Ekspertai apie vertingiausias 2018-ųjų verstines knygas ir leidybos tendencijas Lietuvoje
Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga kiekvienais metais renka vertingiausias verstines knygas, o taip pat paskelbia ir skaitytojų išrinktą Metų verstinę knygą bei klasikos sąrašą. Šiemet šie rinkimai vyko dešimtąjį kartą, – prieš kelias dienas paskelbtas vertingiausių verstinių knygų trumpasis sąrašas, kuriame – penkios knygos. Šiuose pokalbiuose su vertingiausias knygas atrinkusiais ekspertais pristatome kūrinius, į kuriuos verta atkreipti dėmesį rimtąja literatūra besidomintiems skaitytojams, o taip pat kalbame apie verstinių knygų leidybos tendencijas Lietuvoje.
Šiemet ekspertų komisiją sudarė Elžbieta Banytė, Marius Burokas, Audrius Ožalas, Laurynas Katkus ir Dalia Zabielaitė. Vertingiausios verstinės knygos buvo atrinktos pagal šiuos kriterijus:
- grožinė užsienio literatūra (suaugusiųjų proza, dramaturgija, poezija, literatūrinė eseistika);
- originalas pirmąkart išleistas užsienyje ne seniau neri pieš 30 metų (t.y. 1988 m.);
- meninė kūrinio vertė (pagrindinis kriterijus);
- pakankamai geras vertimas.
Metų verstine knyga skaitytojai išrinko Wiesławo Myśliwskio knygą „Paskutinis išdalijimas“ (Iš lenkų k. vertė Kazys Uscila. „Mintis“).
Philippe'o Claudelio „Brodekas“ Lietuvoje sulaukė labai daug atgarsių. Knygos tema – Holokaustas, tačiau kuo kitoniškai rašytojas kalba apie tai?
Marius Burokas: Nieko labai kitoniško čia nėra – sukeistinimo ir nuasmeninimo metodas – juo rašytojas puikiai naudojasi. O dar aš manau, kad Ph.Claudelis turi kažkokią magišką rašytojo burtų lazdelę – jo iš pažiūros pilki ir paprasti tekstai užburia ir įtraukia.
Elžbieta Banytė: Nepasakyčiau, kad Ph.Claudelis kažkuo kitoniškas, tiesiog knyga gerai sukonstruota, protingai padaryta. Nuasmeninimas ir kalbinis sukeistinimas šiaip yra gana įprastos priemonės kalbant apie traumines patirtis. Tiesiog aukos ir apsivalymo biblinis motyvas, manau, yra toks intuityviai suprantamas, kad į jį neįmanoma nereaguoti. Juolab kad jis įvairiais pavidalais veikia socialiniame gyvenime – jeigu neveiktų, nevartotume frazės „atpirkimo ožys“. Kolektyvinės kaltės ir atsakomybės klausimai šiame lauke tampa dar sudėtingesni, bet kartu ir vertesni būti svarstomi.
Dalia Zabielaitė: Ir Hanso-Ulricho Treichelio „Pražuvėlis“, ir Ph. Claudelio „Brodekas“ – knygos, patekusios į penketuką. Šiedu talentingi rašytojai įdomiai gvildena minėtą istorinę Holokausto temą. Tačiau kiekvienas – su savita menine stilistika ir kitokiais temos aspektais.
Vienas įsimintiniausių kūrinių trumpajame sąraše yra Ekos Kurniawano kūrinys „Grožis lyg žaizda“. Įdomu šią knygą skaityti ir dėl to, kad tai pažintis su Indonezijos literatūra. Kuo patraukė jus ši knyga?
Laurynas Katkus: Tai tikrai epinio užmojo, šalies ir giminės išplėtotos istorijos knyga. Tropinės aistros ir netikėti, stebuklingi įvykiai – beje, paremti mitologija ne vienos, o kelių religijų, gyvuojančių Indonezijoje (pagonybė, krikščionybė, budizmas, islamas) – visa tai sudėlioja labai spalvingą ir pikantišką paveikslą. Aišku, nepažįstamos šalies rašytojui mes esame linkę leisti daugiau, juo patikime greičiau nei savo tėvynainiu – tačiau skaitant E.Kurniawano romaną manęs neapleido jausmas, kad tai, ką jis rašo, nėra vien ekscentriška, individuali jo vizija.
Marius Burokas: Buvau pasiilgęs knygų gaivalų – ne nugludinto tradicinio ar šiuolaikinio romano, o tokio iš rankų sprūstančio, gyvo, dygliuoto teksto. E.Kurniawano romanas – kaip tik toks. Jis sugebėjo nuvalyti klasikos dulkes nuo „magiškojo realizmo“ žanro.
Dalia Zabielaitė: Tai galimybė pažinti šiuolaikinę Indonezijos literatūrą ir vieną iš garsių Indonezijos rašytojų, su meistrišku magišku realizmu įdomiai vaizduojantį savitą to krašto realybę.
H.U.Treichelio knyga „Pražuvėlis“, regis, Lietuvoje nesulaukė didelio dėmesio, nors pats autorius buvo atvykęs ir į Vilniaus knygų mugę. Kuo ypatingas šis kūrinys, kuo jis vertas kur kas didesnio rimtąja literatūra besidominčiųjų dėmesio?
Marius Burokas: Tai lakoniškas, puikiai parašytas ir labai gerai išverstas kūrinys, kažkuo priminęs man XX a. vidurio vokiečių literatūrą, H. Bollį, – kažkuo sunkai nusakomu. Gal tiesiog esu pasiilgęs vokiečių literatūros, kurios pas mus visgi verčiama nedaug.
Elžbieta Banytė: Man rodos, žmonės vis dar nori melodramatinių scenarijų, ypač kai tekstas pasakoja apie šeimos problemas. O čia randame labai simbolišką pasakojimą, kuriame melodramos nei ženklo. Todėl veikėjai atrodo svetimi, su jais nepavyksta tapatintis emociškai. Pasakojimo struktūra ir kalbiniai žaidimai apeliuoja į skaitytojo intelektą, o ne smalsumą ar emocijas. Man tai privalumas, bet suprantu, kodėl daug kam gali būti trūkumas.
Laurynas Katkus: Yra knygų, kurias perskaitai prilipęs, bet labai sunku pasakyti, kodėl jos patiko. Gal dėl aiškaus ir tikslaus stiliaus? Gal dėl subtilios ironijos, su kuria aprašomi „ekonominio stebuklo“ laikų verslai ir prabangių automobilių pirkimai? Gal dėl paprasta istorija perteikiamos gana sudėtingos problemos – kaip formuojasi vaiko „aš“, kai tėvai atsigręžę į kitą, dingusį vaiką? Kai tasai vaikas yra savotiškas ano pakaitalas, dublis?
Dalia Zabielaitė: Vilniaus knygų mugėje skaitytojai turėjo gerą galimybę susipažinti ir su pačiu autoriumi – talentingu rašytoju. Jo vokiečių kalbos savitą literatūrinį stilių perteikia ir šio įdomaus kūrinio vertėja Kristina Sprindžiūnaitė.
Gorano Vojnovičiaus „Jugoslavija, mano tėvynė“ karo Balkanuose patirtis perteikia per asmeninę istoriją. Manau, tai puikus būdas naujai suprasti karą Jugoslavijoje. Kuo dar įspūdingas šis kūrinys?
Elžbieta Banytė: Ši knyga gana kompleksiška – ji narsto ne vien karo ir atminties, bet ir brendimo, kartų konflikto, šaknų ieškojimo problemas, kurios yra visiškai universalios. Be to, asmeninės traumos motyvas, kuris niekaip nėra nusaldintas ar paverstas patetišku, padeda tą istoriją priimti ir matyti kaip aktualią Lietuvos ir jos praeities kontekste.
Marius Burokas: G.Vojnovičiaus romanas labai subtiliai atveria akis į įvairių Balkanų tautų charakterių ir požiūrių skirtumus, neįkyriai ir meistriškai išryškina vis dar egzistuojančią trintį, senas žaizdas ir nuoskaudas. Jis paprastai ir gerai parašytas. Ko dar reikia?
Laurynas Katkus: Man šis romanas imponavo aistra aiškintis nemalonios praeities peripetijas, bet ne iš teisuolio, o iš betarpiškai susijusio, sužeisto žmogaus pozicijos. Patiko ir įvairių buvusios Jugoslavijos tautų (serbiškos vestuvės!) charakterių vaizdavimas, ir vaikystės anoje šalyje, kai kuo primenančios tarybinę vaikystę, aprašymas.
Dalia Zabielaitė: Ši knyga – įdomus literatūrinio realizmo kūrinys, padedantis geriau suprasti XX a. paskutinio dešimtmečio karą Jugoslavijoje ir kaip tą karą išgyveno Balkanų tautos. Tai visa tatai patyrusio rašytojo istorinis romanas.
Abrahamo B.Yehoshua „Ponas Manis“ - jau ne pirma šio autoriaus knyga lietuvių kalba. Kuo išsiskiria šio autoriaus kūriniai?
Marius Burokas: Abrahamas B. Yehoshua rado puikų būdą ir formą atskleisti žydų diasporos istorijai – monologu virtusius dialogus, kur neregimuoju dialogo dalyviu tampa pats skaitytojas. Jis taip suaktyvina skaitytojo vaizduotę, verčia dalyvauti ne tik skaitymo, bet ir prasmių kūrimo procese. Be to, labai netradiciškai sužaista Amžinojo žydo motyvu.
Elžbieta Banytė: Kalbant konkrečiai apie šią knygą, joje aptariama kartų istorija – rodos, kas čia gali būt įdomaus, tema sena kaip pasaulis ir tradicinė kaip močiutės lentynoje stovintys „Budenbrokai“, kuriuos vartai iš pagarbos klasikai, o ne iš gyvo susidomėjimo. Bet „Pono Manio“ dialogiška forma prikelia šį tradicinį žanrą naujam gyvenimui. O ir siužetas puikus, vertimas irgi atrodo geras.
Dalia Zabielaitė: Tai vienas garsiausių mūsų laikų Izraelio rašytojų, kurio knyga irgi yra penketuke. Lietuviškai jau turime jo dvi knygas, iš hebrajų kalbos išverstas vertėjos Kristinos Gudelytės. Gera galimybė pažinti šį talentingą autorių, kurio meninė kūryba taps neabejotina klasika.
Kokios temos vyravo praėjusių metų verstinėje literatūroje? Bent jau man į akis krenta tai, kad galima pastebėti neužgyjančias karo, smurto žaizdas. Antrasis pasaulinis karas, Holokaustas, Balkanų karas, regis, iki šiol aktualios ir iš naujo persvarstomos temos. Į trumpąjį sąrašą patekusio romano „Pražuvėlis“ autorius Hansas Ulrichas Treichelis, irgi rašęs apie Antrojo pasaulinio karo pasekmes, duodamas interviu, sakė, kad, jo nuomone, ši trauma dar neišgydyta, knygos yra būdas suprasti apie karta iš kartos persiduodančias traumuojančias patirtis. Ir kokios temos, be šios, praėjusiais metais taip pat buvo pastebimos?
Dalia Zabielaitė: Praėjusių metų verstinėje literatūroje iš tiesų gan ryški istorinė tematika. Vienus rašytojus domina Antrojo pasaulinio karo, Holokausto temos. Kiti savo literatūrinėje kūryboje vaizduoja dar senesnius laikus. O dar kiti – netolimą istorinę praeitį, kaip kad minėtąjį Balkanų karą XX a. gale.
Marius Burokas: Na, šias temas suaktualino netikrumo atmosfera pasaulyje ir tam tikros revanšistinės, nacionalistinės tiesiog ore tvyrančios nuojautos. O rašytojai juk – barometrai. Ir gana tikslūs. O temos vyravo pačios įvairiausios (ir amžinai tos pačios), už jas įvairesnės buvo tik į sąrašus papuolusių romanų formos – išpažintiniai, autobiografiniai, romanai-monologai, romanai pastišai, toliau žaidžiama su žanrine (detektyvo, fantastikos) literatūra, bet tie žaidimai jau tapę vienu pagrindinių šiuolaikinės literatūros bruožų. O štai į ilgąjį sąrašą patekęs George‘o Saunderso romanas „Linkolnas Bardo“ iš viso netelpa į jokius rėmus...
Elžbieta Banytė: Karo tema tikrai yra amžina, o dabar pasaulis tikrai nesaugus – nežinau, kaip užsiklijavus ausis ir akis reikia gyventi, kad nematytum tarptautinių įtampų geopolitinėje erdvėje. Dėl to turbūt natūrali dar viena daug kūrinių, nuo „Jugoslavija, mano tėvynė“ iki to paties Treichelio, pasikartojanti tema – jaunystė. Tai sveiku kasdienišku protu suvokiamas galimybių laikas, ir staiga jį išardo nuo paties asmens pasirinkimų nepriklausančios traumos.
Laurynas Katkus: Sakyčiau, kad ne tik karo traumos, bet ir apskritai dramatiški išgyvenimai, praeities patyrimų gvildenimas turi aiškią konjunktūrą. Tikiuosi, kad ji paskatins ir lietuvių rašytojus atsigręžti į praeitį, visų pirma, artimiausią – juk, kaip skelbia mūsų pirmojo literatūrinio žurnalo taiklus šūkis, žmonės, nežinantys praeities, visada lieka vaikai. Kitas klausimas, kaip šitas reikalingas žingsnis reprezentuojamas literatūrinėmis priemonėmis. Be abejo, estetinė kokybė gali būti įvairi – nors štai Knausgaardas parodo, kaip, rodos, visiškai nedramatiškas pasiturinčios ir taikios šalies vaiko gyvenimas, jo santykiai su tėvu gali tapti akstinu savitam, kiaurai smelkiančiam kūriniui.
Socialinės problemos, visuomenėje tvyranti įtampa turbūt irgi gana pastebima tema – kūriniuose „Griovys“, „Baimė“, „Kai baigiasi laikas“ tai aiškiai jaučiama. Kita vertus, vis populiarėja ir knygos, kuriose galima nujausti ramesnio gyvenimo, susiliejimo su gamta ilgesį – R.Jacobseno „Neregimieji“ turbūt būtų vienas tokių pavyzdžių. Ar šios knygos atspindi tam tikras prieštaras visuomenėje?
Marius Burokas: Na, čia klausimas, kuris kartu yra ir atsakymas. Taip, atspindi. Tik kol kas dar esama šiokios tokios disproporcijos – įtampas ir socialines problemas aprašančių kūrinių išleidžiama tikrai perpus daugiau. Kita vertus, tų įtampų geografija gerokai išsiplėtė – mes galime paskaityti Indonezijos, Malaizijos autorių kūrinių ir suprasti, kad tos problemos ir ramybės bei laimės paieškos visur vienodos, tik kai kur apvilktos mums egzotiškesniu drabužiu.
Laurynas Katkus: Taikliai pastebėta. Manau, kad tarp šitų dviejų polių ir rutuliojasi šiandieninės europietiškos visuomenės gyvenimas. Jie aktualūs ir mums, lietuviams. Ko gero, tai reiškia, kad bent jau šioje srityje mūsų problemos sutampa su europietiškomis.
Elžbieta Banytė: Manyčiau, kad taip, bet mano atsakymas turėtų skambėti ne dramatiškai, o džiugiai. Jeigu egzistuoja visuomeninės priešpriešos, vadinasi, visuomenė yra įvairi, neunifikuota, joje esti demokratijos idealai ar bent jų užuomazgos.
Pasaulyje pastebima ne tik negrožinės literatūros populiarėjimo banga, bet ir vadinamosios „faction“ literatūros iškilimas, kur faktinė, dokumentinė medžiaga susiejama su grožine literatūra. Ar galima tokias tendencijas įžvelgti ir praėjusių metų verstinėje literatūroje, atrinktų knygų sąrašuose?
Dalia Zabielaitė: Praėjusių metų verstinėje literatūroje, atrinktų knygų ilgajame sąraše galima įžvelgti ir šią šiuolaikinės literatūros tendenciją. Vertimų į lietuvių kalbą kryptys tai gerai atspindi.
Elžbieta Banytė: Taip, nors įtampa tarp fikcijos ir realybės iš esmės būdinga visai literatūrai nuo Homero, tiesiog būdai, kaip tai daroma, ir proporcijos kinta. Bet sunku nepripažinti, kad to, kas anglakalbėje literatūros kritikoje vadinama autofikcija, daugėja, tai susiję su visuomenės mentaliteto kitimu. Galų gale, prancūzų poststruktūralistų numarintas autorius senokai prisikėlęs, taigi stebėtis nėra ko.
Marius Burokas: Oi, šiuo metu tai tikra epidemija. Toks įspūdis, kad Vakarų pasaulis pavargo nuo savo paties fikcijų ir dabar ėmėsi perkurti, rankiot ir rūšiuoti faktus. Galbūt tokia literatūra ir atsakas į milžiniškus mus kasdien skalaujančius informacijos srautus – norisi sustabdyti savo individualią akimirką, tvariau teigti, kad taip, aš esu, aš tikras, aš jaučiu ir mąstau daugiau nei mano avataras socialiniuose tinkluose. O kartu tai ir tų pačių tinklų įtakos išdava. Nagi Knausgaardas su maniakiškai vitmenišku savos kasdienybės aprašinėjimu (kurią jis, velnias, aprašo kažkaip labai įtraukiančiai – neeilinis talentas), čia būtų akivaizdžiausias pavyzdys. Nors šiaip šių metų sąrašuose ši tendencija itin ryškiai neatsispindi.
Laurynas Katkus: Dar kartą peržiūrėjau ilgąjį sąrašą. Man regis, šitų knygų rate faktinė medžiaga ryškiau siejama su fikcija biografijos plotmėje, kitaip sakant, suliejant autoriaus ir pagrindinio veikėjo gyvenimus – taip dirba Knausgaardas, latvis Jonevsas. Kita vertus, ir asmeninės biografijos, ir istorinių faktų panaudojimas yra literatūros duona kasdieninė nuo laikų pradžios. Skirtumas subtilus – proporcijos, procentai, akcentai...
Turbūt verta pakalbėti apie vertimų kokybę. Ar buvo kūrinių, kurie nepateko į sąrašą dėl vertimų kokybės? Arba kūrinių, kurie gal ir pateko į sąrašą, bet jų vertimo kokybė visgi kelia abejonių?
Laurynas Katkus: Bene labiausiai į vertimo kliautis sureagavau skaitydamas britų rašytojos Ali Smith romaną „Ruduo“ . Nežinau, gal mano kalbinė klausa nejautri arba atsilikusi, bet pasirodė, kad verčiant ne kartą pasitenkinta pirmu pasitaikiusiu variantu. Kitas atvejis, apie kurį diskutavome komisijoje – izraeliečio rašytojo Davido Grosmano „Užeina kartą arklys į barą“ vertimas.
Matau tendenciją, kad ne viena leidykla – ir iš tų gerųjų, rimtą literatūrą leidžiančių – neskiria reikiamo dėmesio vertimo redagavimui ir teksto tvarkymui. Nežinau, ar tai nutinka dėl finansinių, ar dėl kokių kitokių priežasčių. Bet tai negera tendencija, ypač kai turime reikalo su netipiškomis, sudėtingos raiškos knygomis – kaip, pavyzdžiui, minėtasis trumpas Grosmano romanas.
Elžbieta Banytė: Man turbūt labiausiai gaila tokių knygų kaip „Užeina kartą arklys į barą“, kur turinys labai rimtas, bet knyga lietuviškai beveik nepaskaitoma – kai susiradau anglišką vertimą, išryškėjo teksto grožis. Be abejo, vertėja stengėsi, o lietuvių nėra jos gimtoji kalba – man, kaip vertėjai, sunku net įsivaizduoti tokio masto iššūkį. Kita vertus, leidykla privalo dorai atlikti savo darbą ir suvokti, kokio lygio redaktorius turi redaguoti kurį vertimą. Pikčiausia tai, kad tokios knygos beveik nebūna perleidžiamos, taigi ant dar vieno vertingo kūrinio savom rankom padėjom kryželį.
Marius Burokas: Buvo, bet visų nesuminėsi. Man labiausiai gaila, kai pasirinkusios ne itin gerus vertėjus, leidyklos nustekena gerą autorių. Skaitai tada rašytoją, kuris žinai, kad puikus, bet lietuviškai jis – pilkas ir neišvaizdus ir knyga jo ne knyga – o tik blankus šešėlis.
Tradicinis klausimas – apie vertimų geografiją. Ar pastebite kažkokius pokyčius, naujas tendencijas?
Elžbieta Banytė: Maloniai nustebino Indonezijos autorius Eko Kurniawanas – žinoma, knyga versta iš anglų kalbos, bet laukti, kol iš dangaus nukris geras šio autoriaus kalbą puikiai mokantis vertėjas, yra tas pats, kas sėdėti pamiškėj ir laukti vienaragio įsivaizduojant, kad esi Haris Poteris.
Dalia Zabielaitė: Galima paminėti pernai lietuvių skaitytojus pasiekusias knygas iš tokių tolimesnių kraštų kaip Pietų Amerika ir Pietų Azija. Tai reta galimybė pažinti, pavyzdžiui, Argentinos ir Indonezijos šiuolaikinę literatūrą.
Laurynas Katkus: Šių metų pipiriukas man yra kelios Rytų Azijos autorių knygos. Čia pirmiausia turiu omenyje Ekos Kurniawano „Grožis lyg žaizda“, praskleidžiantį Indonezijos – bent man labai egzotiškos šalies, po kurios žemėlapį ir istoriją žiemą esu nemažai klajojęs – gyvenimą. Iš mažesnių tautų stipriai atrodo suomiai ir ypač norvegai. Smagu, kad atsirado ir vertėjų iš hebrajų kalbos, ir leidyklų, kurios ryžtasi pristatyti abejingų nepaliekančios šalies, Izraelio, literatūrą.
Marius Burokas: Geografija mano ir, tikiuosi, visų skaitytojų džiaugsmui pernai išsiplėtė į Pietryčių Aziją – puikūs Malaizijos rašytojo Tan Twan Engo ir indoneziečio Ekos Kurniawano romanai pateko į sąrašus. Labai tikiuosi sulaukti Kambodžos, Tailando, Vietnamo autorių... Žinoma, dažniausiai juos tenka versti iš anglų kalbos – nes šių šalių kalbų mokovų, o ypač gerų vertėjų nerasi nei su žiburiu, nei su stadiono prožektoriais. Džiugina tai, kad „Sofoklis“ tebeleidžia puikius Izraelio autorius (vertėja Kristina Gudelytė turbūt dirba trimis pamainomis).
Literatūros klasikos sąrašas šįkart itin trumpas. Kas tai lemia – ar leidėjų įsitikinimas, kad pagrindinius klasikos veikalus jau turime išverstus, ar tiesiog finansiniai sumetimai – skaitytojai mieliau renkasi literatūrines naujienas (tačiau tam būtų galima paprieštarauti – nes, tarkime, Lovecrafto rinktinė „Tykantis tamsoje“, kiek teko girdėti, sulaukė pakankamai didelio susidomėjimo).
Elžbieta Banytė: Pernai klasikos sąrašas buvo gana nemažas, todėl manyčiau, priežastys gali būti ir pragmatiškesnės – tiesiog klasiką versti sunku, o ja užsiimančių vertėjų ne prūdai. Vertimui juk reikia ir to laikotarpio kultūros pažinimo, ir kalbos (o ji kinta – naujiena, ane?) išmanymo. Taigi tikiuosi, kad 2019 m. klasikos derlius bus gausesnis. O trūksta daug ko – tikrai ne viskas išversta, juokinga taip net galvoti.
Laurynas Katkus: Noriu tikėtis, kad taip tik laikinas atoslūgis, atsitiktinis sukritimas.
Marius Burokas: Man kartais atrodo, kad trumpėja mūsų atmintis, dėmesio laukas, esame gausiai užversti naujienomis, kurios nustelbia klasiką. O trūksta tiek, kad jeigu mūsų klasikinės literatūros vertimai būtų Visata – ją sudarytų daugybė milžiniškų juodųjų skylių.
Dalia Zabielaitė: Pernai buvo išleista iki šiol dar neišleistų klasikos kūrinių. Būta ir jau anksčiau išleistų klasikos kūrinių pakartotinių leidimų. Tad leidėjai klasikos nepamiršta.
Karlo Uvės Knausgaardo „Mano kova. Mirtis šeimoje“ visame pasaulyje sulaukė milžiniško dėmesio, Lietuvoje jis irgi buvo sutiktas puikiai, tačiau trumpąjame sąraše jo nėra. Ko, jūsų nuomone, pritrūko, kad jis pakliūtų tarp penkių geriausiųjų? Ir ar šio kūrinio populiarumas pasaulyje taip atspindi mūsų dėmesį kasdieniam gyvenimui, intymiosios erdvės perkėlimą į viešąją?
Marius Burokas: Gal tarp ekspertų buvo daugiau introvertų nei ekstravertų? O jei rimtai – šiemet į penketuką norėjosi išrinkti tikrai ne penkias, o septynias ar dešimt knygų.
Elžbieta Banytė: Jeigu atvirai – tiesiog pora ekspertų užsispyrusiai nubalsavo už kitas knygas. Jeigu bandytume įžvelgti universalijas – tas atvirumas, kaip sakė Aurelijus Katkevičius, yra „naujoji juoda“ („the new black“), ir nemalonu tokias tendencijas matyti ne tik feisbuke, bet ir neva grožinėje literatūroje. O šiaip man labiau nesuprantama, kodėl šia knyga visi taip žavisi. Kai nesuprantu to susižavėjimo šaltinio, tai ir komentuoti nelieka ką.
Laurynas Katkus: Aš priklausau prie tų, kurie laiko Knausgaardo kūrinį svarbiu įvykiu. Jo knyga reikšminga ne ta prasme, kad paliečia dar neišrašytą, aktualią temą (kaip, pavyzdžiui, jau 2019-aisiais išleistas Roberto Menassės romanas „Sostinė“) ar nustebina įdomia kompozicija – ji siūlo naują kampą, naują, visaapimančią literatūros, atminties, gyvenimo perspektyvą. Jos originalumas glūdi dar ir tame, kad, man regis, sekti Knausgaardu, jo pratęsti visiškai neįmanoma.
Deja, ekspertų komisijoje mano nuomonė liko mažumoje. Bet gal tai ir neblogai: tai rodo, kad knyga poliarizuoja, nepalieka drungnumo.
Dalia Zabielaitė: Šis pasaulyje garsus norvegų rašytojas įdomus tuo, kad mūsų laikų žmogaus paprastą kasdienį gyvenimą su jo šiuolaikiškais ypatumais perkelia į savo paprastą, bet nebanalų meninį literatūrinį realizmą.
Ilgąjį verstinių knygų sąrašą ir klasikos sąrašą rasite čia.