Fotografijos klasikui Vaclovui Straukui – 100: ilgametis mokytojas nuotraukose sukūrė odę jaunystei
Multimedija parengta 15min bendradarbiaujant su Lietuvos fotomenininkų sąjunga, įgyvendinant ciklą „Fotografų Lietuva: pasakojimai vaizdais“.
2023 metų lapkričios 8 dieną sukanka 100 metų kai gimė Lietuvos fotografijos klasikas Vaclovas Straukas. Šia proga kviečiame pasižvalgyti po svarbiausią jo kūrybos ciklą „Paskutinis skambutis“.
Fotografo Vaclovo Strauko (1923–2017) gyvenimas ir kūryba glaudžiai susiję su pamario kraštu bei jo žmonėmis. Būtent čia jis sukūrė savo ciklus „Pamario motyvai“, „Kopos“, „Jaunoji Klaipėda“, kuriuose atskleidžia šviesų ir romantišką savojo laikmečio, kasdienos bei gamtos paveikslą.
Vis dėlto labiausiai fotografą išgarsino daugiau nei dešimtmetį kurtas ciklas „Paskutinis skambutis“, kuriame V.Straukas įamžino aštuntojo–devintojo dešimtmečio mokyklos šventes, mokytojų ir mokinių santykius, kasdienybę, taip pat to meto emociją, trykštantį, svaigų ir net švelniai erotišką jaunystės grožį.
Mokykla V.Strauko akiratyje atsidūrė neatsitiktinai – po studijų Vilniaus pedagoginiame institute net keliolika metų jis dirbo lietuvių kalbos ir literatūros mokytoju, todėl gerai pažino to meto mokyklos gyvenimą, jo užkulisius ir tvarką.
Galiausiai tapęs fotografu, V.Straukas niekados nepamiršo kelio į mokyklą, o pasak jo žmonos Emilijos, kiekvieną kartą čia grįždavo tartum į antruosius namus, kur tarp jaunimo pasisemdavo šviesos ir begalinio džiaugsmo.
Žvelgiant į savo kiekiu didžiulį ciklą, tampa akivaizdu, kad net ir keičiantis kartoms mokykloje, fotografo buvimas šalia su fotoaparatu netrikdė jaunimo, jis visada sugebėjo įgauti pasitikėjimo, todėl V.Strauko įamžintos scenos, net ir tos, surežisuotos, atrodo labai natūralios.
Nors 1975–1987 metų laikotarpiu kurtai serijai fotografas panaudojo vienos paskutinių šventės mokykloje pavadinimą, tačiau jis nuosekliai fotografavo ne tik šį, bet ir kitus šurmulingus mokyklos gyvenimo įvykius – mokslų pradžią Rugsėjo 1-ąją, kasdienybę ilguose koridoriuose bei klasėse, galiausiai paskutinį skambutį, nervingas egzaminų sesijas ir išleistuves.
Šioje fotografijų serijoje atsiskleidžia ne tik to meto mokyklos gyvenimas ir aplinka, stilius bei mados, jaunatviškas optimizmas bei nutrūktgalviškumas. V.Straukas, jo žodžiais tariant, stengėsi „atvaizduoti ne dieną, ne metus, bet akimirką, kai baigiasi vaikystė ir prasideda jaunystė“, pagauti mirksnį, kai vyksta vienas šviesiausių gyvenimo virsmų. Ribinė gyvenimo kaitos nuojauta šią seriją paverčia ne tiek dokumentiniu liudijimu, kiek egzistenciniu jaunystės polėkio išaukštinimu.
„Paskutinis skambutis“ savitai atskleidžia ir paties fotografo kūrybinį braižą, kuriame susilieja jo – literatūros mokytojo – meilė poezijai bei teatrui (jaunystėje bei mokytojavimo pradžioje jis pats režisavo mėgėjiškus spektaklius). Ši patirtis bei vidinė pasaulėjauta natūraliai ir per daug negudraujant V.Straukui padėjo kurti žavingas ir patrauklias mizanscenas, kurių centre – žydinti jaunystė.
Šiandien, žvelgiant į šias nuotraukas, belieka džiūgauti, kad prieš penkis dešimtmečius fotografai galėjo nevaržomai dokumentuoti savąjį laiką ir žmones, ypač vaikus ir jaunimą, ir tokiu būdu ateities kartoms išsaugoti ir perduoti jų bruožus, aplinką bei laiko dvasią.
Koks jaunystės pasakojimas ateičiai liks apie mūsų laiką – klausimas išlieka atviras ir sudėtingas. Kaip teigia ne vienas fotografas, dėl griežtų teisinių apribojimų, vaikystės ir jaunystės vaizdai išliks tik mėgėjiškuose arba šventes reprezentuojančiuose šeimų archyvuose, o tai gan radikaliai nuskurdins vizualią šio laikmečio jaunystės atmintį.
Nuotraukos Vaclovas Straukas
Tekstas Gediminas Kajėnas
Įgyvendinimas Lina Zaveckytė