Viena diena elektrinėje: išskirtinis 15min fotopasakojimas iš išmontuojamos Ignalinos AE

Nors Ignalinos atominė elektrinė (IAE) elektros jau kurį laiką negamina, čia vis dar verda gyvenimas, o tūkstančiai žmonių dirba, kad būtų galima saugiai išmontuoti elektrinę. Kaip elektrinė atrodo dabar? Šis 15min fotopasakojimas leis virtualiai pasivaikščioti po Ignalinos AE ir išvysti, ką kasdien mato jos darbuotojai.

Portalo 15min žurnalistas ir fotografas elektrinėje lankėsi 2021 m. birželį. IAE valdymo pultas, reaktorių salė, panaudoto branduolinio kuro išlaikymo baseinas, senoji bei naujoji panaudoto branduolinio kuro saugyklos – lankėmės visose šiose vietose ir matėme, kaip darbas vyksta iš arti.

Esame ne pirmieji čia apsilankę pašaliniai. Serialui „Černobylis“ susilaukus stulbinančio populiarumo, iki COVID-19 pandemijos ekskursijos po AE teritoriją buvo labai populiarios. Tačiau mums elektrinės gidai parodė netgi daugiau, negu įprastai rodo per ekskursijas.

Prieš pradedant fotopasakojimą – truputis bendrųjų faktų apie elektrinę, jos istoriją. Jei domina, susipažinkite su jais. O jei norite keliauti tiesiai prie dabarties vaizdų ir pasakojimo apie dabartį – praleiskite šią dalį ir slinkite žemyn.

Elektrinės reaktoriaus brėžnys. Ignalinos atominės elektrinės archyvo nuotr.
Elektrinės reaktoriaus modelis. Ignalinos atominės elektrinės archyvo nuotr.

Parengiamieji Ignalinos atominės elektrinės (IAE) darbai prasidėjo 1974 m., pirmasis blokas pradėtas eksploatuoti 1983 m., antrasis – 1987 m.

IAE statybos. Ignalinos atominės elektrinės archyvo nuotr.
Sredmašo ministerijos ministras E.Slavskij lankosi IAE statybose (apie 1982m.). Ignalinos atominės elektrinės nuotr.
Ignalinos atominės elektrinės Pirmojo bloko montuotojai. Vasilij Čiupačenko nuotr.

Ignalinos atominėje elektrinėje veikė du RBMK tipo branduoliniai reaktoriai. Tai buvo galingiausi energetiniai reaktoriai pasaulyje: vieno bloko šiluminė galia – 4800 MW, elektrinės galia – 1500 MW.

Ignalinos atominės elektrinės pirmasis blokas. Vasilij Čiupačenko nuotr.

Buvo numatyta įrengti 4 reaktorius. Bet po Černobylio avarijos LSSR vyriausybė kreipėsi į SSRS vyriausybę, ir trečiojo bloko statyba buvo užkonservuota, o 1989 m. sustabdyta.

IAE antrojo bloko ir valgyklos statybos. Vasilij Čiupačenko nuotr.

Atkūrus Nepriklausomybę IAE perėjo Lietuvos valstybės jurisdikcijai. 1991 m. elektrinė pagamino 60 proc., o 1993 m. net 88 proc. valstybei reikalingos elektros energijos. Elektrinėje veikiant abiems reaktoriams dirbo apie 5000 darbuotojų.

Bendras IAE vaizdas. Ignalinos atominės elektrinės archyvo nuotr.

Dėl Černobylio avarijos IAE atlikta daug tarptautinių tyrimų ir saugos analizių. Avarijos tikimybė AE ir bendras saugos lygis buvo panašūs į Vakarų šalių lygį.

Tačiau RBMK tipo reaktoriai neturi tokio saugos gaubto kaip šiuolaikiškos kitų tipų elektrinės, kuris sulaikytų avarijos metu galinčias išsiskirti radioaktyvias medžiagas. Todėl laikomasi nuostatos, kad šio tipo reaktorių eksploatavimo rizikos negalima sumažinti tiek, kad juos būtų saugu eksploatuoti ilgą laiką.

Stojimo į ES sutartyje Lietuva įsipareigojo nutraukti elektros energijos gamybą IAE ir šių įsipareigojimų laikėsi. Pirmasis blokas sustabdytas 2004 m., antrasis – 2009 m.

IAE iš paukščio skrydžio. Ignalinos atominės elektrinės archyvo nuotr.

Dabartinė Ignalinos AE misija yra saugiai ir efektyviai nutraukti elektrinės veiklą bei sutvarkyti radioaktyviąsias atliekas užtikrinant, kad ateities kartos nepaveldėtų radioaktyviųjų atliekų tvarkymo naštos.

Dar elektrinei veikiant, prasidėjo eksploatavimo nutraukimo darbai. Jie tęsiasi iki šiol ir tęsis dar ilgai: darbus užbaigti planuojama 2038 m. Tada dabartinių reaktorių vietoje liks tik plynas laukas.

IAE eksploatavimo nutraukimo projektas yra unikalus, nes Lietuva yra pirmoji pasaulyje, kuri po panaudoto branduolinio kuro iškrovimo RBMK reaktorių ir susijusių sistemų išmontavimui pradėjo ruoštis iškart.

Kitos analogiškas elektrines sustabdžiusios valstybės išmontavimą atidėjo. Dabar jų atstovai vyksta į IAE ir stebi, kaip vyksta išmontavimas, perka mokymus.

Neatidėti išmontavimo ir imtis to, ko pasaulyje dar nedarė niekas, Lietuva pasirinko dėl kelių priežasčių. Viena – galimybė gauti ES paramą. Kita – pradedant AE išmontuoti iškart, sudėtingus darbus gali atlikti specialistai, ilgą laiką dirbę su elektrinės įranga ar net ją montavę. Tokių darbuotojų patirtis nepakeičiama.

Šiuo metu IAE dirba apie 1800 darbuotojų. Didelė dalis jų elektrinėje dirba kelias dešimtis metų. Didelė dalis jų rusakalbiai, SSRS egzistavimo laikais atvykę iš kitų respublikų, todėl kasdienio bendravimo kalba elektrinės viduje iki šiol daug kur išliko rusų kalba.

Nors elektrinė elektros ir nebegamina, jos eksploatavimo nutraukimo darbai – sudėtingas ir kruopštus procesas. Tad ir nebeveikiančioje elektrinėje vyksta įvairūs procesai, kuriuos galėjome išvysti ir mes.

Luko Balandžio nuotr.

Į elektrinę su fotografu atvykstame gražų vasaros rytą. Mus pasitinka saulės nutvieksti elektrinės bokštai.

Luko Balandžio nuotr.

Susitinkame su gide, praeiname pirmąjį apsaugos patikrinimą. Apsauga čia griežta – įsinešti į vidų negalima jokios iš anksto nesuderintos technikos, viso pasivaikščiojimo metu ne kartą turime žengti per metalo detektorius. Tad viską, išskyrus mano diktofoną ir fotografo fotoaparatą iš anksto paliekame automobilyje.

Ignalinos atominės elektrinės automobilių stovėjimo aikštelė. Luko Balandžio nuotr.

Jau esame elektrinės teritorijoje, bet mūsų dar laukia „švarykla“. Taip elektrinės darbuotojai vadina pastatą, kuriame visi – tiek darbuotojai, tiek lankytojai – privalo persirengti prieš keliaudami link pagrindinio elektrinės pastato, kur yra reaktoriai.

„Persirengti“ reiškia palikti čia visus drabužius, išskyrus apatines kelnes. Vietoje jų gauname specialią aprangą, kurią privalome dėvėti viso vizito metu. Ji kasdien dezinfekuojama ir valoma, o kuomet tampa per daug radioaktyvi, kad jų būtų galima valyti – išmetama.

Apsauginė apranga, naudojama elektrinėje. Ignalinos atominės elektrinės archyvo nuotr.

Taip pat gauname šalmus, kaukes, pirštines ir batus. Kaukių dėvėjimas, beje, susijęs ne tik su pandemija – čia kaukes darbuotojai dėvėdavo ir įprastais laikais.

Pamaininio personalo avalynė. Luko Balandžio nuotr.

Dar gauname ir asmeninius radiacijos matuoklius – dozimetrus. Jie skaičiuoja, kiek radiacijos gauname keliaudami po elektrinę. Dienos norma lankytojams yra 50 mikrosivertų. Jei ši norma būtų viršyta, klausydami lydinčių asmenų, turėtume evakuotis.

Radiacijos matuoklis, kurį gavome prieš eidami į elektrinę. Luko Balandžio nuotr.

O kiekvienas darbuotojas turi individualų kaupiamąjį dozimetrą, kuris kasdien skaičiuoja (ir laboratorijai padeda fiksuoti duomenis) jo gaunamą radiacijos dozę ir stebi, ar neperžengiama dieninė, mėnesinė, metinė normos. Viršijus dienos normą, toliau gali dirbti tik ten, kur radiacijos rizika maža – švarioje zonoje, kur nėra radiacinio fono. O jei per 10 mėnesių sukaupi metinę radiacijos normą  – viskas, švarioje zonoje dirbsi visus likusius du mėnesius.

Ignalinos atominės elektrinės darbuotojų asmeninės radiacijos kortelės. Luko Balandžio nuotr.

Iš „švaryklos“ link pagrindinio pastato veda ilgas koridorius. Tai paskutinė galimybė išvysti saulės šviesą – pagrindiniame pastate dėl saugumo langų nėra.

Koridorius, vedantis link Ignalinos atominės elektrinės reaktorių. Luko Balandžio nuotr.

Pasiekiame pagrindinį elektrinės pastatą. Jis maždaug 600 m ilgio, o per visą jo ilgį eina koridorius. Lygiagrečiai koridoriaus eina turbinų salė, kur buvo gaminama elektra, o taip pat koridorius jungia abu reaktorius.

600 m ilgio koridorius tarp abiejų reaktorių. Luko Balandžio nuotr.

Ant patalpų durų yra lentelės, informuojančios, kokia įvairių rūšių radiacijos rizika yra patalpos viduje. Žalia spalva reiškia, kad rizika maža, geltona – kad vidutinė, raudona – kad didelė.

Tokios lentelės, informuojančios apie radiacijos riziką patalpose, žymi kiekvienos patalpos duris. Luko Balandžio nuotr.

Koridorių grindyse visur galima matyti geltonas linijas. Pasak gidės, jei kažkas nutiktų ir elektrinėje dingtų apšvietimas, jos vis tiek švytėtų. Jų pagrindinė paskirtis yra rodyti personalui ir kitiems asmenims evakuacijos kryptį.

Koridorius Ignalinos atominėje elektrinėje. Luko Balandžio nuotr.

Tai atrodytų taip.

Juostos, žyminčios evakuacijos kryptį visuose atominės elektrinės koridoriuose. Luko Balandžio nuotr.

Netrukus pasiekiame elektrinės antrojo reaktoriaus salę. Taip, tą pačią, kurią galėjote matyti ir seriale „Černobylis“. Ši serialo dalis buvo filmuota būtent atominėje elektrinėje. Taip pat filmavimas vyko elektrinės koridoriuose, ant stogo.

Beje, pasiūlymų filmuoti ar ką nors organizuoti  po „Černobylio“ sėkmės IAE sulaukė ir daugiau. Buvo norinčių čia filmuoti ir alaus reklamą, ir siaubo filmą, ir netgi žaisti dažasvydį ar organizuoti įmonės vakarėlį. Visgi pasiūlymai buvo atmesti.

Ignalinos atominės elektrinės reaktoriaus salė. Luko Balandžio nuotr.
Įrangos montavimas reaktoriaus salėje. Ignalinos atominės elektrinės archyvo nuotr.

Salės „grindys“ iš tiesų yra viršutinė reaktoriaus apsaugos sluoksnio, kurio storis – 7 metrai, dalis. Reaktoriaus „branduolys“ iš grafito, kur vyko branduolinės reakcijos, yra po šiuo sluoksniu. Reaktoriaus „dugnas“ yra 25 m gylyje.

Reaktoriuje yra 1661 kanalas, į kuriuos įstatomos branduolinio kuro rinklės, ir 235 kanalai, į kuriuos įstatomi boro karbido valdymo strypai, kurių pagalba elektrinės darbuotojai valdė reaktorių.

Ignalinos atominės elektrinės reaktorius. Luko Balandžio nuotr.
IAE (iš kairės) reaktoriaus ir turbinų valdymo vyr. inžinierius J. Jevplanovas, elektrinės pamainos viršininkas V. Antipjevas ir elektrinės vyr. inžinierius-mechanikas I. Lapidus pakraunant reaktorių branduoliniu kuru (1983 m.). Lietuvos centrinio valstybės archyvo, V.Gulevičiaus nuotr.

Kairėje – kanalas, į kurį statomas valdymo strypas. Dešinėje – kanalas, į kurį statoma branduolinio kuro rinklė.

Ignalinos atominės elektrinės reaktorius. Luko Balandžio nuotr.

Grafitinio sluoksnio saugomame reaktoriaus „branduolyje“ rinklės su branduoliniu kuru – uranu – buvo paveikiamos „neutronų patranka“, kad rinklėse esančio urano atomai pradėtų skilti. Taip prasidėdavo grandininė reakcija, kuri po to jau vykdavo savaime.

Skilimo metu kuro temperatūra pakildavo net iki 1800 laipsnių. Susidaręs didžiulis šiluminės energijos kiekis šildė apie kuro rinkles tekantį vandenį ir jis virto garais.

Ignalinos atominės elektrinės reaktorius. Luko Balandžio nuotr.

Šie garai žemiau matomu vamzdžiu keliavo į turbinų salę ir suko turbinas, kurios gamino elektros energiją. Vėliau jie atvėsdavo, vėl virsdavo vandeniu, vėl keliavo pro kuro rinkles ir ciklas tęsėsi. Viena kuro rinklė nepertraukiamai gaminti kurą, šildydama pro ją tekantį vandenį, galėjo penkerius metus. Tik tada urano atsargos išsekdavo.

Ignalinos atominės elektrinės reaktoriaus salė. Luko balandžio nuotr.

Žinoma, visą procesą nuolat prižiūrėjo įmonės personalas.

Ignalinos atominės elektrinės branduolinio kuro tvarkymo skyriaus reaktorių skyriaus vyresnysis operatorius. Luko Balandžio nuotr.

Drūkšių ežero vanduo šiame cikle, beje, niekada necirkuliavo. Jis buvo naudojamas tik įrangos vėsinimui. Tiesa, to pakako, kad ežero temperatūra pakiltų pora laipsnių ir dalis ežero niekada neužšaltų. Radioaktyvumo ežere niekada nebuvo ir dvigalvių žuvų  neatsirado, bet natūraliam ežero ciklui, jo gyventojams tokia šiek tiek šiltesnė temperatūra kenkė.

Drūkšių ežeras netoli Ignalinos atominės elektrinės. Ignalinos atominės elektrinės archyvo nuotr.

Ant kuro keitimo mašinos – Visagino herbas.

Luko Balandžio nuotr.

Dabar visi kuro kanalai – jau tušti. Kuro rinklės su panaudotu branduoliniu kuru iš jų ištrauktos. Šilumos, kuri seniau jausdavosi vaikštant virš kanalų, nebėra.

Ignalinos atominės elektrinės reaktorius. Luko Balandžio nuotr.

Kita vieta, kurioje apsilankome – branduolinio kuro baseinų išlaikymo salė. Čia vis dar aušinamos paskutinės panaudotos branduolinio kuro rinklės. Vykstant reakcijai ir uranui skylant jos tapdavo labai radioaktyviomis.

Išnaudojus visą vienos rinklės uraną jos buvo specialia mašina ištraukiamos iš reaktoriaus bei iškart panardinamos į baseiną. Aušinamos po naudojimo jos turi būti bent penkerius metus, tik tada galima perkelti saugoti konteineriuose.

Per visą elektrinės veikimo laikotarpį čia aušinta per 22 tūkst. kuro rinklių.  Pagal planą 2022 m. baseinai turi tapti tušti, visas panaudotas kuras iš jų išvežtas.

Ignalinos AE blokų aušinimo baseinas. Luko Balandžio nuotr.

Į įprastą plaukiojimo baseiną, patalpa, tiesa, nelabai panaši. Nežinodamas net nepasakytum, kad čia baseinas. Vanduo prieinamas tik kai kuriose vietose ir jo paviršius – gana giliai. Tačiau esame griežtai perspėjami neiti arti vandens. Prarasti kokį nors daiktą, netyčia jį įmetus į vandenį, čia lengva.

Ignalinos AE blokų aušinimo baseinas. Luko Balandžio nuotr.

Pasiteirauju, kas būtų žmogui, kuris nutartų čia išsimaudyti. Gidė ir mus lydintys elektrinės darbuotojai sako, kad jam tai baigtųsi labai blogai. Nes vanduo radioaktyvus ir užterštas.

Ignalinos AE blokų aušinimo baseinas. Luko Balandžio nuotr.

Gidė parodo ir dar vieną išskirtinę vietą – vadinamąją „karštąją kamerą“. Iš baseino ištrauktos panaudotos branduolinio kuro rinklės yra patalpinamos į šią kamerą ir joje su darbuotojo nuotoliniu būdu valdoma „roboto ranka“ yra perpjaunamos perpus, kad tilptų į kuro konteinerius, kur jos yra saugomos toliau.

Ignalinos atominės elektrinės „karštoji kamera“. Luko Balandžio nuotr.

Jei viskas gerai ir pjovimas įvyksta švariai, joks darbuotojas pats neturi įžengti į „karštąją kamerą“. Tačiau jei visgi pjovimas nepavyksta tobulai, ir dalis rinklės nukrenta ar sulūžta, darbuotojai turi eiti į vidų ir tvarkyti situaciją. Čia radioaktyvumo lygis jau labai aukštas – per parą „karštojoje kameroje“ praleisti galima tik minutę (pagal situaciją šis laikas gali ir dar labiau sutrumpėti). Tada darbuotoją turi pakeisti kitas.

Ignalinos atominės elektrinės „karštoji kamera“. Luko Balandžio nuotr.

Kita stotelė mūsų kelionėje – antrojo reaktoriaus valdymo skydas (abu reaktoriai turėjo atskirus). Čia operatoriai nuolat stebi elektrinės įvairių parametrų būklę ir ją valdo.

Valdymo skydą sudaro daug atskirų pultų – reaktoriaus, turbinų,  priešgaisrinės sistemos, elektros srovės padavimo, vandens sistemų ir t. t.

Ignalinos atominės elektrinės valdymo skydas. Luko Balnadžio nuotr.
Ignalinos atominės elektrinės Pirmojo bloko valdymo skydas (1982 m.). Vasilij Čiupačenko nuotr.
Ignalinos atominės elektrinės valdymo skydas. Luko Balandžio nuotr.

Jei matėte serialą „Černobylis“, čia jis visiškai toks pats. Ir tai suprantama – juk abi elektrinės buvo beveik vienodos. Tiesa, būtent čia HBO serialo nefilmavo – kadangi IAE skydas vis dar yra dalinai veikiantis, tai nebuvo įmanoma.

Ignalinos atominės elektrinės valdymo skydas. Luko Balandžio nuotr.

Yra čia ir avarinio elektrinės sustabdymo mygtukas. Jį pasukus visi avarinio stabdymo strypai į grafito klojinį būtų sukritę per dvi sekundes.

Jo, tiesa, panaudoti neprireikė nė karto. Avarijų, kurių metu būtų viršyta bent vienam darbuotojui tenkanti radiacijos norma, IAE niekada nebuvo. Ir išjungta IAE buvo tiesiog po truputį mažinant galią. Tačiau šis mygtukas, kaip ir kiti svarbiausi mygtukai, uždengti – saugumo sumetimais.

Pagrindinis atominės elektrinės avarinio sustabdymo mygtukas. Luko Balandžio nuotr.

Anksčiau čia vienos pamainos metu nuolat dirbo 6 darbuotojai, dabar – tik du.  Valdymo skyde dirbantys darbuotojai laikomi ypatingai svarbiais. Jiems anksčiau net maistas buvo atnešamas į skydą, kad nereiktų palikti darbo vietos. Patalpas darbuotojai valė irgi patys – kad netyčia valytojas nepaspaustų kokio nors mygtuko. 

Daug jų čia dirba ypač ilgai ir valdymo skydą iš atminties nupiešti galėtų be problemų. Vidutinis darbuotojo amžius čia – 54 metai. Jų žinios – labai sunkiai pakeičiamos.

Ignalinos atominės elektrinės valdymo skydo darbuotojai. Luko Balandžio nuotr.

Čia esančiose knygose surašytos visos galimos avarinės situacijos ir jų sprendimo būdai. Knygas darbuotojai parašė patys, eksperimentuodami ir žiūrėdami, kas bus. Jei ką tik labai sutrikote, galite nusiraminti – eksperimentai vyko ne elektrinėje, o specialiai sukurtame valdymo bloko simuliatoriuje.

Ignalinos atominės elektrinės valdymo skydo patalpoje. Luko Balandžio nuotr.

Simuliatorius buvo naudojamas ir atrenkant naujus darbuotojus. Didžiulis dėmesys kreiptas ne tik į jų žinias, bet ir į psichologinį pasiruošimą. Be to, valdymo skydo darbuotojams psichologo konsultacijos buvo privalomos.

Ignalinos atominės elektrinės valdymo skydo patalpoje. Luko Balandžio nuotr.

Didelė dalis valdymo skydo mygtukų, sustabdžius elektros gamybą, jau nieko nedaro. Kiti, tiesa, vis dar veikia. Pavyzdžiui, baseinų išlaikymo salės stebėjimo. Jie rodo skaičius, kurie pašaliniam lankytojui nieko nesako, bet juos suprasti darbuotojams taip pat lengva, kaip mums – tarkim, termometro rodmenis.

Ignalinos atominės elektrinės valdymo skyde. Luko Balandžio nuotr.
Ignalinos atominės elektrinės valdymo skydo patalpoje. Luko Balandžio nuotr.
Ignalinos atominės elektrinės valdymo skydo patalpoje. Luko Balandžio nuotr.
Ignalinos atominės elektrinės valdymo skydo patalpoje. Luko Balandžio nuotr.

Paskutinė vieta, kur apsilankome prieš palikdami pastatą – turbinų salė. Čia kadaise buvo gaminama elektra. Iš viso abu blokai pagamino per 307 mlrd. kWh elektros energijos.

Dabar čia vyksta išmontavimo (metalo pjaustymo, betono skaldymo ir pan.) ir valymo darbai. Jei metalus, iš kurių pagaminta įvairi įranga, įmanoma išvalyti, jie valomi dezaktyvavimo kamerose ir parduodami per aukcionus. Metalai čia itin aukštos kokybės, tad pirkėjų nestinga.

Ignalinos atominės elektrinės turbinų salė. Luko Balandžio nuotr.
Turbinos montavimas antrajame bloke (1983 m.) Ignalinos atominės elektrinės archyvo nuotr.

Paliekame pagrindinį pastatą ir vėl apsirengiame savais drabužiais. Išeinant mūsų įranga – fotoaparatas ir diktofonas – patikrinama, ar nebuvo užteršta ekskursijos metu. Pasak gidės, yra buvę atvejų, kai paaiškėdavo, kad įranga užteršta. Tokiu atveju ji valoma, o jei išvalyti nepavyksta – utilizuojama.

Tačiau ekskursija tęsiasi. Toliau keliaujame į panaudoto branduolinio kuro saugyklas. Iš pradžių – į senąją. Tai teritorija netoli pagrindinio elektrinės pastato.

Prieš patekdami į ją vėl turime praeiti griežtą patikrą: pačią saugyklą saugo dvi tvoros ir apsauginis ruožas tarp jų.

Ignalinos atominės elektrinės senosios saugyklos išorinė tvora. Luko Balandžio nuotr.
Įėjimas į senąją panaudoto branduolinio kuro saugyklą. Luko Balandžio nuotr.

Į senąją saugyklą panaudotas branduolinis kuras iš abiejų elektrinės blokų buvo pradėtas vežti 1999 m. (iki tol saugotas tik jau minėtame baseine) ir vežtas iki 2010 m. Stora betonine tvora aptvertame kieme stovi 118 konteinerių, kuriuose patalpinta 6016 panaudoto branduolinio kuro rinklių.

Senoji panaudoto branduolinio kuro saugykla. Luko Balandžio nuotr.

Laikydamiesi saugumo taisyklių, arti pačių konteinerių prieiti negalime – tik tokiu atstumu, kokiu nuotraukoje žemiau stovi darbuotoja, matuojanti radioaktyvumą. Patys darbuotojai gali prieiti arčiau, bet jiems prie konteinerių praleidžiamas laikas irgi yra griežtai ribojamas.

Senoji panaudoto branduolinio kuro saugykla. Luko Balandžio nuotr.

Elektrinės darbuotojas, stebintis saugyklą.

Senoji panaudoto branduolinio kuro saugykla. Luko Balandžio nuotr.

Gidė papasakoja, kad dėl radiacijos konteinerio sienos visada, net ir žiemą, atrodo įkaitusios. Pasivaikščiojus tarp konteinerių galima neblogai sušilti. Susidomėjęs pasiteirauju, kokį radiacijos kiekį gautų žmogus, kuris prie konteinerio praleistų visą dieną. Pasirodo, maždaug dvigubai didesnę negu rekomenduojama paros norma.

Senoji panaudoto branduolinio kuro saugykla. Luko Balandžio nuotr.

Po senosios keliaujame į naująją laikinąją panaudoto branduolinio kuro saugyklą, pradėtą eksploatuoti 2017 m. Ji jau atrodo kitaip – turi gaubtą ir yra daug talpesnė. Ir apsaugos sistemos čia modernesnės.

Naujoji panaudoto branduolinio kuro saugykla. Luko Balandžio nuotr.

Į saugyklą konteinerius su branduolinio kuro rinklėmis gabena štai tokie „traukinukai“.

Naujoji panaudoto branduolinio kuro saugykla. Luko Balandžio nuotr.

O štai taip atrodo saugyklos valdymo kambarys. Iš čia galima stebėti visą saugyklą, atskirų komponentų būklę, konteinerių temperatūrą.

Naujoji panaudoto branduolinio kuro saugykla. Luko Balandžio nuotr.

Iki 2022 m. panaudoto branduolinio kuro išlaikymo baseinuose branduolinio kuro rinklių turėtų nebelikti – visos panaudoto branduolinio kuro rinklės atsidurs čia, saugomos konteineriuose.

Jau dabar čia stovi 178 konteineriai, kurių viduje yra apie 16 tūkst. panaudoto kuro rinklių, o tuščių konteinerių – vos 12. Jiems užsipildžius, visos panaudoto kuro rinklės bus atsidūrusios arba senojoje, arba naujoje saugykloje.

Dar į pagrindinę salę neperkeltas konteineris naujojoje panaudoto branduolinio kuro saugykloje. Luko Balandžio nuotr.

Vienas tuščias konteineris naujoje saugykloje sveria apie 90 tonų, su panaudotu kuru – apie 115 tonų. Tuščią konteinerį nuo pilno, beje, galima atskirti iš to, kad ant tuščių konteinerių nėra betono dangčių, saugančių nuo radioaktyvumo.

Naujoji panaudoto branduolinio kuro saugykla

Kas nutiktų, jei gyventojas praeitų nuo vieno saugyklos galo iki kito pro pat konteinerius? Nieko labai baisaus nenutektų – jis gautų maždaug 60 mikrosivertų radiacijos doze. Tai nežymiai daugiau, negu leistina paros dozė lankytojui, bet mažiau, negu leistina paros dozė darbuotojui.

Žiemą, pasak darbuotojų, kaip ir senojoje saugykloje einant netoli galima jausti nuo konteinerių sklindančią šilumą. Jų sienų išorinė temperatūra siekia 40-50 laipsnių. Temperatūra po truputį mažėja, bet radioaktyvu tai, kas yra konteinerio viduje, saugoma 80 cm storio apsauginio sluoksnio, išliks tūkstančius metų.

Naujoji panaudoto branduolinio kuro saugykla. Luko Balandžio nuotr.

Panaudotas branduolinis kuras – labai radioaktyvi atlieka, kuri radiaciją gali skleisti tūkstančius metų. Tai lemia urano skilimo metu reaktoriuje susidarantys kiti radioaktyvūs elementai, kurie yra šalutiniai reakcijos produktai.

Naujoji panaudoto branduolinio kuro saugykla. Luko Balandžio nuotr.

Todėl reikalingas ilgalaikis sprendimas. Numatoma, kad konteineriuose panaudotas branduolinis kuras bus saugomas 50 metų. Toks yra tiek senosios, tiek naujosios saugyklų eksploatavimo laikotarpis.

Jam pasibaigus, panaudotas branduolines atliekas numatoma perkelti į specialų giluminį atliekyną, 750 metrų po žeme. Tai turėtų būti problemos sprendimas visam laikui. Tiesa, tiek jo vieta, tiek techninės charakteristikos bus svarstomos ateityje.

Dabar uždarant atominę elektrinę laikomasi aukščiausių saugumo taisyklių – pasak elektrinės darbuotojų, net jei nutikti kokiai nors nelaimei, sutrikimui ar avarijai tikimybė yra viena iš milijono, yra imamasi visų priemonių, kad to nenutiktų, ir rengiami planai, ką daryti tokiu atveju.

Naujoji panaudoto branduolinio kuro saugykla. Luko Balandžio nuotr.

Pasivaikščioję po elektrinę, keliaujame atgal į Vilnių. Elektrinė lieka mums už nugaros. Po 20 metų, jei viskas vyks pagal planą, šie bokštai jau egzistuos tik nuotraukose bei žmonių atmintyje, kaip praėjusios eros prisiminimas.

Luko Balandžio nuotr.