Visų mylima Irena Veisaitė (1928–2020): suprasti, atleisti ir gyventi toliau
Prisimenant vieną ryškiausių Lietuvos kultūros asmenybių Ireną Veisaitę lygiai prieš metus 15min kalbėjosi su kultūros istoriku Aurimu Švedu, knygos „Irena Veisaitė: gyvenimas turėtų būti skaidrus“ sudarytoju.
„Aš dalinsiuosi savo mintimis apie žmogų, kuris man yra labai brangus, todėl mano pasakojime nereikėtų ieškoti šalto analitinio žvilgsnio“, – interviu teigė jis.
Irena Veisaitė ir Aurimas Švedas per knygos pristatymą
„Esu lietuvė, žydė ir europietė“
– Irena Veisaitė gimė 1928 metais, išliko gyva per Holokaustą, jai pavyko pabėgti ir išsigelbėti iš Kauno geto. Ar galėtume dar kartą prisiminti anuomet tvyravusią atmosferą, kontekstą, kurį vaikystėje turėjo išgyventi I.Veisaitė?
– Vieno pokalbio metu Irena pasakė: „Jei kam įdomu, esu pasirengusi papasakoti savo istoriją.“ Tad visiems, norintiems daugiau sužinoti apie šios išskirtinės asmenybės gyvenimą, Irenos balsas skamba iš mūsų su ja pokalbių knygos puslapių, taip pat yra girdimas jos draugo prancūzų teisininko Yves‘o Plasseraud parašytoje knygoje „Irena Veisaitė. Tolerance and involvement“ (liet. „Irena Veisaitė. Tolerancija ir veikla“), daugybėje pačios Irenos rašytų tekstų bei jos duotų interviu, užfiksuotų įvairiose radijo ir televizijos laidose. Šiuo metu apie Ireną savo prisiminimais dalijasi jos mokiniai, bendradarbiai, draugai. Tad neturėję galimybės pažinti šio išskirtinio žmogaus, dar gali tai padaryti. Nors Irena jau ir išėjusi.
Keistas jausmas pasakoti Irenos gyvenimo istoriją… Tačiau tai yra viena iš istoriko priedermių: išsaugoti į nebūtį išėjusių žmonių balsus, leisti jiems kalbėti ir tokiu būdu liudyti apie savuosius gyvenimus, taip pat – apmąstyti šiuos pasakojimus bei jų prasmę šiandienai. Tiesa, čia reikia padaryti vieną išlygą. Aš dalinsiuosi savo mintimis apie žmogų, kuris man yra labai brangus, todėl mano pasakojime nereikėtų ieškoti šalto analitinio žvilgsnio.
Irena su mama apie 1938 m. Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus nuotr.
Irena su šeima, priklausiusia to meto visuomenės elitui, gyveno Kauno senamiestyje, savo akimis matė pirmosios Lietuvos Respublikos brandą, kaip pati ne sykį kartojo, mokykloje jai buvo įdiegtas lietuviškas požiūris į istoriją ir valstybę, kuris net tragiškiausiomis aplinkybėmis išliko nepažeistas.
Taigi, Irena buvo Lietuvos patriotė, savo sudėtingą tapatybę ji visuomet apibrėžė kaip dvigubą, o tiksliau kaip trigubą. „Esu lietuvė, žydė ir europietė“, – nuolat kartojo ji.
Irenai teko pamatyti bei patirti ir pačius baisiausius XX a. Lietuvos istorijos dalykus – pirmąją sovietinę okupaciją, Antrąjį pasaulinį karą, nacių okupaciją, Holokaustą. Ji buvo viena iš nedaugelio likusių gyvų Kauno gete.
Irena Veisaitė, Kaunas, 1930 m.
– Profesorė ne kartą minėjo, kaip labai myli savo tėvus. Kokie jie buvo?
– Irena sakydavo, kad ji atsimena save nuo ketverių metų, kad jos vaikystė buvo laiminga, kad ji turėjo labai gerus, mylinčius, išsilavinusius tėvus. Irenos tėtis Izidorius Veisas buvo verslininkas, mama Sofija Štromaitė-Veisienė studijavo Berlyne, kur baigė Prekybos mokyklą, vėliau, apie 1930-uosius metus įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto Teisės fakultetą, tačiau jo nebaigė. Sofija buvo plačių interesų žmogus – domėjosi psichologija, važinėjo į Vieną klausytis psichoanalizės paskaitų.
Irenos mama dirbo I.Veiso vadovaujamoje Vyriausiojoje agentūroje, kuri platino „Valstybės loterijos“ bilietus. Ten ir užsimezgė šių žmonių pažintis.
Deja, Irenos tėvai 1938-aisiais išsiskyrė ir tai buvo, kaip ji nuolat kartojo, didžiulė tragedija dešimtmetei mergaitei.
Irenos tėvai, vykstantys į povestuvinę kelionę
– Dar vienas svarbus asmuo I.Veisaitės gyvenime buvo Stefanija Ladigienė, kuri paslėpė ją savo namuose. Kokia buvo ši moteris? Kuo ji užsiėmė?
– Irena paliko Kauno getą 1943 metų lapkričio 7 dieną. Jos gelbėtojai Ona ir Juozas Strimaičiai parūpino jai Marijampolės gimnazijos direktoriaus Felikso Treigo dukros Irenos Treigytės dokumentus, su kuriais Irena jau kitą dieną išvyko į Vilnių. Iš pradžių Irena buvo apsistojusi pas Onos Strimaitienės brolį chirurgą Praną Bagdonavičių, vėliau keletą mėnesių gyveno Marijos Meškauskienės bute, kol pateko į Stefanijos Paliulytės-Ladigienės šeimą. Taigi, 1944-ųjų pavasarį Irena susitiko su moterimi, kurią ji vadino savo antrąja mama.
Maskvos valstybinio M.Lomonosovo universiteto studentai iš Lietuvos. Pirmoje eilėje antra iš kairės — Irena Veisaitė. Maskva, 1951 m.
Stefanija Paliulytė-Ladigienė buvo pedagogė, visuomenės veikėja, publicistė, viena pirmųjų į Lietuvos Seimą išrinktų moterų, ištekėjusi už karininko Kazio Ladigos. Prasidėjus sovietinei okupacijai K.Ladiga buvo suimtas, 1941 išvežtas į SSRS gilumą, kalintas Sol-Ilecko NKVD kalėjime, vėliau sušaudytas. Stefanija Ladigienė turėjo šešis vaikus (tris dukras ir tris sūnus), trys su ja jau nebegyveno Irenai atėjus į šią šeimą.
Kalbėdama apie metus, praleistus kartu su S. Ladigiene, Irena visuomet pabrėždavo, kad ji vėl juto besanti apgaubta meilės ir atidos, o apibūdindama savo antrąją mamą kartojo, kad tai buvo giliai tikintis, tačiau erdvaus mąstymo ir nuoširdžią meilę savo artimam jaučiantis žmogus. Tikriausiai šiuo atveju turėčiau leisti prabilti pačiai Irenai: „Niekas iš ponios Ladigienės namų neišeidavo alkanas, o visi besikreipiantys į ją kokios nors pagalbos buvo tikri, kad sulauks atjautos ir supratimo.“ Ir iš tiesų, šios moters namuose daug žmonių savo laiku rado užuovėją: čia lankėsi iš Štuthofo konclagerio grįžęs rašytojas Balys Sruoga, arkivyskupas Mečislovas Reinys, nuolat užsukdavo Vilniaus universitete studijuojantis jaunimas.
Barboros Radvilaitės premijos įteikimo ceremonija
Pedagogė, profesorė, intelektualė, draugė
– Žinomi Lietuvos intelektualai kalbėdami apie profesorę vartoja žodį „šviesa“. Tai žmogus, su kaupu išpildęs savo, kaip mokytojos, pašaukimą. Įdomu, kada jos gyvenime atsirado sprendimas tapti kultūros, mokslo, meno žmogumi?
– Man sunku vienareikšmiškai atsakyti į šį klausimą, tačiau atidžiau įsižiūrėjus į Irenos ankstyvuosius biografijos puslapius tampa akivaizdu: ji nuo pat mažumės jautė norą mokytis, pažinti, dalintis idėjomis.
„Turiu mokytis!“ – tokie žodžiai sukosi Irenos galvoje pasibaigus karui. Tad 1944-ųjų rugpjūčio mėnesį ji nuėjo užsirašyti į Salomėjos Nėries vardo gimnaziją. Taip atsinaujino 1941-aisiais nutrūkęs Irenos kelias šviesos link, kuriuo ji ėjo iki pat mirties, studijuodama kalbas, skaitydama knygas, telkdama apie save įdomius žmones, diskutuodama ir dalindamasi idėjomis.
Iškyla su studentais pas Vinco Mykolaičio-Putino brolį
– O kas buvo jos artimiausi draugai?
– Norėčiau pakartoti poeto Tomo Venclovos žodžius, jog Irenos butas Basanavičiaus gatvėje galbūt buvo pati svetingiausia Vilniaus erdvė ir žymus taškas miesto kultūriniame žemėlapyje. Čia kone kasdien lankydavosi kultūros, meno, mokslo pasaulio žmonės. Tai neturėtų stebinti: Irena vertino tikrą gyvą bendravimą, mokėjo draugauti ir brangino ryšius su žmonėmis, kuriuos ji vadino „būties broliais“.
Susitikimas Vilniaus Pedagoginiame Institute
– Po I.Veisaitės mirties Arvo Partas teigė: „Mano brangioji Irena, mano mažoji muzikinė dedikacija tavo dukteriai – „Für Alina“ – yra mus visada jungsiantis vienybės ir meilės antspaudas. Mūsų užuojauta Alinai ir jos šeimai.“ Galbūt žinote, kokia šios dedikacijos istorija?
– Matydamas kaip Irena ilgisi į Angliją 1974-aisiais emigravusios savo dukros Alinos, Arvo Pärtas tintinnabuli kompoziciniu stiliumi (vėliau išgarsinusiu jį visame pasaulyje) parašė kūrinį „Für Alina“ (1976). Smuikininkas Gidonas Kremeris yra pasakęs, kad Arvo Pärto muzika panaikina visą triukšmą, kuris supa mus. Irenos ir jos dukros Alinos gyvenimo istorijas atspindinti ir kartu apgaubianti skaidri asketiška muzika iš tiesų tarytum išvalo aplink mus besikaupiančias pilkumas ir tamsumas.
Irena Veisaitė ir Arvo Pärt
– Ar galėtumėte įvertinti, kurie jos darbai – reikšmingiausi kultūros raidai? Ką vis iš naujo reikėtų reflektuoti?
– Galima kalbėti apie labai įvairiapusį I.Veisaitės palikimą Lietuvos visuomenės kultūrai.
Baigusi Maskvos M.Lomonosovo universiteto Filosofijos fakulteto Germanistikos skyrių, o vėliau Leningrado universitete apsigynusi disertaciją iš germanistikos („Vėlyvoji Heinricho Heine’s lyrika. Romanzero“) ji daugiau nei keturis dešimtmečius (1953–1997) dirbo Vilniaus pedagoginiame institute (nuo 1992 – Vilniaus pedagoginis universitetas). Man tenka labai dažnai sutikti žmones, kurie sako „esu Irenos Veisaitės studentas/ė“. Taigi, dirbdama dėstytojos darbą Irena išugdė daugybę kultūrai jautrių pedagogų bei kitų specialybių žmonių, kurie savo kasdiene veikla daro mūsų gyvenimą šviesesnį.
Irena neatsitiktinai laikoma viena kompetentingiausių ir protingiausių teatro kritikių, kurios tekstai apie įvairius spektaklius iki šiol neprarado vertės ir dabar atlieka sovietmečio bei pirmojo Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečio kultūros istorijos šaltinio vaidmenį.
Jau minėjau T.Venclovos žodžius, kad Irenos butas buvo žymus taškas Vilniaus ir (nuo savęs pridursiu) Lietuvos kultūriniame žemėlapyje. Mokėdama telkti žmones, Irena yra prisidėjusi prie daugybės iniciatyvų atsiradimo: pjesių pastatymo Lietuvos teatruose, puikių knygų vertimo į lietuvių kalbą ir leidybos, įvairių kultūrinių renginių bei festivalių vyksmo.
I. Veisaitė, V.Zaborskaitė ir K.Saja
Užsiminus apie festivalius negaliu nepaminėti Thomo Manno festivalio Nidoje, kuriam Irena jautė ypatingą prielankumą. Ji buvo viena iš Thomo Manno kultūros centro steigėjų, nuo 1995 m. buvo kuratoriumo narė, o 2002–2005 metais ėjo kuratoriumo pirmininkės pareigas, taip esmingai prisidėdama prie šio unikalaus festivalio suklestėjimo.
Na ir dar vienas labai svarbus Irenos biografijos štrichas. Ji buvo Atviros Lietuvos fondo (1990) steigėja, 1993–2000 m. ALF valdybos pirmininkė. Sunku būtų pervertinti šio fondo įnašą į Lietuvos kultūrinį bei intelektualinį gyvenimą pirmajame Lietuvos Nepriklausomybės dešimtmetyje. Tačiau jeigu reikėtų paminėti viso labo vieną ALF veiklos sferą, aš įvardinčiau šio fondo inicijuotą „Atviros Lietuvos knygos“ leidybos programą, kurią įgyvendinant buvo išleista apie 750 knygų. Manau, kad būtent šias knygas galima laikyti gražiausiu paminklu Irenos veiklai.
Irena Veisaitė prie Dante Alighieri namo
– I.Veisaitės moralinis palikimas – neišmatuojamas. Vis dėlto, ar galėtumėte jį apibendrinti?
– Irena buvo tolerancijos žmogus, statantis supratimo tiltus tarp žmonių ir bendruomenių. Ji nuolat kalbėjo apie poreikį išgirsti ir suprasti kitą žmogų. Tikrai nesugebėsiu nieko sklandžiau ir prasmingiau pasakyti apie Irenos moralinį palikimą, kaip tai prieš keletą dienų padarė jos draugas, Paribio fondo Krasnagrūdoje įkūrėjas ir vadovas Krzysztofas Czyżewskis, parašęs jautrų ir išmintingą tekstą „Ko išmokau iš Irenos Veisaitės?“ Pacituosiu tik vieną iš penkiolikos K.Czyżewskio aprašytų Irenos pamokų: „Kad Dievas yra atleidimas“.
Esu įsitikinęs, kad tokių žmonių kaip I.Veisaitė patirtis bei išsiugdytas gebėjimas suprasti, atleisti ir gyventi toliau dirbant bendros Vidurio Europos ateities labui yra ir dar ilgai bus itin reikalingas XXI amžiaus Lietuvos visuomenei.
Prie savo namų Kaune
Vėlyvasis gyvenimo tarpsnis
– Kaip apibūdintumėte I.Veisaitės vėlyvąjį gyvenimo tarpsnį? Kam ji buvo paskyrusi savo senatvę?
– Irenos vėlyvasis gyvenimo tarpsnis buvo itin intensyvus, kupinas įvairiausių veiklų, įsipareigojimų, iniciatyvų. Todėl žodis „senatvė“ šiuo atveju visiškai netinka. Kam ji pastaruoju metu skyrė savo laiką? Kaip ir visada, ji telkė aplik save šviesius žmones, daug bendravo su jaunimu, kartu su manimi rūpinosi mūsų pokalbių knygos vertimais į įvairias užsienio kalbas, sekė politinio, visuomeninio ir kultūrinio gyvenimo aktualijas, gyvai domėjosi, kaip sekasi atsikūrusiam Atviros Lietuvos fondui, išgyveno dėl pasaulį gaubiančių debesų – Rusijos Federacijos įvykdytos Krymo okupacijos, populizmo kilimo bei su tuo susijusių politinių procesų, vykstančių ES bei JAV, „Brexit’o“. „Jaučiu didžiulį nerimą“, – sakydavo Irena mums susitikus ir susiskambinus.
Aleksandras Štromas, Irena Veisaitė ir Vladas Vildžiūnas
Neįkainojama dovana
– Jūs esate knygos „Irena Veisaitė: Gyvenimas turėtų būti skaidrus“ sudarytojas, su I.Veisaite kalbėjotės trejus metus. Ką svarbiausio ji jums paliko kaip asmeniui ir istorikui?
– Irena man patikėjo tai, ką ji turėjo brangiausia – papasakojo savo gyvenimo istoriją ir padovanojo neįkainojamą dovaną - draugystę.
– Kurie pokalbiai jums yra įsimintiniausi?
– Labai ryškiai prisimenu pirmąjį mūsų pokalbį Irenos svetainėje, kuris virto knygos pirmuoju skyriumi. O emociškai šilti, kažkokias vidines slinktis paskatinantys pokalbiai vyko nuolat.
I.Veisaitės šeima sukūrė specialią svetainę profesorės atminimui. 15min kviečia visus dalintis savo atsiminimais.