Annos istorija

Nesąmoningai smurtaujantį vyrą pasirinkusi Anna jį paliko: „Jei jūsų močiutė kentėjo, gavusi į dantis, tai jums neturi būti norma“

Triušiuką, kuris man buvo lyg naminis gyvūnėlis, lyg šunelis, kurį vedžiodavau po pievas ir labai labai mylėjau, jis papjovė ir pakabino man prieš akis, o galiausiai pavertė vakariene...

***

Pasakojant apie despotą tėvą gali ir supykinti. Mažų mažiausiai išspausti ašarą, jų sulaikyti itin atvirame interviu nepavyko ir papuošalų bei aksesuarų kūrėjai ANNAI D.MANGIRDIENEI. Tėvas ją žiauriai kankino 13 metų. Jai teko ištverti ore sproginėjančią įtampą belaukiant bausmės, sunkius darbus namuose ir aplink juos, psichologinį ir fizinį smurtą ir net seksualinį priekabiavimą... Todėl, prieš pradėdama atverti senas praeities žaizdas, Anna po liežuviu deda raminamųjų tabletę. „Kitaip negaliu, bet čia – silpniausia įmanoma dozė“, – patikina pašnekovė.

***

Surambėjusiam skrandžiui pasiūlė bulvinių blynų

Moteris įvardija aiškiai – jos tėvas buvo sadistas. „Žinoma, ne tiek, kad pjaustytų mane gabaliukais ar pakabintų kur nors už kojos žemyn galva, bet jis jausdavo malonumą, kankindamas, matydamas, kaip kankinuosi“, – siaubingą istoriją pradeda pasakoti ji. Moteris augo su dviem broliais. Vyresnėlis buvo kieto būdo, gana anksti ėmė bandyti visas įmanomas sporto šakas – boksą, imtynes – ir aiškiai parodė tėvui, kad geriau prie jo nelįstų. Jaunėlis tuo metu glaudėsi po mamos sijonu – buvo itin jos globojamas. Taigi visas tėvo žiaurumas buvo nukreiptas prieš Anną. Būtent ant jos pečių buvo kraunami sunkiausi fiziniai darbai – teko prižiūrėti namus, ūkį. O kur dar psichologinio ir fizinio smurto bangos... Mergaitės sveikata nebeatlaikė. Būdama 12 metų ji atsidūrė ligoninėje, kurioje jai buvo nustatyti skrandžio ir dvylikapirštės uždegimai, tyrimai parodė ir skrandyje susiformavusius randus.

„Skambėjo labai žiauriai... Pamenu, klausiausi už durų viena ausimi, kaip gydytoja bara mano mamą. Ji pasakė: „Nežinau, kaip jūs gyvenat, bet, jeigu pas vaiką randu taip, darykite kažką labai rimto, kad to nebebūtų.“ Galbūt ji ir išklausė gydytojos. Manau, jai buvo gėda, bet mama nesuprato, kiek tai rimta. Mėnesį praleidusi ligoninėje, buvau perspėta, kad turiu laikytis griežtos dietos“, – pasakoja Anna, sakydama, kad tai reiškė nieko kepta, viskas virta. Šiukštu nebuvo galima keptų tarkuotų bulvių. Spėkite, kokį patiekalą tėvas pirmiausia patiekė iš ligoninės grįžusiai dukrai? Taip, keptų bulvinių blynų, aiškiai parodydamas, kaip smarkiai rūpinasi jos sveikata. Anna akimirksniu panoro vienintelio dalyko – tik grįžti atgal į ligoninės palatos lovą. Ir čia moteris nebesulaiko upeliais srūvančių ašarų. Tėvas ją kankino, skirdamas sunkiausius fizinius darbus namuose ir aplink juos, mušdavo ją po ranka pasitaikiusiu lygintuvo laidu ar diržu, laikydavo psichologinėje įtampoje, ištempdamas procesą ir perspėdamas, kad vakare laukia mušimas per nugarą, rankas ar užpakalį, ir net seksualiai priekabiavo.

***

Arbata-gelbėtoja

Mama eidavo pas tėvą prižiūrinčius psichiatrus, kad šie išrašytų vaistų, kurių ji patyliukais įberdavo sutuoktiniui į arbatą. „Šizofrenija paūmėja rudenį ir pavasarį. Mama tuo metu stengdavosi jam vis įberti tų vaistų. Mes, visi vaikai, žinojome, kad ant stalo stovi keturios arbatos, viena, kiek nuošaliau, skirta tėvui ir jos mums nevalia imti. Nuo vaistų jis būdavo kiek ramesnis“, – pasakoja Anna. Kiek tokios „pagerintos“ arbatos gelbėdavo ramybę namuose? Moteris atvira – jei jos nebūtų buvę, galbūt jos dabar nebenešiotų ši žemė, o gal gulėtų kur nors Rokiškio psichiatrinėje, netekusi sveiko proto. „Šiaip ar taip, visi išgyvenimai labai stipriai paveikė mano nervų sistemą. Tai reiškia, kad ji yra labili. Kaip paaiškino gydytoja, todėl sunkiai galiu susivaldyti, kalbėdama apie vaikus, žiūrėdama filmukus, kur kažkas jautraus nutinka. Man visuomet byra ašaros ir tai visam gyvenimui“, – ašaras nusišluosto Anna.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Anna Mangirdienė
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Anna Mangirdienė

Tėvo keliamas baisybes teko kęsti kiek daugiau nei 13 metų – kol mama gavo butą Vilniaus Fabijoniškių rajone. Tuomet dar metus tėvas bandė su jais gyventi bute, tačiau galiausiai grįžo atgal į namą. Persikėlus į butą, tėvai jau buvo oficialiai išsiskyrę, tik vaikai to nežinojo. Netrukus kurį laiką vienas pagyvenęs tėvas dar sugalvojo, kad turtas buvo neteisingai padalytas, todėl kreipėsi į teismą, norėdamas prisiteisti turto iš buvusios šeimos. Teismas nusprendė priskirti jam mokėti alimentus ir atimti pusę namo bei sklypo. Įpykęs vyras atėjo į butą „pasikalbėti“. Mama įsileido, nes rodėsi, kad jis ramus. „Jis ėmė krauti daiktus į maišus, smaugė mano mamą. Nesuprantu, kodėl ji įsileido jį „pasikalbėti“. Pasikalbėjo... Liko su violetiniu kaklu ir vos gyva“, – pamena pašnekovė. Po šio incidento tėvas buvo įpareigotas nesiartinti ir pagaliau pavyko atgauti ramybę.

***

Butas – lyg šviesa tunelio gale

Tėvo gyvenime atsirado ne viena, ne dvi ir ne penkios moterys. Anna ir nebandė skaičiuoti, kiek jų kurį laiką su juo gyveno name, kuriame ji praleido vaikystę.

„Jis paskelbė save ekstrasensu, neva kažkokius kursus ezoterinius pabaigęs, vedė visokius mokymus. Darydavo ritualus, nuogas bėgiodavo Mėnulio energijos pasisemti per pilnatis ir t.t. Visko negalėdavau klausyti, kai kas nors apie jį pasakodavo“, – prisipažįsta ji.

Apskritai butas Annai buvo lyg šviesa tunelio gale, viltis išsivaduoti iš despoto gniaužtų. „Jau turėjau savo kambarį, kuriame galėjau užsirakinti. Man buvo drąsiau, nes už sienos buvo kaimynai. Atrodė, kad, jei rėksiu, jie juk girdės. Kai gyveni nuosavame name, o tavo artimiausių kaimynų namas – už 150 metrų, labai bijojau, ar kas mane išgirs“, – atvirauja pašnekovė. Kita vertus, svarsto, senieji kaimynai buvo įbauginti jos despoto tėvo. Retas esą galėjęs jam pasipriešinti. Mokykloje ir kitur žmonės taip pat nieko keista šeimoje nematė arba nenorėjo matyti. Numodavo ranka – „visko šeimose būna, taigi čia tavo tėtis, gal kažką prisidirbai, gal buvo už ką“... Kitaip tariant, visuomet rasdavo, kaip jį pateisinti.

„Būčiau tai žinojus anksčiau, būčiau pasiprašius į internatą, nes man atrodė, kad ten tarp tokių pačių vaikų galėčiau už save pakovoti. Aš mergaitė pusiau iš kaimo galėčiau vožtelėti ir pastumti, ir dantis parodyti, jei reikėtų“, – sako ji. Mokykloje niekas nedrįsdavo jos užkabinti. Per fizinio lavinimo pamokas ji savo jėga lenkdavo net sportuojančius berniukus. Pati lankė tinklinį nuo antros klasės, buvo tvirta.

„Per kvadratą į mane mergaitės kreipdavosi ir parodydavo pirštu, kurį man reikia išmušti, nes koks berniukas per stipriai jas būdavo išmušęs. Aš buvau saldus keršto įrankis, kai kuris pataikydavo kuriai mergaitei į pilvą. Sakydavo: „Duok ir tu jam į pilvą arba į galvą, kaip ir jis man.“ Jei matydavau, kad berniukai tyčia taip būdavo padarę, aš irgi taip padarydavau. Buvau mergaičių Betmenas“, – juokiasi Anna. Demonstruodama gerus rezultatus treniruotėse, kitus užstodama mergaitė jautėsi nuveikusi šį tą gero, tačiau grįždavusi namo jautėsi lyg drebantis triušis, suglaudęs ausis.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Anna Mangirdienė
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Anna Mangirdienė

Anna galvojo apie veterinarijos studijas. Labai mylėjo gyvūnus ir norėjo juos gelbėti. Vis dėlto vėliau suvokė, kad jai per skaudu būtų pralaimėti kovą dėl gyvūnėlio gyvybės. Pamena, kaip prie jos gyvenamojo namo glaudėsi šunelis. „Jis merdėjo po langu, jam prasidėjo traukuliai, iš burnos veržėsi putos. Išnešiau jam savo drabužius apkloti. Aš negalėjau į jį žiūrėti... Jis buvo toks bejėgis. Norėjau tiesiog suklupus gulėti šalia jo. Buvo žiema, jis gulėjo apsnigtas – tiesiai po mano langu“, – moteris apsipila ašaromis. Iki šių dienų noras globoti, gelbėti jai išlikęs labai stiprus. Ir ne tik gyvūnus. Moteris yra įsikišusi į paauglių konfliktą, kai tik suuodė, kad kvepia muštynėmis. Iš vaikystės likęs „palikimas“ – ne tik nuolatinės gelbėtojos vaidmuo, bet ir dažnai užklumpantis bejėgiškumo jausmas.

„Palikimas iš mano vaikystės – emociniai randai: bejėgiškumo jausmas, kai nieko negali pakeisti, silpni nervai, begalinis noras padėti. Visiems, kam reikia pagalbos. Suprantu kartais iš akių, kad žmogui reikia pagalbos, bet tie žmonės dažniausiai bijo jos paprašyti, nes ta pagalba dažnai pas mus vienkartinė, jis išsipasakojęs turės pasakyti, kas jį skriaudžia, skriaudikui dažniausiai bus perspėjimas, prevencinis pokalbis, kitaip tariant, nieko baisaus. Tai dar labiau jį supykdys, suerzins, kad drįsai pasiskųst ir tai trigubai sugrįžta tai pačiai aukai. Auka, jei kažkada pabandė kažkur kreiptis, gavo už tai trigubai, todėl antrą kartą labai stipriai reikia įkalbinėti tai padaryti“, – sako ji.

Priekabiavimai buvo labai akivaizdūs. Matydavau jo žvilgsnį, kupiną pasitenkinimo veidą: „Achacha!!! Pagavau, pamatysi, kas dabar bus.

Tėvas ne tik smurtavo fiziškai, griebdamasis diržo ar lygintuvo laido, bet ir seksualiai priekabiavo. „Priekabiavimai buvo labai akivaizdūs. Matydavau jo žvilgsnį, kupiną pasitenkinimo veidą: „Achacha!!! Pagavau, pamatysi, kas dabar bus.“ Anna dėkoja Dievui, kad jis jos neišprievartavo. „Vengiau būti su juo, saugojau save – laiku iš ten pasišalinau“, – apibendrina ji.

***

Psichologai sako, kad smurtą vaikystėje mačiusios ar patyrusios mergaitės nesąmoningai vėliau gyvenimo partneriais pasirenka tokius pat vyrus. Taip buvo nutikę ir Annai. Pirmasis jos sutuoktinis – taip pat buvo smurtautojas. Smurtas pasireiškė ne iškart. Iš pradžių atrodė, kad į jos gyvenimą žengė tikras riteris, kovojantis dėl damos širdies. „Ilgą laiką jis darė žygdarbius. Vadino mane fėja, princese. Bet vėliau supratau, kad jis taip elgėsi, norėdamas mane pavergti: „Užkariavau tave, o dabar jau darysi tik tai, ką aš tau liepsiu.“ Buvusiam sutuoktiniui buvo tikras iššūkis tokią stiprią asmenybę palenkti savo pusėn ir priversti jam paklusti. Ilgą laiką jis moters širdies siekė gerumu, švelnumu, staigmenomis, bet kai jos pilve jau gyveno nauja gyvybė, vyras nusprendė – pakaks. Lyg to būtų maža, kaip tik tuomet šeimą ėmė slėgti ir finansiniai rūpesčiai. Be to, kartu augo ir paauglys – vaikas iš buvusių vyro santykių. Šiam buvo sudėtingas paauglystės etapas, kupinas noro pamaištauti, bandymų kopijuoti tėvo elgesį – su Anna elgdavosi šiurkščiai, o ją ir vėl, kaip vaikystėje, užklupdavo bejėgiškumo jausmas.

Taigi su nėštumu atsirado psichologinė įtampa. Vyras demonstravo, kad darys tik tai, ką pats norės, o į jokius norus, net jei jie visiškai suprantami, neatsižvelgs ir jų nepaisys. Po įvairių prašymų jis tiesiog trenkdavo durimis ir išeidavo: „Sėdžiu viena, žliumbiu ir nesuprantu, ką padariau blogo – tik pasakiau, kokią dieną užsirašiau vizitui pas gydytoją ir pasiūliau eiti kartu“, – pamena ji. Būdavo laikinų šviesesnių etapų, kai sutuoktinis grįždavo su gėlėmis, priglausdavo galvą prie pilvo, klausydavosi, stengdavosi pajusti augančios gyvybės judesius jame. Kartu galvojo gimsiančio vaikelio vardą... „Bet aš visą laiką jaučiausi blogai, prašydavau, kad pasikalbėtume. Jis atšaudavo, kad nėra apie ką, nes viskas gerai. Todėl rašiau jam elektroninius laiškus, kuriuose viską išsakydavau. Tik, kiek supratau, jis į juos nesigilindavo, nes nematė juose nieko svarbaus“, – pasakoja moteris.

Kai Anna nusprendė skirtis, tuomet sulaukė jo laiško, kuriame pripažino buvęs tikras kvailys: „Bet taip nutiko dėl to, kad užgavau ambicijas: „Kai mano princesė, kuriai kilpą ant kaklo uždėjau, kuri turėjo būti prie kojos ir ramiai sėdėti, palieka mane. Reikia ją iš naujo užkariauti.“ Ilgą laiką naudojęs psichologinį smurtą, vyras galiausiai ėmėsi ir fizinio – jis sumušė Anną jų santykių pabaigoje. Kai vaikui buvo pusė metų. Už tai, kad drįso papriekaištauti, jog jis ištuštino visą jos banko sąskaitą.

„Išgyvenome finansinę krizę. Iš jo algos buvo dengiama būsto paskola. Jam labai mažai likdavo, todėl nuolat buvo suirzęs. Priekaištavo man. Aš jam skirdavau po 500 litų, kad jis savo poreikiams turėtų, maistą, sauskelnes pirkdavau aš, už butą sumokėdavau aš. Bet jis nuolat pritrūkdavo pinigų. Širsdavo, kad su draugais nuėjęs pietų, turėdavo skolintis. Vis dėlto manau, kad tai – jo problema, kad nesugeba susidėlioti prioritetų ir paskirstyti turimos sumos“, – mano moteris.

Neapsikentus šios situacijos Anna tiesiog padavė savo banko kortelę, kodus ir leido jam perimti visus šeimos finansus ant savo pečių. Tik iš to nieko gera neišėjo. Vyras buvo paprašytas palikti sąskaitoje pinigus, skirtus sumokėti už Annos telefoną ir baldus, kuriuos buvo paėmusi išsimokėtinai.

Atėjo metas pildyti metines pajamų deklaracijas. Anna apsilankė mokesčių inspekcijoje. Paskambino jam iš ten, kad šis sudiktuotų prisijungimus prie elektroninės bankininkystės. Vos ekrane išvydo sąskaitoje pasirodžiusius nulius, širdis nusirito į kulnus: „Kaip jis šitaip galėjo!“ Juk kelis pastaruosius mėnesius buvo gavusi priminimus, kad nepakanka lėšų nuskaityti už baldus, už telefoną. Moteris kantriai prašydavo nenuimti nuo sąskaitos visų pinigų ir palikti tam, kam buvo prašoma. Vyras tik piktai atšaudavo: „Aš ne kvailas, supratau!“ Bet kitą mėnesį – ir vėl ta pati istorija. Trečias kartas, kai Anna suvokė, kad sutuoktinis jos prašymo nesuprato, buvo mokesčių inspekcijoje, išvydus apskritus nulius sąskaitoje. Išėjus iš jos, moteris paskambino vyrui ir vietoj „atsiprašau“ išgirdo: „Prisidirbai. Grįšiu – suprasi savo vietą, žiurke.“ Moteris rimtai susimąstė, ar iš tiesų turėtų grįžti į namus. Buvo baisu. Sutuoktinis tuo metu linksminosi medžioklėje su draugu, laukė pirtis. Taigi Anna nusprendė paskambinti to paties bičiulio merginai ir nuvažiuoti pas ją. „Parodžiau jo žinutes, kas vakare manęs laukia. Apėmė tas pats bejėgiškumo jausmas, kai tėvas irgi versdavo laukti įtampoje, kas bus. Papasakojau jai, kas vyksta, bet ji ramino: „Baik, niekada jis nemušė, papuolei gal po ranka, medžioklėj gal nieko nesumedžiojo, todėl ir piktas.“ Paklausiau, ar galiu pas ją pernakvoti su lėliuku, bet ji pasakė, kad tai – prasta mintis, kad jos nevelčiau. Jo bijodavo“, – pamena moteris. Tuomet ji paprašė jos paskambinti savo antrajai pusei ir paklausti, kaip jos sutuoktinio nuotaika, ar ji galinti grįžti namo. Šis nuramino, kad viskas gerai, kad gal tik pasikarščiavo. Ir Anna nusprendė grįžti į jų bendrus namus.

Apėmė tas pats bejėgiškumo jausmas, kai tėvas irgi versdavo laukti įtampoje, kas bus. Papasakojau jai, kas vyksta, bet ji ramino: „Baik, niekada jis nemušė, papuolei gal po ranka, medžioklėj gal nieko nesumedžiojo, todėl ir piktas.“ Paklausiau, ar galiu pas ją pernakvoti su lėliuku, bet ji pasakė, kad tai – prasta mintis, kad jos nevelčiau. Jo bijodavo, – pamena moteris.

„Grįžęs jis paklausė: „Pasiruošus?“. Mano bandymai pajuokauti, ar galiu pasakyti ne, nelabai keitė situaciją. Jis priėjo ir kumštį man prie galvos pridėjęs pustuščiu žvilgsniu žvelgdamas ištarė: „Ar tu supratai?“ Supratau, ruošiesi mane paauklėti“, – prisiminė kraupų momentą moteris. Tuomet vyras sudavė smūgį jai į petį, moteris nukrito ant sofos, stovėjusios už jos. „Sakė norėjęs duoti man į galvą, bet pabijojęs neapskaičiuot smūgio. Jis žinojo, kur duoti – juk buvo pareigūnas“, – sako Anna.

Už durų miegojo jų vaikelis. Anna buvo tik prasegusi jo lauko drabužius ir palikusi jį ramiai snausti krepšelyje. Gavusi kokius septynis smūgius, dar kokių penkių išvengusi, atrėmusi juos kojomis, vėl pasijuto visiškai bejėgė. Ji suprato, jei būtų viena, būtų griebusi po ranka pasitaikiusią keptuvę ir skėlusi jam galvon. „Buvo minčių, kad galiu jį užmušti, kiek manyje buvo susikaupę pykčio... Atrodė, galiu smeigti peilį, kiek buvau pavargusi nuo jo žeminimų, daužymo. Bet supratau, kad jei sėsiu į kalėjimą, kas tada bus su mano vaiku?“ – prisimena moteris. Ji pabandė sužaisti psichologiškai: „Muši žindančią vaiko mamą, savo fėją...“ Vyras kiek aprimo, matydamas, kad ji paklūsta, kad ji nesipriešina, ir pareiškė: „Arba išeini dabar ir niekada negrįžti, arba darai viską, ką liepsiu aš.“ Anna suprato – dabar arba niekada. Ji meldė tik vieno, kad jis nesumanytų manipuliuoti vaiku – juk žinojo, kad jis visas jos gyvenimas. Todėl ji tik linksėjo galva, rodė paklūstanti jo norams. Paklausus, ar gali paimti keletą sauskelnių, ir jam leidus tai padaryti, suprato – vaikelis lieka su ja. Nešdama vaiką per kambarį durų link suprato, jei dabar jis puls – į gynybą išeis ir peiliai, ir keptuvės... Bet pavyko išeiti ramiai. Sumušta su vaikeliu ji atvažiavo pas tą pačią draugę, kuri ragino grįžti namo, nes viskas bus gerai. Deja, nebuvo.

Naktis tąkart atrodė beprotiškai ilga. Vos sulaukusi laiko, kai galima skambinti žmonėms, ji surinko pažįstamo advokato numerį. Toliau sekė košmaras policijoje, abdukcija. Po formalumų policijoje ir abdukcijos apsidraudusi moteris vis dėlto dar kuriam laikui grįžo pas sutuoktinį. Jis pripažino, kad pasiektas dugnas, nuo kurio dabar tik kils kartu su ja. „Tu įsivaizduok, kad tu mano pana. Įrodysiu, kad esu tavęs vertas“, – daug žodžių būta, kuriais ji patikėjo, nes, rodės, kad jis įvertino padėtį. Vis dėlto vyrą ilgai graužė ir pykdė tai, kad moteris pasidarė abdukciją – kai pareigūnas suvokė, kaip tai rimta.

„Po poros mėnesių aš išgirdau, jei ne tavo zajava, kaip pi***** į galvą“, – tokius žodžius moteris išgirdo atsisakiusi švęsti savo gimtadienį užmiestyje, pas jo draugą, kuris ne kartą buvo įžeidęs ir pažeminęs ją bendruose šeimos namuose. Anna nusprendė sukrauti į maišus paruoštą savo maistą. Visi svečiai suvažiavo į kiemą, nes nežinojo, kur gyvena tas draugas. Anna įteikė visiems šampano butelį, savo paruoštą maistą ir palinkėjo gerai atšvęsti, o pati pareiškė liekanti su vaiku namuose. Už tai ir sulaukė grasinimo iš vyro lūpų. Tai buvo taškas jų istorijoje po vienu stogu.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Anna Mangirdienė
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Anna Mangirdienė

***

Šiandien jie visiškai nepalaiko ryšio. Bet iki tol Annai dar buvo patampyti nervai kaip reikiant. Būdavo susitaria, kad jis po kelių valandų vaiką, kurį iki dvejų metukų moteris žindė, grąžins, o jis atveža jį po gero pusdienio ar visos dienos. Nesugebėdavo nė pakelti ragelio ar atrašyti žinučių.

„Nenorėjau išduoti, kur gyvenu, todėl visada susitardavau susitikti aikštelėje netoli namų, jeigu sutarta 18 val., kad turi grąžinti vaiką, laukiu pusvalandį, skambinu, neatsako, žinučių neatrašo. Laukdavau iki 23 val., skambindavau, bet jis neatsakydavo. Dažnai su vaiku grįždavo išgėręs po baliukų“, – apie visišką vyro nepagarbą pasakoja ji. Sutikusi jo draugus mieste, sulaukdavo pagyrų, koks smagus ir mielas jos sūnus. Tai kėlė Annai nuostabą, kada gi jie spėjo pabendrauti. „Mano gimtadienį šventėm, buvo užsukęs su vaiku, mano žmona visą vakarą su juo pražaidė“, – paaiškindavo vyro draugai. Kai vaiką grąžindavo, Anna teiraudavosi, ar jis pavalgęs, ką valgęs ir kada. Tačiau tuomet jis teatšaudavo: „Ne tavo reikalas.“ Prie vaiko nuolat pliaukšdavo, kad jo mama psichinė ligoninė, kad mamos tėvas irgi buvo psichinis ligonis, todėl jam labai nepasisekė... „Vaikas, žinoma, nesuvokė apie ką jis kalba, tačiau jis siekė, kad man skaudėtų, bandė pažeminti, atkeršyti“, – sako Anna. Ji atsisakė buto, turėjo paėmusi baldus išsimokėtinai, kurie jame buvo – numojo rankas ir į juos. Į santuoką atėjo tik su automobiliu, taip iš jos ir išėjo.

„Bankas negalėjo jo vieno palikti su kreditu už būstą. Galiausiai jis įkalbėjo savo mamą ir popierizmą galima buvo sutvarkyti. Iš pradžių dar bandėme bendrauti dėl vaiko, bet kai jis nuolat mane žemindavo, laiku neatiduodavo vaiko, per advokatą pateikėm prašymą apriboti pasimatymus ir įpareigoti juose dalyvauti socialinius darbuotojus, kurie fiksuotų netinkamą elgesį, jei jis kartotųsi. Buvo leista jam su vaiku matytis tris kartus per savaitę po kelias valandas. Jis pareiškė, kad taip, kaip aš noriu, nebus“, – atvirauja Anna.

Ilgą laiką vaiko vyrui nė nebereikėjo. Tačiau, kai jos ir vaiko gyvenime atsirado, kaip dabar sako, tikrasis tėtis Arnoldas, tuomet radosi ir biologinis tėvelis. „Per vaikų teises ėmė reikalauti pasimatymų, kai vaikas jau nė neatsiminė, kaip jis atrodo... Stengiausi kartais jam parodyti mūsų vestuvių albumą, kad bent iš nuotraukų galėtų jį prisiminti. Vaikas maišydavosi, jei nuotraukoje stovėdavome ne mes dviese. Jis durdavo tai į vieną vyrą, tai į kitą, klausdamas – ar šitas?“ – pasakoja pašnekovė.

Apskritai jai labai padėjo psichologinė pagalba. Pas specialistus ji tarsi žinodama buvo užsirašiusi pasikonsultuoti dėl kartu šeimoje augusio paauglio. „Tėvo nėra, jis kojas su purvinais batais susikelia ant stalo ir pareiškia: „Klausyk tu, duok valgyt.“ Padedu, jis pareiškia, kad nevalgys. Suprantu, kad nesu vaikų psichologė, gal nemoku tinkamai reaguoti. Tai užsirašiau į tą centrą ir naktį kaip tik mane sumušė“, – pamena ji. Galiausiai psichologinės pagalbos prireikė ne dėl paauglio, o dėl patirto smurto. Tai labai padėjo, nes skyrybų metu vyras bandė iš jos padaryti psichinę ligonę, pasinaudoti jos tėvo istorija. Per advokatę jis bandė pateikti faktą, kad ji – isteriško būdo moteris, galėjusi suvaidinti smurtą, o apkaltinti jį. Oficialiai raštu jos psichologei buvo užduotas klausimas, ar gali būti, kad ji viską suvaidino.

Atsakymas: taip, gali būti (Annai net plaukai pasišiaušė, perskaičius tai), bet tai būtų pirmas atvejis psichiatrijos istorijoje, kai žmogus suvaidino visus klinikinius simptomus, kokie būna traumą patyrus ir kurie atitiktų pagal laiką ir visa kita. Tos mėlynės buvo tiek tikroviškos, kad nėra minčių, jog jos nupieštos. O ir abdukcija padaryta, – atskleidžia Anna.

„Atsakymas: taip, gali būti (Annai net plaukai pasišiaušė, perskaičius tai), bet tai būtų pirmas atvejis psichiatrijos istorijoje, kai žmogus suvaidino visus klinikinius simptomus, kokie būna traumą patyrus ir kurie atitiktų pagal laiką ir visa kita. Tos mėlynės buvo tiek tikroviškos, kad nėra minčių, jog jos nupieštos. O ir abdukcija padaryta“, – atskleidžia Anna.

Teismo metu bandyta pasakyti, kad ji siekia materialinės naudos. „Teisėjas skaito: atsisakau buto, atsisakau baldų, visko atsisakau, prašau automobilį palikti, kuris buvo iki santuokos. Kurioj vietoj čia nauda? Atsikratyt buto? Cirkų cirkai buvo tas teismas“, – konstatuoja Anna.

Anna nori gyventi, jausdama tvirtą petį šalia, žinoti, kad, jei užklups sunkumai, ji su kitu žmogumi tai išspręs per pokalbius. Galų gale, kad šeimoje nekiltų bereikalingų pykčių, nes nervai savu laiku ir taip buvo ištampyti. Būtent tokį žmogų ji džiaugiasi sutikusi – kartu jie augina tris vaikus. Šiandien jos gyvenimas nė kiek neprimena tų siaubingų etapų, kuriuos paliko praeityje, tačiau apie juos ji kalba, norėdama parodyti, kad viskas baigiasi, jei tik nori ir nusprendi save mylėti.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Anna Mangirdienė
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Anna Mangirdienė

„Noriu, kad žmonės, galvojantys, kad jei mama ar močiutė kentėjo nuo diedo gavusi į dantis, tai ir tu pakentėsi, suprastų, kad tai nesąmonė. Neva nieko čia tokio – visos gimdė ir tu laikykis. Bet tai nėra norma, tai yra nusikaltimas. Jei atėjusi draugė pasiskundžia, kad taip atsitiko, nesakykit, jog tai norma“, – ragina ji.

Moteris linkusi suteikti šansą žmogui, kuris tiesiogiai nėra smurtavęs, tačiau nevaldo pykčio.

„Reikia duoti vieną šansą žmogui, kai jis trenkia su koja, pavyzdžiui, į sieną, o netiesiogiai jus sužaloja. Bet kai nesuvaldo savo pykčio, kalbėkit, kuo tai gresia, kad žmogų pačioj pradžioj sudrausmintumėte. Čia kaip liga, kuriai reikia užkirsti kelią pradžioj. Labiausiai galvokite apie vaikus, ką jie išsineš iš savo šeimos. Kai kurios mamos mano, kad vaikams būtinai reikia tėvo, bet, mielosios, jiems reikia mylinčio tėvo. Bijote, kad liksite vienišos, bet kas dabar esate? Aukos, o smurtautojas kartu žaloja ne tik jus, bet ir jūsų vaikus“, – kalba ji, pasidžiaugdama dėl savęs – kad pakako jėgų suvokti, jog niekada ir jokiam vyrui neleis kelti rankos nei prieš save, nei prieš savo vaikus.

Smurto randai shareimage
Smurto randai
Erika Burinskaitė
Erikos istorija