Projektą remia
#4 Jauniūnai
Mindaugas Nastaravičius
Irmantas Gelūnas

Tai – ne koncertas, o repeticija, sako Valerija ir Teresė. Jei būtumėm žinojusios, kad atvažiuosite, filmuosite, tai būtume ir rimčiau parepetavusius, ir pasipuošusios. O dabar... O dabar mudviem su Irmantu belieka atsiprašyti, kad pasibeldėme, jau žvelgti durų pusėn, bet štai pasigirsta šio dueto vadovės ponios Stefanijos balsas – na jau, moterys, negi nepadainuosite? Akimirkai šyptelėjusios, Valerija ir Teresė lipa į sceną ir uždainuoja.

Su ponia Stefanija prieš kelias savaites kalbėjomės telefonu. Klausiau, ar verta atvažiuoti į kaimą. Žinoma, kad verta, atsakė ji. Todėl sėdome ir nuvažiavome. Lygiai taip važiuosime ir į kitus Lietuvos miestelius, kaimus, vienkiemius, tiesą sakant, nelabai tvirtai galėdami jums argumentuoti, kodėl vykstame būtent čia, o ne kitur, tačiau vildamiesi, kad jums tiesiog įdomu bent 15 minučių pabūti ten, kur šiaip, greičiausiai, nevažiuotumėte.

Tačiau ir mes nevažiuojame šiaip, be tikslo. Važiuojame žinodami, kad susitiksime su ponia Kristina, biologijos mokytoja, 24 metus vadovavusia Jauniūnų pagrindinei mokyklai. 1966-aisiais atidarytai, 2001-aisiais uždarytai. Nes nebelabai kam liko į šią mokyklą eiti. Nes mažas gimstamumas, nes jaunimas, nepaisydamas jų kaimo pavadinime glūdinčios šaknies, kuria šeimas Maišiagaloje, Širvintose, Vilniuje, Londone. Nes dabar ant mokyklos sienų belikę tik užrašai, kas ką myli, kas su kuo ir ką darė. Kas žino, galbūt D+S iki šiol yra +.

Tačiau važiuojame nežinodami, kad susitiksime su Liudviku, rūkančiu mėsą, Eugenijumi, einančiu į parduotuvę, Julijanu, minančiu aplankyti tėvo. Važiuojame vildamiesi išgirsti istorijų apie 1949-aisiais čia atkastą VIII–X a. sidabrinių papuošalų ir monetų lobį. Važiuojame žinodami, kad vėlesniais metais būta daugiau kasinėjimų ir kasinėjančių. Tiesa, nieko vertingo nebeatkasė, o mes nieko doro taip ir nesužinosime. Tačiau atvažiavę akimirkai šyptelėsime: atsitiktinumas – šiuo metu Jauniūnuose tiesiami požeminiai elektros kabeliai, tad visas kaimas – iškastas, žemėtas, grumstuotas. Taip, kaip ir dera kaimui, kuriame buvo atkastas lobis.

Tikslumo dėlei: Lietuvoje – keli Jauniūnai. Joniškio rajone ir Širvintų rajone. Pirmieji garsūs tuo, kad, spėjama, šalia jų 1236-aisiais vyko Saulės mūšis. Antrieji – jei ne lobis, Valerija, Teresė, Stefanija, Kristina, Liudvikas, Eugenijus ir Julijanas – visai negarsūs. Būtent todėl mes čia, šalia Musės, dešiniojo Neries intako, netoli automagistralės Vilnius–Panevėžys. Būtent todėl čia esate ir jūs. Sveiki atvykę.

Projektą remia
Projektą iš dalies
finansuoja

Apie projektą „100 Lietuvų“

Lietuva yra viena, tačiau skirtinga: auganti ir klestinti, nesikeičianti ir kintanti, apleista ir tuštėjanti. Lietuva yra ir didžiausi miestai, ir atokiausi vienkiemiai. Ir visiems žinomi miesteliai, ir mažai kam girdėti kaimai. Lietuva yra ten, kur esame bent vienas iš mūsų.

„100 Lietuvų“ – tai mūsų valstybės atkūrimo šimtmečiui skirtas projektas, skatinantis atrasti ir pažinti visokią Lietuvą – jos savitumą ir kasdienybę. „100 Lietuvų“ – tai neįprasti maršrutai, nekasdieniai vaizdai, maži, bet dideli žmonės.

Po Lietuvos miestelius, kaimus ir vienkiemius keliauja kūrybingasis 15min fotografas Irmantas Gelūnas ir tekstų autorius Mindaugas Nastaravičius – žurnalistas, poetas, dramaturgas, 2015 metų Kultūros ministerijos Jaunojo menininko premijos laureatas.

Nelaukdamas 2018 metų Vasario 16-osios, naujienų portalas 15min kviečia į smagią, keistą ir asmenišką kelionę po Lietuvą. Aplenkiant pilis ir kitus turizmo simbolius. Neieškant gintaro. Nejodinėjant ant žemaitukų. Neragaujant cepelinų.

P. S. O jūs žinote, kad Rubežiaus kaime, Trakų rajone, yra toks medis, kurio viršūnėje kabo varpas? Tai va.

Pastebėjote klaidą ar netikslumą? Palikite atsiliepimą.
Siūlykite savo Lietuvą