Projektą remia
#6 Prozariškės
Mindaugas Nastaravičius
Irmantas Gelūnas

 

Išėjus iš šio kambario, reikėtų pasukti dešinėn. Už namo kampo – dar kartą į dešinę. Ten – peraugę krūmai, žolėmis apaugę medžiai. Tačiau įmanoma įžiūrėti tolumoje juoduojantį stogą. Po tuo stogu, o dar tiksliau – rūsyje, 27-erius metus (1944–1971) nuo sovietų persekiojimo slapstėsi Benediktas Mikulis (1920–2000). Jo brolis partizanas Kazimieras (1924–1946) žuvo miške.

Vėjo išguldytais šabakštynais apėję namą, malkinę ir tvartą, sugrįžkime vidun. Mes nieko neliesime – stiklainių, laikrodžių, batų, drabužių, Kristaus. Mes tik apsidairysime ten, kur niekas negyvena. Vienoje tų sodybų, kurias matome pravažiuodami. Matome ir svarstome – įdomu, ar ten kas nors gyvena.

 

Šį kartą – ne apie tai, kaip gyvenama, o apie tai, kaip nebegyvenama.

 

 

Įsižeidęs, kad jo nepavadinau šių namų gyventoju, dar stipriau pūsteli vėjas. Žvelgiant į šią sodybą iš tolo, suklaidina būtent jis, kieme apipjovęs žolę, apsimetęs šeimininku. Tačiau, priėjus arčiau, jo galia sumenksta – ištaršęs lentgalius, dabar jis tik siaučia tarp griuvenų, gąsdindamas mus, nesibeldžiančius.

 

 

Taip, tai yra svetimi namai, todėl jaukiai tikrai nesijaučiame. Žinome, kad mūsų niekas nemato ir negirdi. Kad nebūsime išvaryti. Tačiau vis tiek nejauku. Baisoka? Galbūt. Bet apie tai nekalbame. Apskritai, šį kartą su Irmantu beveik nesikalbame. Matau jį, palinkusį prie apsamanojusio bato. O jis mato mane, slampinėjantį po kiemą, bandantį įsivaizduoti, kas čia gyveno.

Pavyzdžiui, Gražina ir Jonas, turėję nedidelį ūkį. Atsikraustę čia jaunystėje. Į vieno iš jų tėvų sodybą. Prie medinio namo pastatę plytinį priestatą. Pasodinę daugybę vaismedžių ir vaiskrūmių, kiek nuramindavusių čia, lygumoje, siaučiantį vėją. Pavyzdžiui, Teresė ir Antanas, auginę ne tik kiaules, bet ir triušius. Ne tik vaiskrūmius, net ir vaikus.

Matome, vėjas čia tėra vienintelis, kurį galėtumėm pakalbinti. Ir jis tai supranta. Todėl prašosi būti išgirstas, pagarsintas.

 

 

Kaip suprantate iš pavadinimo, – „100 Lietuvų“ – keliausime ne vieną ir ne du kartus. Ir ne tris. Jaučiame jūsų susidomėjimą, palaikymą. Stengiamės, kad pasakojimai būtų skirtingi. Žinome, jog po kurio laiko jums atsibos. Ir sakysite – „ai, tas pats per tą patį“. Tuomet vėl mėginsime ir jus, ir save sudominti, nustebinti. Pakviesti ten, kur jaučiame prasmę pakviesti.

 

 

 

 

Kaišiadorių rajonas, Prozariškių kaimas. Šioje atokioje sodyboje dešimt metų šeimininkauja retsykiais užklystantys praeiviai, vėjas ir kurmiai. Bet tai – Birutės (1926–2005) ir Andriaus (1924–2001) Mikulių namai. Tolėliau gyvenantys kaimynai pasakojo, kad jiedu buvo „geri ir paprasti žmonės“. Andrius kolūkyje dirbo šėriku. Birutė supirkinėjo pieną.

 

 

Projektą remia

Apie projektą „100 Lietuvų“

Lietuva yra viena, tačiau skirtinga: auganti ir klestinti, nesikeičianti ir kintanti, apleista ir tuštėjanti. Lietuva yra ir didžiausi miestai, ir atokiausi vienkiemiai. Ir visiems žinomi miesteliai, ir mažai kam girdėti kaimai. Lietuva yra ten, kur esame bent vienas iš mūsų.

„100 Lietuvų“ – tai mūsų valstybės atkūrimo šimtmečiui skirtas projektas, skatinantis atrasti ir pažinti visokią Lietuvą – jos savitumą ir kasdienybę. „100 Lietuvų“ – tai neįprasti maršrutai, nekasdieniai vaizdai, maži, bet dideli žmonės.

Po Lietuvos miestelius, kaimus ir vienkiemius keliauja kūrybingasis 15min fotografas Irmantas Gelūnas ir tekstų autorius Mindaugas Nastaravičius – žurnalistas, poetas, dramaturgas, 2015 metų Kultūros ministerijos Jaunojo menininko premijos laureatas.

Nelaukdamas 2018 metų Vasario 16-osios, naujienų portalas 15min kviečia į smagią, keistą ir asmenišką kelionę po Lietuvą. Aplenkiant pilis ir kitus turizmo simbolius. Neieškant gintaro. Nejodinėjant ant žemaitukų. Neragaujant cepelinų.

P. S. O jūs žinote, kad Rubežiaus kaime, Trakų rajone, yra toks medis, kurio viršūnėje kabo varpas? Tai va.

Pastebėjote klaidą ar netikslumą? Palikite atsiliepimą.
Siūlykite savo Lietuvą