Veronika Šleivytė – išskirtinė menininkė, fotografavusi save ir savo mylimąsias 

Multimedija parengta 15min bendradarbiaujant su Kupiškio etnografijos muziejumi, įgyvendinant publikacijų ciklą „Fotografų Lietuva: pasakojimai vaizdais“. 

Dailininkės ir fotografės Veronikos Šleivytės (1906–1998) vardas plačiau tapo žinomas tik 2020 metais pasirodžius jos fotografijų albumui „Foto Vėros Šleivytės“ bei po kelerių metų Nacionalinėje dailės galerijoje Vilniuje surengus pirmąją jos darbų parodą „Kartais Vėra taip atrodo. Veronikos Šleivytės (1906–1998) fotografijos“. 

Šie du įvykiai tapo pretekstu ir galimybe atrasti išskirtinę Lietuvos kultūros asmenybę, kurios fotografijos liudija asmeninį jos pačios – dukters, sesers, dailininkės, visuomenininkės, pedagogės, mylimosios – gyvenimą. Tuo tarpu Lietuvos fotografijos kontekste šios keistuolės menininkės, maža to, moters menininkės, palikimas tapo unikaliu reiškiniu, atspindinčiu ir iki tol mažai žinotą bei tyrinėtą tarpukario Lietuvos LGBTQ+ bendruomenės istoriją. 

Iš ankstyvojo Lietuvos fotografijos laikotarpio žinomos vos kelių fotografių moterų pavardės. Kelios jų dirbo tuo metu populiariose fotoateljė: rengė užsakymus, fotografavo žmonių portretus, miestovaizdžius, spausdino atvirukus. Bene ryškiausia jų – Palangoje gyvenusi ir dirbusi Paulina Mongirdaitė, 1892 m. savo namuose šalia Palangos senosios vaistinės atidariusi fotografijos ateljė. Vis dėlto jos darbus tyrinėtojai labiau priskiria fotografijos amato, o ne meno sričiai. 

Tuo tarpu fotografių menininkių vardų iš XIX a. pabaigos – XX a. pirmos pusės laikotarpio žinoma dar mažiau. Išskirtinė čia yra tarpukario dailininkė Domicėlė Tarabildienė, kaip fotografė išgarsėjusi vienu drąsiu eksperimentiniu performansu, atliktu ir nufotografuotu jos pačios. Vis dėlto fotografija jai buvo tik trumpalaikis pažaidimas: su šiais darbais parodose ji nedalyvavo, o visą savo kūrybinę energiją skyrė grafikos, tapybos ir skulptūros darbams. 

XX a. pradžioje bežemių valstiečių šeimoje, Viktariškių kaime, Kupiškio krašte, augusi V.Šleivytė nuo pat vaikystės svajojo tapti menininke. Būdama nepaprastai užsispyrusi, 1924–1934 m. ji mokėsi Kauno meno mokykloje, o ją baigusi įgijo dailininkės-grafikės ir mokytojos specialybę. Tarpukariu aktyviai reikšdamasi kaip dailininkė, Lietuvos moterų dailininkių draugijos viena steigėjų bei pirmininkė, kartu ji nuosekliai ir daug fotografavo.  

Veros – tokiu vardu dažniausiai ji pasirašydavo savo darbus – kaip fotomeno kūrėjos debiutas įvyko pirmojoje fotomėgėjų parodoje, surengtoje Kaune 1933-iaisiais. Iš 44 autorių savo darbus čia pristatė vos trys moterys – V.Šleivytė, Ona Čiukšienė ir Antanina Laucienė. Tarp žiūrovams didžiausią įspūdį palikusių parodoje eksponuotų fotografijų buvo ir dvi tuomet dvidešimt septynerių metų V. Šleivytės nuotraukos – „Prie jūros“ bei „Ligoninės džiaugsmas“. 

Fotografija pačiai V.Šleivytei tapo svarbia komunikacijos forma, išskirtiniu būdu palaikyti draugystės ryšius bei įamžinti kartu su artimaisiais išgyventas akimirkas. Nukreipdama fotoaparatą į save pačią, giminaičius bei mylimąsias, ji kūrė asmeninį vaizdų dienoraštį, kuris sudėtas į fotografijų albumus, konceptualiai ir intymiai pasakojo kasdienes pačios menininkės bei jos aplinkos gyvenimo istorijas.  

Kitaip nei tuomet įprastas fotografavimasis fotoateljė, kuriame nuotrauka atminčiai, visų pirma, reiškė tvarkingą pozavimą puošniausiais drabužiais, V.Šleivytė žaismingai ir valiūkiškai žaidė fotografija, kurdama vaidybines mizanscenas iš paties gyvenimo tikrovės. Čia atrandami susiėjimai tėvų namuose Viktariškiuose, akimirkos iš studijų Kauno meno mokykloje, kelionės po Europą bei dienos ligoninėje, scenos iš namų aplinkos ar Lietuvos pajūrio. Visa tai tampa kruopščiai įamžintu asmeninio gyvenimo pasakojimu.  

Tarpukariu V.Šleivytė buvo geriau žinoma kaip grafikė, nemažai kurianti jautriomis socialinėmis temomis. Jos archyve esama nemažai nuotraukų, kuriose įamžinti elgetos, išmaldos prašantys vaikai, romai panemunėje ir pan. Šias nuotraukas menininkė naudojo kaip eskizus būsimiems savo grafikos darbams. Tuo tarpu sovietmečiu V.Šleivytė fotografavo gerokai mažiau, o atsidėjusi išimtinai kūrybai piešė daugiausia gėles.  

Tuo tarpu didžiausią dalį menininkės fotografijų archyvo, ypač iš XX a. 3–4 dešimtmečių, sudaro jos autoportretai. Ji buvo pagrindinė savo nuotraukų personažė, nufotografuota tai viena, tai su drauge ar gausesnėje kompanijoje. Fotografija jai buvo savotiškas veidrodis apmąstyti save pačią, užduoti sau egzistencine prasme esminį klausimą „kas aš esu?“ Tikėtina, kad ji naudojosi fotoaparato laikmačiu, o nustačiusi tinkamą kompoziciją, tiesiog įbėgdavo į kadrą. Tokiu būdu pati V.Šleivytė tapo ne tik menininke, bet ir fotografijų objektu. Jos nuotraukos pirmiausia kaip tik ir pasakoja apie ją pačią, taip pat reprezentuoja ją kaip modernią moterį, aktyviai dalyvavusią to meto gyvenime.  

Veros fotografijas bei jose įamžintas scenas žaismingai papildo ir kitoje nuotraukų pusėje jos pačios ranka užrašyti įrašai. Pavyzdžiui, dvigubos ekspozicijos portretą V.Šleivytė įvardija „Vera dviejose asabose“, po vaidybiškai besišypsančios autoportretu užrašas „Ar aš laiminga?“ arba „Kartais Vera taip atrodo“. Griežtąja prasme šių užrašų negalima traktuoti kaip nuotraukų pavadinimų, o labiau kaip komentarus po nuotraukomis, asmenines žinutes fotografijų adresatams – namiškiams bei artimoms draugėms. 

Dar vienas V.Šleivytės gyvenimo, o kartu ir kūrybos išskirtinumas – tai jos homoseksualumas. Savo nuotraukose Vera pasakoja ir savo meilių istorijas, fotografuodamasi su savo draugėmis bei partnerėmis. Šiose nuotraukose tikrai nerasime nieko šokiruojančiai intymaus. Vis dėlto, subtiliai susiglaudusios figūros, švelnūs prisilietimai kalba ne tik apie platonišką draugystę, tačiau ir apie kai ką daugiau. Reda, Laura, Felicija – tai keli nuotraukų užrašuose išlikę jos meilių vardai. Iš šio unikalaus Veros fotografijų archyvo net galima rekonstruoti subtilų pasakojimą apie homoseksualius santykius tarpukario Lietuvoje. Neatsitiktinai ir dabartinei Lietuvos LGBTQ+ bendruomenei šios fotografijos tapo itin reikšmingos, nes atskleidžia iki tol mažai žinomą jų istorijos dalį. 

Sovietmečiu Lietuvoje fotografiją iš esmės suvokiant kaip „lemiamo momento“ apraišką, fotografo tiksliai „išimtą“ iš tikrovės audinio, šie V.Šleivytės darbai pasirodo kaip unikalūs ir itin šiuolaikiški. Svarbu tai, kad jų visuma kalba ne tiek apie faktus ar reikšmingiausius to meto įvykius, bet, visų pirma, apie jausmus ir tarpusavio santykius. Šia prasme Veros darbuose slypi tikrumo momentas: žvelgiant į šias nuotraukas, rodos, patenkame į tam tikrą gyvenimo etapą – natūralų, pernelyg nesureikšmintą, todėl – tikrą ir autentišką.  

Sovietmečiu šitokios fotografijos negalėjo išvysti dienos šviesos, būti eksponuojamos parodose, mat būtų vertinamos tiesiog kaip nuotraukos atminčiai. Tačiau kintant požiūriui į tai, kas ir koks gali būti menas, šių dienų menotyrininkai, parodų kuratoriai bei fotografijos tyrinėtojai V.Šleivytės darbuose įžvalgia išskirtinės asmenybės istoriją, papasakotą jos pačios, fotografiją pasitelkus kaip išskirtinę komunikacijos formą. 

Nuotraukos Veronika Šleivytė iš Kupiškio etnografijos muziejaus fondų 

Tekstą parengė Gediminas Kajėnas pagal Agnės Narušytės pasakojimą 

Įgyvendinimas Lina Zaveckytė