Vasario 16-osios signatarus įamžinusi A.Jurašaitytė: mergina, tapusi svarbia istorijos liudytoja
Vasario 16-osios akto signatarų nuotrauką atpažįsta kiekvienas lietuvis. Tačiau ne kiekvienas žino, kad dvidešimt Lietuvos istorijai itin svarbių vyrų įamžino ne kas kitas, o jauna, vos 22-ejų metų mergina, vardu Aleksandra Jurašaitytė, viena pirmųjų Lietuvos moterų fotografių. Kaip nutiko, kad tokį svarbų istorinį kadrą nutraukė jauna mergina?
Dirbo visa šeima
Aleksandra Jurašaitytė augo apsupta fotografijos. Jos tėvas, žymus fotografas Aleksandras Jurašaitis amato išmoko caro kariuomenėje, kurioje praleido 25 metus. Pirmąją ateljė atidaręs 1894 m. Bielske, Lenkijoje, po aštuonerių metų studiją atvėrė ir Vilniuje.
Nors tokios fotografijos ateljė tuo metu būdavo vadinamos vyro vardu, tačiau buvo įprasta, kad jose plušėdavo visa šeima. Kaip sako menotyrininkė doc. dr. Agnė Narušytė, tikėtina, kad A.Jurašaičio studijoje trys jo dukros, žmona, turbūt ir jaunėlis sūnus, rasdavo kuo prisidėti. Gali būti, kad darbuojantis studijoje šeimos moterims teko ne tik padėti ryškinti nuotraukas, tačiau „nutraukti“ ir vieną kitą kadrą.
Aleksandro Jurašaičio
Fotografija ir Cinkografija
Vilnius, šv. Jurgio pr. ir Totorių g. k. 1
Įstaiga intaisyta taip, kaip reikalauja paskučiausieji teknikos išradimai.
Fotografuoja dieną ir vakarą prie elektros šviesos.
Dirba visokias cinko, vario ir medžio klišes iš fotografijų, paveikslų ir dokumentų.
Darbas atliekamas dailiai ir greitai. Kainos pigios.
Skelbimas žurnale „Vairas“, 1914, Nr.1.
Pagrindiniai tautinio atgimimo įamžintojai
Kaip sako Lietuvos nacionalinio muziejaus muziejininkė Jūratė Gudaitė, to meto Vilniuje dirbo kelios dešimtys fotografų. Vis dėlto didžioji jų dalis buvo kitataučiai, kuriems tuo metu prasidedanti lietuvių tautinio atgimimo veikla mažai terūpėjo.
Studiją miesto centre, įsikūrusią pastate ant Totorių gatvės ir dabartinio Gedimino prospekto kampo, turėjęs A.Jurašaitis buvo pagrindinis Vilniuje veikusių tautinio atgimimo veikėjų fiksuotojas. Į jo ateljė atvykdavo inteligentai iš visos Lietuvos.
A.Jurašaitis fotografavo žymias lietuvių rašytojas, pavyzdžiui, Lazdynų Pelėdą, Žemaitę, dažniausiai apsirengusias tautiniais drabužiais. Taip pat fotografuodavo lietuviškus vaidinimus, yra išlikusios ir A.Jurašaičio darytos Lietuvių mokslo draugijos, kuriai ir pats priklausė, nuotraukos.
Nuo 1906 m. A.Jurašaitis savo ateljė įkūrė ir cinkografijos cechą, kuriame gamino fotografijų – tiek savo, tiek kitų fotografų – klišes spaudai.
„Jeigu Jurašaičių nebūtų buvę, sunku pasakyti, ar mes turėtume šiandien vaizdinį supratimą, kas tuo metu vyko. Jų nuotraukos leidžia pamatyti, kokie tie lietuvių inteligentai buvo. Kai susikaupia nemažai nuotraukų, tai atrodo, kad čia, Vilniuje, jau XX a. pradžioje buvo susirinkę ne taip jau ir mažai aktyvių lietuvių“, – sako J.Gudaitė.
Širdis sustojo per bandymą sprogdinti Žaliąjį tiltą
A.Jurašaičio gyvenimas tragiškai baigėsi 1915 m. rudenį.
„Amžininkai sako, kad į Vilnių atėjus vokiečiams, jis tikriausiai gavo širdies smūgį išsigandęs Žaliojo tilto sprogdinimo“, – sako muziejininkė J.Gudaitė.
56-uosius metus ėjęs A.Jurašaitis po savęs paliko žmoną, tris jaunas dukras ir gimnazistą sūnų.
„Be šeimos galvos likusios moterys turėjo kažką daryti“, – sako J.Gudaitė.
Taip ateljė vairą perėmė šeimos moterys. Ir panašu, kad didžiausią vaidmenį čia vaidino dukra Aleksandra.
„A.Jurašaitis turėjo nemažai brangios aparatūros. Net iš Vokietijos buvo atsivežęs brangiai kainuojančią techniką. Jis buvo įkūręs ir cinkografijos cechą, tad tikrai turėjo turto. Karo metu viską išgabenti, matyt, buvo techniškai sudėtinga. Kadangi Jurašaičiai liko Vilniuje, pasinaudojo turima technika ir kadangi mokėjo dirbti, to ir ėmėsi“, – sako J.Gudaitė.
Galbūt A.Jurašaitis turėjo planų, kam perleisti ateljė vadžias, tačiau tragiška ankstyva mirtis sujaukė bet kokius planus.
Sunki technika ir „nuodingas“ darbas
A.Jurašaitytė nebuvo pirmoji moteris fotografė Lietuvoje. Pirmoji Lietuvos istorijoje – Paulina Mongirdaitė, iš bajorų giminės kilusi ir labai išsilavinusi moteris.
„Jos dėka turime išlikusius iki šių dienų XIX a. pab – XX a. pr. Kretingos vaizdus, grafų Tiškevičių portretus, Palangos ir jos tilto vaizdus, Tiškevičių parko nuotraukas. Ji ateljė Palangoje atidarė XIX a. pab., kuri veikė iki 1922 m. Mums pasisekė, kad turėjome Pauliną Mongirdaitę, galima tuo didžiuotis“, – sako muziejininkė J.Gudaitė.
Tačiau Vilniuje A.Jurašaitytė buvo tikriausiai vienintelė ar viena iš nedaugelio fotografių moterų.
„Tikrai nebuvo dažnas dalykas, kad ateljė vadovautų moteris. Bet tai ir kartu nebuvo ir anomalija“, – sako menotyrininkė A.Narušytė.
Anot muziejininkės J.Gudaitės, fotografijos amatas nebuvo labai „moteriškas“.
„Pasaulyje moterų fotografių pradėjo po truputį atsirasti, tačiau fotografijai reikalinga aparatūra, ypač ankstyvoji, buvo sunki, o darbas su chemikalais laboratorijoje buvo netgi savotiškai pavojingas ir nuodingas. Tačiau, matyt, noro buvo, ir moterų fotografių buvo“, – sako J.Gudaitė.
Nuotrauka – visai ne vasario 16-osios
Kaip ir tėvas, Aleksandra buvo aktyvi visuomeniniame Vilniaus lietuvių gyvenime. Tad nenuostabu, kad ji ir įamžino 1917 m. rugsėjo 18–22 dienomis vykusią Vilniaus konferenciją. Iš A.Jurašaitytės nuotraukų dabar žinome, kaip atrodė konferencijos salė, ji nufotografavo ir Vilniaus konferencijos prezidiumą, Tvarkomosios komisijos narius, Šiaulių miesto atstovus konferencijoje.
„Gal ir dar daugiau galėjo būti, sunku pasakyti, gal dar kas nors ir gali pasirodyti. Bet kol kas yra žinoma tiek“, – sako J.Gudaitė.
Kiekvienam lietuviui žinoma Vasario 16-osios akto signatarų nuotrauka, pasirodo, buvo padaryta visai ne vasario 16-ąją. Kaip atrado istorikas Raimundas Klimavičius, ši fotografija iš tiesų padaryta Vilniaus konferencijos metu. Manoma, kad išrinkta Lietuvos Taryba nusprendė nusipaveiksluoti ir apsilankė A.Jurašaitytės ateljė 1917 m. rugsėjo 25 d.
Aleksandra, daug išmokusi iš tėvo, buvo profesionalė, kurios darbu pasitikėjo Vilniaus visuomenininkai.
Spaudos fotografė
Pirmą kartą ši nuotrauka pasirodė Antano Smetonos leistame laikraščio „Lietuvos aidas“ mėnesiniame priede „Liuosoji valanda“. Jau ten pažymėta, kad nuotraukos autorystė priklauso A.Jurašaitytei.
„Liuosoji valanda“ labai vakarietiškai rašydavo fotografijų autorių pavardes, tai nebuvo įprasta praktika to meto Lietuvos spaudoje. „Liuosojoje valandoje“ galima pamatyti ir daugiau A.Jurašaitytės fotografijų, ji be jokių meninių pretenzijų portretavo svarbius Lietuvai veikėjus, pažymint svarbius įvykius. Galima teigti, kad tam tikra tų laikų prasme A.Jurašaitytė buvo ir spaudos fotografė“, – sako menotyrininkė A.Narušytė.
Ir nors šiandien žinome, kad garsiosios nuotraukos autorė yra Aleksandra Jurašaitytė, kurį laiką klaidingai autoriumi buvo laikomas jos tėvas.
1917-aisiais A.Jurašaitis buvo jau kelerius metus miręs, tačiau ateljė dirbanti jo šeima nuotraukas vis dar ženklindavo ženklu „A.Jurašaitis Vilniuje“. Dėl šios priežasties kurį laiką istorikų manyta, kad nuotraukos autorystė priklauso Aleksandros tėvui. Netikslumas buvo ištaisytas istoriko R.Klimavičiaus.
Rūpėjo ir moterų teisės
Aleksandra dalyvavo lietuvių tautinio atgimimo veikloje ne tik fotografuodama. Pačioje Aleksandros darytoje Vilniaus konferencijos nuotraukoje matyti tai, kas nepatiko ir jai pačiai. Nuotraukoje kai ko trūksta – joje nėra nė vienos moters.
Tad pirmąją konferencijos dieną, 1917 m. rugsėjo 18-ąją kartu su dvidešimt kitų aktyvių Vilniaus lietuvių A.Jurašaitytė pasirašė protestą Lietuvių konferencijos rengėjams, nepakvietusiems į konferenciją nei vienos moters.
„Negalvoju, kad Lietuvos tarybos vyrai pagalvojo nustumti moteris, tiesiog taip gavosi“, – sako A.Narušytė.
Ji sako, kad Lietuvos tautinio atgimimo judėjimas buvo ne tik vyrų, bet ir moterų judėjimas.
„Jos labai smarkiai prie jo prisidėjo ir visą laiką iš dalies kaip reikalavimus, bet ir kaip savaime suprantamą dalyką teigė, kad naujai kuriama valstybė turės būti demokratinė ir ta prasme, kad moterys turės balsavimo teisę ir kad ji bus kuriama pagal naujojo pasaulio modelį“, – sako A.Narušytė.
Svarbus moterų vaidmuo
Lietuvos moterys aktyviai dalyvavo visuomeniniame gyvenime ir jų balsas buvo girdimas.
„Man atrodo, kad tiek broliai Vileišiai, tiek A.Smetona, kurie buvo toje mažoje grupelėje lietuvių vilniečių, kėlusių valstybės klausimą, buvo kartu su moterimis. Jie negalėjo jų atstumti ir pradėti skelbti kažkokių senų patriarchalinių idėjų. Moterys buvo svarbios – daugelis dalykų nebūtų buvę padaryti, jeigu ne jos“, – sako A.Narušytė.
Ankstesniais laikais vyrams už tautinę veiklą grėsdavo ir suėmimai, jie būdavo įvairiai apribojami. Dėl to, kaip sako menotyrininkė A.Narušytė, moterys dažnai stodavo į jų vietą, nes dėl senoviško požiūrio į moteris caro valdžia neįtarė, kad jos galėtų užsiimti „kenksminga“ veikla.
Demokratiška XX amžiaus pradžia
Lietuvoje moterys iš karto buvo renkamos ir į Seimą. Tik vėliau, po 1926 m. perversmo, A.Smetona visgi išleido įstatymus, kurie apribojo moterų teises.
„Bet šiaip naujai sukurtoje Lietuvos valstybėje, ir Konstitucijoje, ir įstatymuose moterys turėjo galimybę lygiavertiškai dalyvauti, tik tos senosios patriarchalinės tradicijos nemažai trukdė“, – sako A.Narušytė.
Jos teigimu, tuometinis moterų dalyvavimas valstybės veikloje šiek tiek gali stebinti dėl to, kad kiek vėliau moterys visuomeniniame gyvenime pradėtos stumti į šalį.
„Mes šiek tiek stebimės moterų buvimu fotografijoje dėl to, kad ir vėliau, pavyzdžiui, sovietmečiu, buvo stipriai įsigalėjęs patriarchalinis požiūris. Ir ne tik fotografijoje, bet visame mene. Buvo stengiamasi nustumti moteris kaip negalinčias sukurti kažko labai reikšmingo ir tada mes iš to taško žiūrėdami stebimės XX a. pradžios demokratiškumu Lietuvoje, tuometine lyčių lygybe“, – sako A.Narušytė.
Pagrindinis palikimas – ne signatarų nuotrauka
Anot J.Gudaitės, į Vilnių atėjus vokiečiams buvo ribojama daug veiklų. 1916-aisiais Jurašaičių studijoje tikriausiai padaryto vos viena kita nuotrauka.
Kaip pabrėžia muziejininkė J.Gudaitė, didžiausias A.Jurašaitytės nuopelnas ir svarbiausias jos palikimas buvo ne garsioji nuotrauka, o 1917-aisiais Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti centro komiteto užsakymu sukurtas vaizdų albumas, kurį sudarė apie 60 nuotraukų.
A.Jurašaitytė fotografavo šios draugijos išlaikomas prieglaudas, bendrabučius, valgyklas. Šios įstaigos buvo skubiai įkurtos, kad būtų galima pamaitinti tiek vietinius vaikus, tiek karo pabėgėlius.
„Ji užfiksavo labai istoriškai svarbią lietuvių veiklą Vilniuje“, – sako J.Gudaitė.
Tai buvo reprezentacinis albumas. „Prasidėjus karui lietuviai rinko aukas užsienyje, tad šis albumas buvo tarsi vaizdinė ataskaita, kas yra padaryta Vilniuje, kaip yra organizuojama veikla, kaip yra naudojamos suaukotos lėšos“, – pasakoja muziejininkė.
J.Gudaitė sako, kad tokias įstaigas buvo įkūrę ir kitų tautų atstovai, tad Vilniuje dėl jų išlaikymo vyko ir šiokia tokia konkurencija.
„Matyt buvo kažkoks noras parodyti, kad ir mes kažką darome prieš okupacinę valdžią, reikėjo parodyti, kad čia, Vilniuje, yra lietuvių, kurie aktyviai veikia, ir kad Vilniuje lietuviai turi tam tikras teises. Iki tol tol jie buvo lyg ir pamiršti, nelabai kas Vilniuje su jais skaitėsi“, – sako muziejininkė.
Svarbus albumas kaip dovana, skirta supažindinti su lietuvių veikla, buvo įteiktas ir iš Vatikano atvykusiam popiežiaus pasiuntiniui Achille‘ui Ratti.
Trumpa fotografės karjera
Aleksandra fotografavo neilgai: po tėvo mirties jo studiją prižiūrėjo ketverius metus. 1919 m. sausio 25 d. Vilniaus Šv. Mykolo bažnyčioje ji ištekėjo už Vasario 16-osios Nepriklausomybės akto signataro, verslininko Jono Vailokaičio.
Amžininkų teigimu, dar iki vestuvių buvo nuspręsta, kad Aleksandra ir Jonas Vailokaičiai persikels į Kauną, mat ten J.Vailokaitis turėjo nemažai tiek verslo, tiek politinių reikalų. Ten jiedu pradėjo šeimą ir fotografuoti Aleksandrai jau nebeteko. A.Jurašaitytė-Vailokaitienė atsidavė trijų dukterų ir sūnaus auginimui.
„Neaišku, ar ji būtų toliau fotografijos veiklą vykdžiusi. Galbūt tai lėmė, kad Kaune ji gyveno jau pasiturinčiai ir tiesiog nebereikėjo rūpintis tokiais dalykais“, – sako J.Gudaitė.
„Sukūrus šeimą buvo tradicija tokia, kad profesinei veiklai nebelieka laiko. Apskirtai, kartais ir vyrai drausdavo užsiimti“, – sako menotyrininkė A.Narušytė.
Vis dėlto A.Jurašaitytė ir toliau aktyviai dalyvavo visuomeniniame gyvenime. Ji dalyvavo Krikščionių demokratų partijos, kuriai priklausė abu su vyru, veikloje, prisidėjo prie labdaros akcijų.
Ir nors Aleksandra persikėlė į Kauną, Vilniuje Jurašaičių ateljė dar kurį laiką veikė. Yra žinoma, kad Jurašaičiams ateljė priklausė iki 1922 m., tikėtina, kad jai vadovavo Aleksandros mama. Galiausiai ateljė buvo parduota kitam Vilniuje dirbusiam ir lietuvių veiklą fiksavusiam fotografui Jonui Demkui.
Pasitraukė iš Lietuvos
Antrojo pasaulinio karo metu, 1940-aisiais Vailokaičių šeima pasitraukė iš Kauno ir pabėgo į Vokietiją, kur keliavo daug lietuvių inteligentų.
Iš pradžių Vailokaičiai apsigyveno Berlyne, vėliau – Blankenburge. Čia 1944 m. gruodį J.Vailokaitis mirė. Manoma, kad vos 58 metų sulaukusio vyro gyvybę nusinešė nepagydoma liga.
Po vyro mirties A.Jurašaitytė-Vailokaitienė su dviem jaunesniais vaikais persikėlė į Detmoldą, priklausiusį Didžiajai Britanijai. Ten 1947 metais sulaukė kvietimo iš savo vyresnių dukrų, jau anksčiau sėkmingai įsikūrusių Naujojo Džersio valstijoje, atvykti į JAV.
Apie tolimesnį A.Jurašaitytės-Vailokaitienės gyvenimą nėra daug duomenų. Yra žinoma, kad visuomeninės veiklos ji neatsisakė, tačiau iš esmės gyveno ramų ir gana uždarą gyvenimą Naujajame Džersyje. A.Jurašaitytė-Vailokaitienė mirė 1957 m. sausio 18 d. Fort Lauderdale, Floridoje.