Vilniaus įkvėpti menininkų kūriniai: 700 metų istorijos, grožio ir kultūros atspindžiai

Vilnius yra ne tik Lietuvos sostinė, bet ir istorinė, kultūrinė ir architektūrinė vertybė. Šiemet miestas švenčia ypatingą jubiliejų – 700-ąjį savo gimtadienį. Daugybė dailininkų, muzikų ir rašytojų buvo įkvėpti miesto grožio, istorijos ir legendų. Šiame pasakojime pristatoma nedidelė dalis kūrinių, kuriuos įkvėpė Vilnius, jo istorija, kultūra ir architektūra. 

Aušros Vartai

Vilniuje išliko tik vieneri miesto vartai – Aušros. Tardami šventovės vardą – Aušros Vartai, prieš akis matome stebuklingomis galiomis apdovanotą, tačiau savą ir pažįstamą, švelniai ir liūdnai iš auksinių spindulių vainiko žvelgiančios Marijos veidą, o įpratę prie žodžių vartai ir aušra nebegirdime, kokia ypatinga metaforiška prasmė slypi tame derinyje. Tik du maži žodelyčiai, bet jų sąskambis – gryniausia poezija, kuri kelia sielą nuo žemės, skraidina į dangų, atveria vartus į kosmoso begalybę, tokią artimą lietuvių etnokosmologinei sąmonei, kurioje nuo amžių karaliavo Saulė-motulė, Mėnuo-brolelis, Vakarė žvaigždė, Aušros žvaigždė, Sietynas, Šienpjoviai, Grįžulo ratai... Du žodžiai – aušra ir vartai – tai tarsi nuoroda į didingą kosminį vyksmą, į teatrą su amžinomis dieviškomis dekoracijomis. Kai saulei tekant atsiveria dangaus vartai, kai atsidaro ugninė anga, liepsnojanti arka, kai rožinių, oranžinių, avietinių spalvų lazeriai nudažo skliautą, o per visą dangų ištįsę Dievo pirštai – aušros spinduliai – skelbia šviesos pergalę, naujos dienos gimimą. Tai ir yra Amžinybė, kurią žemėje savo juslėmis mato ir jaučia visa, kas gyva, gal net uolos ir akmenys.

Ir kaip švelniai, viltingai skamba trumpas, vos keturių garsų žodis aušra. Aušta aušrelė, aušrinė, aušros sūnūs, Aušros Vartai...

Ištrauka iš Gražinos Mareckaitės knygos „Šiapus ir anapus Vilniaus vartų“

Kazys Binkis „Keistutis pas Gediminą“, šių dienų pasaka

Iliustracijos dailininko Liudo Vilimo. Išleista 1940 m. vasario 16 d. Kaune.

^{Spauskite ant paveiksliuko, kad susipažintumėte su kūriniu.}

Vilniaus varpai

Vilnius be varpų skambėjimo – miestas nebylys, miestas be dvasios. Varpų gaudesys, varpelių tilindžiavimas daugelį amžių buvo šio karališko miesto kalba. Velykų varpai, Kalėdų varpai, karalių ir karvedžių sutiktuvės, didžiūnų sutiktuvės, laidotuvės, procesijos, negandos, gaisrai, pavojai, priešų antpuoliai, šventadienio mišios, kvietimas į kasdienines pamaldas...Kad ir koks sunkus, sumaištingas buvo šio miesto, miesto „tarp audrų“ likimas, vilniečių sielos ir akys nešliaužiojo pažemiais, o žvelgė į dangų, kilo aukštyn, nes rytą, vidurdienį, vakarą mieste iškilmingai ir melodingai gaudė bažnyčių varpai. Jie drąsino, guodė, ramino, pasitikdavo ir išlydėdavo.

Ištrauka iš Gražinos Mareckaitės knygos „Šiapus ir anapus Vilniaus vartų“

S.Kisarauskienė. Estampų ciklas „Vilnius“ (nepilnas). 1959 m.

Lino raižinys

^{Spauskite ant paveiksliuko, kad susipažintumėte su kūriniu.}

S.Kisarauskienė. Estampų ciklas „Vilnius“ (nepilnas). 1959 m.

Moliotipija

^{Spauskite ant paveiksliuko, kad susipažintumėte su kūriniu.}

B.Stančikaitė. Estampų ciklas „Vilnius“ (B.Stančikaitės diplominis darbas). 1976 m.

^{Spauskite ant paveiksliuko, kad susipažintumėte su kūriniu.}

Kaštonai

Garsūs Europoje Kijevo, Prahos, Paryžiaus kaštonai. Bet Vilniaus kaštonai dar puikesni. Jie atkartoja barokinių bokštų baltumą. Jie panašūs į baltus pavasario debesis, staiga nusileidusius į parkų žalumą, į gatvių pilkumą, į skurdžiausių kiemų murzinumą. Pasak poeto, kaštonai – tai bulvarų frantai. O Vilniaus kaštonai ne frantai, jie tikri aristokratai, didikai, susirinkę į taurią pavasario puotą. Baltais garbanotais perukais, kvepiantys pavasario lietum, garbieji ponai šoka menuetą ir gavotą, šnekasi tik jiems visiems suprantama kalba. Ji nupinta iš saulės blyksnių, iš šlamėjimo, giedojimo, čiulbėjimo, dūzgimo, iš lašo medaus ir rasos.

Ištrauka iš Gražinos Mareckaitės knygos „Šiapus ir anapus Vilniaus vartų“