Ar žinote, kiek kapinių yra Vilniuje? Jų, skaičiuojant veikiančias ir neveikiančias, dideles ir mažytes, yra netgi apie 50. Dalis jų, kaip Antakalnio ar Rasų – puikiai žinomos daugeliui, jose bent sykį kada nors lankėsi dauguma vilniečių. Dalį kitų įprastai lanko tik religijų, kurių išpažinėjai palaidoti tose kapinėse, atstovai ar aplinkinių rajonų gyventojai. Dalis kapinių yra skirta... gyvūnams. O kai kurių nebelanko beveik niekas.
Šis 15min maršrutas pristatys keliolika įdomių Vilniaus kapinių. Didelių ir mažų, katalikiškų ir kitų religijų, centre ir miesto pakraščiuose, netgi žmonių ir gyvūnų. Vilniaus istorija, geografinė įvairovė ir multikultūriškumas atsiskleidžia lankant tų, kurių nebėra, amžinojo poilsio vietas.
Rasų kapinės ilgą laiką buvo svarbiausios miesto kapinės. Pavadinimą jos gavo nuo Vilniaus priemiesčio, kuriame buvo įkurtos, pavadinimo. Kapinės įkurtos uždarius netoliese nuo XVII a. vid. buvusią nedidelę Šv. Juozapo ir Nikodemo medinę bažnyčią ir uždraudus laidoti jos kapinėse.
Pašventintos kapinės buvo 1801 m., o po poros dienų jose palaidotas Vilniaus burmistras Jonas Miuleris. Seniausi išlikę antkapiai yra XIX a. antrojo dešimtmečio. Čia palaidota daug žymių mokslininkų, menininkų, visuomenės veikėjų, per 50 Vilniaus universiteto profesorių. Dažnai jų antkapiniai paminklai nurodo ne tik pavardes, bet ir pareigas, darbus, kartais – išsakytas mintis. Pastatyta daug meniškų ir brangių antkapinių paminklų. Tiesa, iki šių dienų išliko ne visi.
1820 m. kapinės apjuostos mūrine siena. 1847 m. stačiatikių dvasininkai šalia Rasų kapinių savavališkai užėmė plotą ir jame laidojo ligoninėje mirusius karius, neturtingus miesto gyventojus, elgetas. Šias kapines išplėtus XX a. 3-iajame dešimtmetyje, jos įgavo Naujųjų Rasų kapinių vardą.
Naujųjų Rasų kapinių šiaurinėje dalyje vienas šalia kito yra du memorialai kariams, kurie kovėsi vieni prieš kitus. Kairėje pusėje palaidoti 40 lenkų karių, iš kurių 32 kovėsi L.Želigovskio kariuomenėje užimant Vilnių, dešinėje pusėje palaidoti 22 lietuvių kariai, žuvę kovose dėl Vilniaus.
Priešais pagrindinį kapinių įėjimą yra memorialas, kuriame palaidoti 239 lenkų kariai, daugelis žuvę kovose dėl Vilniaus su Raudonąja armija 1919 m. Na, o 1936 m. šiame memoriale palaidota ir Lenkijos maršalo Juzefo Pilsudskio širdis.
Kaip rasti? Pagrindinis įėjimas į kapines yra Rasų gatvėje, šiek tiek už sankryžos su Varšuvos gatve.
Saulės kapinės plyti ant pušynais apaugusių Antakalnio kalvų, netoli Šv. Petro ir Povilo bažnyčios. Tai šios bažnyčios parapinės kapinės. Saulės kapinių vardą jos gavo tik sovietmečiu – iki tol vadintos Šv. Petro ir Povilo bažnyčios kapinėmis.
Saulės kapinės žinomos mažiau negu Rasų ar Bernardinų kapinės, tačiau yra ne ką mažiau senos. Tiksli jų įkūrimo data nežinoma, bet spėjama, kad šioje vietoje maro aukos, neturtingi parapijiečiai galbūt buvo laidojami jau XVIII a. pradžioje. Koplyčia kapinėse buvo pastatyta 1811 m. Šiose kapinėse maždaug nuo tada buvo laidojami Vilniaus priemiesčių – Antakalnio, Šnipiškių ir Lukiškių – gyventojai, XIX a. antroje pusėje pradėti laidoti ir kilmingieji.
Tiems, kurie mėgsta senas kapines, bet po Bernardinų ar Rasų kapines jau vaikščiojo ne kartą, šios kapinės gali tapti tikru atradimu.
Kaip rasti? Pagrindinis įėjimas į kapines yra ties Saulės ir M.K.Paco gatvių sankryža.
Bernardinų kapinės Užupyje, vaizdingoje vietoje įkurtos XIX a. pradžioje. Tuo metu Vilniuje, kaip ir kituose Europos miestuose, miesto teritorijoje veikiančios kapinės buvo uždaromos, steigiamos naujos kapinės už miesto ribų. Tada buvo uždarytos ir keletas mažesnių senesnių bernardinų kapinių, veikusių netoli bažnyčių. Jų pėdsakų neišliko.
Iš pradžių kapinėse buvo laidojami tik vokiečių kongregacijos nariai, kitais atvejais reikėjo raštiško Bernardinų bažnyčios klebono leidimo. Bet po 1832 m., sumažėjus kongregacijos narių, kapinėse leista laidoti visus Bernardinų bažnyčios parapijos žmones. Šiose kapinėse palaidota daug garsių Vilniaus XIX–XX a. veikėjų. Tarp čia palaidotų žmonių – Vilniaus universiteto profesoriai, Napoleono kariuomenės karininkai, dailininkai, muzikai, rašytojai.
Bernardinų kapinės dabar yra vienas gražiausių XIX a. Vilniaus istorijos paminklų. Šiose kapinėse yra išlikę XIX a. pradžios kolumbariumai, seniausi tokie Vilniuje. Čia galima išvysti ir daug įdomių antkapių. Išskirtinis ir įdomus yra ir aukštosios mados kūrėjos bei vienos pirmųjų moterų piločių Europoje – Janinos Dluskos – antkapis su lėktuvo propeleriu. Jauna moteris vos 33 metų žuvo Vilniaus Kirtimų aerodrome.
Apsilankius kapinėse, verta ir prasieiti šalia esančia nedidele Žvirgždyno gatve – seni namukai ir grindinys leidžia pasijusti tarsi persikėlus laiku 100 metų atgal.
Kaip rasti? Pagrindinis įėjimas į kapines yra iš Žvirgždyno gatvės, kurią galima pasiekti nuo Senamiesčio kylant aukštyn Polocko gatve.
Ilgą laiką vietoj vienų dabartinių Antakalnio kapinių čia buvo keletas atskirų įvairiu laiku atsiradusių kapinių, kur laidoti kariai, pasauliečiai, I pasaulinio karo dalyviai, našlaičiai. Ilgainiui susiformavo vientisos kapinės, tik Našlaičių kapinės liko už tvoros ribų.
Pirmosios kapinės dabartinėje Antakalnio kapinių teritorijoje buvo įkurtos 1809 m. Jos tada vadinosi Ligoninės kapinės, buvo priskirtos karo ligoninei. Čia laidoti kariai ir jų šeimų nariai, vėliau pradėti laidoti ir paprasti rusai. Ilgą laiką kapinės nebuvo aptvertos ir iš kitų Vilniaus kapinių išsiskyrė tuo, kad buvo pasaulietinės – čia buvo laidojami įvairių tikybų atstovai, jos nebuvo susijusios su konkrečia religija. Ilgą laiką šios kapinės laikytos mažiau prestižinėmis, lyginant su kitomis kapinėmis.
Maždaug XX a. pradžioje Antakalnio kapinės jau buvo didžiausios Vilniaus kapinės ir imtos vadinti bendru Antakalnio kapinių vardu. Dabar jos laikomos prestižinėmis miesto kapinėmis ir yra suskirstytos plotais, skirtais skirtingų profesijų, pasiekimų žmonėms laidoti. Čia esančiame Menininkų kalnelyje laidojami rašytojai, dailininkai, aktoriai, muzikantai.
Kaip rasti? Pagrindinis įėjimas į kapines yra iš Karių kapų gatvės.
Senojo Viršuliškių kaimo kapinės
Prie Vakarinio aplinkkelio ir Pilaitės prospekto, Viršuliškės – nuoroda žemėlapyje
Ne visos Vilniaus kapinės – didelės ir gerai žinomos. Miestui plečiantis, jo teritorijoje atsidūrė ir kadaise Vilnių supusių kaimų kapinės. Apie tokių kapinių istoriją dažnai žinoma labai mažai.
Vienas tokių kapinių pavyzdys – Viršuliškių kapinės, esančios prie pat kelio į Pilaitę ir Vakarinio aplinkkelio. Kada pradėta laidoti šiose kapinėse – nežinia, tačiau tikėtina, kad jos atsirado kartu su kaimu. Patys seniausi antkapiai, kuriuos galima įskaityti, siekia XX a. pradžią. Beveik visi užrašai – lenkų kalba. Dabar kapinėse tėra vos keli prižiūrimi kapai. Kapinėse nelaidojama nuo XX a. vidurio, daug senesnių kapų neišliko ar buvo perkelti kitur, kiti yra nuniokoti, apžėlę žole, išlikę tik antkapių ar tvorelių fragmentai.
Šias mažas kapines supa judriam šiuolaikiniam Vilniui įprasti objektai – judrios gatvės, naujos statybos daugiabučiai gyvenamieji namai, verslo biurai. Tačiau pačios kapinės išlieka netikėta ramybės oaze.
Kaip rasti? Važiuojant Pilaitės prospektu, prieš vakarinį aplinkkelį pasukti į dešinę, Spaudos gatvę, o tada į kairę, J.Rutkausko gatvę. Netrukus dešinėje išvysite kapines.
Miške prie Neries, Lietaus gatvės gale, dabartiniuose Lazdynėliuose, yra įdomios, nedidelės ir atokios kapinės – Bukčių kapinės. Jos, skirtingai negu daugelis Vilniaus kapinių, yra įsikūrusios tiesiog miške ir nėra aptvertos tvora.
Šių kapinių istorija taip pat siekia XIX a. pabaigą. Čia laidoti aplinkinių kaimų mirusieji. Gausu antkapių su lenkiškais užrašais, galima pamatyti ir sentikių kapų. Kai kurie kapai padabinti stačiakampių, ornamentų juostomis, saulutėmis.
Nauji laidojimai kapinėse nevyksta. Paskutinis žmogus čia palaidotas maždaug prieš 50 metų, seniausias išlikęs antkapis yra iš 1865 m. Apsilankykite Bukčių kapinėse, jei norite išvysti, kaip Vilniaus apylinkių kaimų kapinės atrodė ir prieš 100 metų.
Kaip rasti? Nuo Oslo gatvės nusukite į Lazdynėlių gatvę, važiuokite šia, vėliau pasukite į dešinę, į Lietaus gatvę. Kapinės bus gatvės pabaigoje, dešinėje. Iki pačių kapinių privažiuoti nepavyks, bet jas pasiekti galima taku.
Vilniuje nuo senų laikų gyveno ne tik katalikai. Kitų krikščionybės atšakų atstovai irgi turėjo savo kapines. Svarbiausios Vilniaus stačiatikių kapinės yra Liepkalnyje, prie Liepkalnio ir Dzūkų gatvių.
Kapinių įrengimas prasidėjo 1808 m., o 1838 m. čia pastatyta cerkvė. Šiose kapinėse ilsisi daug žymių vilniečių. Eufrosinijos kapinės buvo vieta, kurioje laidoti aukšto rango rusų administracijos pareigūnai, karininkai, stačiatikių dvasininkai.
Taip pat kapinėse ilsisi žuvę 1863–1864 m. sukilimo malšintojai, II pasaulinio karo sovietų kariai, Marijos Magdalietės moterų vienuolyno seserys. Prie kapinių buvo pastatytas namas sargams, kartu buvęs ir benamių prieglauda. Kapinės svarbiausiomis Vilniaus stačiatikių kapinėmis išlieka iki šiol.
Kaip rasti? Kapinės yra tarp Liepkalnio, Dzūkų ir Tyzenhauzų gatvių. Pagrindinis įėjimas į kapines yra iš Liepkalnio gatvės, netoli jos sankryžos su Gardino gatve.
XIX a. pradžioje Vilniuje įsteigus stačiatikių kapines, netoliese 1825 m. sentikių pirklių pastangomis buvo įsteigtos ir sentikių kapinės. Jose palaidota daug garsių Vilniaus sentikių religinių ir visuomenės veikėjų.
Čia ilsisi ir Leonidas Pimonovas (1908–2000) – pasaulinio garso fizikas, kuris bėgdamas nuo sovietų okupacijos emigravo į Vakarus. XIX a. pabaigoje kapinėse būtent L.Pimonovo protėvių Pimonovų, kurie buvo viena įtakingiausių Vilniaus sentikių giminių, iniciatyva buvo pastatyta Švč. Dievo Motinos Užtarėjos sentikių cerkvė su iškeltu sentikių kryžiumi ir kupolu. Kadangi sentikystė Rusijos imperijoje buvo persekiojama, kapinės buvo vienintelė vieta, kur galėjo atsirasti šios bendruomenės maldos namai.
Pagal senąją tradiciją ant sentikių kapų buvo statomi tik mediniai kryžiai. Manyta, kad vėlė į Paskutinį teismą savo kryžių turės nešti pati. Medinį kryžių paneš kiekvienas, o štai akmeninis gali būti per sunkus. Tiesa, dabar šios tradicijos jau laikomasi gerokai rečiau.
Kaip rasti? Į kapines yra keletas įėjimų, jas galima pasiekti iš Naujininkų arba Tyzenhauzų gatvės. Cerkvės adresas yra Naujininkų gatvė 20.
Neoficialios gyvūnėlių kapinės Karoliniškėse
Miškas prie televizijos bokšto, Karoliniškės – nuoroda žemėlapyje
Karoliniškėse, miške netoli televizijos bokšto, slepiasi naminių gyvūnėlių kapinės, kur palaidota keli šimtai vilniečių augintinių. Kaip ir žmonių kapinėse, čia ant kapų stovi žvakutės, kapus puošia gėlės. Daug kapų pasižymi išskirtiniai paminklais ar puošyba.
Laidoti šiose kapinėse pradėta apie 1970 m., kai steigėsi Karoliniškių mikrorajonas. Kapinės nėra oficialios, laidojimas čia gali užtraukti baudą ir kartais pasigirsta kalbų apie būsimą jų sunaikinimą, tačiau kol kas jos vis dar tebėra. Pasiekti šias kapines galima einant taku nuo Vilniaus televizijos bokšto iki Plikakalnio atodangos.
Kaip rasti? Kapines pasiekti galima einant per mišką vedančiu taku, kuris, einant nuo Sausio 13-osios gatvės, iš kairės aplenkia TV bokštą ir veda link Plikakalnio atodangos.
Tai vienintelės Vilniuje egzistuojančios legalios gyvūnėlių kapinės. Įsikūrusios atokiai nuo miesto centro, jos nuo 2011 m. veikia Paneriuose, netoli Gariūnų.
Šiuo metu gyvūnų kapinėse, aptvertose tvora, stovi keli šimtai gyvūnų kapaviečių. Dauguma jų pažymėtos tiesiog lentele su gyvūno vardu, bet yra ir paminklų. Kapinių taisyklės numato individualias arba grupines gyvūnų kapavietes, leidžia statyti paminklus, neviršijančius 60 cm aukščio, kapus tverti tvorelėmis.
Granitiniai paminklai, metalinės ar medinės tvorelės, dirbtinės gėlės, pernai augusių gėlių likučiai, žvakės ir net angeliukai, matyt, saugantys amžinąjį gyvūnų miegą – čia išvysti galima daug įvairių dalykų. Taip pat pastebėti gyvūnų vardų įvairovę. Pastebėsite, kad skiriasi plotai, kuriuos augintinių šeimininkai linkę pažymėti kaip jų šuns ar katės kapą. Vienur įbesta paprasta lentelė, o kitur, atrodo, vietos pasilikta ir kitiems augintiniams, formuojami savotiški „šeimos kapai“.
Kaip rasti? Viaduke, kur susikerta Gariūnų, Kirtimų gatvės ir Savanorių prospektas, pasukti į nedidelę Pirklių gatvę ir ja keliauti iki galo. Kapinių adresas yra Pirklių gatvė 50.
Našlaičių kapinės yra greta Antakalnio kapinių, nuo šių jas skiria 1946 m. pastatyta tvora. Našlaičių kapinių plote maždaug nuo XIX a. vidurio pradėti laidoti tie, kurių laidojimu nebuvo kam rūpintis – našlaičiai, kalėjimuose mirę žmonės, elgetos, neturtingi aplinkinių kaimų gyventojai ir pan. XX a. čia daugiausia laidoti negyvi gimę kūdikiai. Laidota be jokios tvarkos, daug kapų niekada neturėjo paminklų ar kryžių. Ir dabar kapinės nėra aptvertos, neaiškios jų ribos.
2017 m. šiose kapinėse rasti partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago palaikai. 2019 m. čia rasti paskutinio su ginklu rankoje žuvusio Lietuvos partizano Antano Kraujelio-Siaubūno palaikai. Manoma, kad šiose kapinėse yra ir daugiau nukankintų partizanų palaikų.
Beje, tai nebuvo vienintelės Našlaičių kapinės mieste – panašių kapinių, kuriose buvo laidojama miesto ir priemiesčių varguomenė, kūdikiai bei choleros aukos, būta ir daugiau. Tokios kapinės formavosi savaime ir nebuvo pavaldžios nei pasaulietinei, nei religinei valdžiai. Tačiau jos greitai sunykdavo, jų naikinimu dažnai pasirūpindavo ir valdžia, statydama namus. Ne apie visas tokias kapines dabar yra žinoma.
Vaikštinėdami po Antakalnio kapines, apsilankykite ne tik prie įžymių rašytojų ar visuomenės veikėjų kapų – užsukite ir į Našlaičių kapines ir prisiminkite nelaiminguosius.
Kaip rasti? Šias kapines galima arba pasiekti pėsčiomis iš Antakalnio kapinių, arba, vykstant Šilo gatve, iškart už paskutinio gyvenamojo namo prieš mišką, pažymėto 69 numeriu, pasukti į dešinę.
Naujojoje Vilnioje egzistuoja senos, XIX a. pab. – XX a. pr. siekiančios kapinės iš tų laikų, kai Naujoji Vilnia dar nebuvo Vilniaus dalis.
Čia nebelaidojama jau seniai, prižiūrimų kapų nėra daug, daugelis paminklų apsamanoję ir nebeįskaitomi. Išskirtinis kapinių bruožas – čia stovintys keli kryžiai iš geležinkelio bėgių. Esama tiek katalikų, tiek stačiatikių kryžių, antkapių įrašai, kurie dar įskaitomi, ir rusiški, ir vokiški, ir lenkiški, ir lietuviški, liudijantys daugiatautę Naujosios Vilnios istoriją.
Kaip rasti? Kapinės yra A.Kojelavičiaus gatvėje, jos išsidėstę tarp 39 ir 45 numeriu pažymėtų šios gatvės namų.
Skirtingų religijų kapinių tame pačiame plote istoriškai ir Lietuvoje, ir pasaulyje pasitaikydavo ne taip jau dažnai. Bet Žirnių gatvėje, Naujininkuose, galima rasti bendras karaimų-totorių kapines. Šios kapinės įkurtos XX a. pr. Karaimų ir totorių kapines skiria takas ir pylimas, bendras jų plotas yra aptvertas tvora.
Rytinėje sklypo dalyje įkurtos karaimų čia veikia nuo 1904 m., o laidoti pradėta 1913 m. Seniausi užrašai ant kapų – hebrajiški, vėlesni – lietuviški ar rusiški. Šiose kapinėse palaidotas pasaulinio garso orientalistas, filologas, Lietuvos ir Lenkijos karaimų bendruomenės dvasinis vadovas, karaimų tautos muziejaus Trakuose iniciatorius Hadži Seraja Chanas Šapšalas (1873–1961). Čia kapai orientuoti į rytus, o ant jų galima išvysti Dovydo žvaigždes.
Panašiu laiku veikti pradėjo ir totorių, anuomet vadintų mahometonais, kapinės. Ant kapų čia išvysite islamo religijos simbolį pusmėnulį – gana retą atributą Lietuvos kapinėse. Patys kapai yra nukreipti į pietus, į Mekos pusę.
Kaip rasti? Kapines pasiekti galima iš Žirnių gatvės pasukus į nedidelę Ilgalaukio gatvelę. Ja šiek tiek paėjus ar pavažiavus kapinės bus kairėje, už gyvenamųjų namų.
Iš žydų kapinių Vilniuje išliko ir veikia tik vienos. Tai Sudervės žydų kapinės ties Šeškinės ir Viršuliškių riba. Sudervės žydų kapinių istorija prasideda 1935 m., kai žydų bendruomenė įsigijo plotą kapinėms iš turtingų žemvaldžių Pimonavų. Iš viso nupirktas 22 ha plotas, kapinės buvo apjuostos tvora.
Po II pasaulinio karo dalis kapinių ploto buvo atiduotas katalikams. Atitvaras tarp skirtingų religijų kapų atsirado tik 1997 m.
Sudervės žydų kapinėse yra ir XVIII a. gyvenusio žydų dvasinio lyderio Vilniaus Gaono mauzoliejus. Jis čia buvo perkeltas iš senųjų Vilniaus žydų kapinių Šnipiškėse. Taip pat čia galima rasti ir garsaus tarpukario žydų visuomenininko ir gydytojo Cemacho Šabado, tapusio daktaro Aiskaudos prototipu, kapą. Čia palaidotas ir Borisas Dekanidzė – paskutinis Lietuvos pilietis, kuriam buvo įvykdyta mirties bausmė.
Kaip rasti? Pagrindinis kapinių įėjimas yra iš Sudervės kelio, tarp Laisvės prospekto ir Buivydiškių gatvės, kapinių adresas yra Sudervės kelias 28.
Vingio parko karių kapinės mena ne vieną skaudų Vilniaus istorijos laikotarpį. Nors dabar jos labiausiai siejamos su XX a. karais, čia žmonės laidoti gerokai anksčiau. Čia palaidota šimtai žmonių, mirusių per 1710 m. maro epidemiją, vėliau kapinės priklausė jėzuitams, vėliau perduotos stačiatikiams. Po III ATR padalijimo Vilniui atitekus Lenkijai, 1800 m. pirmojo Vilniaus generalgubernatoriaus Nikolajaus Repnino lėšomis čia buvo pastatyta iki šiol išlikusi koplyčia-mauzoliejus jo žmonai Natalijai atminti.
Karių kapines Vokietijos okupacinės kariuomenės Vilniaus komendatūra čia įsteigė I pasaulinio karo metais, 1915 m. Kapinėse I pasaulinio karo metu ir po jo vykstant kovoms dėl Vilniaus laidoti tiek vokiečių, tiek rusų, tiek lenkų kariai. 1926 m. kapinėse suregistruoti 2379 kapai.
II pasaulinio karo metais kapinėse vėl buvo laidojami vokiečių kariai, jų čia palaidota apie 1600, tikslus skaičius nežinomas. 1948 m. okupacinė sovietų valdžia paminklus nugriovė ir kapines sulygino, sovietmečiu čia buvo vaikų žaidimo aikštelė, lauko tualetai. 2000–2001 m. jos restauruotos.
Kaip rasti? M.K.Čiurlionio gatve nuo centro atvykę į Vingio parką, kapines rasite dešinėje tik pasiekę Vingio parko teritoriją, už įėjimo.
Šnipiškių žydų kapinės buvo seniausios Vilniaus žydų kapinės. Jose Šnipiškėse laidoti pradėta dar XVI a. pabaigoje.
1817 m. carinės Rusijos administracija, motyvuodama vietos trūkumu, nutarė kapines uždaryti. Laidoti jose nustota apie 1830 m., bet kapinės išliko dar ilgai ir buvo lankomos, nes čia buvo palaidota daug Vilniaus žydų šviesuolių. Jos galutinai sunaikintos apie 1955 m., dalis antkapių su palaikais perkelti į kitas kapines. Dabar jas mena tik atminimo paminklas. Jų teritorijoje iškilo baseinas, stadionas ir sporto rūmai.
Kaip rasti? Buvusių kapinių teritorija plyti tarp Rinktinės ir Olimpiečių gatvių, atminimo paminklą galima rasti prie Olimpiečių gatvės už sporto rūmų.
Užupyje prie Olandų gatvės, palei dabartinę Krivių gatvę, anksčiau buvo išsidėsčiusios senosios žydų kapinės. Apytikriais skaičiavimais, 1830–1939 m. čia buvo palaidota apie 70 tūkst. žmonių. Link kapinių vedęs kelias vilniečių buvo pramintas Mirties keliu, nes juo į kapines iš senamiestyje buvusio žydų kvartalo buvo nešami mirusiųjų kūnai.
Šios kapinės buvo sunaikintos apie 1965 m. Daug jų paminklinių akmenų panaudota statyboms. Akmenys atsidūrė netgi Tauro kalno laiptuose.
Tik atkūrus Nepriklausomybę dalis antkapių surinkta. Apie senąsias kapines primena keli objektai. Vienas – 2004 m. pastatytas paminklas, kurio statybai panaudoti būtent antkapiai. Taip pat kapines primena šiek tiek į buvusių kapinių teritoriją parvežtų antkapių bei dar keli pavieniai ant šono parvirtę antkapiai ar jų dalys, kurie sugebėjo išlikti nepaliesti per kapinių naikinimą ir kuriuos vis dar galima rasti vaikštant po kapinių teritoriją.
Kaip rasti? Paminklas yra prie Krivių gatvės, kylant ja aukštyn nuo Olandų gatvės. Buvusių kapinių teritorija plyti į kairę nuo Krivių gatvės.
