Avangardo dvasia Lino Leono Katino kūryboje

Trečiadienį paskelbta skaudi žinia: mirė dailininkas, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Linas Leonas Katinas. Prisimindami menininką siūlome dar kartą virtualiai pasižvalgyti po jo kūrybos parodą.

Linas Leonas Katinas (1941-2020) į tapybos lauką įžengė XX a. 7 dešimtmečio pabaigoje ir tapo vienu pagrindinių savo kartos menininkų avangardistų.

1. Linas Leonas Katinas

Linas Leonas Katinas. Evgenia Levin nuotr.

 

Nacionalinėje dailės galerijoje buvo surengta paroda „Raudona krisdama virsta balta“ , kurioje buvo kviečiama pažvelgti į L.Katino mundus imaginalis  – įsivaizduojamą pasaulį, kuriame kasdienybės, istorijos, individualios pasaulėjautos atšvaitai susipina su mitais, archetipais ir simboliais.

Parodos kuratorė Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė

Architektas Linas Lapinskas

Grafinis dizainas Laura Grigaliūnaitė

2 lineas__leonas_katinas_302x428

Parodos plakatas

 

Kviečiame į virtualią kelionę Po Lino Leono Katino mundus imaginalis.

3 projektas erdvei

Projektas erdvei, kurios raudona spalva krisdama virsta balta. 1971 m.

MO muziejaus kolekcija

 

„Spalva – kaip žalia pieva – perkasus, atvertus, ji pasirodo žemės spalvos – juoda. Žalioj spalvoj jau yra juoda, ir atvirkščiai.

Didžiausias tikslas darbe – pagaut spalvos judėjimą. Atsiranda tada santykiai, tarpusavio ryšiai, būdingi tik spalviniam gyvenimui, neišverčiami į kitą kalbą, kaip ir šis lemenimas – nevykęs. Spalva darosi judri – ji gali būti, nors ir yra, tarkim, raudona, bet jauti, jei vietoj jos bus kita – mėlyna, žalia, idėja nesikeičia, tvirtėja. Tas turi jaustis. Mobilumas. Tada spalvos kasdieninė dulkėta prasmė dingus – velėna apversta, neaišku, kokia – žalia ar juoda. Todėl vadinu kai kuriuos darbus projektais (tai ne architektūrinė sąvoka, o verčiau numatymai – pasiūlymai): „Projektas erdvei…“ ir t. t. Ta sąvoka įkinko kitą jausmų sferą – praplečia, toj pat bazėj atsiranda nepastovumas, judrumas, ankstyvas būvis, gimimo fazė. Darbas formuoja tik viso to apibrėžtą kryptį, nuojautą, o ne galutinį rezultatą.“

 

Citata iš Lino Katino teksto „Septyni puslapiai“.

1972 m. birželio 21 d. 

10

Ekspozicijos vaizdas. Evgenia Levin nuotr.

 

1958–1964 m. Linas Katinas studijavo architektūrą Valstybiniame dailės institute.

„Vilniaus architektūros studijos netilpo vien raudono vyno stiklinėj (tada skanaus ir pigaus): man pasisekė, nes išvengiau bendro tapybos liaudmeistrių konvejerio. Galų gale nežinau, bet tikrai vaikystėje genijumi nebuvau. O ir 1945 m. būti genijais buvo visai ne madoj. Menu, prie Kalvarijų turgaus pūsdavau prezervatyvus, nes rožinių balionų, atrodo, gamino dar per mažai. Paskui jų pakako. Tėvai irgi rūpinosi, kad baigčiau pūtęs ir turėčiau profesiją: „Kur būsi – neprapulsi.“ Nuo medicinos išsisukau, tėvų nusivylimui, įsiverčiau į Architektūros fakultetą. Ten radau keletą dėstytojų, dorų draugų; suprantu, kad tais laikais tai buvo man dar viena likimo dovana, nes Architektūros fakulteto intelekto lygis buvo neabejotinai aukščiausias institute. Savišvietai kelias nebuvo rožėm klotas, bet buvo.“


 
8.autoportretas

Autoportretas. 1968 m.

MO muziejaus  kolekcija

 

XX a. 7–8 dešimtmečiais L.Katinas daug dirbo teatro ir kino srityse. L.Katino scenografijose ir kino dailėje atsispindi tas pats erdvinis-struktūrinis mąstymas, kurį regime jo 7–8 dešimtmečių tapyboje. Tiek scenovaizdis, tiek tapybos darbo erdvė konstruojama kaip magiška dėžutė, kurioje matomi elementai tampa nežinomo, paslaptingo veiksmo užuominomis.

10. tas saldus zodis laisve

Eskizai kino filmui „Tas saldus žodis – laisvė“ (režisierius Vytautas Žalakevičius). 1971 m.

„Vivus Sanus“ klinikos kolekcija. Evgenia Levin nuotr.

Ugnies Medziokle su varovais eskizai

Kostiumų eskizai spektakliui „Ugnies medžioklė su varovais“

Kompozitorius Giedrius Kuprevičius, libreto autoriai Saulius Šaltenis ir Leonidas Jacinevičius, režisierė Dalia Tamulevičiūtė. Apie 1975 m.


Lietuvos literatūros ir meno archyvas. Vyto Nomado nuotr.

ugnies medziokle su varovais scenovaizdziai

Scenovaizdžio eskizai spektakliui „Ugnies medžioklė su varovais“.


Kompozitorius Giedrius Kuprevičius, libreto autoriai Saulius Šaltenis
ir Leonidas Jacinevičius, režisierė Dalia Tamulevičiūtė. Apie 1975 m.

Autoriaus nuosavybė. Vyto Nomado nuotr.

Nendres projektas

Kavinės „Nendrė“ fasado projektas (dailininkai L.Katinas, G.Talmantas). Trakai. 1985 m.

Autoriaus nuosavybė. Vyto Nomado nuotr.

nendre

Ekspozicijos fragmentas su paveikslais, kuriuose regimas nendrės
motyvas.

Vyto Nomado nuotr.

9. Paukstis

Paukštis. 1971 m.

MO muziejaus kolekcija. Viliaus Jasinevičiaus nuotr.

 

Sovietinė ateizmo mokykla Liną Katiną paveikė priešingai – skatino ieškoti Dievo. Budistinės tankos – visiškai kitas spalvos suvokimas. Kai kurie dalykai į mano tapybą ateina iš ten. Kas tiksliai – nežinau, galbūt viskas. Nuo suvokimo, kas yra galybė, iki suvokimo, kas yra spalva. Spalvos ateina iš čakrų, kiekviena turi savo spalvą (leidžiantis iš viršaus į apačią): balta – virš galvos, raudona – skydliaukė, mėlyna – širdis, geltona – pilvas, žalia – dubens dugnas. O juoda nėra spalva, tai – kosmosas, „Śūnyatā “ – tuštuma.

11. atspindys 70

Atspindys. 1970 m.

Lietuvos dailės muziejus

12. Mt 4879

Autoportretas. 1973 m.

Žiūrint šį paveikslą būtina įsitverti už virvės galo

 Nacionalinis M.K.Čiurlionio dailės muziejus 

 

„Keistą religijos jausmą jutau ir dabar tebejuntu Lietuvos audiniams. Man vaidenas, jog ten, pas bobutes, liko užslėptos spalvos paslaptys. Audinių kūrimo menas iki prieškario plėtojosi savarankiškai, be „kursų“, tiesiogine amžina linija „mama–dukra“. Liko net be bažnyčios įtakos, ko nepasakysi apie skulptūrą, grafiką. Stulbinanti konstrukcija ir spalva, prasmukus pro amžius. Žiūrėdavau į lovatieses kaip į altorių. Neklydau – kaip vėliavos. Tos kelionės po kaimus – ne menkesnė akademija. Ryšys kiaurai pasaulį transatlantiniu ornamento kabeliu: Lietuva–Meksika–Togas–Japonija.“

Iš Gintaro Šepučio videodienoraščių. L.Katinas pas savamokslę dailininkę Viktoriją Paukštytę. XX a. 10 deš.

 

XX a. 7 dešimtmetyje suintensyvėjęs etnografinis-etnologinis judėjimas įtraukė daugelį rašytojų, dailininkų, visuomenės veikėjų. Susidomėjimas lietuvių liaudies menu buvo idėjinis reiškinys, susiklostęs kaip reakcija į sovietinę ideologiją, naikinamą autentišką lietuvių kultūros ir pasaulėvaizdžio sluoksnį. Organizuotos ekspedicijos į kaimus, rinkta tautosaka, liaudies menas. L.Katinas taip pat važinėjo motociklu po kaimus „pas bobutes“, kurių namuose, garbingiausioje vietoje, stovėjo audimo staklės. Liaudies skulptūra, audinių raštai ir spalvos darė didelį poveikį jo tapybai, kūrinių sąrangai ir koloritui.

XX a. 10 deš. Katinas viešėjo pas savamokslę dailininkę Viktoriją Paukštytę. Šiame įraše Gintaras Šeputis fiksuoja jųdviejų pokalbį. Garbaus amžiaus dailininkė dalinasi mintimis apie kūrybą.

13. audiniai

Ekspozicijos vaizdas. Evgenia Levin nuotr.

 

„Dvipusiai paveikslai. Viena pusė – klausimas, kita – atsakymas. Ir nebūtinai atsakai tu. Jei yra klausimas, reiškia yra savaime atsakas. Kas svarbiau: klausimas ar atsakymas?“ 

Linas Katinas, 2012 06 22

14. dvipusiai
15. dvipusiai
16. dvipusiai

Ekspozicijos vaizdas. Evgenia Levin nuotr.

 

L.Katinas dalyvavo Sąjūdžio mitinguose. 1991 m. sausio įvykių metu prie Aukščiausios Tarybos su studentais atsinešė pilnus kibirus dažų ir drauge tapė ant barikadų.

„Žaibas tvojo 1988 m. vasarą į aprūkusią Tautos galvą – tik žaibas ir tegalėjo padėti: greitis ir šviesa. Laikas jau beprasmis. Eunuchų chorai ant institutų-universitetų griuvėsių aptilo. Tauta, lyg sliekas supjaustyta dalim: tremtiniai – čiabuviai – pabėgėliai, besiraičiusi dalelėm kas sau, pasirodė žalčiu, jungiasi vėl į Žodį. Mažai kas tikėjo, kad Dievapjovių rankos pavargs pirmos, kad Dievų pakaks ar liks nors pusė Dievo.“

Iš Gintaro Šepučio videodienoraščių. Linas Katinas veža butelius. XX a. 10 deš. Šiame įraše užfiksuotas Lino Katino butelių pridavimo ritualas.

Filmuota medžiaga šmaikščiai atspindi kasdienio gyvenimo epizodą.

17. 1991 01 (11)

Barikados Vilniuje (pirmas iš kairės Linas Katinas). 1991 m.

Vilniaus Jasinevičiaus nuotr.

 

XX a. 8 dešimtmečio pradžioje L.Katinas įsigijo Pašekščio kaime, netoli Labanoro, pusę trobos. Ir iki šiol praleidžia ten daug laiko. Tai yra Lino Katino mikrokosmosas, kur jis gyvena vienovėje su visomis gyvomis gamtos būtybėmis. Čia nutapė daug darbų, kai kuriuos – tiesiog miške. Labanoro miško ryto, žolių, samanų motyvai regimi ir paveiksluose.

18. miske 86

Miške. II. 1986 m.

Lietuvos dailės muziejus 

 

1971 m. L.Katinas surengė savo darbų parodą. Kūrinius, paramstytus palei namo šonus, įkomponavo tarp medžių. Parodą, be paties autoriaus, sūnaus Džiugo, menotyrininko Alfonso Andriuškevičiaus bei kaimo bobutės, apžiūrėjo žolėje besiganantis arklys. Čia mėgo lankytis bičiuliai Juozas Aputis, Sigitas Geda.

_

Lino Katino paroda. 1971 m.

Lino Katino archyvo nuotr.

__1

Juozas Aputis, Sigitas Geda, Valentinas Antanavičius, Džiugas Katinas (sūnus) Lino Katino sodyboje

Alfonso Andriuškevičiaus nuotr.

 

Lino Katino vaikystė paženklinta raudona karo žyme. Pasaulį išvydo 1941 m. birželio 22-ąją, pirmąją karo dieną, bombarduojamame Radviliškyje. Motina Bronė Prapuolenytė-Katinienė vėliau rašys:

Visada jis toks aštrialiežuvis, visada „aš pats“. Dievas žino, kas iš jo išaugs: galva didelė, apsidraikusi šiaudų spalvos plaukais, akys mėlynos, skvarbios, visada ką nors stebinčios. Jis užverčia nepabaigiamais klausimais: „Kodėl kregždės lipdo lizdą pastogėj, o gandras lizde iš žagarų tupi medy? Kodėl prieš lietų kregždutė skraido pažeme? Kodėl iš kiaušinio išsirita vis kitoks paukščiukas?“

21. Linas_su_mama_1944

Linas su mama. 1944 m.

Lino Katino archyvo nuotr.

 

Iš vaikystės Linas atsimena karo neramumus ir bendravimą su partizanais. Jie ateidavo į jo namus ir žaisdavo kortomis. Paveikslas „Miško broliams“ (1968 m.) primena sudėtingus pokario laikus, skausmą dėl prarastų artimųjų. Tai rezistencinis darbas, kurio sovietmečiu nebuvo galima rodyti viešai. 

22.broliams pg

Miško broliams. 1968 m.

Viktorijos Daujotytės ir Antano Pakerio nuosavybė 

 

L.Katinas stebėjo į kompromisus įklimpusio tėvo kančias, kritikavo jo taikstymąsi. Po tėvo mirties, 1984 m., paveldėjo jo dirbtuvę su stelažuose išlikusiais sovietinių personalijų portretais, teminiais paveikslais. Per šiuos kūrinius tėvo ir sūnaus diskusija netikėtai prasitęsė – apie 2016 m. L.Katinas ėmė drobes perdirbti, užtapydamas ant jų naują prasminį sluoksnį, kaip ironišką komentarą tėvą gniuždžiusios sistemos absurdui.

23. motinos portretas

Mamos portretas. Taip pasikorė Kristus Radviliškyje. 1950 m. ir
2016–2017 m. (Lino pertapytas tėvo, Leono Katino, portretas, kuriame
matoma Bronė Katinienė)

Dailininko nuosavybė.

Iš Gintaro Šepučio videodienoraščių. XX a. 10 deš.

 

Šiame įraše užfiksuotas Gintaro Šepučio inicijuotas savitas „spiritizmo seansas“, kuriame Linas Katinas kalba apie savo tėvą – žinomą dailininką Leoną Katiną. Videoperformanse regimi kai kurie asmeniniai Leono Katino daiktai, šeimyninės fotografijos. Veiksmas vyko vienoje Vilniaus dailės akademijos auditorijoje apie 1994 metus. Gintaro Šepučio pavardė siejama su videomeno pradžia Lietuvoje. Jis studijavo tekstilės katedroje, kurioje jam dėstė ir Linas Katinas. Jo atvirumas naujoms idėjoms ir išraiškos priemonėms skatino studentus ieškoti naujų kūrybos būdų ir formų.

Prieš parodos atidarymą menotyrininkė Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė dalinosi mintimis apie vieną ypatingą parodos kertelę, paslaptingai vadinamą „lizdu“. Juodų Lino Katino paveikslų apsupta erdvė, kviečianti prigulti, įkvėpta dailininko teksto „Dar penki puslapiai, arba įrodymai apie juodą spalvą“. Šį eseistinį kūrinį, įrašytą Mato Dirginčiaus ir kompozitorės Agnės Matulevičiūtės tandemo, galima išgirsti šiame reportaže. Jį kuriant buvo panaudotas autentiškas menininko sūnaus Džiugo Katino įrašytas Lino Katino širdies dūžių garsas.

Užsidėkite ausines ir patogiai įsitaisykite. „Lizdo“ pavidalą sukūrė parodos architektas Linas Lapinskas.