Unikalioje fotografijų kolekcijoje – tarpukario Vilnijos kraštas ir jo žmonės

Multimedija parengta įgyvendinant bendrą 15min ir Lietuvos nacionalinio muziejaus projektą „Fotografų Lietuva: pasakojimai vaizdais“.

Lietuvos skaitytojams etnologės ir muziejininkės Marijos Znamerovskos-Priuferovos pavardė yra žinoma iš 2009 metais pasirodžiusios jos knygos „Vilnius, miestas arčiausiai širdies“ vertimo. Tai unikalus pasivaikščiojimas po karo nusiaubtą Vilnių 1944 metų vasarą. Ketvirtį amžiaus praleidusi šiame mieste, suaugusi su jo gatvelių pynėmis, architektūra bei žmonėmis, sudegintą ir nusiaubtą pokario miestą M.Znamerovska-Priuferova išgyveno kaip didžiulę savo pačios netektį. Šis pasivaikščiojimas tapo ir atsisveikinimu su mylimu miestu, nes jau po metų, 1945 metų liepą, ji, drauge su kitais Vilniaus universiteto mokslininkais, repatrijavo į Lenkiją, kur apsigyveno Torunės mieste bei dėstė universitete.

Šioje publikacijoje skaitytojus supažindinsime su M.Znamerovskos-Priuferovos veikla tarpukario Vilniuje, kur trečiojo dešimtmečio viduryje, susidomėjusi etnografija, ji keliavo po Vilniaus, Trakų, Balstogės, Polesės ir Naugarduko apylinkes, tyrinėdama vietinių gyventojų kasdienę buitį, rinkdama ir kaupdama įvairius eksponatus Vilniaus etnografijos muziejui.

Pas račių, 1928 m. Vilniaus-Trakų aps. Trakų v. Perkasų vnk.
Nažutkos metimas Bugo upėje, 1932 m. Sadlcų aps. Sarnikų v. Menženino k.
Baidyklė darže, 1934 m. Breslaujos aps. Bainos v. Šalakandžių k.
Žvejys prie džiūstančių venterių, 1929 m. Vilniaus-Trakų aps. Trakų v.

Kiek daugiau nei dešimtmetį trukusiose ekspedicijose ji nesiskyrė ir su fotoaparatu, kuriuo užfiksavo unikalią to laikmečio etnografinę kolekciją, šiandien saugomą Lietuvos nacionaliniame muziejuje.

M.Znamerovska-Priuferova gimė 1898 metų gegužės 13 dieną Kybartuose. Daug laiko leisdama su lietuvių vaikais ji gerai išmoko ir lietuvių kalbą. 1915 metais baigusi Liepojos gimnaziją Latvijoje trejus metus gyveno Kijeve, kur įsitraukė į vietos lenkų bendruomenės gyvenimą, taip pat lankė filologijos fakulteto paskaitas. 1918 metais ji persikėlė į Varšuvą, o po dvejų metų – 1920-aisiais atvyko į Vilnių ir tapo Vilniaus Stepono Batoro universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto studente.

Valties vežimas iš Gilušio ežero, 1928 m. Vilniaus-Trakų aps. Trakų v. Trakai
Klojimas, 1931 m. Vilniaus-Trakų aps. Paberžės v. Ličiūnų k.
Luotas Paceikinės ežere, 1935 m. Švenčionių aps. Mielagėnų v. Ceikinių k.

Ilgai neapsispręsdama, kokias studijas pasirinkti gyvenimui, M.Znamerovska-Priuferova klaidžiojo tarp meno istorijos bei architektūros mokslų Dailės fakultete, Matematikos ir gamtos mokslų fakultete. Kaip tik čia 1925 metais susipažino su profesoriumi zoologu, entomologu Jonu Priuferiu ir netrukus už jo ištekėjo. 1926 m. ji galiausiai ėmėsi etnologijos ir etnografijos studijų Humanitarinių mokslų fakultete. Tai kaip tik ir buvo tas kelias, kuriam jaunoji mokslininkė ir paskirs visą savo gyvenimą.

1925 metais Vilniuje įkurtas Stepono Batoro universiteto Etnografijos muziejus, kuriame kaupti įvairūs eksponatai buvo naudojami kaip vizualinė medžiaga paskaitose. O ilgainiui ši kolekcija išaugo iki parodomojo muziejaus. Būtent prie šių darbų daug prisidėjo ir M.Znamerovska-Priuferova, pradėjusi čia darbuotis dar būdama studente 1927 m.

Kaimo žmonės prie varžos, 1928 m. Vilniaus-Trakų aps. Trakų v. Trakų ap.
Vata, 1932 m. Bielsko aps. Semiatičės v. Ogrodnykų k.
Gyvenamieji namai, 1933 m. Vilniaus-Trakų aps. Paberžės v. Meškonių k.
Nevado džiovinimas Karvinės saloje, 1928 m. Vilniaus-Trakų aps. Trakų v. Varnikų k.
Rūsiai, 1933 m. Vilniaus-Trakų aps. Paberžės v. Meškonių k.

Ji aktyviai dirbo rinkdama muziejaus kolekciją, 1939 metais muziejus jau turėjo per 3000 įvairių eksponatų: buities bei darbo įrankių, drabužių, įvairių padargų, liaudies meno pavyzdžių, žaislų bei muzikos instrumentų, taip pat melodijų volelių, piešinių, aprašomosios medžiagos ir, žinoma, nuotraukų bei negatyvų.

Gausiausias čia buvo žūklės skyrius, kurį sudarė apie 1000 eksponatų. Ir tai neatsitiktinai: žvejyba ir vandens verslas buvo M.Znamerovskos-Priuferovos mokslinio tyrinėjimo objektas. Tai puikiai atspindi ir šiai temai skirtas gausus negatyvų kiekis. Etnologė kruopščiai fotografavo žvejų gyvenamąją aplinką bei ūkį, taip pat įvairiausias žvejybos, susisiekimo priemones, tinklų mezgimą ir taisymą. Jos kamera taip pat užfiksuoti etnografinėje ikonografijoje ypač reti vaizdai – tinklų, venterių ir marozų dervinimas.

Žvejai valtyse, 1936 m. Vilniaus-Trakų aps. Valkininkų v. Dargužių k.
Žvejo Justino Valelio šeima, 1931 m. Breslaujos aps. Rimšės v. Vėliūnų k.
Luotai Nemuno upėje, 1934 m. Gardino aps. Gardinas
Žvejų šeimos, 1936 m. Ašmenos aps. Salų v. Užuežerių k.

Daugelis šių įnagių bei senoviškų žvejų buities rakandų išliko tik muziejaus fonduose, o jų fotografijos bei pavadinimai – kruopščiai surinktoje ir detaliai aprašytoje M.Znamerovskos-Priuferovos negatyvų kolekcijoje.

Šį darbą etnologė intensyviai dirbo 1927–1929 metų laikotarpiu, rinkdama medžiagą savo moksliniam darbui. Ekspedicijų metu M.Znamerovska-Priuferova aplankė Akmenos, Alsakio, Babruko, Baluosio, Bernardinų (Lukos), Dumblės, Galvės, Gilušio, Skaisčio, Širmuko, Totoriškių ežerų žvejus, stebėjo jų gyvenseną, susipažino su jų darbu bei kasdienybe. Su fotoaparatu keliaudama po Trakų apylinkes jaunoji mokslininkė taip pat rinko eksponatus muziejui, užrašinėjo informaciją iš pateikėjų ir nuosekliai fotografavo.

Varža prie Širmuko ežero, 1928 m. Vilniaus-Trakų aps. Trakų v. Trakai
Mergaitė su katinu prie pamato, 1928 m. Vilniaus-Trakų aps. Trakų v. Varnikų k.
Žvejys su žeberklu, 1934 m. Dysnos aps. Dysna
Žvejyba samčiais Stavo ežere, 1933 m. Gardino aps. Beržtų v. Naujosios Rūdos k.

1930 metais pasirodė leidinys „Žvejyba Trakų ežeruose“, kurioje šalia mokslinės medžiagos pirmą kartą publikuotos ir 73 jos fotografijos. Po dvejų metų šios knygos pagrindu M.Znamerovska-Priuferova apgynė magistro laipsnį ir toliau tęsė žvejybos tyrinėjimus.

Vėlesnės jos etnografinės kelionės į Marcinkonių valsčiaus kaimus buvo susijusios su upinės žvejybos ypatumais Nemune, taip pat ir juostų audimo tradicijomis. 1933–1934 metais M.Znamerovska-Priuferova atliko išsamius tyrinėjimus Baltarusijos teritorijoje, taip pat vyko į trumpalaikes išvykas po kaimus, esančius arčiausiai Vilniaus.

Žvejo Antano ir jo sūnaus Juozo Gaidžių šeima, 1934 m. Vilniaus-Trakų aps. Rūdiškių v. Mikašiūnų k.
Padribka, 1928 m. Vilniaus-Trakų aps. Trakų v. Trakai

1939 m. už žeberklų tyrinėjimą jai buvo suteiktas humanitarinių mokslų daktaro laipsnis. Beje, šią temą ji nagrinėjo ir vėlesnėje savo praktikoje jau gyvendama Torunėje. 1957 m., gerokai praplėtusi lietuviškąją disertacijos medžiagą, M.Znamerovska-Priuferova parengė didžiulę monografiją „Duriamieji žvejybos įrankiai Lenkijoje ir kaimyniniuose kraštuose“.

Pasak leidinio „Etnografiniai vaizdai Marijos Znamerovskos-Priuferovos negatyvuose“ sudarytojos Laimos Lapėnaitės, „bendravimas su žmonėmis suteikė galimybę ne tik dokumentuoti žvejybos būdus ar įrankius, bet ir atskleisti žvejo kaip žmogaus įvaizdį. Jos nuotraukose, kuriose nufotografuoti žvejai, jų šeimos, kaimynai ar bendrai nuotraukai sukviestas visas kaimas, atsispindi žmonių tipai ir charakteriai. Priuferovai patiko fotografuoti vaikus, kurie net dalykinei nuotraukai suteikdavo gyvybės ir šilumos“.

Mergaitė prie Galvės ežero, 1929 m. Vilniaus-Trakų aps. Trakų v. Trakai
Gyvenamieji namai, 1933 m. Vilniaus-Trakų aps. Paberžės v. Meškonių k.
Žvejyba nevadu Totoriškių ežere, 1928 m. Vilniaus-Trakų aps. Trakų v. Trakai
Mažieji meškeriotojai, 1933 m. Breslaujos aps. Perbrado v. Perbradas
Luotai Nemuno upėje, 1934 m. Gardino aps. Gardinas

Jos fotografijų kolekcijoje į akis taip pat krinta ir nuoseklus dėmesys sodybų pastatų architektūrai. Preciziškai fiksuodama šiuos statinius, M.Znamerovska-Priuferova turėjo du tikslus: įamžinti žvejų gyvenamąją aplinką, taip pat padėti pamatą įgyvendinant savąją svajonę – įkurti etnografijos muziejų po atviru dangumi. Šiuo tikslu 1925–1938 m. ji aplankė tokio tipo muziejus, įkurtus Austrijoje, Čekoslovakijoje, Danijoje, Estijoje, Jugoslavijoje, Norvegijoje, Prancūzijoje, Suomijoje, Švedijoje, Vengrijoje bei Vokietijoje. Vilniuje ji net buvo numačiusi vietą, kur galima būtų įkurti tokį „gyvąjį muziejų“.

Beje, 1976 m., jau būdama Torunės universiteto profesore, M.Znamerovska-Priuferova lankėsi Lietuvos TSR liaudies buities muziejuje Rumšiškėse ir buvo juo sužavėta.

Žvejys Konstantinas Markovičius, 1933 m. Breslaujos aps. Perbrado v. Perbradas
Gyvenamasis namas, 1934 m. Švenčionių aps. Kaltanėnų v. Linkmenų k.
Bučių pynimas, 1934 m. Augustavo aps. Liepinės v. Liepinė
Dubica Žeimenos upėje, 1930 m. Vilniaus-Trakų aps. Nemenčinės v. Družilių k.

Nors etnografiniai mokslininkės tyrinėjimai daugiausia buvo nukreipti į kaimiškas Vilniaus, Trakų apylinkes bei apylinkinių kraštų tyrinėjimus, tačiau jos fotografijose yra išlikę ir vaizdų iš Vilniaus žmonių gyvensenos ir dvasinės kultūros palikimo. Kai kuriuos anuomet gyvavusius papročius bei tradicijas ji yra užrašiusi fotografuodama Vilniaus švenčių, mugių, turgų vaizdus – Jurginių mugę, Verbų sekmadienį, Visų šventųjų dieną, Tris Karalius, Kalėdinių eglučių turgų Rotušės aikštėje, Joninių bei Kaziuko muges.

1939 m. Stepono Batoro universitetas, o kartu ir Etnografijos muziejus buvo uždaryti. Nuo 1941 m. M.Znamerovska-Priuferova kurį laiką dirbo prie Lietuvos mokslų akademijos įkurtame Etnografijos muziejuje. Po metų vokiečių valdžia ją atleido iš užimamų pareigų, o 1944 m. vėl leido grįžti į muziejų.

Marozų džiovinimas prie Nabistos ežero, 1933 m. Breslaujos aps. Perbrado v. Perbradas
Seneliai prie ūkinio trobesio, 1929 m. Vilniaus-Trakų aps. Trakų v. Varnikų k.
Žvejys su samčiu ir kūle, 1932 m. Breslaujos aps. Breslaujos v. Vezkų k.
Luotas Alsakio ežere, 1928 m. Vilniaus-Trakų aps. Trakų v. Glitų k.

1945 m. kartu su kitais Vilniaus universiteto lenkų kilmės dėstytojais M.Znamerovska-Priuferova repatrijavo į Lenkiją ir savo etnologinę veiklą tęsė Torunėje. Jos pastangomis 1959 m. čia buvo atidarytas Torunės etnografijos muziejus, kurio direktore ji dirbo iki pat 1972 metų.

Vilnietiško etnologės laikotarpio negatyvų kolekcija, kurią sudaro 1072 vnt., 1939 m. uždarius Etnografijos muziejų buvo perduota Vilniaus etnografijos muziejui, kuris ilgainiui tapo Lietuvos nacionaliniu muziejumi. Ši kolekcija čia saugoma iki šiol.

2021 metais pasirodė Laimos Lapėnaitės sudarytas išsamus leidinys „Etnografiniai vaizdai Marijos Znamerovskos-Priuferovos negatyvuose“, kuriame pirmą kartą visuomenei pristatomos šios unikalios XX a. pirmosios pusės Vilniaus etnologės nuotraukos bei kita dokumentinė medžiaga, pasakojanti apie Vilnijos krašto kaimo žmonių gyvenimus, buitį bei darbus.

Puodžius Jonas Chrapovickis, 1933 m. Breslaujos aps. Drujos v. Druja
Meškeriotojai Galvės ežere, 1928 m. Vilniaus-Trakų aps. Trakų v. Trakai
Šienpjovys, 1930 m. Vilniaus-Trakų aps. Turgelių v. Trakelių k.
Aleksandras Chrapovickis su sūnumi Dauguvos upėje, 1933 m. Breslaujos aps. Drujos v. Druja
Žvejai Jonas ir Liudmila Markovičiai, 1933 m. Breslaujos aps. Perbrado v. Perbradas

Šia savo kolekcija M.Znamerovska-Priuferova gerokai papildo XX a. pirmosios pusės etnografinius lituanistikos tyrinėjimus, o jos pavardę nuo šiol kultūros, istorijos bei fotografijos tyrinėtojai turės rašyti vienoje gretoje su žymiuoju Baliu Buraču.

M.Znamerovska-Priuferova mirė 1990 m. rugpjūčio 20 d. Torunėje. Po devynerių metų, 1999 m., Torunės etnografijos muziejus pervadintas jos vardu.

Bičių spiečiaus šlakstymas vandeniu, 1933 m. Vilniaus-Trakų aps. Paberžės v. Meškonių k.
Pranas Majdala ir jo bitynas, 1932 m. Čenstakavos aps. Zloty Patok v. Skavronovo k.
Šiaudiniai aviliai, 1933 m. Bydgoščiaus aps. Kulmo v. Ostromecko k.
Jadvyga ir Petras Kaminskiai su išimtu medumi, 1933 m. Vilniaus-Trakų aps. Paberžės v. Meškonių k.
Varža, 1926 m. Vilniaus-Trakų aps. Trakų v. Trakai
Elena Kalpokienė audžia juostą, 1932 m. Gardino aps. Marcinkonių v. Ratnyčios k.
Žvejys Kazimieras Sakalauskas su žmona tvarko marozus, 1934 m. Švenčionių aps. Dūkšto v. Sokiškių k.
Pašaro nešimas rezginėmis, 1933 m. Vilniaus-Trakų aps. Paberžės v. Meškonių k.
Žvejyba su varža, 1928 m. Vilniaus-Trakų aps. Trakų v. Trakai
Žvejyba kuliniu bradiniu Bernardinų ežere, 1929 m. Jonas Dzikevičius traukia dešiniojo sparno virvę. Vilniaus-Trakų aps. Trakų v. Trakai
Čaika Nemuno upėje, 1936 m. Naugarduko aps. Liubčios v. Liubčia

Visos fotografijos – iš Lietuvos nacionalinio muziejaus fondų. Nuotraukų skaitmeniniai vaizdai saugomi pagal Lietuvos Respublikos įstatymus.

Tekstą pagal Lietuvos nacionalinio muziejaus albumą „Etnografiniai vaizdai Marijos Znamerovskos-Priuferovos negatyvuose“ (2021) ir jame publikuojamus Laimos Lapėnaitės straipsnius parengė Gediminas Kajėnas.

Vadyba Lina Zaveckytė