Vilnius prieš šimtmetį: miestas ir jo gyventojai

Multimedija parengta 15min bendradarbiaujant su kolekcininku Dainiumi Raupeliu ir Lietuvos nacionaliniu muziejumi, įgyvendinant ciklą „Fotografų Lietuva: pasakojimai vaizdais“. 

Fotografinių Vilniaus vaizdų istorija skaičiuoja jau daugiau nei pusantro šimto metų nuo tada, kai apie 1860-uosius pirmąsias miesto bei jo apylinių nuotraukas padarė fotografas Abdonas Korzonas. Šioje publikacijoje nusikelsime pusę amžiaus vėliau, į Pirmojo pasaulinio karo laikotarpį Vilniuje (1915–1918) ir išvysime miestą taip, kaip anuomet jį regėjo ne tik vietiniai fotografai profesionalai, tačiau ir atvykėliai – vokiečių armijos fotokorespondentai bei kariai.  

Šias fotografijas per daugiau nei du dešimtmečius surinko kolekcininkas Dainius Raupelis. Anuomet pradėjęs nuo Palangos bei Kretingos atvirukų ir fotografijų, galiausiai jis susidomėjo ir gimtojo Vilniaus vaizdų istorija, apsiribodamas išimtinai Pirmojo pasaulinio karo metais. Paklaustas, kodėl jį patraukė būtent šis laikotarpis, D.Raupelis teigė, kad tuo metu fotografija taip išpopuliarėjo, kad daugelis vokiečių karininkų, keliaudamų į Rytų frontą, vežėsi ir fotoaparatą. Būtent todėl Vilniaus vaizdų istorijoje šis trejų metų laikotarpis yra įspūdingas ne tik fotografijų skaičiumi, skirtingų autorių – nebūtinai profesionalų – užfiksuotais miestovaizdžiais, tačiau ir begaliniais atradimais, o būtent tai labiausiai ir įkvepia kolekcininkus ieškoti ir rinkti. 

D.Raupelio fotografijų rinkinio pagrindą sudaro Didžiojo karo metais Vilniuje tarnavusių vokiečių karių sudaryti fotoalbumai, po karo išvežti į Vokietiją, ar paskiri lakštai su suklijuotomis nuotraukomis bei pavienės fotografijos iš išardytų albumų, dabar, po beveik šimtmečio, pasklidusios po pasaulį ir įsigytos iš fotografų palikuonių ar kitų kolekcininkų. 

To meto Vilniuje dirbo žymusis Janas Bułhakas, kurio iki kariniai miesto vaizdai buvo gerai žinomi ir vertinami, o juos intensyviai naudojo ir okupacinė valdžia. Nuotraukos nuolatos būdavo publikuojamos periodinėje spaudoje, jomis iliustruojami Vilniui skirti leidiniai. Tad klasika tapę šio fotografijos sukurti Vilniaus atvaizdai buvo gerai žinomi tiek vietos fotografams, tiek ir vokiečių karininkams, kurie čia gyvendami laisvu laiku išeidavo į miestą su fotoaparatu, bandydami ir patys atkartoti J.Bułhako šviesos paveiksluose įamžintus miestovaizdžius ar kvapą gniaužiančią Vilniaus architektūrą. Dėl šios priežasties esama gausybė panašių miesto fotografijų, padarytų iš to paties taško, tik kiek kitu kampu ar esant kitokiam apšvietimui. 

Įdomiausi šioje kolekcijoje yra vaizdai iš vokiečių kareivių gyvenimo bei jų pačių akimis pamatyto miesto įvykiai, vietovaizdžiai ar žmonių portretai. To meto vokiečių kalba leistoje spaudoje, ypač iliustruotuose jos prieduose, esama nemažai vokiečių karo fotokorespondentų, dirbusių Vilniuje, miesto gyvenimą vaizduojančių fotografijų. Tai tarsi savotiška „karo turizmo“ iliustracija, fiksuojanti atradimo ir nuostabos jauseną, atspindinti vokiečių karių formuotą svetimo jiems miesto įvaizdį. 

Paklaustas, kokias fotografijas pats labiausiai vertina ir kuriomis džiaugiasi savo kolekcijoje, D.Raupelis visų pirma išskyrė devynias nuotraukas, padarytas iš lėktuvo 1917 m. Pasak jo, kadangi šios fotografijos turėjo didelę reikšmę kariuomenei, jos yra ypatingos. Todėl ir jų atradimas bei to meto miesto vaizdas iš paukščio skrydžio – įspūdingas savo netikėtumu. 

„Įdomiausios yra netikėtos nestandartinės nuotraukos, kuriose užfiksuota tai, kas prasprūsdavo pro akis fotografams profesionalams, kurie fotografavo uždarbiui, todėl ir jų vaizdai yra panašūs. O atvykėliai – karo fotokorespondetai, kitaip tariant, fotografai mėgėjai, matė miestą visiškai kitaip. Vieno dėmesį patraukė čiuožėjai Botanikos sode arba kareivių stumiamas automobilis su vandens cisterna čiuožyklos ledui, kitą – eilinis senamiesčio kiemas, gatvės vaikai ar darbininkai, trečio žvilgsnis užkliuvo už jam neįprastos gatvės gyvenimo scenos žydų kvartale ar netikėto miesto rakurso. Būtent šis netikėtumas ir kasdieniškumas po šimto metų labiausiai ir vilioja mūsų žvilgsnį“, – teigė kolekcininkas. 

Rinkdamas senojo Vilniaus nuotraukas, D.Raupelis jaučiasi tartum dėliodamas miesto dėlionę: iš pradžių į akis krinta žymiosios vietos, garsieji architektūros paminklai ir gatvės, kurias fotografavo daugelis. Be to, tokių nuotraukų, o ypač atviručių, yra labai daug. Tačiau detalesniam miesto vaizdui ir jo istorijai atkurti reikia gerokai didesnių pastangų ir kitokio fotografų žvilgsnio.  

„Šitaip su laiku atrandi naujus miesto rakursus, vietas, pastatus, kurių jau nebelikę, ir ta dėlionė ima įgauti ne tik plokštumos vaizdą, tačiau ir gylį. Juk už kiekvienos nuotraukos ir jos vaizdo slypi istorija. Tad per šias šimto metų senumo nuotraukas aš atrandu ir pažįstų Vilnių taip, kaip ik šiol jo nežinojau“, – pasakojo kolekcininkas. 

Publikacija parengta pagal albumą „Vilnius Pirmojo pasaulinio karo metais. Dainiaus Raupelio kolekcija“, LNM, 2021 

Tekstas Gediminas Kajėnas 

Įgyvendinimas Lina Zaveckytė