Mano Lietuva. Vis tiek turiu nuo ko nors atsispirti. Žvelgdamas į Lietuvos žemėlapį, turiu labai konkrečiai įsivardinti, kur link juda akys. Kodėl būtent ta kryptimi. Palengva suprantu, kad man reikalinga mano Lietuva. Atminties žemėlapis, nurodantis tiksliausią kryptį.
Todėl belieka pripažinti, kad tą dvigubą v ironiškai paminėjau ne šiaip, o galvodamas apie lietuvių ir lenkų santykius. Istorines ir šiandienines įtampas, kuriomis buvo persmelkta mano vaikystė – gyvenimas Vilniaus rajono Marijampolio kaime, kuriame lietuvių – mažuma.
Tą dvigubą v paminėjau ne šiaip. Pirmoji mūsų kelionė – į Turgelius. Į Šalčininkų rajoną. Į kaimą, kuriame w – nemažiau svarbi nei v.
Dviračiu numinti į Turgelius – viena vaikystės svajonių. Na, gal ir per skambiai pasakiau. Veikiau – vienas planų. Nesijuokite, bet žodis „Turgeliai“ man kažkodėl skambėjo kaip „linksmieji kalneliai“. Kaip kažkas ypatinga: atrakcionų parkas, cukrinė vata, ančiukas Donaldas. Žodžiu, Amerika.
Bet visad gąsdino atstumas. Nuo mano gimtojo Marijampolio iki Turgelių – keliasdešimt kilometrų. Dvylikamečiui tai atrodė neįveikiama. Be to, turėjau neišdildomos patirties: kartą nusprendžiau dviračiu važiuoti iki Vilniaus. Tai – panašus atstumas. Pakeliui, gretimame kaime, vietinių buvau gražiai paprašytas atiduoti abu dviračio ratus. Be abejo, sutikau. Apie šešis kilometrus namo tįsiau tik dviračio rėmą. Daugiau į Vilnių nevažiavau.
Pakeliui, gretimame kaime, vietinių buvau gražiai paprašytas atiduoti abu dviračio ratus. Be abejo, sutikau.
Bet dabar – ne apie Vilnių. Dabar – apie ypatinguosius, stebuklinguosius, nepakartojamus, išskirtinius, spindinčius, neįtikėtinus, spalvotus, pasakiškus, rožinės spalvos kramtomąja guma kvepiančius Turgelius. Taip niekad juose ir neapsilankiau. Taip ir neįsitikinau, ar jie yra tokie, kokius regėjo vaiko vaizduotė. Bet juk niekad nebūna vėlu, tiesa?
Taip, Turgelių pavadinimas kilęs nuo žodžio „turgus“. Prieš du tris šimtus metų jų čia būta garsių ir gausių, pritraukdavusių aplinkinių miestelių prekybininkus ir pirkėjus. Tad slampinėjame po gyvenvietę, ieškodami praeities prekyviečių pėdsakų.
Išardytų, nebevažiuojančių, aprūdijusių automobilių ir kitokios technikos Turgeliuose turbūt daugiau nei žmonių. Metalo laužas, neskleidžiantis jokių dūmų. Jam „sudegti“ prireiks bent dviejų trijų šimtų metų.
Taip, Turgeliuose nėra nei atrakcionų parko, nei cukrinės vatos. Tačiau ančiukų (žąsiukų) Donaldų – ne vienas.
„Kam man tie žodžiai/ jei nėra juose liepsnos/ liežuvių“, – viename eilėraštyje rašo puikus poetas Donatas Petrošius. Kam jums tie žodžiai, kai viskas ir be jų aišku – mintyse sukasi eilutė, dėliojant šias nuotraukas.
Vietinių, su kuriais kalbėjomės, buvo labai nedaug. Nes tų vietinių tiesiog neradome.
Vietiniai, su kuriais kalbėjomės, vylėsi, kad Turgelių neparodysime kaip apleistų. Nereikalingų. Ištuštėjusių. To ir nesiekiame. Juolab kad ši gyvenvietė esmingai niekuo nesiskiria nuo kitų panašių priemiesčių: pusė tūkstančio gyventojų, šalia – Vilnius, tad didžioji dalis dirbančiųjų važiuoja ten.
Vietinių, su kuriais kalbėjomės, buvo labai nedaug. Nes tų vietinių tiesiog neradome. Vaikštome gatvėmis pirmyn atgal – tuščia. Žinoma, darbo diena. Nekoks oras. Žinoma, dalis žmonių nepanoro kalbėti, teisindamiesi, kad nemoka lietuviškai. Tačiau yra ir kalbančių puikiai.
Lietuviškai supranta, tačiau nelabai kalba Tadeušas. Turgeliuose jis gyvena nuo vaikystės. Klausiame, kas labiausiai čia pasikeitė per penkis dešimtmečius. Tadeušas mąsto. Viskas tarsi į gerąją pusę, tačiau daugybė apleistų namų. Vienas jų – ir Tadeušo sūnaus namas, kurio fone susitinkame pasikalbėti. Buvo gaisras, po kurio – formalumų klystkeliai. Kaltų nėra. Namo – taip pat.
„Ten važiuoja visi jaunavedžiai“, – apie Merkinės (Paulavos) dvarą sako vietiniai. Mudu su fotografu Irmantu Gelūnu nesame jaunavedžiai, tačiau nuvykstame ir mes. Vos keli kilometrai nuo Turgelių. Šalia Merkio.
Rudų plytų siena. Kaminas. Rūkstantys dūmai. Būtent šiuo vaizdu pradėjome kelionę po Turgelius. Ką tai reiškia – griuvėsius ar statybas? Trupančią ar tvirtėjančią gyvenvietę? Ne, tai nieko nereiškia. Mums tiesiog patiko tas vaizdas. Dūmai – kaip gyvybė. Kaip kažkas judančio šioje tuštumos tvirtovėje. Beje, nufilmavę dūmus, šioje griuvėsių platybėje netikėtai sutikome ūkininką Edgarą. Negi nenufilmuosi ir jo.
Jau gailiuosi, kad čia atvažiavome, nes Irmantas puola prie kiekvienos sienos, akmens.
Sako, kad dabar jau bus menas.
Matau, klausausi ir neabejoju.
Tvirtovė prie pat Turgelių stovėjo prieš kelis šimtus metų. Griuvėsiai, po kuriuos dabar vaikštome, – viskas, kas liko iš XVIII amžiuje čia gyvavusios Paulavos respublikos – miniatiūrinės valstybės, turėjusios savo valdžią, kariuomenę, konstituciją, pinigus. Jei važiuosite kada pro šalį – užsukite. Jei nevažiuosite – skriskite.
finansuoja
Apie projektą „100 Lietuvų“
Lietuva yra viena, tačiau skirtinga: auganti ir klestinti, nesikeičianti ir kintanti, apleista ir tuštėjanti. Lietuva yra ir didžiausi miestai, ir atokiausi vienkiemiai. Ir visiems žinomi miesteliai, ir mažai kam girdėti kaimai. Lietuva yra ten, kur esame bent vienas iš mūsų.
„100 Lietuvų“ – tai mūsų valstybės atkūrimo šimtmečiui skirtas projektas, skatinantis atrasti ir pažinti visokią Lietuvą – jos savitumą ir kasdienybę. „100 Lietuvų“ – tai neįprasti maršrutai, nekasdieniai vaizdai, maži, bet dideli žmonės.
Po Lietuvos miestelius, kaimus ir vienkiemius keliauja kūrybingasis 15min fotografas Irmantas Gelūnas ir tekstų autorius Mindaugas Nastaravičius – žurnalistas, poetas, dramaturgas, 2015 metų Kultūros ministerijos Jaunojo menininko premijos laureatas.
Nelaukdamas 2018 metų Vasario 16-osios, naujienų portalas 15min kviečia į smagią, keistą ir asmenišką kelionę po Lietuvą. Aplenkiant pilis ir kitus turizmo simbolius. Neieškant gintaro. Nejodinėjant ant žemaitukų. Neragaujant cepelinų.
P. S. O jūs žinote, kad Rubežiaus kaime, Trakų rajone, yra toks medis, kurio viršūnėje kabo varpas? Tai va.
