„Žalgirio“ stadiono šlovės metai: pergalės, konfliktai su milicija ir tautinio atgimimo žiežirbos

 

Vilniaus „Žalgirio“ stadionas jau keli metai egzistuoja tik vilniečių atmintyje. 2016–2017 m. stadionas buvo nugriautas, o jo teritorijoje iškilo komerciniai pastatai. O štai prieš kiek daugiau negu 30 metų stadionas nuolat pritraukdavo tūkstančius vilniečių – čia vyko įvairūs renginiai, iš kurių, ko gero, geriausiai daugelis atsimena Vilniaus „Žalgirio“ futbolo rungtynes.

Portalas 15min kviečia prisiminti „Žalgirio“ stadiono istoriją, didžiausią dėmesį skiriant šlovingiausiems metams – XX a. devintajam dešimtmečiui. Tuomet Vilniaus „Žalgiris“ sėkmingai kovojo dėl aukščiausių vietų SSRS pirmenybėse, kaip lygūs su lygiais kovėsi su stipriausiomis SSRS komandomis, o Vilnių krėtė tikra futbolo manija.

Prisiminti „Žalgirio“ stadiono šlovės laikus, aistruolių iššūkius milicijai ir pirmąją tautinę atributiką mums padėjo kelionių po įvairius Vilniaus rajonus iniciatorius, grupės „Kelionės po Vilniaus praeitį“ administratorius, gidas Vytis Ledas. Savo paauglystės metais jis praleido ne vieną valandą šiame stadione. Kartą jam iš čia netgi teko bėgti nuo milicijos.

 

Stadiono atidarymas birželio 15 d. 1929 m. Lenkijos nacionalinio skaitmeninio archyvo nuotr.

 

Stadiono gimimas ir istorija

Ne visi žino, kad stadionas, vėliau tapęs „Žalgirio“ stadionu, iškilo dar tarpukariu, kuomet Vilnių valdė lenkai. Jį statė Lenkijos kariškiai. Stadiono statyba prasidėjo 1921 m., o po kelių metų vakarinėje pusėje buvo įrengtos tribūnos – tuomet vienos aukščiausių Lenkijoje.

Tarpukariu stadionas dažniausiai vadintas tiesiog Vilniaus miesto stadionu. Jis galėjo sutalpinti iki 10 tūkst. žiūrovų. 1936 m. jame vyko Lenkijos lengvosios atletikos čempionatas.

Stadiono vieta žemėlapyje 1937 m.

 

Karo metais stadionas buvo apgriautas. Pirmosios rungtynės po karo jame įvyko 1944 m., varžėsi „Žalgirio“ ir „Spartako“ komandos, „Žalgiris“ laimėjo 4:1. Liudininkai, aprašę rungtynes, pastebėjo, kad jų metu viduryje aikštės vis dar buvo matyti bombos palikta duobė, nors ir aplyginta, o pakraštyje – apkasai.

1946 m. stadione įvyko pirmoji pokario Dainų šventė. Iki pat 1949 m. kosmetiškai paremontuotame stadione vyko įvairios varžybos, bet nutarta, kad reikia kapitalinio remonto.

Vaizdas nuo Gedimino kalno, statomas Žalgirio stadionas 1950 metai, Vilnius.

Dainų šventė. Vilnius. 1950 m. Fotonuotrauka LYA nuotr.

 

1949 m. rudenį prasidėjo stadiono rekonstrukcija, kurios projektą pateikė architektas Viktoras Anikinas. Stadiono rekonstrukcija baigta 1950 m., čia vasarą jau vyko Dainų šventė. Vakarinė stadiono tribūna, statyta dar tarpukariu, buvo rekonstruota, aplink visą stadioną įrengtos žiedinės tribūnos ir patalpos po jomis.

Stadionas gavo „Spartako“ vardą – taip tuomet vadinosi stipriausia Vilniaus futbolo komanda.

Pionierių sportininkių pasirodymas. Vilnius, Spartako stadionas. 1950 m. liepos 21 d. LYA nuotr.

Vilniaus moksleivių kolona demonstracijoje, skirtoje LSSR paskelbimo 10-osioms metinėms. Vilnius, Spartako stadionas. 1950 m. liepos 21 d. Fotonuotrauka. LYA

1955 metų Dainų šventės renginys Žalgirio (tuomet dar Spartako) stadione

 

1962 m. komanda gavo dabartinį „Žalgirio“ pavadinimą, taip pat pervadintas buvo ir stadionas. Tais pačiais 1962 m. stadiono teritorijos kampuose įrengti keturi apšvietimo bokštai su galingais prožektoriais, vienas jų išliko iki šiol. Tais pačiais 1962 m. „Žalgiris“ iškrito iš aukščiausios SSRS futbolo lygos ir į ją grįžo po 20-ies metų.

Per šį laikotarpį „Žalgiriui“ dažnai ne itin sekėsi. Istorikas Darius Pocevičius savo knygoje apie sovietmečio Vilnių „Istoriniai Vilniaus reliktai 1944-1990“ mini kiek kuriozišką įvykį. 1971 m. laikraštis „Vakarinės naujienos“ įsteigė prizą futbolininkui, kuris įmuš 1000-ąjį klubo istorijoje įvartį.

Tačiau kuomet iki šio skaičiaus trūko tik vieno įvarčio, žurnalistui, kuris turėjo įteikti prizą, stebėti teko net 9 rungtynes iš eilės – aštuoniose rungtynėse „Žalgiris“ nepasižymėjo, jas visas pralaimėjo, ir tik devintose įmušė įvartį.

Į aukščiausiąją lygą „Žalgiris“ grįžo 1983 m. Šiuos laikus jau puikiai prisimena ir gidas Vytis, tuomet ne kartą lankęsis rungtynėse. Jis į rungtynes eiti pradėjo 1982 m., būdamas dar tik keturiolikmečiu paaaugliu.

 

Žalgirio stadiono bendras vaizdas iš 1964 m. Juozas Maceika ir Pranas Gudynas „Vadovas po Vilnių“ leidinio nuotr.

Nuotrauka iš knygos: J.Maceika, P.Gudynas. „Vadovas po Vilnių“ 1960 m.

Futbolas kaip šventė

Pagrindinis įėjimas į „Žalgirio“ stadiono teritoriją buvo masyvūs paradiniai vartai. Į pačias tribūnas vedė po tribūnomis nutiesti tuneliai. Patekęs į teritoriją, turėjai žinoti, kokia tavo tribūna, ir susirasti reikalingą tunelį. Juose vyko ir bilietų kontrolė.

Stadionas per SSRS čempionato rungtynes pilnai užsipildydavo. „Žalgirio“ aistruoliai triukšmingai palaikė savo komandą, emocijų buvo daug. Būtent XX a. devintasis dešimtmetis buvo ypatingo pakilimo metai Vilniaus „Žalgiriui“ – grįžusi į SSRS aukščiausiąją lygą komanda iš jos nebeiškrito, o 1987 m. SSRS pirmenybėse iškovojo trečiąją vietą. Tų laikų žalgiriečius Vytis gerai prisimena iki šiol.

 „Žalgiris - '87“ leidinio viršelis „Lietuvos futbolo raida 1905–2018“ leidinio nuotr.

 

„Kiekvienas Lietuvoje žinojo Vilniaus „Žalgirį“. Žaidėjai buvo tikros žvaigždės. Stasys Baranauskas-Baranis, Igoris Pankratjevas-Pankas, kiti irgi pravardes turėjo... Jurkus buvo geras vartininkas. Jis, jei neklystu, 100 rungtynių, per kurias nepraleido nė vieno įvarčio, sužaidė. Geri gynėjai buvo – Kasparavičius, Latoža. Geri saugai – Tautkus, Danisevičius. Dar buvo Robertas Fridrikas, Arminas Narbekovas. Puikius įvarčius lupo, galingi vyrai“, – prisiminė Vytis.

1989 m. Vilniaus „Žalgirio“ vienuolikė sezono pabaigoje. Iš dešinės: S.Jakubauskas, V.Martinkėnas, V.Sukristovas, R.Fridrikas, V.Ivanauskas, V.Rasiukas, S.Baranauskas, A.Žėkas, R.Mažeikis, G.Kvitkauskas, A.Narbekovas.  „Lietuvos futbolo raida 1905–2018“ leidinio nuotr.

 

Į rungtynes palaikyti „Žalgirio“ rinkosi įvairūs žmonės. Ir kareiviai, atvesdinti iš Antakalnyje esančių kareivinių, ir Žirmūnuose įsikūrusių įmonių – „Sigmos“, „Kuro aparatūros“ ir kitų – darbinininkai, ir kiti vilniečiai.

„Darbininkams futbolas buvo tarsi šventė. Labai daug darbininkų ir kariškių būtent šitame rajone gyveno. Tai kaip čia į futbolą nenueisi? Vos ne žmona nesupras, jei neisi“, – prisiminė Vytis.

Anot jo, Vilniaus rusakalbiai per varžybas irgi palaikydavo „Žalgirį“. Tuo metu tarp sirgalių dažnai vyravo bendras nusistatymas „prieš Maskvą“.

Tribūnos po „Žalgirio“ įmušto įvarčio. „Lietuvos futbolo raida 1905–2018“ leidinio nuotr.

 

Bilietai, pasak Vyčio, nebuvo labai brangūs. Į kai kurias tribūnas patekti buvo galima nesumokėjus net rublio, į Rytų tribūną bilietas kainavo pusantro rublio.

O štai į Vakarų tribūną, virš kurios buvo stogas, pasak Vyčio, nežinia, ar paprastas žmogus išvis bilietą galėjo nusipirkti – ten susirinkdavo funkcionieriai, kviestiniai asmenys ir pan.

Vyčio teigimu, susirinkę funkcionieriai „Žalgiriui“ įmušus įvartį tiesiog atsistoję paplodavo it per partinį susirinkimą, kai tuo metu visas stadionas griaudėdavo „Valio“. Neprisidėdavo jie ir prie skanduočių, kurių buvo daug.

Pagrindinės skanduotės buvo „Žalgiris“ ir „Eina, eina“. Tačiau buvo ir kitų skanduočių – pavyzdžiui, „Alaus, alaus, Jurkui alaus“. Ši skanduotė buvo skirta sirgalių numylėtam „Žalgirio“ vartininkui Vaclovui Jurkui ir skambėdavo jam sugavus kamuolį.

„Tas sirgalių palaikymas labai užvesdavo komandą. Didžiulis stadionas, emocijų daug“, – sakė Vytis.

Nepasitenkinimo skanduočių susilaukdavo ir teisėjai. Jos jau būdavo piktesnės – skambėjo „Teisėją į muilą“ ar tiesiog „Teisėjas gaidys“.

„Tais laikais teisėjai dažnai tendencingai teisėjaudavo ne „Žalgirio“ naudai. Atvažiuodavo tarptautinės kategorijos teisėjas iš kokio Kuibyševo ir sukčiaudavo. Žalgiriečius apgaudinėdavo. Pavyzdžiui, atsimenu, žaidė su Kijevo „Dinamo“, kurie labai stiprūs tais laikais buvo. Ir pralošinėjo „Dinamo“ Vilniuje 1:2. Tai teisėjas pridėjo gal 8 minutes laiko, kol kijeviečiai galiausiai įmušė ir išlygino. Visas stadionas švilpė“, – prisiminė Vytis.

Rungtynių metu vykdavo ir loterijos. Jų metu buvo galima laimėti automobilį, pavyzdžiui, „šeštuką“ (taip vadintas anuomet populiarus „Žiguli“ modelis).

„Atvarydavo mašiną, pastatydavo gale vartų, kad iš kamuolio nekliūtų, ir galėjai pirkti loterijos bilietą bei laimėti tą mašiną. Berods, 2 rublius bilietas kainavo. Bet loterija vykdavo tik tada, jei pakankamai bilietų parduodavo, jei ne, tai automobilio nepralošdavo. Gale rungtynių pranešdavo, kad automobilį laimėjo numeris toks ir toks“, – pasakojo Vytis.

Gido Vyčio Ledo asmeninis futbolo fano kalendorius plakatas ir 1988 m. rungtynių bilietai su rezultatais

Konfliktai su kitais sirgaliais

 

Aistringiausi „Žalgirio“ fanai, puošęsi žaliai baltomis spalvomis, rinkosi IV pietų tribūnoje. Savo gimtadienį ir šiandien vis dar aktyvūs „Pietų IV“ švenčia 1985 m. spalį, kuomet, sakoma, visi fanai pirmąkart susėdo vienoje vietoje – būtent šioje tribūnoje. Čia gauti bilietą stengdavosi ir Vytis.

Atvykusių komandų fanai, žinoma, buvo sodinami kitur. „Žalgirio“ fanus nuo atvykusių komandų – Maskvos „Spartako“, Maskvos „Dinamo“ ir kitų – fanų milicininkai stengėsi atskirti, atvykėlius stadione laikyti apsupę, nes skirtingų komandų fanai mėgdavo tarpusavyje pasimušti, būdavo ir kitų išsišokimų.

Ypač, pasak Vyčio, „Žalgirio“, ir, beje, ne tik „Žalgirio“, bet ir kitų lygos komandų fanai nemėgo Maskvos „Spartako“ fanų, mat šie būdavo arogantiški. Vytis iki šiol atsimena džiaugsmą, patirtą, kai kartą „Žalgiris“ sutriuškino „Spartaką“ 5:2.

„Milicijos daug būdavo, nes pasimušdavo sirgaliai, ir gerai. Vienąsyk po rungtynių chebra ėjo per Žaliąjį tiltą palydėti tuos svečių sirgalius, kad jie kuo greičiau išvažiuotų iš Vilniaus, ir dar pasiėmę akmenukus truputį į komunistų partijos Centrinio komiteto langus dėjo. Gerai dėjo. Kilo kipišas. Kamerų, kaip dabar, nebuvo, nieko. Kitą dieną funkcionieriai atvažiuoja – langai išdaužyti“, – prisiminė Vytis.

S.Baranausko prasiveržimas prie austrų vartų. „Lietuvos futbolo raida 1905–2018“ leidinio nuotr.

 

Tačiau, pasak Vyčio, net ir milicija ne visuomet sulaikydavo skirtingų komandų sirgalius nuo muštynių. O jei jau atskirti sirgalius pavykdavo, tuomet akmenimis buvo palydimi bent iš Vilniaus išvykstantys traukiniai su kitų komandų fanais.

Kitą sirgalių išsišokimą Vytis prisiminė matęs M.Melnikaitės gatvėje (dabartinėje A.Juozapavičiaus gatvėje).

„Čia minia po rungtynių eidavo. Tai kokie 20 vyrų paėmė ir milicininkų mašiną, kaziloką, tokią aukštą paėmė ir pakėlę rideno gatve. Stiklai byrėjo. O milicininkai bijojo. Juk eina tūkstančiai žmonių ir gali gerai kakton gauti. Tokių esu matęs dalykų, tokio truputį siautėjimo“, – sakė Vytis.

Visgi, pasak Vyčio, tuometinio sirgalių aršumo negalima laikyti vien tik chuliganizmu. Būtent futbolo rungtynės, pasak jo, buvo viena vietų, kur pirmiausia ėmė veržtis nepasitenkinimo valdžia, lietuviškumo apraiškos – tai vyko dar likus keliems metams iki Sąjūdžio atsiradimo.

Asmeniniai gido Vyčio Ledo futbolo fano atributai

„Mano manymu, tas tautinės sąmonės prabudimas prasidėjo per du dalykus. Pirmas buvo liaudies etnografinė saviveikla – liaudies ansambliai, dainų šventės, visa kita. O antras – mūsų sportininkų, krepšininkų ir futbolininkų, pergalės. Šitos pergalės buvo užuomazga, kad mes, maža Lietuvėlė, galim parklupdyti visą sąjungą. Lietuvoje gyveno vos 1,3 proc. SSRS gyventojų, ir, įsivaizduok, futbolo komanda užima trečią vietą. Čia pasiekimas ir gana didelis. Ir tai lėmė tautinio pajėgumo susivokimą, kad mes šį tą galim“, – sako Vytis.

Vilniaus „Žalgiris“, pasak Vyčio, buvo pirmoji komanda, turėjusi ir savo atributiką. Vyko prekyba vėliavėlėmis-vimpelais, taip pat komandos ženkliukais. Fanai puošėsi ir žaliai baltomis kepurėmis, ir plėvesavo vėliavomis, prekyba vyko ir plakatais.

Šiek tiek tų laikų atributikos Vytis išsaugojo iki šių dienų. Tarp jų – ir „Žalgirio“ sezono plakatas, ant kurio jis klijavo atskirų rungtynių, kuriose lankėsi, bilietus, rašėsi rezultatus.

Po pergalės Vilniuje rezultatu 2:0 prieš Maskvos „Spartak“. „Lietuvos futbolo raida 1905–2018“ leidinio nuotr.

 

Pabėgti nuo milicijos

Vytis dar prisiminė istoriją, kaip ir jam, dar paaugliui, apsilankius „Žalgirio“ stadione teko sprukti nuo policininkų. O nuo didesnių problemų jį išgelbėjo... ne vietoje nusišlapinęs aistruolis.

„Mane milicininkai buvo sugriebę, nes dainavau negerą dainą. Žaidė, jei neklystu, su Maskvos „Dinamo“, ir mes po įvarčio pradėjome dainuoti: „Įmušė įvartį į rusų vartelius“. Vienas milicininkas paklausė – Čto oni pojut? (liet. „Ką jie dainuoja?, – red. past.)Kitas išvertė. Viskas, mus pačiupo ir išsivedė pro tunelį iš stadiono“, – pasakojo Vytis.

Tačiau tuomet įvykiai pasisuko netikėta linkme. Už tribūnų milicininkams stabtelėjus, staiga ant jų iš viršaus pradėjo lašėti kažkoks skystis. Pakėlę galvą aukštyn, milicininkai pamatė, kad tai ne vanduo – kad girtas futbolo aistruolis ant jų šlapinasi.

Milicininkai iškart ėmė rėkti, kad tas aistruolis būtų sulaikytas, ir trumpam Vytį bei jo draugą pamiršo. Šiems to ir tereikėjo.

„Mes puolėm bėgt prie tvoros. O tie – vytis. Tvoroje buvo vieta, kur vieno virbo trūko. Mes šast per tą vietą ir išlindom. O jie, stambesni, nepralindo, tik ranką iškišo pro virbus, norėjo pagriebti, bet šiek tiek pritrūko. Ir čia pat atvažiavo 14-as autobusas, mes iki jo pribėgom, įlipom, jie dar mus vijosi pro vartus išbėgę, bet mes jiems špygą parodėm ir nuvažiavom“, – pasakojo Vytis.

Tarybų Lietuvos enciklopedija, IV tomas. Vyriausioji enciklopedijų redakcija, Vilnius, 1988 m.

 

Apskritai stadione, pasak Vyčio, alkoholio vartoti nebuvo draudžiama. Sulaikomi buvo tik tie aistruoliai, kurie nepastovėdavo ant kojų, griuvinėjo ar kitaip pažeidė viešąją tvarką.

„Apšvietimo stulpo apačia buvo aptverta tokia aukšta, 2 metrų skarda. Ten, būdavo, kas ištraukia butelį iš portfelio ir kliukina per pertrauką... Išgėrusių rungtynėse netrūkdavo“, – sakė Vytis.

 

Dainų šventė „Žalgirio“ stadione 1975 m. A.Palionio/LCVA nuotr.

 

Ne tik futbolas

„Žalgirio“ stadione vyko ne vien tik futbolas. Stadione vykdavo ir autorodeo, kur, pasak Vyčio, buvo galima išvysti tokius neįprastus reginius kaip ant dviejų ratų važiuojantys automobiliai.

Taip pat stadione vyko lengvosios atletikos varžybos, vaikų sporto varžybos, Dainų švenčių renginiai. „Veiksmo ir be futbolo netrūko“, – sako Vytis.

Jam pritaria ir D.Pocevičius, knygoje „Istoriniai Vilniaus reliktai 1944-1990“ vardinantis kitus įdomiausius „Žalgirio“ stadione vykusius renginius.

Žiemomis, pasakojama knygoje, stadionas virsdavo čiuožykla, kur vykdavo ledo ritulio, greitojo čiuožimo varžybos. Vasaromis čia buvo žaidžiamas ne tik futbolas, bet ir krepšinis – vykdavo SSRS krepšinio pirmenybių susitikimai.

1957 m. vasarą „Žalgirio“ stadione vyko gyvųjų šachmatų mačas, kur du stiprūs to meto šachmatininkai Mikėnas ir Višomirskis varžėsi ant didžiulės šachmatų lentos išrikiavę šachmatų figūromis perrengtus gyvus žmones. Viena „armija“ buvo persų, kita – graikų. Po pusvalandžio Višomirskio vadovaujami „persai“ pasidavė.

Greta „Žalgirio“ stadiono buvo ir oficialus treniruočių stadionas, juokais pramintas „Marakana“. Čia rungtynės, dažniausiai žemesnio lygio, vykdavo ne ant vejos, o ant paprasto grunto.

„Marakana buvo negrįsta, labai prasta aikštė, kur žaidė dubleriai. Jie žaisdavo vos ne smėlyje. Net aikštės ribos nebuvo aiškiai pažymėtos“, – pasakojo Vytis.

Tiesa, Vilniaus „Žalgirio“ futbolininkai savo šlovės metais čia nesitreniravo – turėjo treniruočių bazę Antakalnyje, Žolyno gatvėje. Vytis pasakoja prisimenantis, kaip su draugais eidavo į bazę stebėti futbolininkų treniruočių – domino ne tik rungtynės.

Boksas „Žalgirio“ stadione. A.Pliadžio nuotr.

1962-ieji metai. Žalgirio stadionas. A. Pliadžio nuotr.

Vietoje epilogo

2004 m. Lietuvos futbolo rinktinė atrankoje į 2006 m. pasaulio čempionatą „Žalgirio“ stadione sužaidė lygiosiomis 0:0 su Ispanija. Po rungtynių ispanai apkaltino itin prastą „Žalgirio“ stadiono būklę, o jas stebėjęs FIFA komisaras pateikė ataskaitą, kad stadionas neatitinka FIFA reikalavimų ir jame negali vykti tarptautinio lygio rungtynės.

 

Irmanto Gelūno nuotr.

2010 m. Vilniaus „Žalgiris“ sužaidė paskutines rungtynes stadione. 2015 m. stadioną su visa teritorija iš Šiaulių banko nusipirko Arvydo Avulio statybų bendrovė „Hanner“. Paskelbta, kad čia iškils komercinės paskirties pastatai – biurai, viešbučiai, viešojo maitinimo įstaigos.

„G&G Sindikato“ 20-mečio koncertas „Žalgirio“ stadione. G.Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr.

„G&G Sindikato“ 20-mečio koncertas „Žalgirio“ stadione. G.Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr.

 

2016 m. „Žalgirio“ stadionas buvo pradėtas griauti. Liepos 6 d. čia 20-ojo gimtadienio koncertą surengė repo grupė „G&G Sindikatas“, taip leisdamas vilniečiams paskutinį kartą užeiti į legendinį stadioną ir su juo atsisveikinti. Po koncerto, kaip ir visoje Lietuvoje, „Žalgirio“ stadione dar nuskambėjo „Tautiška giesmė“ – lyg paskutinis stadiono atodūsis.

 

 

Dabar, apsilankius šioje teritorijoje, matyti buvusio stadiono teritoriją supantys komerciniai pastatai, o paties stadiono vietoje – automobilių stovėjimo aikštelė. Ženklų, kad čia kadaise stovėjo keliolika tūkstančių žiūrovų į rungtynes pritraukdavęs stadionas, beveik nebeliko. Tik sena tvora ir išlikęs vienas apšvietimo stulpas dar mena senojo stadiono atminimą.