#81 Vencavai
Mindaugas Nastaravičius
Irmantas Gelūnas
Užšalęs Vencavo ežeras.
Medinis Vencavų malūnas.
Kryžius, taip pat medinis, stovintis Vencavuose.
Ir tarsi daugiau nieko apie šį kaimą nepasakysi.
Bet štai šioje sodyboje gyvena Mamertas Pupeikis, 85-erių.
Jis pasakoja apie neišlikusį dvarą, bet žmonių atminty išlikusį dvarininką.
Vencavai, kaimas Zarasų rajone, pakeliui į Dusetas, Degučius, atmintį.

Istorija apie baudžiauninką, kukuojantį medyje, – iš XIX amžiaus vidurio, kai Vencavų dvarą, statytą dar keliais šimtmečiais anksčiau, valdė grafas Kristupas Vereščinskis su šeima. Istorijų apie jo žiaurumą yra daugiau – pavyzdžiui, vasarą, išsiruošęs į kelionę, dvarininkas liepdavo jį vežti ne vežimu, o rogėmis – mažiau dardės ir siūbuos.

Po maždaug šimtmečio dvarą iš varžytinių įsigijo Antanas Namikas (1887–1980), mokytojas, archeologas, kraštotyrininkas. Jo iniciatyva 1937-aisias Vencavuose iškilo vėjo malūnas, tebestovintis iki šiol.

 

Šimtametė klėtis iš A. Namiko ūkio atsidūrė būtent Mamerto Pupeikio sodyboje. Beje, tikslumo dėlei – ponas Mamertas pasakos, kad šviesusis dvaro savininkas karo sūkury spėjo išvažiuoti į Jungtines Valstijas. Bet iš tiesų 1951-aisiais jis buvo ištremtas į Krasnojarsko kraštą, o Lietuvą vėl išvydo po penkerių metų.

O mes, išvydę poną Mamertą, kiek vėliau susitiksime ir su jo kaimyne Eugenija Daškevičiene. Juodu skiria maždaug vienas kilometras ir vieneri metai. Poniai Eugenijai – 84-eri. Jos namuose prieš šimtmetį veikė pradinė mokykla. Mokyklą primena vienintelė detalė kambario sienoje. Nuorodų, užrašytų prisiminimų, šaltinių beveik nėra. Užtat yra Eugenija ir Mamertas. Užtat ir „100 Lietuvų“ yra čia, Vencavuose.

Vencavai yra ties sankryža.
Prie miško.
Bet labiausiai – prie malūno.
Kaip ir Mamertas – prie savųjų namų.
Iki 2000-ųjų čia veikė pradinė mokykla.
Jos pradžia – štai šiuose namuose.
Eugenija Daškevičienė, antrasis istorijos puslapis.
Eugenija šalia vyro Petro (1926–2008) prieš beveik pusę amžiaus.
Mes virtuvėje, bet netrukus pateksime į buvusią klasę.
„Mūsų čia beliko tik vienas kitas. Bet gyvename. O ką darysi?“
Atsisveikindami su pašnekovais, vis pasvarstome, ką jiems pasakyti.
Ir nieko gudraus nesugalvojame. Nieko ypatingo nepalinkime.
Kai pasakome jiems „iki“, dažniausiai ir mes išgirstame – „iki“.
Ar tai būtų Vencavuose, Zarasų rajone, ar kur kitur.
Dažniausiai tai reiškia, kad dar pasimatysime. Iki.
Projektą iš dalies
finansuoja

Apie projektą „100 Lietuvų“

Lietuva yra viena, tačiau skirtinga: auganti ir klestinti, nesikeičianti ir kintanti, apleista ir tuštėjanti. Lietuva yra ir didžiausi miestai, ir atokiausi vienkiemiai. Ir visiems žinomi miesteliai, ir mažai kam girdėti kaimai. Lietuva yra ten, kur esame bent vienas iš mūsų.

„100 Lietuvų“ – tai mūsų valstybės atkūrimo šimtmečiui skirtas projektas, skatinantis atrasti ir pažinti visokią Lietuvą – jos savitumą ir kasdienybę. „100 Lietuvų“ – tai neįprasti maršrutai, nekasdieniai vaizdai, maži, bet dideli žmonės.

Po Lietuvos miestelius, kaimus ir vienkiemius keliauja kūrybingasis 15min fotografas Irmantas Gelūnas ir tekstų autorius Mindaugas Nastaravičius – žurnalistas, poetas, dramaturgas, 2015 metų Kultūros ministerijos Jaunojo menininko premijos laureatas.

Nelaukdamas 2018 metų Vasario 16-osios, naujienų portalas 15min kviečia į smagią, keistą ir asmenišką kelionę po Lietuvą. Aplenkiant pilis ir kitus turizmo simbolius. Neieškant gintaro. Nejodinėjant ant žemaitukų. Neragaujant cepelinų.

P. S. O jūs žinote, kad Rubežiaus kaime, Trakų rajone, yra toks medis, kurio viršūnėje kabo varpas? Tai va.

Pastebėjote klaidą ar netikslumą? Palikite atsiliepimą.
Siūlykite savo Lietuvą