Alizavoje yra daugiabutis. Bet jis niekuo neišskirtinis.
Alizavoje auga ąžuolas.
Turbūt pusės tūkstančio metų ir 21 metro aukščio.
Alizavoje yra Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia.
Ir daugybė varnalizdžių aplink.
Alizavoje gyvena keli šimtai žmonių.
Bet atvykome pas vieną.
Ponią Genovaitę, kuriai sausio 1-ąją sukako 81-eri.
Paklaususi, ar mudu su Irmantu esame vedę ir sulaukusi teigiamo atsakymo, ponia Genovaitė apsidžiaugė – vadinasi, suprasime jos eilėraštį apie Jonines ir nakties tamsumoj supainiotas lovas. Vadinasi, tą eilėraštį išgirsite ir jūs, suintriguoti pavadinime pamatyto ženklo N-18.
Lietuvoje poeziją rašančiųjų turbūt daugiau nei ją skaitančiųjų. Su miestelių ir kaimų kūrėjais keliaudami susiduriame dažnai – jie aktyvūs bendruomenių šventėse, vietos bibliotekų renginiuose, jie rašo laiškus („Gera diena, ponaičiai“), kviesdami į savo knygų pristatymus.
Kol kas juos aplenkiame, nors pasakyti, kad poezija mums nerūpi – nedrįstume. Anaiptol. Štai kolega Irmantas yra sukūręs du eilėraščius. Vieną – apie šviesą, kitą – apie tamsą. Tik juos parašęs, Irmantas suvokė šviesos reikšmę tamsoje ir nusprendė tapti fotografu.
Ką gyvenime veikė ponia Genovaitė – paslaptis. Tiksliau, ji paprašė, kad „apie gyvenimą“ nieko nerašytume. Ir nieko neklausinėtume. Sulaukusi skambučio, moteris spėliojo, kad į svečius prašomės dėl jos sūnaus – ponia Genovaitė yra legendinio Kauno „Žalgirio“ krepšininko (dabar trenerio) Algimanto Baziuko mama.
„Ne“, – atsakėme mes. O toliau pokalbis dėliojosi maždaug taip:
- Tai kas tamstoms rūpi?
- Ar jūs esate parašiusi eilėraštį apie Jonines? Girdėjome, kad jis neblogas.
- Tikrai geras. Bet jis su raide N-18. O gal ir S!
- Gal galime atvažiuoti jo pasiklausyti?
- Bet aš nesu poetė. Nė vienos knygos neišleidau.
- Tai todėl ir norime atvažiuoti.
- Nu tai ir atvažiuokite.
Ponia Genovaitė eilėraščius rašo nuo keturiolikos, bet niekur jų nepublikuoja. Ji neturi svajonės išleisti poezijos knygos. Ji nesiunčia savo kūrinių į Rašytojų sąjungą. Todėl mes ir esame čia, Kupiškio rajone, Alizavoje.
Netrukus išgirsite eilėraštį, kurį, autorės prašymu, žymime ženklu N-18.
Netrukus jūs neišgirsite nė vieno eilėraščio.
Ponia Genovaitė pakilo nuo virtuvės stalo.
Tas pats žmogus, tie patys skaičiai: 18 ir 81.
Autorė sako, kad dabar jau nuskambės tikrai geras eilėraštis.
Iš viso ponia Genovaitė parašė panašiai tiek eilėraščių, kiek matote lizdų.
Ne visa jos poezija tokia ilgaamžė kaip Alizavos ąžuolas.
Bet, ponia Genovaite, neabejokite: eilėraštis apie Jonines – tikrai geras.
finansuoja
Apie projektą „100 Lietuvų“
Lietuva yra viena, tačiau skirtinga: auganti ir klestinti, nesikeičianti ir kintanti, apleista ir tuštėjanti. Lietuva yra ir didžiausi miestai, ir atokiausi vienkiemiai. Ir visiems žinomi miesteliai, ir mažai kam girdėti kaimai. Lietuva yra ten, kur esame bent vienas iš mūsų.
„100 Lietuvų“ – tai mūsų valstybės atkūrimo šimtmečiui skirtas projektas, skatinantis atrasti ir pažinti visokią Lietuvą – jos savitumą ir kasdienybę. „100 Lietuvų“ – tai neįprasti maršrutai, nekasdieniai vaizdai, maži, bet dideli žmonės.
Po Lietuvos miestelius, kaimus ir vienkiemius keliauja kūrybingasis 15min fotografas Irmantas Gelūnas ir tekstų autorius Mindaugas Nastaravičius – žurnalistas, poetas, dramaturgas, 2015 metų Kultūros ministerijos Jaunojo menininko premijos laureatas.
Nelaukdamas 2018 metų Vasario 16-osios, naujienų portalas 15min kviečia į smagią, keistą ir asmenišką kelionę po Lietuvą. Aplenkiant pilis ir kitus turizmo simbolius. Neieškant gintaro. Nejodinėjant ant žemaitukų. Neragaujant cepelinų.
P. S. O jūs žinote, kad Rubežiaus kaime, Trakų rajone, yra toks medis, kurio viršūnėje kabo varpas? Tai va.
