Vytauto Kernagio Vilnius: 10 gyvenimo ir kūrybos vietų
Gegužės 19 d. Vytautui Kernagiui būtų sukakę 71 metai. Atmintyje daugelis yra išsaugoję labai skirtingus jo paveikslus, lyg tai būtų ne vienas, o bent keli, o gal net keliolika žmonių.
Kernagis turėjo daug veidų ir tai, neabejotinai, liudija jo artistiškumą bei gebėjimą persikūnyti į vis kitokius – nedrąsaus vaiko, maištingo paauglio, Brodo nenuoramos, kino aktoriaus, šėlstančio muzikanto, lyriko su gitara ir dainuojamąja poezija lūpose, ironiško ir žaismingo kabareto artisto, santechniko iš Ukmergės ar tautos šauklio, galų gale, pramoginių laidų, renginių ir šou vedėjo – vaidmenis. Kiekvienam – savas Kernagis, su savitu juoku, žodžiais ir ritmu.
Jubiliejaus proga kviečiame pasivaikščioti po Kernagio Vilnių, jo gyvenimo ir kūrybos keliais. Tai labai subjektyvus maršrutas, kurio pagrindinės gijos – ankstyvieji kūrybos metai, Brodas ir muzika.
Ši publikacija parengta pagal Rūtos Oginskaitės knygą „Nes nežinojau, kad tu nežinai. Knyga apie Vytautą Kernagį“ bei archyvinius interviu.
1. Vaikystės namai
Kudirkos g. 5
Vytautas Kernagis gimė 1951 gegužės 19 d. teatralų Gražinos Blynaitės-Kernagienės ir Aleksandro Kernagio šeimoje. Šiame dviejų aukštų name su veranda, esančiame pačiame Vilniaus centre ant Tauro kalno, jie gyveno iki 1956 metų. Šeima nuomojosi du kambarius antrame aukšte. Viename jų gyveno Kernagis su tėvais, kitame – jų duktė Rasa ir Bobulytė, Gražinos Kernagienės mama Elena Blynienė.
V.Kernagis: „Iš tų vaikystės laikų beveik nieko neatsimenu. Sutinku žmonių, kurie sako: „Mes su tavimi darželį lankėm.“ Gal iš nuotraukų tai žino. Neatsimenu beveik nieko, tiktai didelį stalininį namą Basanavičiaus gatvėje, ten dabar vaistinė. Kudirkos gatvė rėmėsi į Čiurlionio gatvę, ten buvo kiemai. Aš tais kiemais eidavau į darželį, bet atsimenu ne darželį, o saulėgrąžų lukštų kvapą to didelio stalininio namo kieme. Namas buvo kūrenamas saulėgrąžų lukštais. Šiupeliais pildavo į katilinę.“
Po karo netoliese Basanavičiaus gatvėje veikė Vilniaus miesto teatras, todėl nemažai artistų buvo įsikūrę būtent šiame kvartale. Prieš 70 metų vaizdas čia buvo visiškai kitoks: ramios akmenimis grįstos gatvės, keliaaukščiai namai bei jų kiemai puikiai derėjo su mažais privačiais namukais ir šalia plytinčiais sodais. Nuo to laiko kraštovaizdis čia gerokai pasikeitė, o pilkas dviaukštis namelis virto gražiu baltu namu.
2. Paauglystės ir studijų namai
Kaštonų g. 2
Šiuose namuose Kernagis gyveno dvidešimt šešerius metus iki pat 1980 m. Geografiškai tai ypatinga vieta – pats miesto centras netoli dabartinės Lukiškių aikštės, kur prabėgo ryškiausi jo metai: kūrybos pradžia, pirmieji vadinimai, maištavimas ir tranzavimas, studijos ir šeima. Pats Kernagis ypač džiaugėsi tuo, kad čia turėjo savo nuosavą plotą – ilgą ilgą kambarį, kurį vadino „sasyska“, su langu gale.
Jo tėvas dirbo visai netoliese esančiame senajame Akademiniame dramos teatre, todėl teatro gyvenimas, aplinka, užkulisiai labai anksti tapo ir paties Kernagio kasdienybės dalimi, o ilgainiui, tikėtina, paskatino ir patį rinktis artisto kelią.
V.Kernagis: „Teatro užkulisius žinojau atmintinai – senojo teatro, dar iki rekonstrukcijos. Kiekvieną laiptuką. Ir iki šiol dar atsimenu: geležiniai laiptai nuo scenos į viršų <...> Atsimenu visą išdėstymą, netgi kambariuką toj pusėj, kur klepas buvo, kur vadinamoji artistinė. <...> Ir kai tėvukas negrįždavo, motina siųsdavo mane jo pasiimti: „Eik į teatrą, eik į teatrą, parsivesk tėvą...“
Ant namo Kaštonų g. 2 sienos 2011 metais buvo pakabinta V.Kernagio atminimo lenta, įamžinusi jo atminimą.
3. 23-ioji vidurinė mokykla (dabar Simono Daukanto gimnazija)
Jasinskio g. 11
1961–1968 m. Kernagis mokėsi netoli namų esančioje mokykloje, o šį laiką pats yra įvardijęs „23-iosios epopėja“. Čia jis susipažino su Algimantu Mikutėnu ir Algimantu Puipa, kurie buvo įsteigę savo kino studiją „Noriu būti genijum“ ir kūrė savitus filmus. Tuo tarpu Kernagis su bičiuliais, įkvėpti Bitlų, ėmė groti gitaromis, o lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos Laimos Abraitytės – skaityti poeziją, dalyvauti konkursuose ir kurti.
1966 m. Kernagis sukūrė pirmąją savo dainą „Margi sakalai“ pagal programinį poeto V.Mykolaičio-Putino eilėraštį. O netrukus su bendramoksliais subūrė bigbito grupę „Aisčiai“, su kuria grodavo mokyklos šokiuose. Kaip ir daugelis kitų to meto jaunimo grupių, „Aisčiai“ taip pat daugiausia grojo „The Beatles“, Rolling Stones“ bei „The Animals“ dainas. Bene vienintelė lietuviška daina buvo „Trakų pilis“.
V.Kernagis: „Ne mokymasis buvo svarbiausia. Atsirado gitaros, atsirado brezentinės kelnės – septyni rubliai už pasiuvimą per vieną dieną ten, kur vėliau buvo „Salonas 7“. Kuo plačiau – tuo geriau. Brezentas. Atsirado tuo metu spalvoti tušinukai – stori, dvylikos spalvų. Visas kelnes išrašinėdavai „No war“, „Make love“, „Beatles“, „Rolling Stones“. <...> Grojom rokenrolinius, bliuzinius „kvadratus“, juos sukdavome be galo, be krašto. Mūsų grojimas „Aisčiuose“ nebuvo rezistencinio pobūdžio, bet tai nebuvo ir pakvailiojimai...“
1967 m. jaunuoliais susidomėjo KGB. Saugumiečių dokumentuose figūravo ataskaitos apie jų piešiamus Vyčio ženklus, antisovietinius pasisakymus, planus steigti organizaciją „Laisva Lietuva“ bei nelegalų sienlaikraštį „Šviesoforas“. Už tai dešimtoje klasėje su keliais bičiuliais Kernagis buvo išmestas iš komjaunimo. O kaip „aršiausias maištautojas“ – perkeltas į kitą klasę. Netrukus jis pats išėjo iš šios mokyklos ir paskutinę klasę baigė Vilniaus 1-ojoje darbo jaunimo pamaininėje vakarinėje mokykloje derindamas mokslus su pagalbinio aktoriaus darbu Jaunimo teatre.
4. Dramos būrelis Profsąjungų kultūros rūmuose
V. Mykolaičio-Putino g. 5
Buvusiuose Profsąjungų kultūros rūmuose, kurių vietoje dabar likusi tuščia vieta, 1966–1968 m. Kernagis lankė Valerijos Karalienės dramos būrelį. Su gitara, poezijos skaitymu bei deklamavimu, scenine patirtimi grojant šokiuose, teatras buvo tartum natūralus viso to sujungimas į vieną kūrybinį procesą. Tai buvo savęs pažinimo, ilgamečių bičiulysčių ir pirmosios vaidybinės patirties metai.
V.Kernagis: „O devintoj klasėj pasklido gandas, kad Profsąjungų kultūros rūmuose ant Tauro kalno yra kažkoks dramos būrelis, super, į kurį Gutis Laurinaitis su Didenkaite jau įsitrynė. Labai buvo keistas daiktas: nors Gutis ten ir įsitrynė, neturėjo didelio noro pasakyti, kaip ten pakliūti, kada repetuoja. Nieko – susiradau Karalienę ir prasidėjo visiškai kitas gyvenimas. Dramos būrelis, kuris tapo kaip šeima.“
Nors šiame būrelyje Kernagis atliko tik epizodinius vaidmenis, tačiau dėl to nesijautė prastai. Jam puikiausiai tiko epizodinis įžūlaus mokinio Gedimino Barzdžiaus vaidmuo didelio pasisekimo sulaukusiame K.Binkio „Atžalyno“ pastatyme. Tačiau kur kas svarbesnis jam buvo kitas dalykas: būtent šį vaidmenį tarpukario Kauno teatre vaidino ir jo tėvas. Ši simbolinis sutapimas atvedė ir toliau lydėjo kelyje į mažąsias ir didžiąsias scenas.
5. Akmenys (Černiachovskio, dabar – Kudirkos aikštėje)
„Kiekvienai kartai – savi Akmenys“ – taip galima pasakyti apie neformalaus Vilniaus jaunimo susitikimų vietas, kurios keitėsi su laikmečiu, bet dažniausiai išlikdavo ant akmenų. Kernagio kartai tai buvo akmenys vidury tuometinio Lenino prospekto (vėlesnių kartų neformalai būriuodavosi prie Katedros ar Varpinės akmenų). Čia vykdavo planuoti ir neplanuoti bičiulių susitikimai, grojimai, juokavimai, kelnių trynimai ant akmenų ir „ekspedicijos“ į miestą.
V.Kernagis: „Gitaros, platėjančios kelnės, kiek įmanoma ilgi plaukai, barzdos – tai buvo mūsų laiko ženklai, tai buvo mūsų savastis. Tais laikais ilgaplaukių kartais neaptarnaudavo kavinėse, vaikydavo, tai būdavo žmonių, kurie Lietuvos kino studijoje susiorganizuodavo pažymėjimus, kad jie filmuojasi istoriniuose filmuose <...> Ir pati Brodo erdvė labai stipriai formavo mus – sava kompanija, savos kavinės, muzika, alus, net privalomi rožių skynimai mergaitėms iš Lenino aikštės kampų. Iš tokių spalvų ir susidarė mūsų gyvenimų mozaika.“
6. Vytauto Kernagio vardo suoliukas šalia Lukiškių aikštės
Tačiau svarbiausia „chebros“ susitikimų vieta buvo ant suoliukų šalia tuometinės Lenino aikštės. 2011 m. toje vietoje buvo pastatytas paminklinis suoliukus su į šoną atremta gitara, skirtas Kernagiui ir visai Brodo kartai. Nuo namų jam čia ateiti buvo vos keli žingsniai. Čia to meto hipiuojantys, bitlais susižavėję jaunuoliai leido savo dienas.
Knygą apie Kernagį parašiusi Rūta Oginskaitė retoriškai klausė: „Įdomu, tasai suoliukas – ar ne pirmoji scena Vytauto Kernagio dainoms išbandyti? Ne bitlams, rolingams ar animalsams atkartoti, o pirmųjų savo dainų premjeroms?“.
V.Kernagis: „Čia, Lietuvoje, sunku būtų visa tai vadinti judėjimu, gal labiau gyvenimo būdu, hipiavimu. Tuo metu, kai čia karinėse katedrose vykdavo kariniai parengimai, kariniai paradai, masė milicininkų bei kareivių mieste, mūsų „No war, make love“, spalvingi rūbai, ilgi plaukai ir rokenrolas tapo iššūkiu, kitokio gyvenimo galimybe. Į visą pilkumą hipiai – ilgais palaidais plaukais, spalvingais rūbais, indiškomis skaromis, gėlėmis, pagaliau – net mini sijonėliais – atnešė tam tikros laisvės ir gerumo<...> Čia hipių idėjos labiau palietė jautresnius žmones, kurie negalėjo tos esamos aplinkos pakęsti. Hipiai nesipriešino, nebuvo agresyvūs, tiesiog sėdėdavo gatvėje, vaikščiodavo, grodavo gitaromis, bučiuodavosi su mergaitėmis, klausėsi muzikos, skaitydavo knygas… <..> Tai ne revoliucija, tai ne demonstracija, o taikus sėdėjimas nieko neveikiant.“
Simboliška ir tai, kad suoliukas pastatytas priešais dabartinę Muzikos ir teatro akademiją, kurioje 1969–1973 m. aktorinį meistriškumą studijavo Kernagis.
7. Lietuvos valstybinė konservatorija (dabar – Muzikos, kino ir teatro akademija)
Gedimino pr. 42
1969 metais įstojęs studijuoti aktorinio, Kernagis jau turėjo nemenką kūrybinį bagažą: vaidinimai darželyje, nemažai dubliuotų filmų, epizodinis vaidmuo filme „Kai aš mažas buvau“ bei Karalienės būrelyje, grojimai ir koncertavimai su „Aisčiais“, gatvės muzikanto patirtys Brode, sezonas Jaunimo teatre. Todėl jam net nebuvo kitų minčių, kaip tik – aktorinis. Kursą tuomet rinko Akademinio dramos teatro režisierius Henrikas Vancevičius. Tarp trylikos studentų – keturių merginų ir devynių vaikinų – Kernagis netrukus išsiskyrė drąsa ir kūrybiškumu. Į paskaitas jis visuomet eidavo tik su gitara, o šiuo laikotarpiu jis sukūrė didžiąją dalį dainuojamosios poezijos repertuaro. Į profesionalaus teatro sceną jie visi kartu pirmą kartą įžengė 1970 m. spektaklyje „Tiltas“ pagal Algimanto Baltakio poeziją.
V.Kernagis: „Labai sunku žinoti, kad esi įstumtas tarp talentingų žmonių. Ir kad tu blogesnis. Mano bendrakursiai (Vytautas Grigolis, Vytautas Rumšas, Sigitas Račkys, Adolfas Večerskis, Regina Arbačiauskaitė, Ingrida Kilšauskaitė) buvo labai šaunūs, talentingi žmonės. O aš kažko tiesiog nesupratau. Tiesa, vėliau pamačiau, kad esu ne pats blogiausias, bet supratimo nepadaugėjo <...> O antras kursas buvo lemiamas. Mes pasiėmėm Ibseno ištrauką apie kažkokį vandentiekį, kurortą, kažkas tokio neįdomaus. Bet vaidinom <...> Tada mano kompleksai šalin nuėjo. Ir du likusius kursus visiškai kitaip jaučiausi.“
Šalia studijų lygiagrečiai vystėsi ir alternatyvus kūrybinis gyvenimas: koncertai šokiams su „Stipria grupe iš pašaukimo“, kur Kernagis dainavo A.Šabaniausko ir D.Dolskio repertuarą bei bigbitą su grupe „Rupūs miltai“, taip pat nusifilmavo A.Aramino filme „Maža išpažintis“, kur atliko jį išgarsinusį Beno vaidmenį ir pradėjo savo kaip dainuojamosios poezijos kūrėjo karjerą.
8. Popseišenas Žirmūnų restorane
Žirmūnų g. 67
Ilgus metus apleistas stovėjęs sovietinės architektūros pastatas Žirmūnuose neseniai buvo nugriautas, o jo vietoje išdygo prekybos centras. Nepaisant to, ši vieta Lietuvos undergroundo kultūros istorijoje išliks kaip legendinio, nelegalaus popseišeno Žirmūnų restorano banketinėje salėje vieta. Be Kernagio ir „Rupių miltų“, čia taip pat dalyvavo „Gėlių vaikai“, Olego Sartakovo „Sartakov Yesterday and Today“, Aleksandro Jegorovo-Džyzos ir Valerijaus Viksmano-Fikuso duetas bei latviai „Natural Product“. Koncertas įvyko su trenksmu, dalyvavo keli šimtai hipių, o savo atmosfera niekuo nepriminė Tarybų Sąjungos.
V.Kernagis: „Vilniuje svarbiausia buvo, kokią tu muziką klausai, o tada jau neberūpėdavo nei lietuvis tu ar lenkas, rusas ar žydas. Niekada neiškildavo jokių tautinių konfliktų. Būtent muzika mus vienijo prieš šią situaciją, atmosferą, kurioje visi gyvenome. Dabar tenka apgailestauti, kad neliko ano meto muzikos įrašų, ypač Kęstučio Antanėlio, nes, ką jis grojo, palyginti su mumis, tai buvo tikrai labai gera ir įdomi muzika. Ir ne tik jis.“
Šis koncertas nepraėjo be milicijos ir saugumo įsikišimo. Kaip, beje, ir dar vienas svarbus muzikinis įvykis – tai 1971 m. Dailės institute įvykęs A.Lloydo Webberio roko operos „Jėzus Kristus Superžvaigždė“ pastatymas. Kernagis buvo vienas šios idėjos sumanytojų, o prie pagrindinio vairo stovėjo kompozitorius Kęstutis Antanėlis, iš klausos atkūręs visas šio kūrinio partijas.
9. Vilniaus plokštelių studija
B.Radvilaitės g. 8
1977 m. Vilniaus plokštelių studijoje Kernagis įrašė, o po metų dienos šviesą išvydo pirmoji jo plokštelė „Vytautas Kernagis“, vėliau išleista kaip „Akustinis“ albumas. Į Lietuvos muzikos istoriją šis įrašas įėjo kaip pirmasis dainuojamosios poezijos albumas, įkvėpęs ne vieną kartą imti į rankas gitarą ir groti panašiai kaip savo laiku tai padarė Kernagis dainuodamas klasika tapusias „Purpurinį vakarą“, „Išeinu“, „Kelio daina“, „Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoj“ ir kitas. Ši plokštelė turėjo didžiulį pasisekimą, o Kernagis toliau tęsė keliones per Lietuvą su poetais – daugiausia Marcelijum Martinaičiu – ir įrašinėjo naujas dainuojamosios poezijos plokšteles – „Baltojo Nieko dainelės“ (1979), „Strazdas“ (1982)
V.Kernagis: „Visa tai, ką aš darau, pritardamas gitara arba prie pianino, fortepijono, iš tikrųjų yra dainuojamoji poezija. Nes tų visų dainelių ar dainų pagrindas yra žodžiai, tekstas, kuris puikiai gali gyventi be manęs, be mano balso, be gitaros. Na, tiesiog teisingas, geras eilėraštis. Tačiau yra pluoštas dainų, kurių niekaip nepavadinsi dainuojamąja poezija, net tų dainų žodžius parašiau aš pats. Tai tikrai ne poezija. Tai yra tokie, ne... dainų tekstai. Žodžiai, dainų žodžiai.“
Šioje įrašų studijoje Kernagis su skirtingomis kompanijomis vėliau įrašinėjo reguliariai. Taip pasirodė plokštelės „Tarp girnų“ (mažoji plokštelė, 1982), „Tarp girnų“ (1984), „Žvilgsnis nuo kalno“ (1986), „Eik savo keliu...“ (1987), „Povo link“ (1989). Vėliau viename interviu jis ištars: „Aktoriumi netapau, bet estrada man patrauklesnė už teatro sceną. Tik joje turi būti be galo atviras, nuoširdus, už nieko nepasislėpsi <...> Tikslas man – ne patekti į estradą, o kažką pasakyti iš jos. Iš karto jauti, kai tavo žodis pataiko, tiesiog iš publikos kvėpavimo supranti – tave priima.“
10. Kernagių namai 1985–2008
Tverečiaus g. 16
Šie namai tapo didžiulių pokyčių tiek paties Kernagio, tiek ir visos Valstybės gyvenime liudininkais. Nors muzika visuomet ėjo greta, o permainų laikotarpiu scenoje pasirodė ir kaip puikus renginių vedėjas, ilgainiui jo charizmatiška natūra tapo neatsiejamu televizijos, masinių renginių bei šou dalimi. Naujo atgimimo sulaukė ir anksčiau išleistos plokštelės, o 2007 m. už populiariosios kūrybos profesionalumą ir artistiškumą buvo apdovanotas Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija, tapęs pirmuoju šia apdovanojimo sulaukęs populiariosios kultūros kūrėju.
V.Kernagis: „Gal tai senatvė, gal patirtis, tačiau pradėjau ieškoti mažų laimių, džiaugsmų. Atsikeliu ryte – saulė šviečia. Kokia graži diena. Lyja lietus? Kaip maloniai lašai barbena į palangę. Tiesa, tokios savitaigos pratybos ne visada pavyksta, bet to ieško pats organizmas. Ko gero, taip yra dėl įvairiausių krizių. Tik dabar jau suprantu: svarbiausia – nesinervinti, palaukti. Viskas praeis. Visada praeina. Susitvarko.“
Kernagis mirė 2008 m. kovo 15 d. Palaidotas Vilniaus Antakalnio kapinėse, Menininkų kalnelyje.
Po mėnesio sūnaus Vytauto Kernagio jaunesniojo iniciatyva buvo įkurtas Vytauto Kernagio fondas, kuris siekia saugoti artisto atminimą, organizuoti koncertinę bei labdaringą veiklą.
Net du dainuojamosios poezijos festivaliai – „Tai – aš“ ir „Purpurinis vakaras“ yra įkvėpti Kernagio kūrybos.
2009 m. pasirodė Rūtos Oginskaitės knyga „Nes nežinojau, kad tu nežinai. Knyga apie Vytautą Kernagį“.
