Dvidešimt pirmoji byla
Sovietų nusikaltimai prieš partizanus: kodėl jiems negalioja senatis?

Ar žinote, kokios bylos buvo reikšmingiausios Lietuvos valstybei ir padarė didelę įtaką jos raidai? 15min ir 25 metus švenčiantis Konstitucinis Teismas (KT) siūlo prisiminti ir iš arčiau susipažinti su svarbiausiomis bylomis, kurios keitė mūsų valstybę.

Kiekvieną savaitę jums pristatysime po naują projekto „Bylos, pakeitusios Lietuvą“ multimediją. Dvidešimtoji – apie Antrojo pasaulinio karo metu ir po jo vykdytus genocido nusikaltimus. Paaiškinama, kokiais teisiniais argumentais remtasi, įtvirtinant tokių nusikaltimų senaties nebuvimą.

Ši konstitucinės justicijos byla – viena iš tų, kuriai nepakako tik teisinės analizės ir formalių teisinių argumentų. Spręsdamas dėl genocido nusikaltimo apibrėžimo KT neapsiribojo tik jo teisiniu vertinimu, bet apžvelgė bylai itin svarbų istorinį, politinį ir tarptautinį teisinį kontekstą.

KT konstatavo, kad Lietuvos valstybė turi tam tikrą diskreciją nustatyti platesnės apimties genocido nusikaltimo apibrėžimą nei nustatytasis pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas. Nutarime išaiškinta, kad  socialinių ir politinių grupių įtraukimą į BK 99 straipsnyje suformuluotą genocido apibrėžimą lėmė konkretus tarptautinis teisinis, istorinis ir politinis kontekstas – Lietuvos Respublikoje okupacinių totalitarinių režimų padaryti tarptautiniai nusikaltimai.

Nutarime konstatuota, kad pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas jokie senaties (taip pat ir apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties) terminai negali būti taikomi genocido nusikaltimui, apibrėžiamam pagal Konvenciją prieš genocidą ir kitus tarptautinės teisės aktus (t. y. prieš nacionalines, etnines, rasines ar religines grupes nukreiptam genocido nusikaltimui). Pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas neužkertamas kelias nacionalinėje teisėje nustatyti kitus nusikaltimus, taigi ir genocido nusikaltimą, nukreiptą prieš socialines ar politines grupes (t. y. prieš grupes, kurios nenumatytos apibrėžiant genocidą pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas), kuriems nebūtų taikomi jokie senaties terminai.

KT pripažino, kad Lietuvos valstybė savo nacionalinėje teisėje gali įtvirtinti, jog baudžiamoji atsakomybė už tarptautinius nusikaltimus gali būti taikoma retrospektyviai. Tačiau nutarime konstatuota, kad vadovaujantis tarptautinės teisės, kaip minimalaus standarto principu, teisinis reguliavimas, pagal kurį asmuo gali būti teisiamas pagal nacionalinėje teisėje įtvirtintą išplėstą genocido sąvoką, kurią apima ir veiksmai prieš socialines ar politines grupes, pažeidė principą „nėra nusikaltimo ir bausmės be įstatymo“.

Nutarime pabrėžta ir tai, kad atsižvelgiant į visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas, genocidu galėtų būti laikomi tokie tam tikru laikotarpiu įvykdyti veiksmai prieš tam tikras Lietuvos Respublikos gyventojų politines ir socialines grupes, įskaitant partizanus, kuriais – jeigu būtų įrodyta – siekta sunaikinti šias grupes kaip tokią reikšmingą lietuvių tautos dalį, kurios sunaikinimas turėjo įtakos visos lietuvių tautos išlikimui. KT konstatavo, kad jei toks siekis nebūtų įrodytas, tai savaime neturėtų reikšti, kad asmuo už atliktus veiksmus prieš Lietuvos gyventojus (pvz., jų žudymą, kankinimą, trėmimą, prievartinį ėmimą į okupuojančios valstybės ginkluotąsias pajėgas, persekiojimą dėl politinių, nacionalinių ar religinių motyvų) nėra baustinas pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas ir Lietuvos Respublikos įstatymus; atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, turi būti vertinama, ar šiuose veiksmuose taip pat nėra tam tikrų nusikaltimų žmoniškumui ar karo nusikaltimų sudėties.

Šiame nutarime buvo apibrėžtas Lietuvos laisvės kovotojų (partizanų) teisinis statusas. KT konstatavo, kad organizuotos ginkluotos partizanų pajėgos laikytinos okupacijai besipriešinusios Lietuvos Respublikos ginkluotosiomis pajėgomis, t. y. tarptautinio ginkluoto konflikto šaliai priskirtinomis savanorių pajėgomis, o Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Taryba buvo aukščiausia politinė ir karinė struktūra, vienintelė teisėta valdžia okupuotos Lietuvos teritorijoje. Kitaip tariant, laisvės kovotojų (partizanų) ginkluota kova yra ne kas kita, kaip Lietuvos Respublikos ir SSRS karas, kuriame Lietuvos Respublika įgyvendino savigynos teisę.

Simboliška, kad KT šį nutarimą nagrinėjo ir priėmė 2014 m. kovo mėn., kai Rusijos Federacija vykdė Krymo okupaciją ir aneksiją. Krymo pusiasalio istorija yra susijusi su genocidu. KT nutarime pastebėtas Krymo totorių genocidas SSRS laikotarpiu – buvo imamasi visokeriopų veiksmų, siekiant sunaikinti Krymo totorių tautą. Šiandien Rusijos Federacija teisina ir Krymo aneksiją, ir sovietų represijas.

Bylą paskatino partizanų naikinimo istorijos

Šią konstitucinės justicijos bylą inicijavo Seimo narių grupė (atstovai – Seimo nariai Vytenis Povilas Andriukaitis ir Julius Sabatauskas), Panevėžio  apygardos teismas, Kauno apygardos teismas ir Lietuvos apeliacinis teismas.

Teismai nagrinėjo baudžiamąsias bylas dėl Lietuvos partizanų (tarp jų ir Antano Kraujelio-Siaubūno bei Adolfo Ramanausko-Vanago) fizinio sunaikinimo. Pareiškėjų nagrinėjamose baudžiamosiose bylose kaltinamieji kaltinami atlikę veiksmus, kuriais, kaip aišku iš pareiškėjų nagrinėjamų bylų, siekta fiziškai sunaikinti dalį Lietuvos gyventojų, priklausančių atskirai politinei grupei (pasipriešinimo sovietinei okupacijai dalyviams).

Šiai konstitucinės justicijos bylai buvo svarbus tarptautinis teisinis ir istorinis politinis kontekstas, susijęs su Lietuvos Respublikos piliečių ginkluotu pasipriešinimu sovietinei okupacijai. Tai vertindamas KT rėmėsi įvairiais istoriniais duomenimis apie okupacinių totalitarinių režimų Lietuvos Respublikoje padarytus tarptautinius nusikaltimus.

Nutarime pažymėta, kad dėl abiejų SSRS įvykdytų okupacijų Lietuvos Respublika neteko beveik penktadalio gyventojų, įskaitant pabėgėlius. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro duomenimis, iš viso sovietinės okupacijos laikotarpiu (1940–1941 ir 1944–1990 m.) žuvo arba buvo nužudyta apie 85 tūkst. Lietuvos Respublikos gyventojų, į Sovietų Sąjungą deportuota apie 132 tūkst. (1945–1952 m. trėmimų metu 32 tūkst. jų buvo vaikai).

Iš žuvusiųjų ir nužudytųjų daugiau kaip 20 tūkst. buvo ginkluoto pasipriešinimo okupacijai dalyviai (partizanai) ir jų rėmėjai (1944–1952 m. duomenys), apie 1 100 – sušaudyti ar nukankinti 1941 m. birželio mėn. iš Lietuvos traukiantis sovietų ginkluotosioms pajėgoms, specialiuose lageriuose ir kalėjimuose žuvo apie 35–37 tūkst. politinių kalinių, tremtyje – apie 28 tūkst. tremtinių; 1941 m. birželio 14 d. pradėtas vykdyti pirmasis masinis Lietuvos Respublikos piliečių trėmimas į Sibirą (tada iš viso ištremta iki 12,5 tūkst. žmonių); vienos didžiausių represijų prieš civilius gyventojus vykdytos 1944–1946 m.: sulaikyta ir suimta iki 130 tūkst. Lietuvos gyventojų, 32 tūkst. represuota ir išvežta į specialius lagerius ir kalėjimus, į SSRS kariuomenę 1944–1945 m. prievarta paimta 108,4 tūkst.; per 1944–1953 m. partizaninį karą prieš okupaciją iš viso suimta ir įkalinta apie 186 tūkst. žmonių.

Kaip rodo istorikų tyrimai, nusikaltimai Lietuvos Respublikos gyventojų atžvilgiu buvo tikslingos sisteminės totalitarinės SSRS politikos dalis: represijos prieš Lietuvos gyventojus nebuvo atsitiktinės ir chaotiškos, jomis siekta sunaikinti Lietuvos pilietinės tautos pagrindą, buvusią Lietuvos valstybės socialinę ir politinę struktūrą. Šios represijos buvo nukreiptos prieš aktyviausias politines ir socialines Lietuvos Respublikos gyventojų grupes: pasipriešinimo okupacijai dalyvius ir jų rėmėjus (taigi ir laisvės kovotojus (partizanus)), Lietuvos valstybės tarnautojus ir pareigūnus, visuomenės veikėjus, inteligentus ir akademinę bendruomenę, ūkininkus, dvasininkus, šių grupių narių šeimas.

Okupacinio režimo represijomis siekta šiuos žmones sunaikinti, žaloti ir palaužti: jie buvo neteisminių egzekucijų aukos, buvo įkalinami ir siunčiami į specialius lagerius prievartiniams darbams, tremiami į atšiauraus klimato ir menkai gyvenamas tolimas Sovietų Sąjungos vietoves specialiai sudarant nepakenčiamas, nuolatinę grėsmę gyvybei ir sveikatai keliančias gyvenimo sąlygas.

Iš represinių SSRS vidaus reikalų ir saugumo struktūrų dokumentus tyrusių istorikų išvadų matyti, kad lietuviai kartu su latviais ir estais, taip pat kai kurių Sovietų Sąjungoje gyvenusių tautybių asmenimis (pvz., vokiečiais, ukrainiečiais, Krymo totoriais, čečėnais, ingušais) traktuoti kaip asmenys, priklausantys „nepatikimoms“ tautoms; „nepatikimoms“ tautoms priklausantys asmenys būtent dėl jų tautybės buvo pasmerkti būti naikinami nepakeliamomis gyvenimo sąlygomis tremtyje. Veiksmai kai kurių minėtų tautų atžvilgiu neabejotinai galėjo būti laikomi genocidu.

Kiek tai susiję su Lietuvos Respublikos ginkluoto pasipriešinimo sovietinei okupacijai dalyviais – laisvės kovotojais (partizanais), svarbu paminėti, kad Sovietų Sąjunga, nepaisydama visuotinai pripažintų tarptautinės teisės normų, nepripažino jiems kombatanto ir karo belaisvio statuso, nesuteikė atitinkamų pagal tokį statusą priklausančių tarptautinių teisinių garantijų. Iš represinių SSRS vidaus reikalų ir saugumo struktūrų dokumentus tyrusių istorikų išvadų matyti, kad šios struktūros vykdė tikslingą „banditų“, „teroristų“, „buržuazinių nacionalistų“, kuriems priskyrė ir Lietuvos partizanus, naikinimo politiką, buvo įsteigti ir veikė specialūs „naikintojų“ būriai kovai su Lietuvos partizanais ir jų rėmėjais.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro duomenimis, Vokietijos reicho okupacijos metais (1941–1945 m.) iš viso nužudyta apie 210–215 tūkst. Lietuvos Respublikos gyventojų, iš jų 195–200 tūkst. žydų (t. y. apie 90–95 proc. visų Lietuvoje gyvenusių žydų). Be to, šios okupacijos metais Lietuvoje žuvo apie 170–190 tūkst. Vokietijos ginkluotųjų pajėgų laikytų karo belaisvių, taip pat buvo žudomi iš kitų Vokietijos okupuotų šalių atvežti žydų ir kitų tautybių asmenys. Taigi Lietuvos Respublikos teritorijoje okupacinis nacių režimas neabejotinai vykdė pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas apibrėžiamus tarptautinius nusikaltimus: Lietuvos žydų bendruomenės ir kitų žydų tautybės asmenų genocidą, nusikaltimus žmoniškumui ir karo nusikaltimus, nukreiptus prieš Lietuvos gyventojus ir kitus asmenis.

Beje,  svarbu paminėti ir tai, kad po Antrojo pasaulinio karo Sovietų Sąjunga, atsižvelgusi į savo represijų mastą, į tai, kad nusikaltimai prieš okupuotų valstybių gyventojus buvo tikslingos sisteminės totalitarinės Sovietų Sąjungos politikos dalis, kuria buvo siekta sunaikinti okupuotų valstybių socialinę ir politinę struktūrą, blokavo siūlymą tarptautinėje konvencijoje genocidu pripažinti žmonių naikinimą politiniu pagrindu, ir tokia tarptautinė norma liko iki šiol.

KT nutarimo esmė:

KT pripažino, kad:

– Baudžiamojo kodekso (BK) 99 straipsnis tiek, kiek jame nustatyta, kad genocidu laikomi veiksmai, kuriais siekiama fiziškai sunaikinti visus ar dalį žmonių, priklausančių bet kuriai nacionalinei, etninei, rasinei, religinei, socialinei ar politinei grupei, neprieštarauja Konstitucijai.

– BK 95 straipsnio nuostata, pagal kurią apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis (baudžiamojo įstatymo nustatytas terminas, kuriam suėjus nusikalstamą veiką padaręs asmuo negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn) netaikoma BK 99 straipsnyje numatytiems veiksmams prieš asmenis, priklausančius socialinėms ar politinėms grupėms, Konstitucijai neprieštarauja.

– BK 3 straipsnio 3 dalyje nustatytas reguliavimas, pagal kurį asmuo gali būti teisiamas pagal BK 99 straipsnį už veiksmus, kuriais buvo siekiama fiziškai sunaikinti visus ar dalį žmonių, priklausančių bet kuriai socialinei ar politinei grupei, atliktus tada, kai BK nebuvo nustatyta atsakomybė už žmonių, priklausančių socialinei ar politinei grupei, genocidą, prieštarauja Konstitucijai.

Apie bylą išsamiau

KT pabrėžė, kad genocidas yra vienas sunkiausių tarptautinių nusikaltimų: pagal tarptautinę teisę genocidu laikomi veiksmai (pvz., žudymas, rimtų fizinių ar psichikos sužalojimų darymas, tyčinis sudarymas tokių gyvenimo sąlygų, kuriomis apgalvotai siekiama fiziškai sunaikinti tam tikrą žmonių grupę ar jos dalį), kuriais siekiama visiškai ar iš dalies sunaikinti nacionalinę, etninę, rasinę ar religinę žmonių grupę. BK 99 straipsnyje apibrėžiant genocido nusikaltimą, be saugomų nacionalinių, etninių, rasinių ir religinių grupių, taip pat nustatytos kitos saugomos socialinės ir politinės grupės, t. y. tokios dvi grupės, kurios nenumatytos apibrėžiant genocido nusikaltimą pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas.

Apžvelgus bylai reikšmingus pagrindinius tarptautinės teisės aktus, konstatuota, kad valstybės turi tam tikrą diskreciją, atsižvelgdamos į konkretų istorinį, politinį, socialinį ir kultūrinį kontekstą, nacionalinėje teisėje nustatyti platesnės apimties genocido nusikaltimo apibrėžimą nei nustatytasis pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas, be kita ko, pagal nacionalinę teisę į genocido apibrėžimą gali būti įtrauktos politinės ir socialinės grupės. Tokia galimybė nedraudžiama pagal Konvenciją dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir nubaudimo už jį ir Tarptautinio baudžiamojo teismo Romos statutą, kurių dalyvė yra Lietuvos Respublika ir kurios yra visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas, pagal kurias apibrėžiami tarptautiniai nusikaltimai, įtvirtinančios universalios tarptautinės sutartys.

Socialinių ir politinių grupių įtraukimą į BK 99 straipsnyje suformuluotą genocido apibrėžimą lėmė konkretus tarptautinis teisinis, istorinis ir politinis kontekstas – Lietuvos Respublikoje okupacinių totalitarinių režimų padaryti tarptautiniai nusikaltimai.

Atsižvelgus į tarptautinį teisinį ir istorinį kontekstą, – SSRS totalitarinio komunistinio režimo ideologiją, kuria grįstas ištisų žmonių grupių naikinimas, SSRS represijų prieš Lietuvos Respublikos gyventojus mastą, kuris buvo tikslingos politikos naikinti Lietuvos pilietinės tautos pagrindą ir traktuoti lietuvius kaip „nepatikimą“ tautą dalis, – nutarime pažymėta, kad tam tikru laikotarpiu (1941 m. pradedant masinius lietuvių trėmimus į Sovietų Sąjungą ir vykdant sulaikytų asmenų neteismines egzekucijas, 1944–1953 m. vykdant masines represijas vykstant partizaniniam karui prieš Lietuvos Respublikos okupaciją) SSRS okupacinio režimo nusikaltimai, įrodžius specialaus tikslo visiškai ar iš dalies sunaikinti bet kurią nacionalinę, etninę, rasinę ar religinę grupę buvimą, galėtų būti vertinami kaip genocidas, apibrėžiamas pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas. Tokį tikslą turi įrodyti konkrečią bylą nagrinėjantis teismas.

Pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas genocidu gali būti pripažįstami ir tokie tyčiniai veiksmai, kuriais siekiama sunaikinti tam tikras politines ar socialines grupes kaip tokią reikšmingą nacionalinės, etninės, rasinės ar religinės grupės dalį, kurios sunaikinimas turėtų įtakos visai atitinkamai nacionalinei, etninei, rasinei ar religinei grupei.

Taigi genocidu galėtų būti laikomi tokie tam tikru laikotarpiu įvykdyti veiksmai prieš tam tikras Lietuvos Respublikos gyventojų politines ir socialines grupes, taigi ir prieš laisvės kovotojus (partizanus), kuriais – jeigu būtų įrodyta – siekta sunaikinti šias grupes kaip tokią reikšmingą lietuvių tautos dalį, kurios sunaikinimas turėjo įtakos visos lietuvių tautos išlikimui. Jeigu toks siekis nebūtų įrodytas, tai savaime neturėtų reikšti, kad asmuo už atliktus veiksmus prieš Lietuvos gyventojus (pvz., jų žudymą, kankinimą, trėmimą, prievartinį ėmimą į okupuojančios valstybės ginkluotąsias pajėgas, persekiojimą politiniais, nacionaliniais ar religiniais motyvais) nėra baustinas pagal Lietuvos Respublikos įstatymus ir visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas. Atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, turi būti vertinama, ar šiuose veiksmuose nėra tam tikrų nusikaltimų žmoniškumui ar karo nusikaltimų sudėties (pavyzdžiui, tarptautinės teisės draudžiamo elgesio su žmonėmis, priverstinio dingimo, vaikų atskyrimo, civilių trėmimo ar perkėlimo).

KT taip pat pažymėjo, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas gali nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį už pačius sunkiausius nusikaltimus jokie baudžiamosios atsakomybės terminai netaikomi. Pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas jokie senaties, taip pat apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties, terminai negali būti taikomi genocido nusikaltimui, apibrėžiamam pagal Konvenciją dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir nubaudimo už jį ir kitus tarptautinės teisės aktus (t. y. tik prieš nacionalines, etnines, rasines ar religines grupes nukreiptam genocido nusikaltimui); kita vertus, neužkertamas kelias nacionalinėje teisėje nustatyti kitus nusikaltimus, kuriems nebūtų taikomi jokie senaties terminai, tarp jų ir genocido nusikaltimą, nukreiptą prieš socialines ar politines grupes. Taip yra todėl, kad genocido nusikaltimas yra ypatingo sunkumo nusikalstami veiksmai prieš tam tikras žmonių grupes (atitinkamų grupių narių žudymas, rimtų fizinių ar psichikos sužalojimų darymas šių grupių nariams, tyčinis sudarymas toms grupėms tokių gyvenimo sąlygų, kuriomis apgalvotai siekiama fiziškai sunaikinti ją visą ar jos dalį, ir kt.).

KT prieštaraujančiu Konstitucijai pripažino BK 3 straipsnio 3 dalyje nustatytą reguliavimą, pagal kurį asmuo gali būti teisiamas pagal BK 99 straipsnį už veiksmus, kuriais buvo siekiama fiziškai sunaikinti visus ar dalį žmonių, priklausančių bet kuriai socialinei ar politinei grupei, atliktus tada, kai BK nebuvo nustatyta atsakomybė už žmonių, priklausančių socialinei ar politinei grupei, genocidą.

KT vadovavosi minimalaus tarptautinės teisės standarto principu ir konstatavo, kad pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas baudžiamąją atsakomybę už nusikaltimus pagal tarptautinę teisę ar bendruosius teisės principus nustatantys nacionaliniai įstatymai gali turėti grįžtamąją galią, tačiau tai netaikoma kitiems nusikaltimams, apibrėžiamiems pagal nacionalinę teisę. Taigi, atsižvelgiant į Konstitucijos 135 straipsnio 1 dalį, pagal kurią Lietuvos Respublika privalo sąžiningai vykdyti tarptautinius įsipareigojimus, kylančius iš visuotinai pripažintų tarptautinės teisės normų, grįžtamąją galią gali turėti tik baudžiamieji įstatymai, numatantys atsakomybę už genocidą, apibrėžiamą pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas (t. y. nukreiptą tik prieš nacionalines, etnines, rasines ar religines grupes).

Tik taip būtų paisoma iš Konstitucijos kylančio reikalavimo Lietuvos Respublikos baudžiamaisiais įstatymais, susijusiais su atsakomybe už tarptautinius nusikaltimus, nenustatyti žemesnių standartų negu nustatytieji pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas. Šio reikalavimo, taigi ir Konstitucijos 31 straipsnio 4 dalyje įtvirtinto ir iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančio principo nullum crimen, nulla poena sine lege (nėra nusikaltimo ir bausmės be įstatymo), nebūtų paisoma, jeigu baudžiamuosiuose įstatymuose būtų nustatyta grįžtamoji jų galia nusikaltimams, apibrėžiamiems tik pagal nacionalinę teisę. KT pripažino, kad, BK 3 straipsnio 3 dalyje nustačius reguliavimą, pagal kurį asmuo gali būti teisiamas pagal BK 99 straipsnį už veiksmus, kuriais buvo siekiama fiziškai sunaikinti visus ar dalį žmonių, priklausančių bet kuriai socialinei ar politinei grupei, atliktus tada, kai BK nebuvo nustatyta atsakomybė už žmonių, priklausančių socialinei ar politinei grupei, genocidą, nepaisyta Konstitucijos 31 straipsnio 4 dalies, pagal kurią bausmė gali būti skiriama ar taikoma tik remiantis įstatymu, konstitucinio teisinės valstybės principo.

KT pažymėjo, kad pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas principo nullum crimen, nulla poena sine lege išimtis taikytina ir genocidu laikomiems tyčiniams veiksmams, kuriais siekta sunaikinti reikšmingą nacionalinės, etninės, rasinės ar religinės grupės dalį, turinčią įtakos visos atitinkamos saugomos grupės, kurią sudaro tam tikros politinės ar socialinės grupės, išlikimui. Ši išimtis taip pat taikytina nusikaltimams žmoniškumui ir karo nusikaltimams, kurie gali būti nukreipti prieš tam tikras socialines ar politines žmonių grupes (t. y. grupes, kurios pagal genocido apibrėžimą, nustatytą visuotinai pripažintose tarptautinės teisės normose, nepatenka į saugomų grupių sąrašą).

 

Lietuvos valstybės tęstinumas ir laisvės kovotojų (partizanų) statusas

Apžvelgdamas šios bylos politinį ir istorinį kontekstą, KT turėjo įvertinti pasipriešinimo sovietinei okupacijai dalyvių, kaip politinės grupės, statusą.

Nutarime priminta, kad Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimas buvo grindžiamas Lietuvos valstybės tęstinumu. Šis tęstinumas reiškia, kad 1940 m. birželio 15 d. prieš Lietuvos Respubliką pradėta SSRS agresija (be kita ko, Lietuvos Respublikos teritorijos okupacija ir aneksija) nepanaikino Lietuvos valstybės, kaip tarptautinės teisės subjekto, ir jos suverenių galių. Dėl Lietuvos Respublikos teritorijos okupacijos ir valstybės institucijų sunaikinimo buvo sustabdytas Lietuvos valstybės suverenių galių, tarp jų ir jos tarptautinių teisių ir įsipareigojimų, vykdymas, tačiau 1940 m. rugpjūčio 3 d. SSRS įvykdyta Lietuvos Respublikos teritorijos aneksija, kaip agresijos tęsinys, buvo niekinis aktas, todėl Lietuvos Respublikos teritorija tarptautinės teisės požiūriu buvo okupuota kitos valstybės ir niekada nebuvo teisėta SSRS dalis.

KT konstatavo, kad iš Lietuvos valstybės tęstinumo kyla Lietuvos Respublikos pilietybės tęstinumas, kuris reiškia ir tai, kad SSRS pilietybės primetimas Lietuvos Respublikos piliečiams 1940 m., kaip SSRS agresijos pasekmė, buvo niekinis aktas. Šis aktas nebuvo teisinis pagrindas prarasti Lietuvos Respublikos pilietybę, vadinasi, sovietinės okupacijos metais Lietuvos Respublikos piliečių nesaistė ir neteisėtai jiems primestos su SSRS pilietybe susijusios prievolės. Be to, okupuojančios valstybės pilietybės primetimas okupuotos teritorijos gyventojams ir šių gyventojų prievartinis ėmimas į okupuojančios valstybės karo tarnybą yra draudžiamas pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas.

Pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas Lietuvos Respublikos piliečiai turėjo neatimamą teisę priešintis kitos valstybės agresijai, taigi ir sovietinei okupacijai. Atsižvelgiant į tai, kad prieš Lietuvos Respubliką vykdyta SSRS agresija, taip pat į Lietuvos valstybės ir Lietuvos Respublikos pilietybės tęstinumą, organizuotos ginkluotos partizanų pajėgos laikytinos sovietinei okupacijai besipriešinusios Lietuvos Respublikos ginkluotosiomis pajėgomis, t. y. tarptautinio ginkluoto konflikto šaliai priskirtinomis savanorių pajėgomis, kurių nariai turi kombatanto statusą. Su šia okupacija kovojusių Lietuvos partizanų pajėgos paprastai laikėsi iš visuotinai pripažintų tarptautinės teisės normų (reikalavimų tarptautinio ginkluoto konflikto šalies savanorių būriams – turėti atsakingą už savo pavaldinius vadą, sutartinį skiriamąjį, gerai matomą iš toli ženklą, atvirai nešioti ginklus, vykdyti operacijas laikantis karo įstatymų ir papročių).

Šiame kontekste pažymėtina, kad ir pagal Lietuvos Respublikos įstatymus organizuotas ginkluotas pasipriešinimas sovietinei okupacijai laikomas Lietuvos valstybės savigyna, ginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyviai skelbiami Lietuvos kariais savanoriais ir pripažįstami jų kariniai laipsniai ir apdovanojimai. Galiausiai, 1949 m. vasario 16 d. priimtoje Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos deklaracijoje konstatuota, kad Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Taryba okupacijos metu yra aukščiausias tautos politinis organas, vadovaująs politinei ir karinei tautos išsilaisvinimo kovai. Tai reiškė, kad Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Taryba buvo aukščiausia politinė ir karinė struktūra, vienintelė teisėta valdžia okupuotos Lietuvos teritorijoje.

KT konstatavo ir tai, kad tarnyba Lietuvos valstybei buvo įmanoma (neskaitant Lietuvos diplomatinės tarnybos užsienyje) tik okupuotoje Lietuvos Respublikos teritorijoje tam tikrą laiką veikusiose organizuotos ginkluotos kovos su okupacija, be kita ko, Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio, struktūrose.

Svarbu pažymėti ir tai, kad KT nutarime pripažintas konstitucinis pamatinis Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos deklaracijos pobūdis. Deklaracijoje konkrečiai įsipareigota laikytis 1948 m. Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos priimtos Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos. Ji skelbia, kad „niekas negali būti nuteistas už jokį veiksmą ar neveikimą, kuris pagal tuo metu galiojusius valstybės įstatymus arba tarptautinę teisę nebuvo laikomas baudžiamuoju nusikaltimu“. Ši nuostata reiškė galimybę valstybių nacionalinėje teisėje numatyti principo „nėra nusikaltimo ir bausmės be įstatymo“ išimtį – nustatyti, kad baudžiamąją atsakomybę už nusikaltimus pagal tarptautinę teisę nustatantys nacionaliniai įstatymai gali turėti grįžtamąją galią.