TOP 10 negrožinių knygų: Neringos architektūra, propaganda, F.Nietzsche ir kiti skaitiniai

Permainų, krizių laikais skaitymo įpročiai neretai irgi keičiasi. Tuo metu, kai vieni knygose ieško nusiraminimo, pabėgimo nuo realybės, kiti kaip tik stengiasi ieškoti negrožinės literatūros, norėdami geriau suprasti pasaulį. Pastaruoju metu buvo išleista nemažai vertų dėmesio negrožinės literatūros kūrinių, ir čia atkreipiame dėmesį į 10 iš jų.

Tekstas: Audrius Ožalas, vaizdas: Lina Zaveckytė

05

Sue Prideaux „Aš dinamitas! Nietzsche's gyvenimas“

leidykla „Jotema“, iš anglų kalbos vertė Aistis Žekevičius

 

KAM: Norintiems suprasti Friedricho Nietzsche's filosofiją

Knyga, kurią be jokių abejonių rekomenduočiau visiems, kurie nori geriau suprasti Friedricho Nietzsche's filosofiją, jo gyvenimą, tai, kas labiausiai paveikė jo kūrybą. F.Nietzsche turbūt labiausiai nesuprastas, daugiausia įvairių mitų apgaubtas filosofas, jo kūryba vertinama dažnai net neįsigilinant į kontekstą ir paslėptas prasmes, ir šioje knygoje sukuriamas įtaigus, gyvybingas filosofo paveikslas. Ir tai ne tik jo paveikslas, bet ir atspindys to laikmečio, idėjinės, emocinės aplinkos, tai daugiaplanis paveikslas, parodantis, kokioje terpėje išaugo toks F.Nietzsche, kokį mes žinome iš jo kūrinių, prieš ką jis maištavo, kodėl būtent tokią retoriką pasirinko. 

Knyga apima visą kūrėjo gyvenimą – vaikystė krikščionškoje aplinkoje, kuriai vėliau jis pats smarkiai priešinosi, santykiai su seserimi, kuri vėliau manipuliavo juo, jo kūryba. Ji tapo aktyvia antisemite, su bendraminčiais nuvyko į Paragvajų kurti „naujos tikrųjų vokiečių bendruomenės“, būtent jos pastangomis iki šiol neretai visiškai klaidingai filosofui klijuojama antisemito, Adolfo Hitlerio įkvepėjo etiketė, nors knygoje aiškiai parodoma – F.Nietzsche buvo greičiau jau kosmpolititas nei nacionalistas, dygėjosi antisemitizmu ir priešinosi panašioms idėjoms. Paslaptinga jo tėvo mirtis, visam gyvenimui F.Nietzsche'i pasėjusi nerimą – jis buvo įsitikinęs, kad mirs sulaukęs tokio paties amžiaus kaip jo tėvas, aptemus protui. 

Jo studijos, dėstytojo karjera, posūkis į filosofiją ir žmonės, kurie padarė didžiausią postūmį jo gyvenime. Svarbiausias iš jų, žinoma, Richardas Wagneris – priglobęs ir rūpinęsis F.Nietzsche, kartu jie leisdavo labai daug laiko, tačiau vėliau F.Nietzsche ėmė tolti nuo jo – didysis kompozitorius buvo jam tarsi tėvas, tačiau jis išaugo tą laikotarpį, sutelkęs dėmesį į savo „sūnų“ - jo kūriniusoe gimusį Zaratustrą. 

Jo meilės ryšiai, dažniausiai nesėkmingi, o jo didžioji meilė Lou Salome, kurią filosofas laikė sau artimiausia siela, išdavė jį su jo bičiuliu ir taip dar padidino jo vienatvę ir pasidygėjimą šiuo pasauliu. 

Mes matome F.Nietzsche keliaujantį po pasaulį, bandantį surasti sau tinkamą vietą sveikatai ir kūrybai. Nuolatos sergantis, priepuolių kamuojamas, beveik aklas ir todėl turintis diktuoti savo darbus kitiems, vienišas ir nesuprastas. Jo darbai nesulaukdavo didesnio dėmesio, o idėjos nebūdavo suprastos. Nepaisydamas išsekimo, baisios sveikatos būklės jis vis rašė, vis ieškojo atsakymų, provokavo, ėjo prieš normas ir skelbė būtinybę drąsai, likti ištikimu sau. Ir jo gyvenimo pabaiga, tokia, kokią jis ir nujautė jau seniai. 

Knygoje taip pat apžvelgiami jo darbai, esminės skelbiamos idėjos, atskleidžiamas kontekstas, kuris kai kuriuos garsiuosius jo posakius atskleidžia visiškai kitoje šviesoje, kaip ir pasirenkamas temas – akivaizdu, kad ne viename kūrinyje jo skelbtas požiūris į moteris buvo stipriai paveiktas jo paties asmeninių potyrių šioje srityje. 

Tai energingai, su humoru, labai gyvai parašyta biografija, ne veltui pelniusi daugybę įvertinimų. Nors neretam žmogui, kalbant apie F.Nietzsche'ę, turbūt akyse iškyla „antžmogio“ vaizdiniai, šioje knygoje jis labai žmogiškas. Kaip parašytų pats filosofas, pernelyg žmogiškas. 

Bandymas 1

„Neringa. Architektūros gidas“

leidykla „Lapas“, tekstų autoriai Vasilijus Safronovas, Marija Drėmaitė, Viltė Migonytė-Petrulienė ir Martynas Mankus

 

KAM: Besidomintiems architektūra, Neringos istorija

Keista, kad tokia knyga iki šiol nebuvo išleista. Neringos, kurią daugelis apibūdintų kaip vieną unikaliausių Lietuvos vietovių, architektūra nebuvo sulaukusi deramo dėmesio, iki šiol buvo tik kelios atskiros studijos. Šios knygos autoriai iškėlė sau uždavinį atlikti naujus tyrimus, remiantis pirminiais šaltiniais. „Paradoksalu: šio krašto gamta, architektūra yra saugoma, pripažinta ir įvertinta, tačiau kiek iš tiesų mes žinome apie Juodkrantės, Pervalkos, Preilos ir Nidos istoriją iki Antrojo pasaulinio karo? Kaip ir kodėl pokariu dramatiškai pasikeitė Neringos gyventojų socialinis portretas ir urbanistinis peizažas? Kokia yra šiuolaikinė Neringos architektūra ir kas ją formuoja?“ – knygos pratarmėje rašo Aistė Galaunytė.

Nors šis leidinys pirmiausia pristatomas kaip architektūros gidas, jame žengiama į kur kas platesnius laukus (galų gale, viskas tarpusavyje susiję) – nagrinėjama Neringos gyvenviečių istorija, tai, kaip formavosi jos kurortinis identitetas, apžvelgiama ir žvejų kaimelių kasdienybė, kaip ji keitėsi skirtingais laikotarpiais.

Knygos autoriai Neringos istoriją ir architektūrinį vystymąsi išskyrė į tris periodus: iki 1945-ųjų, sovietinį laikotarpį bei nepriklausomybės laikotarpį po 1990-ųjų.

Pirmajame laikotarpyje Kuršių nerijos gyvenviečių plėtotei didžiausią įtaką turėjo tai, kad pusiasalis buvo trumpiausias ir saugiausias sausumos kelias susisiekti Kuršui ir Livonijai su likusia Europa; nuolatinė priklausomybė nuo gamtos sąlygų, – žvejyba buvo pagrindinis pragyvenimo šaltinis; o taip pat industrializacija (kita vertus, industrializuotas Kuršių nerijos gyvenimo būdas skverbėsi lėtai, tad šis kraštas tapo patrauklus ieškantiems užuovėjos nuo civiizacijos, pramonės, pažangos). Tarpukaryje čia traukė menininkai, Neringa, skirtingai nei dabar, buvo žinoma kaip santykinai nebrangi atostogų vieta.

Sovietmečiu prasidėjo planingas Kuršių nerijos apgyvendinimas, ir jau 1956 metais net 87 proc. visų gyventojų sudarė naujai atvykusieji, kurie smarkiai skyrėsi tiek gyvenimo būdu, tiek tradicijomis ir išsilavinimu, pamažu Kurių nerija imta vertinti ne kaip žuvininkystės vieta, o kaip kurortinė zona. Marija Drėmaitė apžvelgia būdingiausius architektūrinius laikotarpius, o visą šį periodą apibūdina kaip perėjimą nuo sovietinių žvejų kolūkių iki prestižinio kurorto su sunkiai valdoma plėtra. Laikotarpis po nepriklausomybės apibūdinamas kaip nesutarimų, skirtingų vizijų dėl kurorto ateities.

Knygoje yra pristatoma 90 svarbiausių Neringos pastatų, pateikamos jų nuotraukos, planai, brėžiniai, žemėlapiai. Tai vienas įdomiausių šiemet pasirodžiusių tyrimų, ilgo ir kruopštaus darbo rezultatas, kuris rekomenduojamas tikrai ne vien tik besidomintiems architektūra, bet ir tiems, kam įdomi kultūra, istorija, galų gale – tiems, kas mėgsta atostogauti Kuršių nerijoje. Pagal knygoje sudarytus planus galėsite apžiūrėti reikšmingiausius pastatus, šioje knygoje perskaityti apie juos ir kitomis akimis pažvelgti į šį kurortą, kuris per kelis šimtus metų taip smarkiai kito.

02

Mark Galeotti „Vory. Rusijos supermafija“

leidykla „Briedis“, iš anglų kalbos vertė Aidas Jurašius

 

KAM: Besidomintiems nusikalstamuoju pasauliu, jo ryšiais su politika, Rusijos mentaliteto formavimusi

Knyga, kuri pirmiausia tuėtų atkreipti besidominčiuoju nusikalstamu pasauliu dėmesį. Tačiau ne tik jiems rekomenduoju šį kūrinį. Knyga labai daug ką gali papasakoti apie Rusijos visuomenę, mentalitetą, kaip jis formavosi. Rusijos organizuoto nusikalstamumo ekspertas šioje knygoje pasakoja apie organizuotą nusikalstamumą ir „vagių“ subkultūros užuomazgas nuo XVIII-XIX amžiaus sandūros, jau kuomet buvo pripažinta, kad policija neturi jokios galimybės palaikyti tvarką ir belieka pasyviai žiūrėti nusikaltėlių veiklą, arkliavagių gaujų suklestėjimo iki pat šių laikų, kai organizuotas nusikalstamumas tampriai susijęs su valdžios, verslo struktūromis taip, kad jau sunku atpažinti, kas ir ką veikia labiau. Nors, autoriaus teigimu, „vagių“ subkultūra pamažu nyksta, ji įgavo kitą formą – dar prieš šimtmetį siųsti į gulagą nusikaltėlių autoritetai dabar Rusijos valdžios dažniausiai yra neliečiami, nebent bando mesti iššūkį politinei valdžiai.

Bent jau man įdomiausia buvo pirmoji knygos pusė, kurioje kalbama apie tai, kaip susiformavo nusikaltėlių mentalitetas ir „vagių“ subkultūra – autoriaus siekis apibrėžti tai iš istorinės perspektyvos. Korupcija, kuri Rusijoje, regis, buvo nuo neatmenamų laikų (XIX amžiaus viduryje vyriausybinis tyrimas nustatė, kad mažesnė nei 500 rublių suma net neturėtų būti laikoma kyšiu). Carizmo laikai, kai miestams augant ir įžengiant į XX amžių didmiesčiuose formavosi lūšnynai, „jamos“, į kuriuos policija net bijodavo įžengti ir leido formuotis gaujoms, vis labiau plėtojusioms savo specializaciją. Tarpukaris, kuomet J.Stalinas nusprendė kovoti su nusikalstamumu, sukišęs nemažą dalį jų į gulagus, ir taip ketvirtajame-šeštajame dešimtmečiuose čia susiformavo stipri subkultūra, atmetusi išorinio pasaulio normas, sukūrusi tiek elgesio kodeksus, tiek slengą, tiek hierarchiją, kurios viršuje buvo „įteisinti vagys“. Pokaris, kuomet prasidėjo kova tarp tradicijų besilaikančiųjų ir „naujojo suvokimo“ nusikaltėlių. Galiausiai – nusikalstmumo augimas griūvant Sovietų Sąjungai – autorius aprašo pagridnines grupuotes, jų lyderius, sąsajas su politikais ir „oficialiu“ verslu.

Įdomu tai, kaip autorius aprašo Rusijos visuomenės perimamą kriminalinį slengą, kai kurias „vagių“ nuostatas, vertybes. Ne veltui autorius kelia klausimą: ar Rusija išties yra „vagių“ tauta, kiek tai pakeitė visuomenę ir politinę kutūrą? Ši knyga padeda suvokti ne tik Rusijos organizuoto nusikalstamumo evoliuciją, bet ir permąstyti, kodėl šios šalies visuomenės pokyčiai taip sunkiai įmanomi, kodėl nemenkai daliai jos kalėjimo „paniatkės“ atrodo savaime suprantama gyvenimo dalis.

04

Linas Kojala „Baltieji rūmai ir Lietuva: Bushas, Obama, Trumpas..?“

leidykla „Tyto alba“

 

KAM: Besidomintiems tarptautine politika

Vilniaus knygų mugėje ši knyga buvo itin populiari, tad galima daryti išvadas, kad arba lietuviai smarkiai susidomėjo Lietuvos santykiais su JAV, arba didelį vaidmenį čia suvaidino paties Lino Kojalos asmenybė (visgi apklausose jis įvardinamas kaip vienas įtakingiausių Lietuvos visuomenininkų). Spėčiau, kad nemenką įtaką visgi padarė pastarasis veiksnys, ir nuo to tik geriau – ši knyga gali tapti puikiu įvadu tiems, kas nori pagilinti savo žinias tarptautinių santykių srityje. Kažin, ar joje ypatingai naujų įžvalgų ras tie, kas giliau domisi šia sritimi (visgi asmeniniai L.Kojalos pokalbiai su pareigūnais jiems irgi turėtų būti gana įdomūs), kūrinys pirmiausia skirtas tiems, kas nori koncentruotos, aiškiai išdėstytos apžvalgos apie JAV užsienio politikos principus, kokių strategijų laikosi JAV prezidentai. Ir, žinoma, kokią įtaką jų pasaulėžiūra, pasirinkta tradicija turi Lietuvai. Būtent JAV užsienio politikos pokyčiai ir Lietuva yra šios knygos dėmesio centre.

Knyga skyla į dvi dalis – pirmojoje pasakojama apie tai, kaip formavosi JAV užsienio politikos tradicijos, kūrėsi amerikietiškasis išskirtinimuas, kokį vaidmenį prisiėmė amerikiečiai tarptautinėje erdvėje, o esminiu atskaitos tašku L.Kojala pasirinko Walterio Russello Meado išskirtas keturias JAV užsienio politikos mokyklas. Pagal jas galima spręsti, kiek prezidentas vadovaujasi idealistiniais, „demokratijos gelbėjimo“ motyvais, kiek jis susitelkia į vidinę politiką.

Neretai kyla pagunda JAV prezidentų veiklą vertinti supaprastintai (ypač tai galioja Baracko Obamos ir Donaldo Trumpo priešpriešoje), tačiau iš šios knygos galima aiškiai pamatyti, kad atspalvių, niuansų yra žymai daugiau. Galime mėgti B.Obamą dėl jo demokratiško požiūrio, tačiau kartu įvertinti tai, kad Lietuvai jo prezidentavimas neatnešė didesnio saugumo, galime matyti prieštaringus D.Trumpo pareiškimus, bet kartu ir analizuoti, ką jis nori jais pasakyti (dažniausiai dirbdamas savo rinkėjams, o ne bandydamas iš esmės keisti užsienio politikos kryptį).

Bent jau man įdomesnė buvo antroji knygos dalis, kurioje L.Kojala atveria duris į užkulisius, pateikia savo įžvalgas, neoficialius pokalbius, atskleidžiančius JAV požiūrį į Baltijos šalis, parodydamas, kaip vyko ir vyksta įvairūs procesasi (kad ir priėmimas į NATO). Analizuoja, kas vyksta D.Trumpo prezidentavimo laikotapiu ir kas gali vykti ateityje, jei jis bus išrinktas antrai kadencijai (čia yra ir optimistinių, ir nerimą keliančių ženklų). Aiškina, kodėl Kinija, o ne Rusija dabar yra JAV dėmesio centre.

Tai knyga tiems, kas nori suprasti mūsų ryšius su JAV, kurie yra itin svarbūs (saugumo prasme dažniausiai būtent jie yra prioritetiniai), nori praplėsti savo akiratį tarptautinėje politikoje ir bandyti bent iš dalies suvokti, kaip vyksta procesai tarptautinėje politikoje.

06

Joonas Pörsti „Propagandos kerai: šimtas nuomonės kontroliavimo metų“

leidykla „Sofoklis“, iš suomių kalbos vertė Urtė Liepuoniūtė

 

KAM: Besidomintiems tuo, kaip veikia propaganda

Šiais laikais, kaip ir, beje, pastarąjį šimtmetį, karai vyksta ne tik tiesioginiuose ginkluotusoe susidūrimuose. Kuo toliau, ypač su interneto plėtra, tuo svarbesnė tampa ir propaganda. Kaip rašo autorius, XX amžiaus pabaigoje, kurį laiką atrodė esanti absoliučiai vyraujanti valstybių valdymo forma, atspari propagandai. Tačiau pastarieji politiniai įvykiai – Rusijos karas Ukrainoje, Donaldo Trumpo prezidentavimas, populistinių jėgų iškilimas aiškiai rodo, kad propaganda vėl pasitelkiama pilnu pajėgumu, ir ji veikia. Ir ne tik politikoje – ją galime aptikti visur, nuo ekonomikos iki sveikatos apsaugos, tikrų žinių nuo fake news atskyrimas tampa vis didesne problema.

Tačiau tam, kad užčiuoptume, kaip veikia propaganda, kokie jos metodai, pirmiausia reikia išsiaiškinti jos istoriją, panaudojimo būdus, ryškiausius atvejus – kaip rašo autorius, „kad būtų galima sukurti priešnuodį, pirmiausia reikia išsiaiškinti nuodų sudėtį“.

Knyga išties galėtų būti skaitoma kaip šiuolaikinis propagandos vadovėlis – autorius pateikia apibrėžimus, istorinę perspektyvą, tai, kaip ji buvo naudojama per Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinius karus, kaip ją naudoja JAV, Rusija ar ISIS, kaip ji tapo vienu iš lemiamų veiksnių Persijos karo metu. Pavyzdžių čia daugybė, ir autorius ne tik pateikia juos, bet ir analizuoja mechanizmus. Svarbūs ir skyriai, skirti psichologijai, tyrimui to, kodėl propaganda, nors mes visi žinome apie ją, suveikia, kuo ji skiriasi skirtingose geografinėse erdvėse, kai sukuriami organizuoti mitai sugeba užvaldyti žmogaus esybę taip, jog jis tiki, kad savo paseulėžiūrą suformavo pats.

Knyga šiais laikais labai aktuali, ir paskutinio skyriaus, skirto demokratijai bei tam, kodėl propaganda tokia svarbi, net nereikėtų, nes turbūt kiekvienas matome jos pasekmes ir manipuliacijų mastus – net ir koronaviruso metu egzistuoja daugybė „Facebook“ grupių, kurių nariai netiki jo egzistavimu ir pasitelkia įvairiausias sąmokslo teorijas, aiškindami, kam tai neva buvo sukurta. Ko gero, ir šioje knygoje pateikiami pavyzdžiai post-truth pasaulyje būtų vertinami kaip melagingi.

Toks yra šių dienų pasaulis, ir būdas jame nepaklysti ir yra aiškintis, kur propaganda ir kur tiesa, tačiau pirmiausia reikia išsiaiškinti ginklus, kurie šioje kovoje pasitelkiami. Ši knyga tam puikiai pasitarnauja.

07

Gabija Lunevičiūtė „Vilniaus atminties punktyrai“

leidykla „BALTO“

 

KAM: Besidomintiems Vilniumi, jo istorija

Knygų apie Vilnių bumas prasidėjo prieš keletą metų, tęsiasi jis iki šiol, atrandant vis naujų požiūrio kampų ar pasakojimo būdų. Ši knyga – tai vilniečių, ištikimų šio miesto gyventojų (net jei likimas juos nublokšdavo kitur, vis tiek išlaikiusių meilę Vilniui) gyvenimų istorijos, jų atsiminimų pynės, praeities viražai, sentimentai ir nostalgija, romantika ir baisūs prisiminimai. Ir visus juos vienija tai, kad Vilnių jie vadina savo namais. Dvylika pokalbių šioje knygoje sudėjo žurnalistė ir miesto gidė Gabija Lunevičiūtė.

Kai kurie šie žmonės žinomi visuomenėje, keli jų ir patys parašė savo atsiminimus apie Vilnių, o kai kurių gyvenimo istorijos skaitytojams greičiausiai bus visiškai nežinomos. Beje, skaitant knygą įdomu atrasti, kaip kai kurių šių žmonių gyvenimai tiesiogai ar netiesiogiai, per pažįstamus žmones susipina. Tai kasdienybės istorijos, tačiau bent jau mane būtent tokios istorijos apie miestą labiausiai ir žavi – ne paradinė miesto pusė, o asmeniniai Vilniaus maršrutai – kavinės, kiemai, bažnyčios, keliai, mokyklos, kalnai, kapinės ar kitos vietos, – jos tampriai įsiaudė į jose gyvenusiųjų likimus, ir dabar šios knygos autorei pašnekovai pasakoja apie tai, kuo būtent jos yra „jų“ Vilnius. Dalies to Vilniaus jau nebėra fiziškai, o ir emocine, istorine prasme viskas smarkiai kito. Tad šie pasakojimai yra būdas prisiliesti prie to, buvusiojo, Vilniaus.

O jis atmintyje iškyla visoks. Siaubiamas karo, – pašnekovai pasakoja, kaip bėgdavo slėptis nuo bombardavimų; lenkiškas, ir liudininkė dalinasi savo patirtimis, ką reiškė būti lietuviu tuometinėje aplinkoje ir kaip sunku buvo kovoti už lietuvybę; romantiškas ar virtęs griuvėsiais su varomomis belaisvių kolonomis; Sapiegų rūmai, o šalia – vargingas bendrabutis; muzikalus ir gamtoje paskendusios vilos; Senamiestis, Žvėrynas ir Rasos, kurios tuomet atrodė tarsi visiškai kitas pasaulis. Tapybiškomis spalvomis aprašomas ar su skurdo žymėm. Iš šių pasakojimų matome Vilniaus, o taip pat ir visos šalies virsmą, nemaža dalis čia kalbintųjų išgyveno ne vieną režimą ir matė miestą keičiančias nuotaikas. Galų gale, tai ne tik miesto biografija, bet ir pačių žmonių gyvenimų istorijos – tai, kaip jie čia nugyveno savo gyvenimus.

Papildomų spalvų prideda ir daug vizualiosios informacijos – tų laikų nuotraukų, istorijų apie svarbius to laiko pastatus, žmones, o taip pat ir žemėlapiai, pagal kuriuos galima susidaryti savo pačių pasivaikščiojimo maršrutus po aprašytąsias vietas.

Knyga kartu ir liudijimas, kad įdomiausių, autentiškiausių miesto istorijų reikia ieškoti ten, kur išnyksta turistų takai. Viena iš šios knygos herojų Irena Žemaitytė-Geniušienė pasakoja, kad ir dabar atranda įstabių ir dar „nenužiūrėtų“ Vilniaus vietų – sėda į autobusą ir vyksta toliau nuo centro – taip atrado Liepkalnio apylinkes. Nereprezentacinis Vilnius slepia daugiau netikėtų atradimų. Na, o ši knyga yra būdas ir patiems susirasti kitą, nereprezentacinį Vilnių su savom istorijom.

08

Amy Dempsey „Siurrealizmas“

leidykla „Kitos knygos“, iš anglų kalbos vertė Irena Jomantienė

 

KAM: Norintiems meno pagrindų

Šios knygos tematika kažkuo iš dalies primena šiuos laikus. Kalbėdami apie koronaviruso pandemiją, apie karantiną ir sustingusį pasaulį nemažai kas sako, kad jaučiasi siurrealiai. Siurrealizmui skirta ir ši „Meno pagrindų“ serijoje išleista knyga.

Ši serija skirta tiems, kas nori esminių žinių apie meno kryptis, svarbiausias asmenybes, kultūrinius įvykius – viskas čia papasakota glaustai, apibrėžiant svarbiausias idėjas, kūrėjus, o taip pat su daugybe iliustracijų. Šioje serijoje lietuvių kalba jau išleistos knygos „Menininkės“, „Modernusis menas“, „Svarbiausi meno įvykiai“, o štai ši knyga – skirta vienam svarbiausių XX amžiaus judėjimų, kuris ir dabar daro didelę įtaką menininkų, o ir ne tik mąstymui bei raiškos būdams.

„Siurrealizmo revoliucija siekė išlaisvinti žmoniją iš logikos ir proto grandinių – juk logika ir protas atvedė į karą ir griežtą valdžios kontrolę“, – įvade apie šį praėjusio amžiaus trečiajame deimtmetyje užgimusį judėjimą rašo knygos autorė. 1924 metais paskelbęs „Siurrealizmo manifestą“ prancūzų poetas Andre Bretonas su bendražygiais ėmė kurti judėjimą, kuris siekė keisti ne tik būdą, kaip kuriamas menas, bet ir požiūrį į gyvenimą – kurti naują, geresnę realybę, pasaulį, kuriame pasąmonė, laisvas mąstymas, asociacijos, eksperimentavimas, naujos formos leido klajoti vaizduotės, fantazijos labirintais. Knygoje pateikiama informacijos, iš ko užsimezgė siureralizmas, kokie buvo pagrindiniai kūrėjai, kokios esminės kryptys, kūrimo technikos, formos, būdai, kaip jis evoliucionavo, ką šis didysis meninis žaidimas paliko vėliau atėjusiems sąjūdžiams. Yra čia, kaip ir priklauso glaustai enciklopedinio pobūddžio knygai, esminių sąvokų žodynėlis, informacija apie svarbiausius darbus, 100 iliustracijų.

Žinoma, siekiantiems gilesnių žinių apie siurrealizmą arba jau pakankamai gerai išmanantiems meną ši knyga daug naujo nepasakys. Greičiau jau tai knyga dar tik norintiems pagrindo, knygos, nuo kurios galėtų tęsti tyrinėjimus arba turėti bendrą įsivaizdavimą apie svarbiausus meno įvykius. Galų gale dėl savo puikios poligrafijos ir vizualumo tai vienas tų kūrinių, kuriuos galima pavadinti tuo banaliu apibūdinimu „stalo knyga“.

09

Albert Camus „Užrašų knygelės III. 1951-1959“

leidykla „Baltos lankos“, iš prancūzų kalbos vertė Violeta Tauragienė

 

KAM: Besižavintiems A.Camus, egzistencializmu

Ilgai laukta trečioji, paskutinė, Albert'o Camus dienoraščių rinktinė, rašyta 1951-1959 metais. Šis tomas laikomas jo asmeniškiausia, intymiausia dienoraščių dalimi, ir kai kurios pavardės čia yra paslėptos, pakeisti inicialai, nes rašytojas gana atvirai rašė apie savo aplinką. Tačiau, žinoma, ne A.Camus aplinka, o jo paties asmenybė domina šiuose užrašuose labiausiai. Ir jis apie save rašo apsinuogindamas, atskleisdamas savo baimes, džiaugsmus, nuivylimus. 

Dienoraščiuose A.Camus paliečia pačias įvairiausias temas – tai ir jo apmąstymai apie kūrybą („Juo daugiau ji duoda, juo daugiau atsiima – Iššvaistyti save, kad praturtėtum“), mylimas ar mylėtas moteris, literatūrinį gyvenimą, vis dažniau aplankančios mintys apie laiką, artėjančią senatvę ir mirtį („Mane gąsdina ne tai, kad reikės mirti, o tai, kad gyveni paniręs mirtyje“; „Subrendusiam vyrui tik laimingos meilės akimirkos gali pratęsti jaunystę. Visos kitos akimoju sviedžia jį į senatvę“), vienatvę ir jos ilgesį („Tragedija – ne tai, kad esi vienas, o kad negali toks būti. Kartais atiduočiau viską, kad niekuo nebebūčiau susijęs su žmonių pasauliu“), jis kritiškai vertina pats save („Galvoju apie save siaubingiausiai“), kritikuoja sovietinę sistemą ir Staliną, vis sugrįžta prie įtaką jam padariusių rašytojų (Dostojevskio, Tolstojaus), apmąsto savo laikus, neretai mestelėdamas ir netikėtų asociacijų („1950 metų žmogus: jis sanguliauduavo su moterimis ir skaitydavo laikraščius“)

Atskirai reikėtų išskirti jo reakciją į tai, kad jam buvo skirta Nobelio literatūros premija – skirtingai nuo daugelio rašytojų, tai jam džiaugsmo nesukėlė, o priešingai – sužinojus tai, jį apėmė „keistas prislėgtumo ir melancholijos jausmas“. Vėliau jį kamavo dusulio priepuoliai, klaustrofobija, jis prarado pusiausvyrą, o nerimas dar kurį laiką jį kamavo. 

Įdomios ir autoriaus refleksijos apie keliones ir pamatytas vietas. Nors jos kintančios nuo aplinkybių, visgi galima jausti tai, kad Paryžius neretai jam kelia susierzinimą, o dvi šalys rado ypatingą vietą jo širdyje – Italija ir Graikija. Italijoje jis jaučia pilnatvę, – gyvenimo, meno, – vietos, kuriose norėtų leisti laiką ir senatvėje. Ne mažiau entuziastingai jis atsiliepia ir apie Graikiją. Dvidešimt praleistų dienų šioje šalyje jis apibūdina kaip „vienintelį, ilgą šviesos šaltinį, kurį sugebėsiu išsaugoti savo gyvenimo šerdyje“. Jam Graikija – ilga žėrinti diena, išsaugoti jos prisiminimus – tai nepasiduoti dienų nakčiai. 

Tiesa, kai kurie įrašai be platesnio konteksto žinojimo atrodo sunkiai suprantami, neaišku, ką rašytojas turėjo galvoje. Tačiau didžioji dalis šios knygos – tikras džiaugsmas rašytojo kūrybos gerbėjams, knygą turbūt reikėtų skaityti mažomis dalimis, nes įrašai palieka nemenkos erdvės apmąstymams.

Ir, kadangi šis sąrašas kažkokiomis gijomis vis susijęs su Friedrichu Nietzsche, net nenustebino, kad ir čia radau šiam filosofui skiriamą nemažą dėmesį. Jau ir šios knygos epigrafas skiriamas šiam filosofui, o vėliau A.Camus vis sugrįžta prie jo minčių.

10

Friedrich Nietzsche „Anapus gėrio ir blogio“

leidykla „Apostrofa“, iš vokiečių kalbos vertė Evaldas Nekrašas

 

KAM: Besidomintiems filosofija, F.Nietzsche's tekstais

Tarp šių dešimties knygų šįkart nemažai dėmesio Friedrichui Nietszchei. Rekomenduojamų knygų sąraše yra biografinis kūrinys apie šį filosofą, o čia – ir jo paties knyga. 

Šios knygos smarkiai pristatyti ir nereikėtų. Tai vienas svarbiausių visų laikų filosofinių tekstų, ypatingą vietą užimantis ir tarp paties F.Nietzsche's darbų. Mūsų skaitytojai jau galėjo skaityti jį lietuvių kalba 1991 metais išleistuose „Rinktiniuose raštuose“ (kurie nemažai kam, taip pat ir man, buvo pirmoji nuodugnesnė pažintis su jo filosofija). Tačiau čia – naujoji, nemažai pataisyta, teksto redakcija, kurios autoriai – vertėjas Evaldas Nekrašas ir redaktorė Giedrė Kadžiulytė. 

F.Nietzsche'uės biografinėje knygoje galite rasti šios knygos sukūrimo kontekstą, nemažai paaiškinantį aplinkybes ir pasirinktas temas, tačiau ir šioje knygoje yra Jūratės Baranovos (2007 metais parašiusios knygą „Nietzsche ir postmodernizmas“), įžvalgos apie šį kūrinį. Ji teigia, kad šioje knygoje filosofas paliečia labiausiai jį dominusias temas ir problemas: kaip apibrėžti „tiesą“ ir „pažinimą“, kokia realybės prigimtis, jis narsto psichologijos ir asmens tapatumo problemas, tautinio ir europinio tapatumo klausimus, kitas esmines jam temas. „Tačiau pats Nietzsche mano, kad šiame veikale jis daugiau neigia, nei teigia – iš naujo pervertina visas vertybes“, – rašo J.Baranova. Pats filosofas sakė, kad šios knygos esmė yra modernybės kritika. 

Taip, kaip ir visuomet, autorius provokuoja, liudija drąsą ir išlaisvėjimą, siūlymą į nusistovėjusias tiesas pažvelgti naujai, atsikratyti klišių ir išdidžiai pažvelgti į bedugnę. Žinoma, kai kurios šioje knygoje esančios tezės, aforizmai sulaukia itin prieštaringų vertinimų, tačiau J.Baranova siūlo skaitant šią knygą pirmiausia nepamiršti humoro jausmo, į pasaulį pažvelgti linksmai, su sokratiška ironija ir autoironija. Be to, tiesa gali tebūti optinė apgaulė, o gėris ir blogis –  tik sąlyginės sąvokos. 

Pervertinti šio filosofo darbų ir įtakos sunkiai įmanoma, ir net nesutinkant su jo mintimis, susipažinti su jo tekstais, manau, yra būtina, kad suvoktume filosofijos raidą. 

Ir dar viena simbolinė nata. Knyga pasirodė prieš pat Knygų mugę, o vasario 16, likus savaitei iki jos, mirė poetas Kęstutis Navakas, kurio netektimi buvo paženklintas ir visas renginys. Būtent K.Navakas vertė šios knygos Pabaigos giesmę „Nuo aukštų kalnų“. Paskutinės eilutės skamba taip:

„Mes švenčiam, nes mūs pergalė tikra,
Tai džiaugsmo džiaugsmas:
Štai Zaratustra, svečias mūs didžiausias!
Pasaulis juokias, uždangos nėra,
Tamsa džiaugsmingai tuokias su aušra...“

03

Steven Pinker „Proto amžius“

leidykla „Tyto alba“, iš anglų kalbos vertė Kęstutis Šatkauskas

 

KAM: Ieškantiems optimizmo šaltinio, įrodymų, kad žmonija nuolat žengia į priekį

Knyga, kurią įdomu skaityti šių ne itin ramių naujienų gaubiamais laikais. Kuomet gali atrodyti, kad gyvename į nežinią žengiančiame pasaulyje, kad pesimistinėms nuotaikoms suklestėti dirvos yra daugiau nei bet kada anksčiau, ši knyga teigia nepaliaujamą žmonijos pažangą – autorius rašo, kad „žmonės ne tik tampa sveikesni, turtingesni ir saugesni, bet ir laisvesni“. Žinoma, knyga rašyta gerokai iki pandemijos, tačiau autorius jau ir tada teigė, kad pasaulyje yra daugybė niūrių pasaulio būklės vertinimų, tačiau, jo teigimu, tai yra labai klaidingas įsitikinimas, nes faktai rodo priešingai. Net ir susidūrus su krizėmis, anot jo, visuomet reikia prisiminti, kad bet kuri ankstesnė krizė taip pat būdavo išsprendžiama: „problemos neišvengiamos, tačiau išsprendžiamos“. Kiekvienai kančiai išspręsti yra minčių, kaip pavojų sumažinti. 

Taigi, autorius yra kategoriškas optimistas ir humanistas – ir šioje knygoje pateikia faktus, rodančius, kad gyvenimas gerėja, žmonės tampa laimingesni. Ir net šalyse, kurios kol kas negali pasigirti dideliu progresu, autoriaus, Harvardo universiteto psichologijos profesoriaus, teigimu, visgi situacija keičiasi į gerąją pusę. Knyga retkarčiais primena Hanso Roslingo „Faktų galią“ – jis irgi priešpastatė įsitikinimus, iliuzijas, emocijas faktams, o gryni skaičiai išties rodo, kad gyvenimas tampa geresnis. 

S.Pinkeris remiasi Apšvietos, humanizmo vertybėmis, tikėjimu mokslu ir pažanga, entropija, evoliucija ir informacija, aukština protą ir faktus, priešpastatydamas juos išankstinėms nuostatoms. Entuziastingai dėlioja faktus įvairiose srityse – nelygybės, aplinkosaugos, sveikatos, gyvenimo trukmės, išsilavinimo ir kitose. Autoriaus garbei reikia pasakyti, kad informacijos jis surinko išties daug, skaitytojas tiesiog užverčiamas lavina faktų, kurie turi jį įtikinti, jog gyvename geriau nei bet kada anksčiau. 

Kiek jūs patikėsite šiuo naujuoju „nušvitimu“? Žinoma, nemažai ką abejonės visgi net ir po tokių užsidegusių teiginių apims. Kaip ir rašo pats autorius, „intelektualai nekenčia pažangos“. Visgi protas ir emocijos yra du skirtingi dalykai, ir net protiškai suvokiant, kad gyvename geriausiame pasaulyje, lyginant su tuo, kas buvo anksčiau, ta faktų virtinė nebūtinai įtikins emociškai, nes žmogus jaučia visai kitaip. Be to, autorius net nesileidžia į polemiką su manančiais kitaip, prieštaraujančias teorijas akimirksniu nuneigia savo faktų vėzdu, o net ir tokioms problemoms kaip klimato kaita neskiria pernelyg daug dėmesio. O ir jo humanizmas yra ganėtinai abstraktus, tad bent jau man priimtinesnis yra A.Camus, kurio knyga taip pat yra šioje apžvalgoje, požiūris. 

Skaitant knygą nepalieka įspūdis apie autorių tarsi savotišką „mesiją“. Taip, faktų daug, pažanga vyksta, mes išties gyvename geriau nei prieš kelis šimtus metų, tačiau ką su visu tuo daryti? Kaip ši visa informacija gali padėti gyvenime? 

Galbūt atsakymas į šį klausimą būtų – semtis optimizmo šiais nelengvais laikais. Ko jau ko, o optimizmo ši knyga nestokoja.

P.S. Šiose apžvalgose šįkart yra daug Friedricho Nietzsche's, ir šioje knygoje jam skiriama nemažai dėmesio – autorius net neslepia savo neigiamos nuostatos šio filosofo atžvilgiu, tiesa, jo pasirinktos citatos visgi liudija, kad su filosofo kūryba jis susipažino gana paviršutiniškai.