Kančios kupini metai: nuotraukos atskleidžia skaudžią Vilniaus geto istoriją
1941 m. birželį vokiečiams okupavus Vilnių prasidėjo masinės ir sistemingos Vilniaus žydų žudynės. Jau pirmaisiais mėnesiais dešimtys tūkstančių žmonių buvo nužudyti Paneriuose. Likusieji gyvi – per 40 000 žmonių – 1941 m. rugsėjo pradžioje iš visų Vilniaus rajonų buvo suvaryti į Vilniaus senamiestyje įsteigtą getą ir jame įkalinti.
Pradžioje Vilniuje buvo Didysis (Nr. 1) ir Mažasis (Nr. 2) getai. Maždaug po mėnesio Mažasis getas buvo likviduotas, jame įkalinti žmonės nužudyti Paneriuose. Iki 1942 m. buvo nužudyta apie 25 000 Vilniaus geto kalinių. 1942 m. pavasarį Didžiajame gete buvo likę apie 15 000 žydų, 1943 m. pavasarį žmonių vėl padaugėjo, nes čia buvo perkelta dalis žydų iš likviduotų Ašmenos, Mikailiškių ir Švenčionių getų.
Tie, kurie liko gyvi per 1941-ųjų žudynes, kurie išgyveno nepakeliamą siaubą ir nepalūžo, įkalinti Vilniaus gete nežmoniškomis sąlygomis gyveno dar keletą mėnesių, metus ar kiek ilgiau – iki pat galutinio geto sunaikinimo 1943 m. rugsėjo 23 d. Likviduojant Vilniaus getą jame buvo likę apie 10 000 žydų. Kaip ir visi kiti, jie buvo ciniškai išžudyti: didžioji dalis išvežti į koncentracijos stovyklas Estijoje, Latvijoje ir Lenkijoje, kiti – sušaudyti Paneriuose. Nacių okupaciją pavyko išgyventi vos 2 000 – 3 000 Vilniaus žydų.
Šioje multimedijoje pristatoma Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus virtualios parodos "Vilniaus getas" dalis. Visą parodą išvysti galite čia. Tekstas parengtas parodos eksponatų pagrindu.
SS būstinė Vilniuje (SS u. Polizeistandartführer im Wilna) Gedimino pr. 16 (dabar Nr.12), fotografuota 1944 m.
Vilniaus komisaras nacių okupacijos metu H.Hingstas (2-oje eil.2-as iš deš.), kurio iniciatyva įsteigtas Vilniaus getas ir jo adjutantas, referentas žydų reikalams, F.Mureris (3-ioje eil. 1-as iš deš.), kuris su K.Dabulevičiumi organizavo darbus
Pirmas iš kairės – Hansas Hingstas, Vilniaus komisaras nacių okupacijos metu. Hingsto iniciatyva buvo įsteigtas Vilniaus getas.
Antras iš kairės – Martinas Weissas, gestapo pareigūnas ir de facto Vilniaus geto valdytojas, nuo 1942 m. birželio – Ypatingojo būrio (lietuvių ir vokiečių saugumo policijos būrio) vadas, Panerių žudynių vadovas.
Trečias iš kairės – H. Vulfas, Vilniaus apygardos komisaras nacių okupacijos metais.
Skelbimas, nurodantis, kad pagal 1941 m. liepos 3 d. įsakymą Vilniaus žydai privalo nešioti skiriamąjį ženklą, 1941 m. liepa.
Skiriamieji ženklai, privalomi nešioti Vilniaus žydams ir metaliniai ženklai, privalomi nešioti Vilniaus geto kaliniams nuo 1943 m. pavasario.
Vilniaus Mažojo (Nr. 2) geto 1941 m. planas. Nubraižytas pokariniame Vilniaus žydų muziejuje.
Mažojo Vilniaus geto vartai buvo Gaono gatvėje. Jame gyveno apie 10–11 tūkst. gyventojų. Didžiajame Vilniaus gete gyveno apie 30–40 tūkst. žmonių. Abu getus jungė Mėsinių gatvė.
Vokiečiai į Didįjį getą suvarė žydus, kurie galėjo dirbti ir kuriuos buvo galima panaudoti darbams, o į Mažąjį – žmones, kurie dirbti negalėjo, kitaip tariant, senyvo amžiaus žmones, vaikus, moteris.
Mažasis getas egzistavo vos penkias savaites. Po jų visi Vilniaus Mažojo geto gyventojai buvo sunaikinti Paneriuose. Išliko tik Didysis getas.
Vilniaus Didžiojo (Nr. 1) geto 1942 m. planas. Nubraižytas pokariniame Vilniaus žydų muziejuje.
Į getus žydai buvo suvaryti po provokacijos. Rugpjūčio 31 d. į Stiklių ir Didžiosios gatvės sankryžoje esantį namą, netoli kurio būriavosi vokiečių kareiviai, užėjo du „partizanai“, kurie šaudė į orą, o po to išbėgo laukan ir papasakojo, kad iš tikrųjų tai žydai šaudė į vokiečius.
Po šios provokacijos prasidėjo pogromas. Iš būsimos geto teritorijos per kelias dienas buvo įsakyta išsikelti keliems tūkstančiams žmonių, o į jų vietas rugsėjo 6 d. buvo pradėti vežti žydai iš viso Vilniaus.
Kadangi getai buvo formuojami teritorijoje, kurioje nuo seno egzistavo žydų kvartalas ir gyveno daug žydų, kūrimo procesas neužtruko ilgai.
Vilniaus geto 1942 m. planas. Nubraižytas Vilniaus gete geto kalinių (?).
Vilniaus (?) žydų pogromas, tiksli vieta ir data nenustatyta.
Geltonųjų šainų (darbo pažymėjimų) akcija Vilniaus gete prie pagrindinių geto vartų Rūdninkų gatvėje, 1941. Fotografija buvo publikuota knygoje „Vegn Vilne“ (1947, Lodzė)
Geltonųjų šainų (darbo pažymėjimų) akcija Vilniaus gete prie pagrindinių geto vartų Rūdninkų gatvėje, 1941. Fotografija buvo publikuota A.Suckeverio knygoje „Fun Vilner Ghetto“ (1946, Maskva)
Vilniaus getas (Didysis). Rūdninkų gatvė. 1942 m.
Pagrindiniai Vilniaus geto (Didžiojo) vartai iš Rūdninkų gatvės pusės. 1942 m.
Žydams geto savarankiškai palikti nebuvo galima. Norintys išeiti iš geto žmonės turėdavo gauti leidimą. Judenrate egzistavo specialus Darbo skyrius, kuris gaudavo užklausas iš Lietuvoje veikiančių įmonių, kurios prašė darbininkų.
Tada žydai, atrinkti dirbti tokiose įmonėse, gaudavo leidimus palikti getą, juos tikrindavo ir išeinant, ir grįžtant.
Dalį darbuose uždirbtų pinigų žydai mokėdavo Judenratui. Tuos pinigus Judenratas skirstė, kad būtų išlaikomos mokyklos, valgyklos.
Pagrindiniai Vilniaus geto (Didžiojo) vartai iš Rūdninkų gatvės pusės. 1942 m.
Skelbimai ant Vilniaus geto (Didžiojo) vartų iš Rūdninkų gatvės pusės. 1942 m.
Geto kalinės krata. Vieta nenustatyta.
Vilniaus geto valdybos struktūra. Nubraižyta pokariniame Vilniaus žydų muziejuje.
Jakovo Genso, oficialaus Vilniaus geto atstovo, Judenrato vadovo, žydų policijos viršininko, portretas.
Jakovas Gensas – kontroversiškai vertinama asmenybė. Dalis kalinių jį gerbė, nes, nors ir vedęs lietuvę bei turėdamas galimybę išsigelbėti, jis nutarė likti su savo tauta ir stengėsi gelbėti žydų gyvybes.
Kita vertus, jis, kaip Judenrato vadovas, turėjo bendradarbiauti su vokiečiais. Jis įtraukdavo žydų policiją į įvairias vokiečių akcijas, padėdavo vokiečiams rasti žydų priverstiniams darbams.
Nepaisant bendradarbiavimo su vokiečiais, J.Genso gyvenimas baigėsi kaip ir daugelio Vilniaus žydų. Jis buvo iškviestas į gestapą ir sušaudytas.
Vilniaus geto kaliniai sporto aikštelėje bibliotekos ir kalėjimo kieme Strašuno g. 6 (dabar Žemaitijos g. 4). Tarp žmonių sėdi Jakovas Gensas, jo dukra Ada, Salekas Desleris, Josifas Muškatas, žydų policininkai, Judenrato nariai. 1942 m.
Beje, būtent Žemaitijos gatvėje 1943 m. rugsėjį įvyko didžiausias pasipriešinimas vokiečiams. Prieš pat galutinai likviduojant getą 1943 m. rugsėjo 1 d. į Lietuvą iš Estijos atvyko grupė Estijos policininkų ir esesininkų, norėjusi likusius geto gyventojus išgabenti į darbo stovyklą netoli Talino.
Dalis partizanų, nepabėgusių į miškus, suprato, kad getas bus sunaikintas, ir nutarė pasipriešinti. Sustatę kelis automobilius, jie suformavo barikadą.
Įsitaisę tuo metu greta gatvės stovėjusiame pastate partizanai ėmė šaudyti į ateinančius vokiečius.
Kova truko pora valandų – tuomet vokiečiai pasikvietė papildomas pajėgas, kurios užminavo ir susprogdino pastatą. Visi partizanai buvo nukauti.
Getų teritorijose rastos nuotraukos
Parodoje eksponuojamos po karo Vilniaus ir Kauno getų teritorijose rastos fotografijos. Iš viso VVGŽM fonduose saugoma per 700 getų teritorijose surinktų fotografijų, kuriose matome getuose įkalintų ir nužudytų žmonių buvusio asmeninio gyvenimo nuotrupas. Į mus žvelgia šių žmonių artimieji, vaikai, mylimieji, draugai ar tiesiog pažįstami, ir tikriausiai kai kada jie patys.
