Kazys Morkūnas – žmogus, kurio rankose gyvena Lietuva Kartais didžiausi Lietuvos turtai slypi ne garsiuose pastatuose ar muziejų vitrinose. Jie gyvena žmogaus rankose, jo atmintyje, širdyje ir gebėjime tuo, ką moka, nuoširdžiai dalytis su kitais. Toks žmogus yra tautodailininkas, tradicinių amatų meistras ir ilgametis pedagogas Kazys Morkūnas. Kartu su žmona Ligita Sedeikių kaime, Anykščių krašte, Kazys sukūrė ypatingą vietą – „Pintinių sodelį“. Tačiau vadinti jį vien muziejumi būtų per maža. Tai namai, kuriuose kiekvienas sutinkamas kaip laukiamas svečias. Čia kvepia vytelėmis, žolelių arbata ir medumi, skamba lietuviškos dainos, pasakojamos senosios istorijos, o svarbiausia – čia galima savo rankomis prisiliesti prie to, ką mūsų protėviai kūrė, saugojo ir perdavė iš kartos į kartą. Kazys yra sertifikuotas tradicinių amatų meistras. Jo pintinės pripažintos tautinio paveldo produktais, o per daugelį metų sukauptomis pynimo žiniomis jis dosniai dalijasi su vaikais, jaunimu ir suaugusiaisiais. Tačiau Kaziui tautodailė – ne vien gražus rankų darbo kūrinys. Jam svarbu, kad žmogus suprastų, iš kur šis amatas atėjo, pajustų jo šilumą ir išsineštų dalelę lietuviškos kultūros savo širdyje. Ir ta dalelė Lietuvos šiandien keliauja labai toli. Į „Pintinių sodelio“ edukacijas atvyksta žmonės ne tik iš įvairiausių Lietuvos kampelių, bet ir iš kitų pasaulio šalių – net iš tolimosios Japonijos. Žmonės, galbūt iki tol niekada rankose nelaikę vytelės, Sedeikiuose susėda šalia Kazio, klausosi jo pasakojimų, mokosi senojo amato ir pažįsta mūsų šalį ne iš turistinio lankstinuko, o per gyvą susitikimą su žmogumi, kuris savo gyvenimą paskyrė lietuviškai tradicijai. Todėl Kazį norisi vadinti tikru Lietuvos tradicijų ambasadoriumi. Ambasadoriumi ne pagal pareigas ar titulą, o savo darbais ir širdimi. Kiekvienam svečiui – nesvarbu, ar jis atvykęs iš Lietuvos, ar iš kito pasaulio krašto – Kazys pristato mūsų šalį tokią, kokia ji yra jo paties gyvenime: darbščią, kūrybingą, svetingą, gerbiančią savo šaknis ir mokančią dalytis tuo, ką turi brangiausio. Ypatingą vietą Kazio gyvenime užima vaikai ir jaunimas. Būdamas ilgametis pedagogas, jis puikiai supranta, kad tradicija išliks tik tuomet, jei atsiras rankų, kurios ją perims. Todėl Kazys kantriai moko, rodo, pasakoja ir leidžia kiekvienam pabandyti pačiam. Galbūt ne kiekvienas vaikas taps pynėju. Tačiau kiekvienas gali išsinešti suvokimą, kad tai, ką kūrė mūsų seneliai ir proseneliai, yra verta pažinti, branginti ir išsaugoti. Kazio gyvenime, regis, telpa nepaprastai daug. Jis – tautodailininkas, mokytojas, pynėjas, bitininkas, ūkininkas, gamtos ir savo krašto mylėtojas. Kartu su Ligita jie išsaugojo senąją Sedeikių sodybą, sukūrė Pintinių muziejų, sukaupė pintų dirbinių bei senovinių buities daiktų kolekciją. Tačiau svarbiausia – viso to jie nepasiliko tik sau. Jie atvėrė savo namų duris žmonėms. Ir galbūt būtent tai geriausiai pasako, koks žmogus yra Kazys Morkūnas. Jis galėtų tiesiog didžiuotis tuo, ką per gyvenimą sukūrė. Tačiau Kazys renkasi dalytis – savo amatu, žiniomis, laiku, namų šiluma, savo krašto istorijomis ir meile Lietuvai. O iš Sedeikių žmonės išsiveža ne tik savo rankomis nupintą darbelį. Jie išsiveža prisiminimą apie sutiktą žmogų ir mažą Lietuvos kraštelį, kuriame senosios tradicijos tebėra gyvos. Kazį Morkūną nominuojame „Metų senioro 2026“ rinkimams ne vien už tai, ką jis sukūrė, bet ir už tai, kiek savęs per daugelį metų atidavė kitiems. Už išsaugotą ir puoselėjamą senąjį pynimo amatą. Už tautinio paveldo perdavimą jaunajai kartai. Už ilgametę pedagoginę ir edukacinę veiklą. Už „Pintinių sodelio“ sukūrimą. Už meilę savo kraštui ir lietuviškų tradicijų pristatymą žmonėms iš viso pasaulio. O labiausiai – už labai paprastą, bet nepaprastai brangų dalyką: nuoširdų norą palikti po savęs ne tik gražius kūrinius, bet ir žmones, kurie prisimins, išmoks ir perduos tai toliau. Kazio pinamose pintinėse susipina vytelės. Jo gyvenimo darbuose susipina žmonės, kartos ir pasaulio kraštai. Ir kai žmogus iš tolimosios Japonijos ar kito pasaulio krašto, sugrįžęs namo, prisimins mažą Sedeikių kaimą, lietuvišką vytelę ir ten sutiktą meistrą Kazį, kartu su šiuo prisiminimu po pasaulį keliaus ir mažytė Lietuvos dalelė. Galbūt būtent taip ir išsaugoma tradicija – perduodant ją iš rankų į rankas, iš širdies į širdį