Tado Ivanausko zoologijos muziejui – 100 metų: įspūdingiausios paslaptys

Tado Ivanausko muziejus išgyveno Antrąjį pasaulinį karą. Jis – tik metais jaunesnis už atkurtą nepriklausomą Lietuvą.

Šią savaitę muziejus švenčia savo 100-ąjį jubiliejų. Šimto metų nesutalpinsi į šimtą žodžių. Nei į šimtą sakinių. Jų neišpasakosi per kelias valandas, nes juk šimtas metų nėra šimtas akimirkų.

Visi turi savo istoriją. Net mažas vabzdys.

Todėl mes kalbamės apie didelius ir mažus dalykus. Daug kas slypi ne tik datose, tačiau ir detalėse.

Pasižvalgykime po muziejų. Čia, jo saugyklose, yra net virš 300 tūkstančių eksponatų. Muziejaus durys saugo daug įdomių istorijų. Jas iš lūpų į lūpas perduoda muziejininkai, kurių dauguma dirba čia daugiau nei tris dešimtis metų.  

T.Ivanausko zoologijos muziejaus fondų nuotr.

Šio muziejaus istorija, be abejo,  neatsiejama nuo Tado Ivanausko. Nors šią pavardę žino net ir mokyklinukai, kurie mielai lankosi muziejuje, tačiau jo įkūrėjo biografijos  fragmentai galbūt yra primiršti. Tad susipažinkime iš naujo. 

Tadas Ivanauskas 1882 metais gimė Baltarusijoje, Lydos apskrityje, Lebiodkos dvare, inžinieriaus Leonardo Ivanausko ir  Jadvygos Reichel šeimoje. Be Tado, šeimoje buvo dar trys broliai ir sesuo. 

Dar vaikystėje jis susidomėjo gamtos mokslais. Pirmasis Tado mokytojas buvo tėvas, iš kurio išmoko medžioti, preparuoti ir gaminti iškamšas, sudarinėti zoologinius ir botaninius rinkinius.

Pradžioje mokslus ėjo namuose, 1901 metais baigė Varšuvos gimnaziją, po dvejų metų – Peterburgo 10-ąją berniukų gimnaziją. Studijavo gamtos mokslus Peterburgo universitete.

1905-1909 metais mokėsi Paryžiuje, Sorbonos universiteto Gamtos – istorijos fakultete ir jį baigė.1909 metais vėl įstojo į Peterburgo universitetą, nes Rusija nepripažino užsienio diplomų.

Į Lietuvą grįžo 1918 metais.

T.Ivanausko zoologijos muziejaus fondų nuotr.

Muziejus įkurtas 1919 metais liepos 15 dieną profesoriaus Tado Ivanausko iniciatyva. Tiesa, iš karto jis buvo Gamtos tyrimo stotis, kuri rūpinosi gyvosios gamtos tyrimu, Lietuvos faunos rinkimu, sisteminimu, iškamšų gamyba.

1922 metais muziejus perduotas Kaune įkurtam Lietuvos universitetui, Matematikos ir gamtos fakulteto Zoologijos katedrai. Jis tapo mokslinio tyrimo ir visuomenes švietimo įstaiga. Tai įvyko Lietuvai svarbią dieną – Vasario 16-ąją.

1919 metai Tado Ivanausko gyvenimą paženklino ne tik dėl to, kad tada buvo įkurtas muziejus. Tais metais mirė ir pirmasis jo mokytojas – tėvas Leonardas Ivanauskas.

T.Ivanausko zoologijos muziejaus fondų nuotr.

1931 metais T.Ivanauskas suorganizavo žymiausią muziejaus istorijoje trijų mėnesių ekspediciją į Braziliją. Per ją surinkti gausūs egzotiškos atogražų faunos rinkiniai. Į įvairias ekspedicijas jis vykdavo dažnai. 

T.Ivanausko zoologijos muziejaus fondų nuotr.

Į erdvesnes patalpas K.Donelaičio gatvėje muziejus persikėlė 1928 metais. Čia vykdavo visi Lietuvos faunos tyrimai, buvo organizuojamos mokslinės išvykos, renkami eksponatai. 1929 metais už muziejaus įkūrimą T.Ivanauskas apdovanotas Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinu.

1943 metais kovo mėnesį, per Antrąjį pasaulinį karą, muziejus buvo uždarytas, paverstas karo ligonine. Tik stropaus prižiūrėtojo A.Šiugždinio ir paties prof. T.Ivanausko pastangomis buvo išgelbėtas nuo pražūties.

Svarbūs muziejui 1948 metai. Tada jis buvo perkeltas į nepritaikytas patalpas Laisvės alėjoje 106, kur iki šiol ir yra. Anksčiau čia yra buvęs žydų bankas, o šias patalpas valstybė sutiko perleisti muziejui.

Prasidėjo sunkus ir kruopštus muziejaus atstatymas. Duris lankytojams jis atvėrė 1949 metais. 

Tada čia buvo eksponuojama 4500 eksponatų, 11 paukščių biogrupių, skeletų rinkinys, lyginamosios anatomijos pavyzdžiai.

T.Ivanausko zoologijos muziejaus fondų nuotr.

Šiandien yra labai svarbu uždėti tinkamą šimtmečio kirtį.

T.Ivanausko zoologijos muziejaus fondų nuotr.

Pats muziejaus įkūrimo momentas buvo unikalus tuo, kad buvo atkreiptas dėmesys į kultūrą, į mokslą ir taip parodyta, kad valstybė visaverčiai negali vystytis be šių dedamųjų dalių.

Valstybė – tik kuriasi, kuriasi kariuomenė, prokuratūra, kitos jėgos struktūros.

Ir staiga atsiranda muziejus. „Čia fenomenalu“, – sako dabartiniai muziejininkai.

T.Ivanausko zoologijos muziejaus fondų nuotr.

Taip pat būtina atkreipti dėmesį, jog tada, kai buvo kuriamas muziejus, Lietuvoje nebuvo ir nė vienos aukštosios mokyklos.

T.Ivanausko zoologijos muziejaus fondų nuotr.

Prieš dvejus metus apie Tadą Ivanauską nemažai rašė gamtininkas Selemonas Paltanavičius. 

T.Ivanausko zoologijos muziejaus fondų nuotr.

Cituojant S.Paltanavičių, amžininkai prisimena jį kaip labai smalsų, kultūringą pašnekovą ir žinių ne tik apie gamtą kupiną žmogų.

Domėjęsis pasaulio tautomis, kultūromis, savo įžvalgomis dalijęsis su visais, kiekvienos ekspedicijos aprašyme jis pateikia ir išsamų sutiktų tautų charakterio, įpročių ir papročių, kultūros bruožų apibūdinimą. Jo knygos moko, šviečia.

T.Ivanausko zoologijos muziejaus fondų nuotr.

Selemonas Paltanavičius tap pat rašė, kad pokaryje profesorius turėjo iškęsti ne vieną agresyvų puolimą, bandymą diskredituoti jo darbą ir veiklą. Taip jis buvo atleistas iš Biologijos instituto direktoriaus pareigų, po to – jam buvo uždrausta būti Kauno zoologijos muziejaus, jo paties kūrinio, moksliniu vadovu.

Šiandien ne visi žino vadinamuosius Lysenkos laikus, kai biologijos mokslas, jo pažanga nukentėjo dėl genetikos ir kitų mokslų neigimo. Ši bėda neaplenkė ir Tado Ivanausko.

T.Ivanausko zoologijos muziejaus fondų nuotr.
T.Ivanausko zoologijos muziejaus fondų nuotr.

1910 metais T.Ivanauskas Peterburge Gamtos mokslų vaizdinių priemonių laboratoriją „Zootom”, kur ruošė zoologijos, botanikos, anatomijos, mineralogijos preparatus. Vasaros metu keliavo po Lietuvą, rinko medžiagą preparatams. 

1914 ir 1917 metais dalyvavo mokslinėse ekspedicijose, vykusiose į Šiaurę (Murmanską, Šiaurės Norvegiją, Archangelską).

T.Ivanausko zoologijos muziejaus fondų nuotr.
T.Ivanausko zoologijos muziejaus fondų nuotr.

Į paskutinę savo ekspediciją Obės žemupyje T.Ivanauskas vyko 1962 m., būdamas 80-ies.

T.Ivanausko zoologijos muziejaus fondų nuotr.

T.Ivanauskas parašė apie 40 knygų, daugiau kaip 600 mokslinių ir mokslo populiarių darbų. Visi laukdavo jo straipsnių apie gamtą, sodininkystę, medžioklę.

1959 m. už veikalą „Lietuvos paukščiai“ jam paskirta Lietuvos valstybinė premija.

T.Ivanausko zoologijos muziejaus fondų nuotr.

Tadui Ivanauskui iškamšas iš Lebiodkos dvaro Baltarusijoje į Kauną teko vežti itin sudėtingomis sąlygomis. Tada, kai Vilniaus kraštas buvo okupuotas lenkų, o pravežti eksponatų į Lietuvą negalima, jis žiemą, arklių traukiamais vežimais, per Latviją jas gabeno į Lietuvą. Viso į Kauną buvo atvežta 14 vežimų iškamšų.

T.Ivanausko zoologijos muziejaus fondų nuotr.

Tadas Ivanauskas mirė 1970 m. birželio 1 d., palaidotas Tabariškių kapinėse netoli Kauno. 

Eriko Ovčarenko nuotr.

Tačiau tai – istorinės detalės. O muziejaus gyvenimas yra daug daugiau, nei istorija. Čia nuolat kas nors vyksta, o dirbantys žmonės yra pačios tikriausios įdomių faktų „saugyklos“.

Eriko Ovčarenko nuotr.

Ramūnas Grigonis yra dabartinis Tado Ivanausko zoologijos muziejaus direktorius. Jį, o ir visą kolektyvą, galima sveikinti su gimtadieniu. Ne jų, o muziejaus.

„Per 100 metų muziejus, aišku, pasikeitė“, – sakė ponas Ramūnas.

Eriko Ovčarenko nuotr.

Čia taip pat pono Ramūno kabinetas.

Eriko Ovčarenko nuotr.

Visi eksponatai, kurie patenka į muziejų, visų pirma atsiduria čia, biologinės analizės laboratorijoje. Čia imami įvairūs mėginiai, nustatoma kuo daugiau informacijos apie gyvūną.

Eriko Ovčarenko nuotr.

Biologinės analizės laboratorijoje gyvena papūgiukas. „Jis kartais ausyje gali padaryti skylę“, – sako čia dirbančios specialistės. Ir nesuprasi, ar rimtai, ar juokauja.  

Eriko Ovčarenko nuotr.

Dauguma rinkiniams skirtų zoologinių preparatų paruošiama muziejaus laboratorijose.

Eriko Ovčarenko nuotr.

Darbas laboratorijose reikalauja ypatingo kruopštumo.

Eriko Ovčarenko nuotr.

Kartais atrodo, kad patekai į didelį chemijos kabinetą. 

Eriko Ovčarenko nuotr.

Darbui reikalinga ir speciali literatūra. 

Eriko Ovčarenko nuotr.

Tai – ne sagos. Tai – vabzdžiai.

Eriko Ovčarenko nuotr.

Muziejininkas Vytautas Tamutis. Įsidėmėkite jį. Apie poną Vytautą papasakosime šiek tiek vėliau. 

Eriko Ovčarenko nuotr.

Kur pažvelgsi – ten gyvūnai. Net ir koridoriuose. Esame pakeliui į ypatingą vietą. Jau netrukus pateksime ten, kur gali užsukti retas.

Štai ta ypatinga vieta. 

Šalia įprastinių gamtos muziejams kolekcijų – gyvūnų iškamšų, skeletinių ir spiritinių preparatų – muziejuje pradėta kaupti gyvūnų audinių kolekcija.

Molekuliniams tyrimams įmanoma imti mėginius ir iš tradicinių kolekcijų, tačiau nesant optimalių laikymo sąlygų DNR kokybė nebus labai gera ir tyrimo rezultatai nebus tikslūs.

Eriko Ovčarenko nuotr.

Naujai paimti audinių mėginiai laikomi palankiose DNR išsaugojimui sąlygose giluminio šaldymo šaldiklyje -70 °C temperatūroje.

Kolekcijoje yra ir retų gyvūnų, įrašytų į Raudonąją knygą, mėginių (4 žinduolių ir 25 paukščių rūšių), kai kurių paukščių imtys siekia 20 vienetų (baltojo gandro, didžiojo kormorano, paprastojo suopio, naminės pelėdos).

Kolekcija kaupiama turint tikslą vykdyti įvairius mokslinius tyrimus, taikant naujausius molekulinės analizės metodus. 

Genetinių išteklių kolekcijos tampa vis svarbesnės vykdant biologinius tyrimus.

Eriko Ovčarenko nuotr.

Dabar Tado Ivanausko zoologijos muziejuje yra parengta muziejaus šimtmečiui skirta ekspozicija. 

Įdomu tai, kad iš Pietų Korėjos atkeliavusioje Baltijos jūros gintaro inkliuzų parodoje yra vienas labai svarbus eksponatas.  Tai – iki šiol pasaulyje buvęs nežinomas vabzdys.

Jį atrado šio muziejaus muziejininkas Vytautas Tamutis. Jį mes jums jau pristatėme anksčiau. 

Štai čia yra šis vabzdys. „Tai didelis dalykas. Jis atrado pasaulyje naują gyvūnų rūšį. Ir tą vabalą, „pririšdamas“ prie Lietuvos šimtmečio, pavadino Lietuvos vardu“, – sako ponas Ramūnas. 

O jo atradėjas Vytautas – kuklesnis. „Ne visos rūšys pasaulyje yra atrastos ir aprašytos. O kol neaprašytos – tol mokslui nežinomos. 

Tas vabalas jau gyveno prieš 40-50 milijonų metų, ir mes pastebėjome, kad dar nematytas. Aprašėme jį. Uždėjome naują vardą ir paskelbėm tarptautiniame moksliniame žurnale“, – pasakojo vabalo atradėjas muziejininkas Vytautas.

Eriko Ovčarenko nuotr.

Būna, kad eksponatai į muziejų atkeliauja iš muitinės, nes kartais į Lietuvą jų bandoma pervežti nelegaliai. Tarp tokių – drugiai, koralai, vabzdžiai, net įvairios užpiltinės iš Azijos.

Muziejaus direktorius sako, kad buvo surengta net atskira ekspozicija. Tokius eksponatus muziejininkai vadina žodžiu „konfiskatai“.

Eriko Ovčarenko nuotr.

Kiekvienas muziejaus skyrius turi savo saugyklas, kuriose kaupiami moksliniai rinkiniai. Dabar esame vabzdžių saugykloje. Čia – daug mažų stalčių.

Eriko Ovčarenko nuotr.

Stalčiuose yra vabzdžiai.

Eriko Ovčarenko nuotr.

Kiekvienas stalčius turi savo numerį, žymę, užrašytos gentys. Todėl, sako muziejininkai, iš karto aišku, kur ką rasti.

Eriko Ovčarenko nuotr.

Šioje saugykloje yra apie 200 tūkst. vabzdžių. 

Eriko Ovčarenko nuotr.

Toliau einame į žuvų-roplių ir varliagyvių saugyklą. Čia stalčių jau nėra.  

Eriko Ovčarenko nuotr.

Bet yra varlių.

Eriko Ovčarenko nuotr.

Ir ne tik varlių.

Eriko Ovčarenko nuotr.

Šiame skyriuje dirbanti Natalija neseniai iš draugų gavo pasveikinimą Gyvatės dienos proga. Mes apie tokią nė nežinome, tačiau kalendoriuje rašoma, jog penkiolikoji Mėnulio diena yra vadinama Gyvate. Gal dėl to?

Muziejininkė fotografuotis nenorėjo, todėl nufotografavome gyvatę.  

Eriko Ovčarenko nuotr.
Eriko Ovčarenko nuotr.

Gauti negyvi gyvūnai arba jų kūno dalys ištiriami pagal zoologijos standartus, suregistruojama gauta informacija. Po to ištisi kūnai arba atskirtos kolekcijoms reikalingos kūno dalys specialiai paruošiamos ir užkonservuojamos. Tokiu būdu pagaminami moksliniai preparatai.

Eriko Ovčarenko nuotr.

Kai preparatai paruošiami iš gyvūno odos šis procesas dar vadinamas moksline taksidermija.

Eriko Ovčarenko nuotr.
Eriko Ovčarenko nuotr.

O kai panaudojant gyvūno odą pagaminamos gyvūno kūno imitacijos, populiariai sakant, iškamšos tai jau – meninė taksidermija. Šios srities gaminiai skirti demonstruoti muziejaus ekspozicijose. 

Eriko Ovčarenko nuotr.

Darbas muziejuje vyksta nuolatos, todėl jei galvojate, kad daugiausiai čia dirba bilietų pardavėja – klystate. Nes labai svarbūs darbai dažniausiai lieka matymo lauko paraštėse.

Eriko Ovčarenko nuotr.
Eriko Ovčarenko nuotr.

Muziejaus valytojos valo tik bendras erdves. Prie eksponatų jos nesiliečia. Iškamšomis ir jų priežiūra rūpinasi patys muziejininkai – kiekvienas yra atsakingas už skyrių, kuriame dirba.

Eriko Ovčarenko nuotr.

Šiuo metu bendras muziejaus patalpų plotas – 6000 kv. m., ekspozicija išdėstyta 2500 kv. m., rinkinių saugyklos – 430 kv. m.

Bet pasikalbėkime apie eksponatus.

Eriko Ovčarenko nuotr.

Tado Ivanausko zoologijos muziejaus žuvų ir roplių salėje galilma pamatyti didžiausią Baltijos šalių muziejuose eksponuojamą atlantinį paltusą – otą. Darbas paruošti žuvies-milžinės iškamšą truko apie penkerius metus. Darbą sunkino tai, kad ši žuvis – riebi. 

Šį darbą atliko garsus taksidermistas Viktoras Dainenko. 

Paltusą 2013 metais Norvegijoje pagavęs lietuvis jį padovanojo Kauno zoologijos muziejui. Į Lietuvą jis atkeliavo užšaldytas. Manoma, kad tai – antroji pagal dydį pasaulyje sugauta šios rūšies žuvis. 

Eriko Ovčarenko nuotr.

Per metus Tado Ivanausko zoologijos muziejuje apsilanko per 60 tūkst. lankytojų. Dauguma jų – lietuviai, tačiau muziejaus duris praveria ir turistai iš užsienio.

Eriko Ovčarenko nuotr.

Pasitaiko, kad laikui bėgant eksponatų išvaizda pasikeičia, nublunka, atsiranda įvairių kitų pažeidimų. Tada muziejaus taksidermistai, darbuotojai, kurie išmano meninę taksidermiją, imasi juos restauruoti.

Eriko Ovčarenko nuotr.

Vieną kartą muziejų bandyta apvogti ir įsilaužti į saugyklas. Tai buvo seniai, daugiau nei prieš 10 metų, o kada tiksliai – muziejininkai neprisimena. Tada sureagavo muziejaus budinčioji. „Petrai, kviesk policiją“, – sušuko budėtoja, nors, žinoma, jokio Petro nebuvo. Vagys išbėgo, palikę laužtuvą ir kitus įrankius.

Eriko Ovčarenko nuotr.

Kuo vagis sudomino muziejus? O kas pasakys? Vertybių, sako, muziejininkai, čia yra. Pavyzdžiui, kailiai arba pareigūnų konfiskuoti daiktai.

Eriko Ovčarenko nuotr.

Didžiojoje žinduolių ekspozicinėje salėje yra eksponuojama 353 iškamšos, 24 kaukolės. Šioje salėje galima pamatyti įspūdingų dydžių ir egzotinės išvaizdos žinduolių

Eriko Ovčarenko nuotr.

Dramblio akis.

Eriko Ovčarenko nuotr.

2013 metų žiemą Kauno zoologijos sode buvo užmigdytas žmonių numylėtinis 17 metų baltasis lokys Kasparas. Gyvūnui ant kojos buvo atsivėrusios negyjančios žaizdos, koja gangrenavo.

Galūnės amputacija, specialistų teigimu, daugiau nei pusę tonos svėrusio plėšrūno nebūtų išgelbėjusi. Užmigdytas lokys perduotas Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejui. Jo iškamša pagaminta per kelis metus.

Šią istoriją mums papasakojo ponia Audronė, kuri atsakinga už ekskursijas.

Eriko Ovčarenko nuotr.

Žvilgsnis.

Eriko Ovčarenko nuotr.

Pažvelkite, kaip gaminamos iškamšos. 

Eriko Ovčarenko nuotr.
Eriko Ovčarenko nuotr.

Prie šio lokio visi labai mėgsta fotografuotis. 

Eriko Ovčarenko nuotr.

O kiek kainuoja eksponatai? Ir ar juos galima įvertinti pinigais? „Tai visai neįvertinamas dalykas“, – sako ponas Ramūnas.

Tiesa, kažkada valstybės kontrolė nustatė, kad muziejuose laikomas valstybės turtas yra neįvertintas materialine išraiška. Ir liepė įsivertinti.

Tada muziejininkai ėmė galvoti: o kaip? Absurdas, sako jie. Jei auginate šunį, kaip jį įvertintumėte?

„Mes darome cirką – įvertiname tai, kas neįvertinama. Pavyzdžiui, žvirblis. Žvirblis, pagautas Tado Ivanausko, ir žvirblis, pagautas mūsų. Juk jų vertė skiriasi? – sako muziejininkai. Ir priduria. – Įvertinom, bet tai nėra rimta.“

Eriko Ovčarenko nuotr.

Trumpai tariant, jei norėtumėte nusipirkti visus muziejaus eksponatus (kurie, žinoma, neparduodami), jums tektų sumokėti kiek daugiau nei pusę milijono eurų.

„Gal neviešinkit?“ – sako ponia Audronė.

Bet kodėl ne? Tik galbūt reiktų pridurti, kad šią sumą būtų teisinga padauginti bent iš penkių. Ar net iš dešimties.

Eriko Ovčarenko nuotr.

Jūrinis erelis į muziejų atkeliavo neseniai.

Eriko Ovčarenko nuotr.
Eriko Ovčarenko nuotr.
Eriko Ovčarenko nuotr.

Paukščių ekspozicijoje galima išvysti nuo mažiausio kolibrio ir didžiausiojo jūrinio erelio.

Eriko Ovčarenko nuotr.

Nykštukas – mažiausias Lietuvos paukštis.

Prieš baigdami kelionę po Kauno zoologijos muziejų dar pasižvalgykime po eksponatus. 

Eriko Ovčarenko nuotr.

Kai Kauno zoologijos muziejuje lankėsi antropologė Birutė Marija Galdikas, Borneo saloje tyrinėjanti orangutanus, ji stabtelėjo prie šio omaro. Tokio dydžio omaro jai neteko matyti nė viename muziejuje pasaulyje.

Eriko Ovčarenko nuotr.
Eriko Ovčarenko nuotr.
Eriko Ovčarenko nuotr.
Eriko Ovčarenko nuotr.

99 proc. muziejaus eksponatų yra ne muliažai, o iškamšos.

Eriko Ovčarenko nuotr.
Eriko Ovčarenko nuotr.
Eriko Ovčarenko nuotr.
Lapiukai ir lapė – vieni pirmųjų muziejaus eksponatų. Žinoma, vėliau juos teko atnaujinti. 
Eriko Ovčarenko nuotr.
Eriko Ovčarenko nuotr.
Eriko Ovčarenko nuotr.
Eriko Ovčarenko nuotr.

Tuo, koks per 100 metų tapo Zoologijos muziejus, greičiausiai didžiuotųsi ir jo įkūrėjas Tadas Ivanauskas.