Vienas iš „plėšriųjų“: fotografas Gintautas Stulgaitis – lyrikas su egzistencinio nerimo kvapu
Multimedija parengta 15min bendradarbiaujant su Fotografijos muziejumi – Šiaulių „Aušros“ muziejaus padaliniu – įgyvendinant projektą „Fotografų Lietuva: pasakojimai vaizdais“.
„Norėčiau, kad mano darbuose atsispindėtų ne tai, ką aš fotografuoju, netgi ne gyvenimas apskritai, o žvilgsnis į gyvenimo prieštaravimų ir santykių visumą. Vienu žodžiu, noriu, kad žmonės mąstytų. Tiksliau sakant, norėčiau, kad žiūrėtų taip, kaip kartais užsigalvoję žiūri į peizažus, ugnį, dangų, lietų. Noriu tik pakišti mintelę. Todėl darau juos lengvus, man atrodo, be prievartos, virpančius, spalvinu“ – šitaip savo dienoraštyje 1985 metais rašė fotomenininkas Gintautas Stulgaitis (1959–2000).
Lietuvos fotografijos istorijos puslapiuose jo vardas šiandien jau yra įtrauktas į avangardistams bei maištininkams skirtus skyrius. Nors pats buvo savamokslis fotografas ir dėl to gan stipriai kompleksavo, vis dėlto, praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio pradžioje gimtajame Kaune atradęs panašiai mąstančių jaunų žmonių kompaniją, vėliau susibūrusią į neoficialią „Plėšriųjų sekciją“, netrukus G.Stulgaitis išsiskleidė kaip talentingas, jautrus ir subtilus kūrėjas.
Tiesa, nors kai kurie jo darbai ir buvo rodomi bendrose parodose tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, dėl to meto konjunktūros bei nusistovėjusių fotomeno normų, menininkas ilgam taip ir liko pogrindžio paraštėse.
G.Stulgaitis gimė 1959 metais Kaune. Fotografija susidomėjo dar paauglystėje, o pirmieji darbai datuoti 1975 metais. Fotografuoti mėgo ir keliaudamas, todėl neatsitiktinai pirmą kartą savo darbus viešai parodė dar mokyklos laikais turistų būrelyje po kelionės į Kolos pusiasalį. Tuo metu paties rankomis pasidarytame albumėlyje išryškėjo ir ankstyvas siekis (gal išreikštas vien žaidybine forma?) savo gyvenimą susieti su fotografija: nuotraukų kampe neretai aptinkamas savadarbis logotipas su užrašu „MY FOTO COMPANY“.
1977–1979 metais studijavo Kauno politechnikos instituto Statybos-santechnikos fakultete, tačiau nutraukęs studijas įsidarbino Statybos ir architektūros instituto fotolaboratorijoje. 1980 metais tuometiniame Kauno „Santakos“ kino teatre, įsikūrusiame Švč. Sakramento bažnyčioje, įvyko ir pirmoji asmeninė G.Stulgaičio paroda. Čia jis eksponavo 15 darbų – pirmuosius natiurmortus ir dar mokyklos laikais darytas medžių bei jų atspindžių vandenyje fotografijas.
1980 metais jis įsidarbino Kauno zoologijos sodo fotografu ir vis labiau ėmė domėtis menine kūryba bei eksperimentuoti. Fotografas Arūnas Kulikauskas su G.Stulgaičiu susipažino 1982 metais, o pirmą kartą išvydęs jo darbus iškart jame atpažino artimą sielą. Jų bičiulystė, kūrybiniai žaidimai, linksmybės ir nesibaigiantys pokalbiai apie meną, idėjas bei supuvusią tuometinę santvarką tęsėsi iki pat nepriklausomos Lietuvos atkūrimo.
Būtent G.Stulgaičio fotolaboratorijoje Kauno zoologijos sode ilgainiui ėmė rinktis to meto maištininkai Arūnas Kulikauskas, Visvaldas Dragūnas, Giedrius Liagas bei Saulius Paukštys. Ilgainiui ši neformali bendraminčių grupė, kurią vienijo principinis pasipriešinimas tuometinei politinei sistemai bei vizualiai socialinio realizmo raiškai fotografijoje, pasivadino „Plėšriųjų sekcija“.
Pasak A.Kulikausko, šį pavadinimą kaip tik ir nulėmė Gintauto fotolaboratorijos vieta, kuri buvo įsikūrusi šalia plėšriųjų gyvūnų narvų. „Ant jo kambarėlio durų nebuvo jokio užrašo, o ant gretimų kabojo lentelė su užrašu „Plėšriųjų sekcija“. Visi, kas ateidavo pas Gintą, praeidavo pirmąsias ir belsdavosi į antrąsias duris, kur ir tikėdavosi rasti jį ar visą kompaniją. Šitaip tas pavadinimas ir prigijo”, – prisiminė A.Kulikauskas. Jis taip pat teigė, kad „plėšrumas“, simbolizavęs nesitaikstymą, drąsą ir net savotišką radikalumą, puikiai atitiko ir turinį, kurį jie ir stengėsi išreikšti savo darbuose.
„Gintas buvo labai lyriškos natūros žmogus, lyrikas su švelniu egzistencinio nerimo kvapu. Tokia ir jo fotografija. Mums susipažinus jis jau eksperimentavo ir ieškojo savitos fotografinės kalbos, braižo. Jam, kaip ir kitiems „plėšriesiems“, buvo visiškai nepriimtina Fotomeno draugijos, o ir apskritai viso oficialaus meno propaguojama kūrybos linija, todėl užribis buvo ideali mūsų kūrybos teritorija“, – pasakojo „Plėšriųjų sekcijos“ idėjiniu lyderiu buvęs A.Kulikauskas.
Tiesa, jis pabrėžė, kad „plėšriaisiais“ juos kaip tik ir pavertė pati kūrybinė to meto sistema, kai į bet kokį drąsesnį eksperimentą, tyčinį nuėjimą nuo socrealizmo kanonų, jaunieji fotografai sulaukdavo įvairių „išpuolių ir spaudimų“.
Nors ir buvo laikomi fotografijos maištininkais, kartais „lengvesni“ jų darbai taip pat būdavo eksponuojami bendrose fotomenininkų parodose. Tuo metu alternatyvias jaunųjų parodas jie gan reguliariai rengdavo tuometinio kino teatro „Santaka“ fojė.
Įdomu ir tai, kad pirmoji bendra visų penkių „Plėšriųjų sekcijos“ atstovų paroda „ZOO fotografija. Kaunas. Paskutinis sovietmečio dešimtmetis“ (kuratorės Margarita Matulytė ir Ieva Mazūraitė-Novickienė) surengta Nacionalinėje dailės galerijoje tik 2011 metais. Būtent tuomet nemaža dalis fotografijos mylėtojų ir net žinovų pirmą kartą išgirdo šios maištininkų grupės pavadinimą ir jų vardus. Tiesa, du iš penketo – G.Stulgaitis ir V.Dragūnas – šios parodos nesulaukė.
Pasak A.Kulikausko, savo darbuose „plėšrieji“ siekė pabėgti nuo natūralizmo ir priartėti prie simbolių bei metaforų kalbos. Štai kodėl drąsiai eksperimentuodami savo fotografijas jie spalvino, degino, braižė ir lamdė. Tiesa, G.Stulgaitis pasirinko kiek kitokį kelią – jis daugiau žaidė spausdindamas nuotraukas ir stengdamasis išgauti „stulgaitišką“ vaizdo minkštumą. Būtent tai, A.Kulikausko manymu, yra vienas svarbiausių ir labiausiai į akis krintančių Gintauto fotografijų bruožų.
2018 metais pasirodė pirmasis G.Stulgaičio darbų albumas „Fotografija“. Jo sudarytoja Ieva Meilutė-Svinkūnienė pabrėžė, kad esminis fotografo kūrybinis procesas buvo ne pats fotoaparato užrakto paspaudimas, o vaizdo režisavimas – ar tai būtų šeimyninis portretas, ar natiurmorto kompozicija – ir tai, kas paskui vykdavo fotolaboratorijoje: fotografijų spausdinimas, tonavimas, įvairūs nesibaigiantys eksperimentai, pasportų dažymas ir t.t.
„Visa tai ir nulėmė, kad dviejų vienodų atspaudų G.Stulgaičio archyve nėra, tačiau gausu tos pačios fotografijos variantų ir interpretacijų. Jo tema ir nuolatinis tyrinėjimo objektas buvo pats santykis – žmonių, daiktų, formų, skirtingų faktūrų, atspindžių, šviesos ir šešėlių“, – teigė fotografijos tyrėja.
1990 metais „plėšrieji“ išsiskirstė ir nors ryšiai tarp jų nenutrūko, kiekvienas tęsė kūrybinį kelią savarankiškai. Tuo metu G.Stulgaitis dažniau į rankas paimdavo filmavimo kamerą ir filmuodavo įvairius menininkų hepeningus, parodų atidarymus, interviu su menininkais, muzikinius pasirodymus ir klipus.
Pasak I.Meilutės-Svinkūnienės, tuo metu maištingasis kūrybos etapas baigėsi, o jo fotografija tapo daug nuosaikesnė. Pakitusią G.Stulgaičio kūrybinę aplinką puikiai atskleidžia ir faktas, kad 1994 metais Kauno paveikslų galerijoje surengtoje parodoje „Meno pavyzdžiai“ tarp 11 autorių tapybos, skulptūros ir instaliacijų darbų, vienintelis Gintas atstovavo fotografijos menui.
„Esu fotografas iš pašaukimo, be išsilavinimo. Turbūt blogai, nors aš manau, kad geriau dirbti mėgstamą darbą neturint to išsilavinimo, negu dirbti nemėgstamą su išsilavinimu“, – savo dienoraštyje rašė dvidešimt šešerių G.Stulgaitis.
Savo išskirtiniais ir kruopščiai sudėliotais natiurmortais, apleistu Belvederio dvaro ciklu, zoologijos sodo gyvūnų, pavienių bičiulių bei šeimyninių jų fotografijų serijomis, fotomenininkas įgyvendino autentišką ir bekompromisę poziciją, šitokiu būdu aplink save sukurdamas savitą pasaulį.
Nuotraukos Gintautas Stulgaitis iš Šiaulių „Aušros“ muziejaus fondų
Tekstą parengė Gediminas Kajėnas pagal Ievos Meilutės-Svinkūnienės tekstą knygoje „Gintautas Stulgaitis. Fotografijos“ ir pokalbį su Arūnu Kulikausku
Įgyvendinimas Lina Zaveckytė