašiu metu išleido dvi knygas, kurios tematiškai yra gana panašios. Tai – pasakojimai apie išnykusias valstybes, knygos, praturtinančios mus žiniomis apie neretai menkai žinomus istorijos puslapius, apie valstybes, daugelio kurių net pavadinimų nesame girdėję. Įdomioji istorija, jei galima tai būtų tai pavadinti. Tačiau kartu tai ir liudijimas – pasakojimai apie per šimtmečius besitęsiantį žmonijos valdžios troškimą, siekį atsiskirti, parodyti pasauliui savąjį kelią. Idealizmą ir egoizmą, nepamatuotas asmenines ambicijas ir despotizmą, o kartu ir siekį pasipriešinti engiančiai valdžiai. O neretu atveju – ir begalinę kaip visata žmonijos kvailybę ir nesimokymą iš savo klaidų.

Nors knygų tematika panaši, visgi jos abi ganėtinai skiriasi.

R.Berge kūrinys kur kas rimtesnis. Akivaizdu, kad jis kur kas nuosekliau padirbėjo rinkdamas medžiagą (nors pats rašytojas sako ir nevertinantis šios knygos kaip savotiško kelionių vadovo, o greičiau kaip pasakas, duodančias peno svajonėms), o taip pat ir sukūrė savitą koncepciją tyrinėti šalims, dalis kurių gyvavo vos keletą savaičių, o kitos paliko ir ryškesnį įspaudą. Jis nusprendė šiuos išnykusių šalių griuvėsius nagrinėti remdamasis pašto ženklais – autorius pats yra sukaupęs jų nemažą kolekciją, ir pašto ženklai, nors iš dalies neabejotinai turintys būti vertintini ir kaip propaganda, įrodo tų valstybių egzistavimą. Bent jau man šių šalių pašto ženklų istorijos, o ir pačių ženklų nagrinėjimas buvo viena įdomiausių šios knygos pusių. Beje, reikia pastebėti, kad autorius, nors ir ganėtinai trumpuose kiekvienai iš šių 1840-1970 metais egzistavusių šalių skirtuose skyriuose, visgi sugebėjo pateikti ir įdomius liudininkų prisiminimus, ir esminius faktus, ir susikūrimo bei žlugimo istorijas, o dar ir pateikti nuorodų tolimesniems tyrinėjimams. Marga žmonijos sėkmių ir nelaimių enciklopedija.

G.Defoe knyga visai kitokio žanro. Šis rašytojas pasirinko satyrinį aprašymo būdą, kuris dažniausiai iliustruoja žmonijos kuriozinius užmojus, ir knyga gali būti vertintina kaip anekdotinių situacijų rinkinys. Tarkime, ką galime pagalvoti apie valstybę, kuri paskelbė nepriklausomybę, tačiau sužlugo, nes paaiškėjo, kad prieš Amerikos Nepriklausomybės šventę gretimame miestelyje negalės nusipirkti alkoholio – mat jie yra gi esą nepriklausomi? 

Pramanai ir vizijos, šnipinėjimo istorijos ir politiniai žaidimai, išdavystės ir valstybių istorijos, tapusios pamoka ar savotiškais simboliais. Žmogžudystės ir religinis įkarštis, tragiškos istorijos ir komiškumas. Prie viso to dar autorius prideda ir kurioziškų pastebėjimų apie išnykusių valstybių vėliavas ir himnus. Tikra istorinė avantiūrizmo pynė. 

Na, ir abi knygos rekomenduotinos protų mūšių rengėjams bei dalyviams, istorijos įdomybių mėgėjams.


 

Viltė Migonytė-Petrulienė, Liutauras Nekrošius, Vaidas Petrulis, Martynas Mankus, Marija Drėmaitė „Palanga. Architektūros gidas“

Leidykla „Lapas“

 

KAM: Besidomintiems architektūra, Lietuvos kurortais, mėgstantiems Palangą

Prieš porą metų leidyklos „Lapas“ išleistas Neringos gidas bent jau man buvo vienas įdomiausių tų metų leidinių ir paėmęs jį į rankas stebėjausi, kad iki tol tokia knyga nebuvo išleista. Į lietuvių taip branginamą kurortą pagaliau pažvelgta iš architektūrinės pusės, kuri kartu leidžia brėžti ir esminius šio kurorto istorinius štrichus bei kalbėti apie tai, kokia galėtų būti jo ateitis. Kartu su ja skaitant ir N.Strakauskaitės knygą „Juodkrantės kurorto „aukso amžius“ dabar jau galima kur kas platesniu žvilgsniu žiūrėti į šį kurortą.

Dabar atėjo laikas Palangai ir Šventajai, ir manau, kad šis kūrinys negrožinės literatūros srityje bus viena labiausiai skaitomų šios vasaros naujienų. Turbūt nėra kitų Lietuvos kurortų, kurie būtų vertinami taip daugiaprasmiškai kaip šie. Vieniems tai – kičo triumfas, J.Basanavičiaus beskonybė, „močiučių Palanga“, vasaros chaosas, kitiems – vis dar liekantis senojo kurorto dvelksmas, vis dar nesugadinti gamtos užkampiai mieste ir architektūriniai ženklai. Prabanga ir lėkštumas, sovietinis palikimas ir gilesnės praeities simboliai. Seniausias Lietuvos kurortas – eklektikos gniaužtuose, tapatybės paieškose, kas, beje, visiškai nėra unikalu, su tuo susiduria didžioji dalis pasaulio kurortų.

Šis gidas sudėliotas pagal tą patį principą kaip ir knyga, skirta Neringai. Iš pradžių pateikiami esminiai kurorto istorijos bruožai, vėliau jau panyrama į konkrečius architektūrinius sprendimus, kurie įdomūs ne tik nagrinėjant šiuos kurortus, bet ir svarbūs visos Lietuvos architektūrai.

Palangos raida suskirstyta į keturis etapus. Aristokratiškoji Palanga su Kurhauzu, grafų Tiškevičių rūmais, jūros tiltu, kitais Palangos simboliais tapusiais ar jau išnykusiais pastatais. Tarpukario kurortas, tapęs prieinamu kur kas platesnei gyventojų daliai – su vilomis ir sanatorijomis. Didžiosios Palangos gimimas sovietiniais laikais, kuomet organizuotas poilsis pavertė šį miestą didžiąja dalimi tokiu, kokį jį mes matome ir dabar, ši plėtra paveikė ir apylinkes. Šis laikotarpis nagrinėjamas plačiai, vertinant jį įvairiausiais aspektais. Ir naujausias periodas – nuo 1990 metų, kuris pažymėtas chaotiška statyba, naujais miesto gyvenimo aspektais (kad ir naujieji Palangos laikinieji gyventojai su savo architektūriniais sprendimais).

Jeigu kalbant apie Palangą galima pasakyti, kad ji dažnai atrodo pasiklydusi tapatybės paieškose, tai Šventosios veidas pastaruoju metu atrodo išvis sunkiai apibūdinamas. Tarpukariu Šventoji tapo vienu esminių naujosios Lietuvos simbolių (tai buvo vienintelis naujai suplanuotas ir pastatytas miestas tarpukario Lietuvoje), vėliau ji vystėsi stichiškai, dažniausiai vertinta kaip Palangos podukra be savitesnės vizijos.

Didžiausias malonumas skaitant šią knygą yra konkrečių pastatų istorijų nagrinėjimas, kam labai padeda ir pateikiamos schemos, nuotraukos, tai leidžia pamatyti ne tik pastatų istoriją, bet ir besikeičiančias epochas, socialinius, istorinius kismus. Knygą geriausia skaityti vaikštinėjant po kurortus pagal knygoje pateikiamus žemėlapius su sužymėtais objektais ir sustojant prie tų aprašytų pastatų, bandant įsivaizduoti, kaip tai galėjo atrodyti senesniais laikais, kokios yra tų pastatų architektūrinės ypatybės, kokias tendencijas jos atspindi.

Taip, tai nėra pirmasis leidinys, skirtas Palangos istorijai, tačiau čia pateikiama informacija pateikia platų vaizdą, kontekstą ir leidžia kelti diskusijas – kaip šie kurortai turėtų vystytis ateityje, kokie iššūkiai laukia, kokios klaidos buvo padarytos ir koks istorinis jų išskirtinumas. Galų gale, tai prasmingas, įdomus skaitinys, leidžiant vasaros atostogas prie jūros. 

Ignas Staškevičius „Pasaulis jų akimis“

Leidykla „Sofoklis“

 

KAM: Norintiems neskubrių, gilių pokalbių

Antroji Igno Staškevičiaus pokalbių knyga. Praėjusiais metais pasirodžius „Gyvenimas jų žodžiais“, aš rašiau, kad „tai interviu rinkinys, tačiau ne toks, kokius paprastai randame žiniasklaidoje – šie pokalbiai neskubrūs, neapriboti apimtimi, kas šiais skubėjimo laikais yra gana retas dalykas, svarbu ir tai, kad jie lygiai taip pat nėra įrėminti ir aktualijų, to, apie ką reikėtų pakalbėti dabartinių įvykių kontekste.“

Tie patys žodžiai puikiai tinka ir šio kūrinio apibūdinimui – galima būtų laikyti tai praėjusios knygos tęsiniu. Knyga, kuri savo esme labai tinka prie nemažos dalies šiame sąraše esančių kūrinių – kaip šiais naujų galimybių ir žinių, plėtros ir globalių pokyčių laikais atrasti esmę, užčiuopti tai, kas svarbiausia, kaip tame informaciniame chaose nepaklysti. Kaip kitų žiūros taškai gali papildyti tavąjį, kuo kiekvienas iš mūsų esame unikalus ir galime savo filosofija, dvasiniais atradimais, mokslo žiniomis ar kultūriniais pojūčiais praturtinti kitus.

Kaip rašo šios knygos pratarmėje I.Staškevičius, visi šioje knygoje pakalbinti žmonės sukaupė patirties, įgalinančios pažvelgti į pasaulį skvarbiau, nei esame įpratę: „Dirbdami savo darbus jie drąsiai neria į nekasdienes praktikas, kuriose praverčia ypatingos sąvokos: laikas, erdvė, Visata, begalybė, siela, Dievybė“.

Šioje knygoje mokslininkas Osvaldas Rukšėnas nukelia mus į neuromokslo užkaborius ir naujoves, Nomeda Kazlaus pasakoja, ką apie žmogų jai gali pasakyti žmogaus balsas ir ar galima jį ištreniruoti, tibetologas Glenn H.Mullin kalba apie protą, kūną ir nušvitimą, Viktorija Daujotytė – apie teksto erdves, randame čia pokalbius su žinomais knygų autoriais Alanu Lightmanu ar Davidu Grossmanu ir daugybe kitų. Neapsiribojama nei temomis, nei geografija, kai kurie pokalbiai vyko keletą kartų, – svarbiausiais principas akivaizdus – žmogus turi turėti savąjį pasaulio vaizdinį, turėti ką apie jį pasakyti ir svajoti.

Beje, tarp eilučių, o kartais ir į eilutes vis prasprūstanti ir tiesioginė šių pokalbių tema – apie pačius pokalbius, apie tai, kaip mes atsiveriame vienas kitam, ko reikia, kad tas pokalbis iš tiesų įvyktų.

Kaip ir praėjusioje knygoje, šie pokalbiai daugiau dialogo, o ne interviu formos, leidžiantys atsiskleisti tiek klausinėjančiam, tiek pačiam klausiančiam. Šiais laikais, kai dėmesio sutelkimo laikas vis trumpėja, kai ilgi pokalbiai, interviu laikomi prabangos ženklu, skaitytojams norint kuo greičiau ir aiškiau, tokie spausdinti pasišnekėjimai tampa gana retu dalyku.

Norbertas Černiauskas „Paskutinė Lietuvos vasara“

Leidykla „Aukso žuvys“

 

KAM: Besidomintiems Lietuvos istorija, norintiems gyvenimo istorinio lūžio metais paveikslo


Knyga, kurią perskaičiau paskutinę prieš pateikdamas šį sąrašą, ir ji yra viena iš mano asmeninių favoričių tarp visų šių 33 kūrinių.

Jau vos pradėjus skaityti šią knygą apie Lietuvą lemtingaisiais 1940-aisiais, kilo mintis, kad pats pasakojimo būdas labai primena Floriano Illieso kūrinių koncepciją (lietuvių kalba yra pasirodžiusios dvi šio autoriaus knygos), ir N.Černiauskas tuos spėjimus knygos baigiamajame žodyje patvirtina, sakydamas, kad šio autoriaus priėjimas prie temos ir jį patį pastūmėjo pasirinkti tokią pasakojimo formą.

Kaip ir F.Illiesas, knygos autorius, istorikas, Vilniaus universiteto dėstytojas N.Černiauskas apie lemtingus metus rašo stengdamasis pateikti platų panoraminį vaizdą, koncentruodamasis ne į politines, istorines analizes, o pasirinkdamas kitą metodą – pažvelgdamas, kaip gyveno to laiko žmonės, kokios buvo nuotaikos, į to laiko įvykius jis siekė pažiūrėti iš skirtingų sluoksnių, profesijų žmonių perspektyvų, taip mūsų akyse lipdydamas to laiko Lietuvos paveikslą. Tad matome čia ir žymias to laikmečio asmenybes, ir paprastus žmones. Yra čia ir kasdienybės fragmentų, ir svarbių tų metų įvykių fiksavimo – Lietuvos gyvenimas skleidžiasi įvairiomis spalvomis. Nuo Lietuvą sustingdžiusio didžiulio metų pradžios šalčio, kelionių į atgautą Vilnių, to, kokiomis knygomis tą vasarą pasitiko lietuviai, iki ūkininkų ar abiturientų problemų, švenčių ar svarbiausių projektų.

Autorius užčiuopia ir to laiko socialines, kultūrines problemas, politines nuotaikas, tai, kokias aistras kėlė planuojamos reformos – tai mes stebime iš žmonių prisiminimų, publikacijų spaudoje. Kai kas iš tų laikų gana smarkiai primena ir tai, su kuo gyvename ir dabartinėje Lietuvoje.

Žinoma, buvo ir artėjančio karo grėsmė, tačiau ji nėra persmelkusi viso kūrinio – taip, žmonės nerimavo, kad karas gali pasiekti ir Lietuvą, ypatingai tai pasijautė po Paryžiaus kritimo, kuris kartu su Roma ir Čikaga buvo vienas iš esminių simbolinių centrų. Tačiau žmonės gyveno ir kitomis problemomis, lūkesčiais, planais ar viltimis.

Pats istorikas teigia, kad jam1940-ieji buvo ne (tik) autoritarinio režimo apslopintos jaunos valstybės metai, bet (ir) bręstančios, augančios visuomenės zenitas, Lietuva pasirodė pasiruošusi modernėti įvairiose srityse, tai buvo pradžios kelias, kurį, deja, nutraukė karas ir okupacija. Knygą jis pats pristato „tarsi dviejų savaičių Lietuvos istorijos salos gyvenimo dienyną“, kuriame per sociakultūrinį pjūvį atskleista XX a. ketvirtojo-penktojo dešimtmečių sandūros modernėjančios Lietuvos būklė.

Ir knygoje išlaikomas puikus balansas – ji parašyta taip, kad tinkama plačiam skaitytojų ratui, parašyta suprantamai, pagauliai, gerai atskleidžiant to laiko nuotaikas, o sykiu tai mokslinis tyrimas, leidžiantis mums atrasti naujas istorinio žvilgsnio kryptis. Metai, kurių įvykius iš šio laiko perspektyvos taip sudėtinga vertinti, čia mums atsiskleidžia pačių tuomet gyvenusių žmonių akimis, autoriui sudėliojant esminius štrichus ir kontekstus.