TOP15: geriausia 2020-ųjų poezija

Baigiantis dar vieniems kalendoriniams poetiniams metams, 15min išskyrė ryškiausias 2020-ųjų poezijos knygas – vertimus bei originalius kūrinius.

Neteisingiausia šiame sąraše tai, kad tik ką debiutavę turi rungtis su meistrystės viršūnę pasiekusiais. Kita vertus, ko verti nauji literatūriniai balsai, jeigu jie nesugeba išsikovoti savo vietos tarp skaitomiausių? Panašu, kad šiais metais tokių pavyzdžių ne vienas – šiame sąraše pirmąją vietą pelnė debiutinė knyga, tačiau į jį nepkliuvo klasikas Aidas Marčėnas.

Formos atžvilgiu vis dar vyrauja verlibras, kuris, gausiai vartojant literatūrą, susiniveliuoja į vieną. Tačiau malonu girdėti tobulėjančias, konceptualėjančias baltąsias eiles. Gal pagaliau tas literatūrinių autoritetų kibis išsipainios lauk?

Žinoma, buvo bandymų eiliuoti, kaip, tarkime, Evelinos Daciūtės „Žuvys fontanuose“ (išleido „Dvi tylos“). Taip, joje daug skaitytojiškų, šiuolaikiškų temų, bet gyvenimiškos Annos Halberstadt eilės daug sofistikuotesnės, o Antano A. Jonyno technikos apskritai niekas šiais metais nepralenkė.

Ryškėjo ir leidyklos, kurias galima pagirti už išskirtinį dėmesį poezijai. Tai – Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla bei „Kauko laiptai“. Pastariesiems, manau, reikėtų daryti griežtesnę poezijos atranką.

Kalbant apie poezijos vertimus, tai šios srities specialistai Dominykas Norkūnas ir Laurynas Katkus šiais metais poezijos labui nudirbo tikrai nemažai. Ko gero, tik pasikartosiu, ką daug metų sako literatūros tyrėjai – būtų naudinga sulaukti daugiau šiuolaikinės poezijos vertimų, kad jie tiesiog nenugultų kultūrinės spaudos puslapiuose.

Apibendrinant, labai džiaugiuosi šiais poezijos metais ir tikiuosi, kad kiti bus dar geresni. Ir atsiprašau, jeigu ko nors neperskaičiau.

Monika Bertašiūtė

15. Tomas S.Butkus „Ežero žemė“

Leidykla: Vario burnos

KAM: mėgstantiems literatūrinius eksperimentus

 

Tomo S.Butkaus „Ežero žemė“ yra ambicingas 23 metus kurtas projektas. Tai didžiulė rizika. Tiesa, kai kurie kritikai šią knygą įvertino kaip stiprų darbą. Jaučiuosi panašiai – kad ir kokie subjektyvūs jausmai dėl apimties ir painiavos apniktų, negali paneigti – tai stiprus, konceptualus, dėmesio vertas darbas ir turi būti tarp 2020-ųjų geriausiųjų.

Prisipažinsiu – ši knyga dėl savo tirštumo atima jėgas, kelia klausimą – o kodėl man turėtų rūpėti kažkieno asmeninis manifestas ir siurrealizmas? Kodėl turėtų rūpėti trys skaitymo lygmenys, kuriuos rašytojas siūlo skaitytojams?

Daugiau apie knygą čia.

14. Giorgis Lobžanidzė „Šventofobija“

Leidykla „Kauko laiptai“

Vertė: Nana Devidzė, Irina Jermakova, Ina Kulišova, Jonas Liniauskas, Viktoras Rudžianskas

KAM: besidomintiems Sakartvelo, arabų kultūromis, religija

 

Sakartvelo poeto Giorgio Lobžanidzės vertimas yra visaip kaip naudingas platesniam kultūriniam išprusimui. Menininkas yra arabų kalbos ir literatūros dėstytojas, vertė Koraną, studijavo Tbilisio ir Teherano universitetuose.

Knyga įdomi teminiu požiūriu, ji toli išeina už lietuviškų filologynų durų. Eilėraštis „Arabų kalbos mokytojas“ yra stiprus kūrinys, kuriame to paties pavadinimo leitmotyvas palaipsniui išryškina vis daugiau reikšmių, pradedant gramatika baigiant tragiškąja rugsėjo 11-ąja. Ko gero, tekstas dėliojamas tarsi rauda, primena senąjį šventųjų raštų stilių, tačiau šioje vietoje reikėtų religijas tiriančio filologo žvilgsnio. Būtų tikrai svarbu pamatyti, kaip transformuojami intertekstai, ką sau leidžia ir draudžia autorius.

Skaitant man buvo sunku susikoncentruoti. Pirmiausiai dėl kultūrinių, religinių aliuzijų, kurias neretai verta ir paguglinti. Taip pat dėl retorinių nutylėjimų ir sušukimų, daugtaškių, kreipinių į Dievą, kurie eilėraštį padaro rauda (tarkime, eilėraštyje „Šventofobija“). Gali būti, kad lietuvių skaitytojas bus kiek pavargęs nuo to, nesvarbu, kad tema tikrai įdomi.

Reziumuojant, „Šventofobija“ nėra skaitytojiška knyga. Bet ir nebūtinai visos knygos privalo mums pataikauti.

13. Anna Halberstadt „Transit“

Leidykla „Kauko laiptai“

Vertė: iš anglų Marius Burokas, iš rusų – Antanas A. Jonynas

KAM: ieškantiems geros poezijos „apie gyvenimą“

 

Annos Halberstadt „Transit“ – viena geriausių poezijos knygų, kurią išleido leidykla „Kauko laiptai“. Pradžioje kiek svetimas atrodė namų ilgesio motyvas bei pernelyg nutolusios bei stereotipiškos identitetų priešpriešos. Tarkime, „Odėje Niujorkui“ antisanitarinis megapolis, jo, tarsi iš modernizmo literatūros nužengę, susvetimėję praeiviai lyginami su viduramžišku Europos miestu, gausiu katedrų. Tačiau ilgainiui kalbos sklandumas įtraukia ir pradedi suprasti, kodėl to prireikė.

Anot interviu bernardinai.lt, poetė, gimusi ir užaugusi Holokaustą išgyvenusių žydų šeimoje, paliko Vilnių sulaukusi aštuoniolikos. Maskvoje studijavo psichologiją, vėliau emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas, kur gyvena iki šiol. Žinant šias gyvenimo aplinkybes, truputį aiškėja temų – emigracijos, žydiško Vilniaus – pasirinkimo priežastys.

„Transit“ gyvenimiškumas pradžioje, kol nesusipažinau su subjektu, taip pat dirgino, vis ieškojau lipšnių seilių. Bet čia sutikau daug ramybės, o požiūrį į poeziją galutinai užtvirtino tekstas „Ar eilėraštis turi būti politiškas“, kurio pabaigoje teigiama „eilėraštis ne laisvinamieji“ ir „Jeigu esi liūdnas, gerk serotonino reabsorbcijos inhibitorius”.

Gyvenimišku, dokumentiniu eilėraščiu galima pavadinti „Koronos menuetą”. Jam labai padeda Niujorko erdvė, tačiau menueto ritmas dar galėjo būti patirštintas kruopele ironijos. Šią užduotį puikiai įvykdė „Gyvenimas yra”.

 

Grožis ir Meilė,

vertybės,

ir mūzos

arba slepiasi namuose,

arba paspruko į tolimus kraštus.

O gal,

kaukėtos,

kantriai stovi eilėje testuotis. (48)

Panašus jausmas apėmė ir skaitant Dainiaus Dirgėlos „2D ir kiti formatai“ kurio į TOPĄ neįtraukiau, nes „Transit“ pasirodė žymiai stipresnė panašaus tipo knyga. Joje romantinių santykių patirtys atskleidžiamos daug grakščiau, o kalbant apie buitį, ligas ir politiką beveik išvengta betikslio burbėjimo, ryškėjančio „2D ir kiti formatai“ bei paskutinėje Aido Marčėno „Nieko nebus“.

Vienų lyrinių „aš“ pasakojimus žmonės skaito kelionių nuotraukų siužetuose, panašu, jog „Transit“ subjektas tą patį daro eilėraščiuose. Tai toks prasmingas žiūrėjimas į langą, kai važiuoji traukiniu, gal nusiperki kavos iš aparato.

Beje, tik ką debiutavusiai autoriui Prusto pyragaičius eilėraštyje dar kažkaip atleidi, tačiau daugiau patirties turinčiam keli reikalavimą – jis turi būti įpintas daugiasluoksniškiau, pamatytas per kitokią vertybinę prizmę.

12. „Bazilisko ambasados“ čiabukai

Išleido asociacija „Slinktys“

Vertė: iš anglų Dominykas Norkūnas, iš lenkų – Vytas Dekšnys, iš estų ir anglų – Agnė Bernotaitė-Jakubčionienė

KAM: ieškantiems kitokių literatūrinių formatų

 

Čia aptariamų trijų „Bazilisko ambasados“ čiabukų atsiradimas buvo maloni naujiena. Tačiau čiabukai Lietuvoje buvo leidžiami ir anksčiau, tarkime, rašytojo ir urbanisto T.S.Butkaus, o jų leidybos tradicija siekia XV a. pabaigą. Trumpai tariant, čiabukas yra trumpa knygelė, kurios sudarymas daug nekainuoja. Tai geras būdas kūrybiškai skaitytojus supažindinti su poezija.

Už visų trijų knygų vertimus - Kerry Shawn Keys „Fetišą“, Eugeniuszo Tkaczyszyno-Dyzkio „Dainelę apie sąryšius ir priklausomybes“ bei Triin Pajos „Naktis tamsi kaip plaukai seserų“ - sumokėjau ne daugiau kaip 12 eurų. Už tokius pinigus tikrai kokybiškai praleidau laiką.

Labiausiai įstrigo A.Bernotaitės-Jakubčionienės verstos estų rašytojos T.Pajos kūryba, kurioje pykstama tyliai, bet stipriai. Raganiškai. Jos kuriama estetika taip pat šiek tiek primena labiau šiaurietišką Jurgitos Jasponytės gamtos pasaulį, kuriame jungiasi modernios folkloro interpretacijos. Kaip ir esu minėjusi ne kartą, estų literatūros blyksniai Lietuvoje, tarkime, Meeliso Friedenthalo „Melancholija“ ir kartu jaunosios poetės poezijos vertimai parodo, kokia egzotiška, įdomi yra kaimynų literatūra ir kartais visai nereikia toli žvalgytis. Linkiu vertėjai išeiti už čiabuko ribų ir pristatyti solidžius šiuolaikinės estų poezijos vardus.

E.Tkaczyszyno-Dyzkio „Dainelė apie sąryšius ir priklausomybes“ skaitėsi lyg koks ryto suktinis, o gal jausmą sukuria bendra beprotybės nuojauta, lydėjusi visą čiabuką. Čia subjektas „dainuoja“ apie lytiškumo temos ribose esančius bei bendruosius gyvenimo absurdus bei įdomiai įpina juos į lenkų kanoną. Gal ir visai nieko būtų kišenėje turėti tokį maldynėlį?

Anotacijoje pristatytas su V.Bložės citata tarsi didelis pamišėlis ir genijus K.Sh.Keys su „Fetišu“ man toks nepasirodė. Taip, beprotystės, savotiškos klounados čia aptariamoje poezijoje užčiuopsi, tačiau ši poezijos rinktinė ganėtinai nublanksta 2020-ųjų poezijos leidybos kontekste. Labiausiai patiko paprastas eilėraštis „Ramybė aną vasarą“, kurio prasmės žvaigžde tampa klouniškas pomidoras.

Būtina paminėti ir tai, kad knygelės kruopščiai apipavidalintos poetės Gretos Ambrazaitės dizainu. Tai savaime prideda vertės, kadangi supranti, jog čiupinėji tikrą intelektinį turtą. Tokį daiktą būtų miela gauti ir dovanoti poetiško pasimatymo metu… Tiesa, už čiabuką ryžčiausi mokėti ir daugiau, jeigu kiekvieną jų būtų ranko darbo su džiovintomis gėlėmis, nuoplaišėlėmis iš sąsiuvino paraščių ir t.t.

„Bazilisko ambasadai“ labai linkėčiau į lietuvių skaitytojų akiratį atvesti daugiau įdomiausių, pamišėliškiausių užsienio poezijos perliukų ir angliukų.

11. Mantas Balakauskas „Apmaudas“

Rašytojų sąjungos leidykla

KAM: ieškantiems to, ką išrašė pastarųjų dešimtmečių lietuvių poetai

 

Iš M.Balakausko kaip poeto norisi daugiau. „Apmaudas“ – tai nebėra debiutas, laikas atsiplėšti nuo lietuvių poezijos autoritetų bei prieš dešimt metų vyravusių skambesių, temų ir atmosferų.

Nepaisant to, tai nebloga poezijos knyga, kurioje dar kartą primenama, kokie mes apmaudūs nuobodylos su savo paskolomis ir nelaimingomis dešimtojo dešimtmečio vaikystėmis. Skaityti ją buvo paprasta, įdomu, nesijaučiau, jog būčiau veltui praleidusi tas kelias gyvenimo valandas. Tačiau tos malonios painiavos, kuri kyla perskaičius tikrai gerą poetinį darbą, nebuvo. Nors... kažkur kvirbėjo tas dažnam Rytų Europiečiui būdingas žaidimas pavadinimu „Tai kurio vaikystė čia buvo šūdinesnė?“. Žinoma, kad mano!

Kalbiniu požiūriu „Apmaudą“ galima priskirti kaip vieną sklandžiausiai šiais metais parašytų poezijos kūrinių. Jame išties mažai nereikalingų žodžių.

 

Marokas

jau niekur neskrisim

mieloji, mus laiko

prie žemės tvirtai prisirišęs

dangaus makrofleksas. (53)

 

Daugiau apie knygą čia.

10. Jidi Majia „Aš snieginis leopardas“

Leidykla: „Kitos knygos“

Sudarė: Domynikas Norkūnas

Vertė: iš anglų k. - Dominykas Norkūnas ir Sonata Paliulytė

KAM: Pavargusiems nuo skubėjimo, norintiems susipažinti su nuosių kultūra

„Aš snieginis leopardas“ yra knyga, rytietiška savo santūria forma bei gamtos estetika, tačiau universali temomis. Tad ir egzotikos čia ieškoti neverta. Poetas Jidi Majia yra kiniškai rašantis mažos nuosių tautelės kūrėjas. „Jis yra, sakyčiau, dar vienu laipteliu nutolęs nuo mūsų kultūros, tačiau europietis skaitytojas jį supras iš karto“, – įvade rašo prof. Tomas Venclova.

Įdomi pasirodė proema „Išlikęs“, sudaryta iš 103 trumpų eilėraščių. Tarpuose tarp kūrinių skaitytojui duodama erdvės kvėpuoti, taip leidžiant suvirškinti šios poezijos lygtį:

 

Kai sidabrakalys Ergu nukaldina spindinčias formas,

Drugiai suvirpę atgyja kažkieno kito kūne.

Nors jis ir apleido gyvųjų pasaulį,

Jo kruopštų kaltą tebegirdi mūsų ausys. (26)

 

Proema man primena laipiojimą kalnais, kuriuose sušukus, dar kurį laiką balsas aidi. Tiesa, žinomi lietuvių poetai, ieškoję išminties Rytų filosofijoje, lietuvių ausį jau paruošė orientui. Nieko nebestebina per gamtos motyvus išreikštas kūno laikinumas, sielos amžinumas, harmonijos paieškos bei materialios laimės atsisakymas.

Tačiau gaivumo pojūtį suteikia banalusis aplinkos pakeitimas. J.Majia poezijoje apie egzistenciją susimąstome žvelgdami ne į prosenelio kriaušę, samanotą bakūžę, bet snieguotus kalnus, skliautų viršūnes. Įdomu būtų paskaitinėti ir mokslinį tyrimą apie tai, kaip geografinės platumos keičia reikšmes, ar iš tiesų jos lieka tokios pačios?

Dar vienas panašumas, siejantis mūsų literatūras, yra atsigręžimas į praeitį. K.Majia yra be galo sentimentalus rašytojas. Jo subjektas sapnuoja „motiną, samčiu kabinančią medų iš aukso vilnių“ ir t.t.

Toliau knygoje pateikiami smulkesni nuosių simbolių paaiškinimai. Tarkime, „sniegas“ – etimologiškai siejamas su „apuwasa“ – dvasia, demonu, įkūnijančiu šeimos arba atskiro individo aukščiausiuosius siekius ir dorybes.

Apskritai knyga priminė, koks hermetiškas mano kaip skaitytojos poezijos suvokimas, nuolatos atsitrenkiantis į lietuvių kanono sienas. Manau, šis vertimas yra svarbus, ypač trokštant sužinoti, kuo kvėpuoja kiti – dažnai nežinomi. Rekomenduoju!

9. Laura Kromalcaitė „Mūsų čia niekad nebuvo“

Rašytojų sąjungos leidykla

KAM: ieškantiems kokybiškos skaitytojiškos, stilingos ir erotiškos knygos

 

Šių metų PK konkurso nugalėtoja Laura Kromalcaitė į literatūrą atėjo teigdama, jog jai būdingas kraštutinis naivizmas. Jos naivizmas laviruoja tarp čiobrelinės poezijos ir šleikščios erotikos, kuri ir yra poetės arkliukas. Panašiai kaip ir N.Saulyčio atveju, L.Kromalcaitės rašymo principas nėra naujas, tačiau autorė kažkokiu būdu sugebėjo išpildyti sumanymą. Sakyčiau, kad ji žymiai įdomesnė Rupi Kaur versija, tad ir ši „primityviai“ sukalta poetika tik papuoštų liūdnoką instagramo poezijos nišą.

Mano manymu, kūrybiškiausia „Mūsų čia niekad nebuvo vieta“ yra skyrius „Timis – klounų karalius“. Pasakojimas apie šį nedorybingą ir arogantišką triksterį yra tyras menininkės fantazijos vaisius, kuriame skaitytojas neturi jokio tiesioginio kontakto su autore. Timis – tai lyg velnio apsėstas kukutis arba vaikų literatūros personažės Amelios Bedelios parodija. Tai galima pamatyti eilėraštyje „Kaip bakalėjininkas užsitraukė Timio rūstybę“: Timis išmetė Liučiną pro langą ir nusprendė su niekuo nebesidalinti raktais (59)

Kaip naivistinio meno atstovė, L.Kromalcaitė debiutavo profesionaliai mėgėjiškai. Sugėrus visus įvaizdžius, tarkim, beždžiones, kates, žiurkes ir kitus, galima susidaryti įspūdį, jog vaizdas kuriamas lyg pieštiniame zoologijos sode. Tai sufleruoja ir veik ikoniškas primityvaus meno simbolis ant viršelio – olų piešinys, kurį imitavo Eglė Mameniškytė. Nepaisant bukletą primenančio pigaus PK serijos leidimo, iliustracija šį faktą neutralizuoja. Vadinasi, didesnių trikdžių gvildenti stilingą L.Kromalcaitės poeziją, besimėgaujant kombučia, čia nerasta.

Interviu su autore skaitykite čia, o visą recenziją čia.

8. Guillaume Apollinaire „Mirabo tiltas“

Rašytojų sąjungos leidykla

Vertė: iš prancūzų Linas Rybelis

KAM: Knyga besidomintiems literatūros klasika, prancūzų kultūra, norintiems susipažinti su G.Apollinairo kūryba

 

Enciklopedijose G.Apollinaire‘as pristomas kaip vienas svarbiausių XX a. rašytojų, turėjusių įtaką futurizmo, kubizmo, dadaizmo ir siurrealizmo atsiradimui. Teigiama, jog menininkas išrado eilėraščius-pašnekesius, pavyzdžiui, nuogirdų koliažą, nugirstą bare ar autobuse.

Pirmąjį kartą lietuvių skaitytojai su G.Apollinaire‘o poezija susidūrė 1969 m. leidyklos „Vaga“ išleistoje verstinės poezijos rinktinėje „XX a. Vakarų poetai“. Juos išvertė Sigitas Geda, kurio vertimais, kaip sakė vertėjas L.Rybelis, pristatydamas šią knygą „Paviljono knygų savaitgalio“ metu, jis nebuvo patenkintas. Panašu, kad dėl šios priežasties skaitytojus Lietuvoje pagaliau pasiekė kiek išsamesnis G.Apollinaire‘o kūrybos rinkinys.

Tiesa, klausimų kelia poezijos kūrinių selektyvumas. Štai pirmoji knygos dalis yra eilėraščių-miniatiūrų ciklas su dailininko Raoulio Dufy medžio graviūromis. Originaliai ji buvo spausdinta ant tikro pergamento, jos tiražas buvo vos 120 egzempliorių. Tai kolekcinė knyga, kurioje rašytojas bandė atkreipti daugiau dėmesio į viduramžių kultūrą. Galbūt tokiems išskirtiniams kūriniams vertėtų ieškoti meniškesnių sprendimų nei įprastas spausdintuvas?

Vienas populiariausių G.Apollinaire‘o poezijos rinkinių „Alkoholiai“ taip pat nėra iki galo išpildytas. Kaip ir minėta įžangoje, šis suskirstytas ne chronologiškai, o „remiantis herojaus vidine raida ir patirtimi“. Deja, kaip ir yra sakęs vertėjas, paskutinysis eilėraštis „Vendémiaire“ nėra išverstas, tad ir sužinoti, kokiais akordais baigėsi subjekto pasakojimas, nepavyks.

Nepaisant to, atrinktieji rinkinių eilėraščiai yra suskirstyti chronologine tvarka. Tad skaitytojams, kurių interesas nėra mokslinis, šis rinkinys tikrai tiks.

Ją skaityti nebuvo lengva – reikia išmanyti kontekstą, autoriaus biografiją – tad gali tekti ir paguglinti dalykus.

Labai keista, kai prisiskaitęs šiuolaikiškų verlibrų, staiga persikeli į XX a. pradžią. Reikia turėti omeny, jog anuomet kai kurie įvaizdžiai bei patosas skambėjo inovatyviai. Kai kuriuos intertekstus verta ir paguglinti. Tačiau viso to nereikia išsigąsti.

Įdomi paskutinė knygos dalis – pranešimas, kuris laikomas jo kūrybos manifestu. „Poetai nėra vien grožio atstovai. Jie taip pat ir visų pirma yra tiesos atstovai, nes ji atveria jiems kelius į nežinomybę, todėl nuostaba, netikėtumas yra viena iš svarbiausių šiuolaikinės poezijos paskatų“, - rašoma jame.

Jo paties standartais vertinant, G.Apollinaire‘o poezija (o ir jo biografija) nuostabą bei pažinimo džiaugsmą gali sukelti ir XXI a. skaitytojui. Štai pirmasis „Alkoholių“ ciklo eilėraštis – turtingas vaizdiniais ciklas „Santė kalėjime“, parašytas tuo metu, kai kalėjo, nes buvo įtariamas Monos Lizos paveikslo vagyste. Gali jausti, koks pavargęs ir nerimastingas jis rašė, matai, kaip jie savo forma skiriasi nuo visų kitų. O rinkinyje „Kaligramos, taikos ir karo eilėraščiai“ galima išskaityti įdomias karo scenas.

Žodžiu – šioje knygoje daug įdomybių.

7. „Miestų atsiradimas“

Leidykla „Kitos knygos“

Sudarė: Laurynas Katkus

Vertė: Iš amerikiečių Laurynas Katkus

KAM: Knyga norintiems pamatyti platesnę JAV kultūros panoramą, susipažinti su JAV poezija

 

Perfrazuodama L.Katkaus teiginį, jog JAV tikrai nėra „vien tik (s)pigios popkultūros Didžiosios lygumos“, galiu paantrinti. Tiems, kam vis dar taip atrodo, ši knyga bus tikrai į sveikatą. Čiupkite „Miestų atsiradimus“, jeigu neseniai baigėte visas „Red Dead Redemption“ misijas. Tikiu, kad čia surinktų žymių poetų eilėraščių subjektai papildys JAV portretą naujais štrichais.

Skaitant knygą, buvo įdomu stebėti, kiek daug amerikiečių poetai reflektuoja antikos laikus, Europos meną ir kultūrą. Įsitikiname, koks iš tiesų svarbus Czeslawas Miloszas.

Kalbant apie vertimą, prieš tai daugiausia buvau susipažinusi su angliškais Sylvios Plath tekstais. Štai pirmame eilėraštyje „Ryto daina“ suglumino žodžių junginys „Viktorijietiški naktiniai“ (angl. „Victorian nightgown“). Galbūt nebūtų nuodėmė iš to padaryti du žodžius – Viktorijos laikų naktiniai, nes „Viktorijietiški naktiniai“ suskambo tarsi „korėjietiški kopūstai“. Suprantu, kad tai sudėtingas atvejis, tačiau S.Plath poezijai itin svarbi estetika, o ši vieta truputį išbalansavo eilėraščio atmosferą. Klausimų kilo ir dėl eilėraščio „Avyks rūke“. Štai vienur rašoma: „Traukinys palieka atodūsių juostą./ O, lėtas/ Rūdžių spalvos kuine,“. Žodis „kuinas“ turi labai ryškią konotaciją, be to, originale S.Plath vartoja tiesiog žodį „Horse“. Žinoma, tai vertėjo sprendimas, ir geriau pagalvojus, ar išties kiti panašūs žodžiai kaip žirgas, arklys būtų tikę? Nežinau. Vis dėlto, kituose šios poetės vertimuose niekas nekliuvo – jautėsi klasikinė rašytojos melancholija – graži, šiek tiek tragiška.

Maloniu atradimu tapo Roberto Hasso poezija, dėl kurios jaučiuosi dėkinga vertėjui. Labiau įsigilinusiems į JAV poeziją, ko gero, jis ir taip seniai žinomas. Iš pirmojo skaitymo pasirodė, jog R.Hasso eilėraščių gramatika labai tinka lietuvių kalbai, jos kultūrai. Tiesa, šio poeto eilėraščio „Miesto atsiradimas“ pagrindu ir pavadintas visas rinkinys. Šį tekstą sudėtinga cituoti, mat jį reikia skaityti vienu įkvėpimu – subjektas čia tapo autentišką socialinį paveikslą.

Johno Ashberio poema „Autoportretas išgaubtame veidrodyje“ sumaišė kortas – tai keista kritiko ir poeto pynė, poetinė esė. Galbūt taip ir atrodytų recenzijos, jeigu iš kritiko nebūtų norima to plačiai apimančio objektyvumo, kuris, tiesą sakant, abejoju, ar apskritai įmanomas.

Taip pat nereikėtų pamiršti, kam ši knyga skirta. Kaip suprantu, tai laisvalaikio poezija, skaitoma ramią akimirką. Be abejo, nieko nėra svarbiau už kokybišką turinį, bet viršelis atrodo lyg jį būtume darę anuomet, kai pamokoje apie „Microsoft Word“ tyrėme, kokį šriftą čią pasirinkus tam atvirukui mamai... Žiūrint į tai, kaip atrodo kitos šios leidyklos knygos, kyla klausimų, ko pritrūko, kur nesusitarta, o gal tai specialus sprendimas, kurio nesuprantu? Gal esmė buvo JAV vėliavos spalvų perteikimas, nesvarbu kokia forma? O prieš tai nebuvo teigta, jos JAV kultūra – daugiau nei visi tie banalūs dalykai? Turinys svarbus, bet knyga yra visuma, daiktas, kurį kartais kaip simbolį dovanojame mylimiems.

Ši knyga yra didelis, skaitytojų dėmesio vertas darbas. Ir jokie „Viktorijietiški naktiniai“ nepagadino reikalo. Rekomenduoju!

6. Jerome Rothenberg „Khurbn“

Leidykla: „Versus“

Vertė: iš anglų Dominykas Norkūnas

KAM: Besidomintiems žydų kultūros istorija, religija ir nebijantiems aštrios leksikos

 

„Šią knygą, ar bent jau didelę jos dalį reikėtų skaityti lyg žmogui be jokių archeologijos žinių, netyčia atradusiam didžiulę senovinę kapavietę“, – įžangoje rašo vertėjas ir sužadina lūkesčius, jog šioje knygoje skaitytojas mirties metaforų ras skalsiai.

Pirmasis skyrius, išskirtas juodais puslapiais, prasideda su Holokausto temą nagrinėjančiais eilėraščiais. Šie juodieji puslapiai įeis į šlykščiausių, visišką istorijos dugną reprezentuojančių eilėraščių topą. Dar mokykloje mes siaubėjomės Balio Sruogos „Dievu miške“ aprašyta „slenkančia šmėklų minia“ ir klausydamiesi mokytojos pasakojimų pykome ant Antrojo pasaulinio karo sukelto blogio. „virbas persmeigęs liežuvį/ dar vienas – sėklidžių kapšelį“, – rašoma eilėrašyje „Nokh Aushvits (Po Aušvico)“.

Iš didžiosios „P“ rašomos poezijos čia skaitytojas neras – tai nuo beviltiškumo pavargusio subjekto klyksmas. Šiuolaikiniam skaitytojui literatūra vargiai sukels šoką, tad ir meluoti neverta – tai empatijos treniruotė, galbūt padėsianti žmoniją apsaugoti nuo savęs pačios.

Baltuosiuose puslapiuose atsiranda daugiau temų, tarkime, religinis leitmotyvas. Natūralu, jog gali kilti klausimas, kodėl gimęs Lenkijos žydų šeimoje, savo poezijoje jis laisva ranka ironizuoja kitų religijų simbolius? Netikiu, jog tai egocentriško menininko pašaipa „kvaileliams dogmatikams“.

Kadangi viešai prieinamų oficialių tyrimų apie J.Rothenbergo kūrybą mažai radau, kreipiausi į knygos vertėją su klausimu – koks gi jo santykis su religija? „Rothenbergo lyrinis subjektas yra tarsi šamanas, atliekantis ritualus, užkalbėjimus ir t.t., žaidžiantis religiniais kontekstais – ne veltui Jėzaus vizijose ryškūs ir indėniški motyvai. Ir taip – pagrindinė intencija tikrai ne pašaipa. Rothenbergo poezijoje sakralumas neatsiejamas nuo obsceniškumo ir profaniškumo, greičiausiai siekiant parodyti, kad religiniai archetipai glaudžiai susiję su tamsesniąja žmogaus psichikos puse“, – rašė jis man mesendžeriu.

Po atsakymo, kilo klausimas, kodėl jaunas vertėjas atsigręžė į poeziją, kurios autorius apibūdinamas, kaip ieškantis primityvios ir archaiškos poezijos formų? Kodėl savo literatūrinę karjerą pradedantys jaunieji poetai taip pamėgo verlibrą ir naivistinę poeziją? Spekuliatyviai mąstant, tai galėtų būti tiesioginis literatūros programų padarinys – išėjo taip, jog susiformavo ganėtinai priešingas skonis nei buvo privalomoji literatūra.

Galiausiai verta paminėti, kad ši knyga nuo pradžios iki galo yra meno kūrinys. Čia turiu omeny Algimanto Černiausko iliustracijas, moderniai sujungusias absurdą ir siaubą.

Manau, kad ši knyga – ilgai nepaliks ramybės. Sekios kaip koks kreivas bufonas.

5. Nojus Saulytis „SMS gėlytė“

Leidykla „Kitos knygos“

KAM: Slemo fanams, poezijoje ieškantiems humoro

 

Štai tik ką knygą išleido Nojus Saulytis, su kurio sąmoju jaunųjų poetų kontekste tegali konkuruoti vienas kitas jo amžininkas. Nors pretenziją į ironišką intonaciją ir primityvią poetiką turi kas antras. „SMS gėlytėje“ yra viskas, ko vengia konservatyvesni skaitytojai. Nes griežta eilėdara bei sudėtingų aliuzijų raizgalynė konceptui išpildyti nebūtina. Be to, knyga – N.Saulyčio debiutas. Tad ir laikas dar parodyti nespėjo, ar „SMS gėlytės“ kojos įsmigs į literatūros kanoną, ar pranyks vidutiniškos poezijos gausoje.

Kaip ir N.Saulyčio performansuose, taip ir knygoje pirmiausia į akis krinta nepiktas humoras, išreiškiamas radikaliai supaprastinta, meniškai pritaikoma šnekamąja kalba. Panašiai rašė 2016 m. Pirmosios knygos (PK) konkurso laimėtoja Dovilė Bagdonaitė savo „Mėlynojo banginio širdyje“, kai kur bandė ir 2019 m. laureatas Lukas Miknevičius „Už vėjo tuščia“. Nors laisvosios eilės, būdingos įvardytiems menininkams, neturi griežtų formos ribojimų, tai nereiškia, jog čia galima pridžiazuoti nesąmonių. Tad manau, kad iš pastarųjų skaitytų debiutų būtent N.Saulyčiui ir pavyko pasiekti tą trokštamą saiką tarp sąmojingumo, jautrumo ir net aktualumo. O lauke paauglės gros gitara ir tu netyčia pateksi į jų mėgėjišką klipą (10) Tikrų eilėraščių apie meilę, o ne dangiškus migdolus, balsą įgaunančioje lietuvių literatūroje trūksta.

Reportažą iš knygos pristatymo skaitykite čia, o visą recenziją čia.

4. Kęstutis Navakas „Šeši šeši“

Leidykla „Apostrofa“

KAM: Besidominties Kęstučio Navako kūryba ir gyvenimu

 

Paskutinioji maestro K.Navako knyga „Šeši šeši“ yra tikras literatūrinis įvykis. Pirmiausia todėl, jog ji vainikuoja 2020-aisiais išėjusio poeto kūrybinį gyvenimą. Dėl tos pačios priežasties ją šiek tiek nedrąsu skaityti - menininko mirtis įpareigoja šį tekstą suprasti teisingai, nors joks skaitytojas to daryti neprivalo.

„Šeši šeši“ suprantu, kaip knygą apie gyvenimo prasmę, kuri tiek poetikos, tiek leidybiniu požiūriu išpildyta skrupulingai. Skaitydamas ją jauti, jog rankose laikai kolekcinį daiktą.

Šiuo atveju rašytojo biografija tampa svarbiu knygos dėmeniu – klaustrofobiškame fantazijų pasaulyje jaučiasi blėstanti žmogaus gyvybė bei iki pat galo rusenanti kūrybinė kibirkštis. Ji ne tiesiog išnyksta, bet baigiasi dramatiškai, raiškiai, kaip Rachmaninovo akordas. Juodu kvadratu.

Itin konceptualus pasirodė eilėraštis „Imperatyvai“, kuriame subjektas, atidaręs anapusybės duris, teištaria „O“. Paradoksas ir dar gyvenimo tiesa – fantazuokime kiek norime, bet vis tiek nesužinosime, kas laukia, kai viskas baigiasi.

Reportažą iš knygos pristatymo skaitykite čia.

3. Tomas Petrulis „Sterili“

Rašytojų sąjungos leidykla

KAM: geros širdies makabriškoms asmenybėms

 

Apie šią knygą jau esu rašiusi vienoje recenzijoje, tad trumpai pakartosiu tekstą. Galiu tik pridurti, jog praėjusius keliems mėnesiams, atsiminimas apie šią knygą dar paryškėjo.

Joje yra visko, ką subjektyviai mėgstu: negailestingo humoro, intertekstų, kuriuos suprasti įmanoma. Kartu ši knyga nėra drabstymasis mėsomis (nors to taip pat yra) bei bauginimas šventųjų portretais. Suprantu, kad T.Petrulis savo poezijoje nori būti rimtas ironikas. Tačiau pro akis neprasprūsta ne kiekvieno skaitytojo moralės riboms pritaikytas sąmojis. Taip, jis pritraukia dėmesį, bet ne į save, o į reikšminius sluoksnius – nukasus „prabangią“ leksiką, duobėj lieka susirūpinimas egzistencinėmis problemomis, kurių įprastomis priemonėmis protas neišneša. „Išeities taškas“ nėra vienintelis pornografiškas eilėraštis apie negebėjimą sutilpti į norimą formą, tačiau jis neblogai iliustruoja situaciją. Be abejo, kiekvienas vertiname pagal savo sugedimo lygį, tačiau kūrinyje, mano manymu, vedama paralelė tarp brutalaus pornografinio vaizdelio ir negebėjimo rasti sprendimo.

Interviu su autoriumi skaitykite čia, o visą recenziją čia.

2. Antanas A. Jonynas „Naujieji sonetai“

Leidykla „Tyto alba“

KAM: Norintiems tikros poezijos

 

Kaip rašytojas sakė interviu, šios knygos pavadinime užkoduota pretenzija – diskusija su „beforme“ ir „išpažintine“ šiuolaikine poezija. Manau, kad galima drąsiai teigti – literatūros ikona A.A.Jonynas vienas 2020-ųjų metų stipriausiųjų, o recenzuoti šią knygą – tai lyg bandyti kalbėti apie kažką stipriau nei pats turi jėgų suvokti.

„Naujųjų sonetų“ pasaulis ne išpažintis, ne aktualijų reportažas, bet tai, ką daro menininkai, vadinami šiuo vardu. Jie tam tikrais meninės raiškos deriniais sukuria reikšmes, kurias skaitytojas atpažįsta bei vartodamas patiria malonumą. Gal katarsį.

Tiesa, mažai ką galima ir bepridurti po literatūros kritikės Neringos Butnoriūtės recenzijos. „Tai atvejis, kai poezija primena, kokia svarbi vidinė teksto logika, ir kad eilėraštis gali stebinti, sukrėsti, jaudinti dėl idėjos sklaidos. Todėl, skaitant Jonyno poeziją, malonu nesibodėti ir soneto lyriškumu, o apie eilėraštį apskritai norisi galvoti kaip apie susikalbėjimo meną“, – rašo ji. Pamenu, kad po pirmojo skaitymo ėjau Pilies gatve lyg būčiau jos balandis ir niekaip negalėjau įkirsti, kaip susitelkus griežtame fonikos ir eilėdaros žaidime, galima nepavirsti į buhalterinę apskaitą.

 

tai buvus maloni senyvo amžiaus

pora atvykus nuo Šaltųjų jūrų

vien portfelis ką reiškė apsiglamžęs

su apdulkėjusiomis Pärto partitūrom (11)

 

Tad „Naujieji sonetai“ vedžioja už nosies – leidžia save lengvai perskaityti, bet iškoduoti – niekaip. Rekomenduoju.

Visą interviu su poetu skaitykite čia.

1. Ieva Toleikytė „Raudonas slidus rūmas“

Rašytojų sąjungos leidykla

KAM: Ieškantiems naujų poezijos balsų, kitokios, šiuolaikiškos literatūros

 

Debiutinę Ievos Toleikytės poezijos knygos „Raudonas slidus rūmas“ fantaziją norisi susiurbti ir niekam neatiduoti. Dabar visai kitaip vaikščiosiu parkuose, galerijose ir kapinėse, o žiūrėdama į arbatos puodelyje užsiveisusią pelėsių koloniją galvosiu ne apie tai, jog laikas susitvarkyti gyvenimą. Mąstysiu apie žmogaus vietą ekosistemoje.

I.Toleikytė yra rašytoja ir vertėja iš danų kalbos. 2009 m. „Pirmosios knygos“ (PK) konkursą ji laimėjo su apsakymų rinkiniu „Garstyčių namas“, kuris jau tada pateko į kūrybiškiausių knygų dvyliktuką. „Raudonas slidus rūmas“ – pirmoji jos poezijos knyga. Rašant apie šį kūrinį, nėra reikalo kalbėti apie gaivališką gamtą su savo keturiais metų laikais ir „juvelyrinę“, „nugludintą“ kalbą, nes čia iš tiesų yra ką lukštenti, kuo stebėtis ir grožėtis.

Visą interviu su rašytoja skaitykite čia, o recenziją čia.