Projektą remia
#17 Pelekiškės
Mindaugas Nastaravičius
Irmantas Gelūnas

Eidami šiuo miško keliu, jūs prieitumėte Pelekiškių kaimą Varėnos rajone. Šešias septynias sodybas, o jei tiksliau – pamiškių vienkiemius. Vasaros metu tose sodybose žmonių surastumėte. Žiemą – tik vienoje. Tačiau pradėkime ne nuo žmonių. Pradėkime nuo grybų.

Pravažiavę Merkinę, mudu su Irmantu sustojame šalikelėje – dar du kilometrai mišku, tuomet į dešinę, tuomet staigus į kairę, ir atsidursime Pelekiškėse. Be abejo, mes nusprendžiame pagrybauti. Ir pirmą kartą šio projekto metu mudu pagrybausime tiesiogine šio žodžio prasme.

100 lietuvu - Pelekiskes

Gražiuoju sutariame, kad mūsų nedomina voveraitės, baravykai ir kiti miško konservatoriai. Imsime tik juosvadryžes šydabudes, margakotes guotes, gličiąsias geltonpėdes ir dygliuotuosius pumpotaukšlius. Irmanto mėgstamiausius.

Vieta, kurioje tikėjomės viską surasti.

Neimsime. Pagal susitarimą.

Ne.

Dar to betrūko.

Atsisakėme ir šito.

Ačiū, ne.

Svarstėme, bet...

Svarstėme ilgiau, bet irgi ne.

Vaikštant mišku, Irmantas man nedavė ramybės: „Kodėl aš turiu fotografuoti tuos grybus? Mes juk čia ne dėl grybų!“ Pristačiau jam dramaturginę idėją: esą mudu išvykome pagrybauti, tačiau vietoj baravykų ir pumpotaukšlių – namas. Pasibeldėme vidun – žmogus. Lyg to būtų maža – įdomus.

Tačiau šiandien – jau po grybų – turiu pripažinti, kad realybėje toks sumanymas būtų sunkiai įmanomas, nes sodybos, kurios šeimininkė mūsų laukė, taip paprastai nesurasi. Reikia puikiai pažinti mišką. Jo dešinę ir kairę. Neprošal, kad sodybos šeimininkė tave pasitiktų.

Teresė Jankauskaitė – viena žymiausių juodosios keramikos meistrių Lietuvoje. Aplankėme ją, besiruošiančią rudens parodoms Varšuvoje, Poznanėje ir Torunėje. Teresė jose pristatys keramikos ir tapybos darbus. O šiandien ji – Pelekiškėse. Ir ji – ta vienintelė, gyvenanti čia ir žiemą.

Tačiau dabar – ne žiema. Kaip ir mes šiuose miškuose – ne dėl grybų. Norime pamatyti žemėje sumūrytą krosnį, kurioje molis tampa juodas tarsi metalas. Teresės darbus – šviestuvus, angelus, puodynes.

Norime apsidairyti sodybos kieme, apjuostame skulptoriaus Sauliaus Indrašiaus kūrinių. Menininkės namuose, kuriuose daugybę kartų paminėtas Stasiukas – šviesaus atminimo poetas Stasys Stacevičius (1959–2013), buvęs jos vyras.

Šįkart „100 Lietuvų“ pasakojimas – kaip niekada juodas. Kaip visad – šviesus.

Mieli „100 Lietuvų“ skaitytojai, šįkart mudu su Irmantu išvykome grybauti, tačiau netikėtai aptikome sodybą... Iki :)

Projektą remia
Projektą iš dalies
finansuoja

Apie projektą „100 Lietuvų“

Lietuva yra viena, tačiau skirtinga: auganti ir klestinti, nesikeičianti ir kintanti, apleista ir tuštėjanti. Lietuva yra ir didžiausi miestai, ir atokiausi vienkiemiai. Ir visiems žinomi miesteliai, ir mažai kam girdėti kaimai. Lietuva yra ten, kur esame bent vienas iš mūsų.

„100 Lietuvų“ – tai mūsų valstybės atkūrimo šimtmečiui skirtas projektas, skatinantis atrasti ir pažinti visokią Lietuvą – jos savitumą ir kasdienybę. „100 Lietuvų“ – tai neįprasti maršrutai, nekasdieniai vaizdai, maži, bet dideli žmonės.

Po Lietuvos miestelius, kaimus ir vienkiemius keliauja kūrybingasis 15min fotografas Irmantas Gelūnas ir tekstų autorius Mindaugas Nastaravičius – žurnalistas, poetas, dramaturgas, 2015 metų Kultūros ministerijos Jaunojo menininko premijos laureatas.

Nelaukdamas 2018 metų Vasario 16-osios, naujienų portalas 15min kviečia į smagią, keistą ir asmenišką kelionę po Lietuvą. Aplenkiant pilis ir kitus turizmo simbolius. Neieškant gintaro. Nejodinėjant ant žemaitukų. Neragaujant cepelinų.

P. S. O jūs žinote, kad Rubežiaus kaime, Trakų rajone, yra toks medis, kurio viršūnėje kabo varpas? Tai va.

Pastebėjote klaidą ar netikslumą? Palikite atsiliepimą.
Siūlykite savo Lietuvą