Mūsų istorija prasidėjo toli nuo Lietuvos laukų. Ilgi metai užsienyje nebuvo nuspalvinti romantika – tai buvo sunkaus darbo, disciplinos ir rutinos laikas. Maršrutas „namai–darbas“ tapo kasdienybe, o didžiausią džiaugsmą teikė matomi rezultatai: laimingi žmonės, kuriems statydavau namus. Tačiau svetimoje šalyje klojami pamatai visada primindavo, kad savų dar neturime. ​Keičiantis laikams ir svyruojant valiutoms, atėjo supratimas – uždirbtą kapitalą reikia įdarbinti ten, kur širdis. Taip gimė sprendimas investuoti į brangiausią turtą – Lietuvos žemę. Nupirkti pirmieji hektarai tapo ne tik investicija, bet ir bilietu į nežinomybę... ​Ūkininko karjerą pradėjome nuo visiško nulio. Neturėjome nei technikos, nei patirties, tik didelį norą. Pirmosios investicijos atrodė beprotiškai rizikingos. Teko patirti ir karčių pamokų: pasitikėjome įmone, kuri pardavė netvarkingą, nuolat gendantį traktorių, o prisiimti Europos Sąjungos projektų įsipareigojimai „įkinkė“ mus penkeriems metams griežtos kontrolės ir reikalavimų vykdymui. ​Buvo dienų, kai rankos sviro. Reikėjo patiems meistrauti padargus, rūpintis gyvuliais ir kovoti su biurokratija. Tačiau kiekviena kliūtis tik dar labiau vertė judėti į priekį, kad netaptume dar vienu statistiniu vienetu užsidarančių Lietuvos ūkių sąraše... ​Nepaisant sunkumų, ūkis kasmet tvirtėjo. Pasirinkome ekologinio ūkininkavimo kelią – ne dėl madų, o dėl pagarbos žemei ir žmogui. Šiandien mūsų ūkis nėra tik verslas. Tai vieta, kur užaugintas maistas pasiekia net tuos, kuriems šiuo metu sunkiausia. Tikime, kad žemė duoda tiek, kiek į ją įdedi širdies, todėl dalintis mums yra natūralu. ​Mūsų kelias neapsiribojo tik savo kiemu. Kai reikėjo užstoti brolius ir seseris ūkininkus, stovėjome mitinguose, kovodami už teisybę ir kaimo ateitį. ​„Buvo ir sunku, ir lengva, bet visada – su darbu. Mes pasirinkome ne stebėti, o kurti, kad Lietuvos laukuose ir toliau girdėtųsi traktoriaus garsas, o ne tyla.“