Projektą remia
#42 Dirvonėnai
Mindaugas Nastaravičius
Irmantas Gelūnas

Romualdas Bračas vaikšto aplink dekoratyvinius medelius, jo paties auginamus ir skiepijamus, o mudu su Irmantu žengiame iš paskos, nebespėliodami želdinių pavadinimų – 67 metų vyras ką tik nusišypsojo išgirdęs, kad „tai – pušis.“ Tokio atsakymo jam nepakanka, nes prieš mūsų akis – ne pušis, o sibirinė pušis. O mums nepakaks vien pokalbių apie medžius – pas poną Romualdą čia atvykome ne dėl jų.

Apgriuvę buvusių kolūkių pastatai – sovietmečio palikimas visoje Lietuvoje. Dalis tuščių ir apleistų, dalis privatizuotų, paverstų sandėliais, lentpjūvėmis, autoservisais, grybų supirkimo punktais, arba naudojamų pagal pirminę paskirtį – fermose mūkia laisvų ūkininkų karvės, nieko nežinančios nei apie masinę kolektyvizaciją, nei apie jos nuostolius Lietuvai.

 

Neslėpsime, kad jau senokai ieškojome buvusio kolūkio pirmininko, galinčio sąmoningai atsisukti atgal – pernelyg neromantizuojančio savo praeities, blaiviai vertinančio kolūkių steigimą ir jų ardymą. Ieškojome žmogaus, kuris suvoktų, kad tūkstančiai kolūkių – tai dešimtys tūkstančių tremčių į Sibirą, o sovietmetis – ne tiesiog „anie laikai“, bet prievartos istorija, Lietuvai neatnešusi nieko gero.  

Ponas Romualdas nuo 1985-ųjų vadovavo Šiaulių rajono Paežerių kolūkiui. Dirvonėnai – centrinė gyvenvietė prie pat Paežerių ežero. Čia poną Romualdą visi pažįsta, o jo vadovavimo metu asfaltuotą kelią iki Kuršėnų pavadina Bračo keliu. Mūsų pašnekovui neatrodo, kad „anais laikais“ viskas buvo blogai. Anaiptol. Agronomo išsilavinimą turintis vyras nuolat pakartoja – tada žmogumi buvo rūpinamasi, dabar jis niekam nebereikalingas.

Su ponu Romualdu į jokias diskusijas nesiveliame, tačiau užduodame jam klausimų apie kolūkio kasdienybę, nuolatinio progreso iliuzijas, kolūkiečių girtuoklystę. Į šiuos klausimus jis atsako taip, kad mes nesigailime atvykę iki Dirvonėnų. Todėl „100 Lietuvų“ – apie kolūkio pirmininką, dėl nieko ar dėl visko nekaltinantį Vytauto Landsbergio.

Šio pasakojimo kompozicija – žiedinė: pirmiausia išklausysime poną Romualdą jo kieme ir pamatysime, kuo šiandien užsiima agronomas.

Tuomet nuvyksime iki buvusio kolūkio.

Ir sugrįšime atgal.

Nes ponas Romualdas norės dar šį tą parodyti.

Ne tik kolūkio pastatus.

Kurių dalis, žinoma, atiteko pirmininkui.

Antrame aukšte – buvusi kolūkio kontora.

1978, ponas Romualdas – agronomas, pirmas iš kairės.

1987, ataskaitinis susirinkimas, ponas Romualdas – pirmininkas, pirmas iš kairės.

1986, sovietų kariai kolūkio laukuose kasa bulves.

1985, kolūkiečių šventinis stalas po derliaus nuėmimo.

Stalo papuošimai.

Ponas Romualdas, žinoma, priklausė partijai. Ką jam reiškė ideologija?

Buvęs pirmininkas pasakoja, kad gyvenvietės infrastruktūra sukurta sovietmečiu.

„Bet žmogumi pasirūpinama ir dabar.“

Dirvonėnų bendruomenė + Europos Sąjunga.

Pono Romualdo klausiame, ar ir jam atrodo, kad dėl visko kaltas Vytautas Landsbergis?

Kolūkyje dirbo pustrečio šimto žmonių.

Kaip jie pasidalino bendrą turtą?

1980, ponas Romualdas švenčia, nes jo rankose – agronomo diplomas.

Pašnekovo klausiame, ar jam teko daug išgerti asfaltuojant šį kelią?

Laisvo ūkininko karvės buvusioje „nelaisvės zonoje“.

Ponas Romualdas pasakoja išsamiau. Ir drąsiau.

Antroji pasakojimo dalis: nepriklausoma Lietuva.

Ir pono Romualdo laisvė joje.

Pabaigoje – du akcentai: dabar jūs matote liepų alėją. Jei važiuosite pro Dirvonėnus – aplankykite.

O dabar – karininkų delegaciją.

Prieš pusę amžiaus stovėjusią šioje vietoje.

Nes čia...

Istorijos pabaiga.

Projektą remia
Projektą iš dalies
finansuoja

Apie projektą „100 Lietuvų“

Lietuva yra viena, tačiau skirtinga: auganti ir klestinti, nesikeičianti ir kintanti, apleista ir tuštėjanti. Lietuva yra ir didžiausi miestai, ir atokiausi vienkiemiai. Ir visiems žinomi miesteliai, ir mažai kam girdėti kaimai. Lietuva yra ten, kur esame bent vienas iš mūsų.

„100 Lietuvų“ – tai mūsų valstybės atkūrimo šimtmečiui skirtas projektas, skatinantis atrasti ir pažinti visokią Lietuvą – jos savitumą ir kasdienybę. „100 Lietuvų“ – tai neįprasti maršrutai, nekasdieniai vaizdai, maži, bet dideli žmonės.

Po Lietuvos miestelius, kaimus ir vienkiemius keliauja kūrybingasis 15min fotografas Irmantas Gelūnas ir tekstų autorius Mindaugas Nastaravičius – žurnalistas, poetas, dramaturgas, 2015 metų Kultūros ministerijos Jaunojo menininko premijos laureatas.

Nelaukdamas 2018 metų Vasario 16-osios, naujienų portalas 15min kviečia į smagią, keistą ir asmenišką kelionę po Lietuvą. Aplenkiant pilis ir kitus turizmo simbolius. Neieškant gintaro. Nejodinėjant ant žemaitukų. Neragaujant cepelinų.

P. S. O jūs žinote, kad Rubežiaus kaime, Trakų rajone, yra toks medis, kurio viršūnėje kabo varpas? Tai va.

Pastebėjote klaidą ar netikslumą? Palikite atsiliepimą.
Siūlykite savo Lietuvą