Gediminas Petraška
Geltonoji simfonija
Mano ūkis prabunda anksčiau už saulę. Kai pirmieji spinduliai dar tik liečia rasotą žolę, sodybos kieme jau girdėti pažįstami garsai: duslus durų girgždesys, tolimas gaidžio šūksnis ir ramus, ritmingas žingsnių aidas su bitučių zvimbimu. Tai ne šiaip žemės sklypas – tai mano rankomis puoselėjamas pasaulis. Kiekviena vaga čia turi savo paslaptį, o kiekvienas vaismedis – savo vardą. Senasis sodas, kurį sodino dar mano seneliai, vis dar ištikimai saugo pavėsį, o naujieji šiltnamiai švyti modernumu, simbolizuodami mano norą augti kartu su laiku. Čia oras kvepia ne tik drėgna žeme ir dobilais, bet ir laisve. Vakarais, kai darbai nurimsta, o virš laukų pakyla lengvas rūkas, as atsisėdu ant medinio suolo. Žvelgdamas į savo valdas suprantu: šis ūkis nėra tik darbas. Tai mano istorija, rašoma ne rašalu, o prakaitu, kantrybe ir meile kiekvienam daigui.....
186
Balsuoti