Penktoji byla
Darbas – ne pagrindas bausti: kaip KT apgynė teisę į dirbančiųjų senatvės pensiją

Ar žinote, kokios bylos buvo reikšmingiausios Lietuvos valstybei ir padarė didelę įtaką jos raidai? 15min ir 25 metus švenčiantis Konstitucinis Teismas (KT) siūlo prisiminti ir iš arčiau susipažinti su svarbiausiomis bylomis, kurios keitė mūsų valstybę.

Kiekvieną savaitę jums pristatysime po naują projekto „Bylos, pakeitusios Lietuvą“ multimediją. Penktoji – apie teisę į senatvės pensiją. Konstitucinis Teismas 2002 m. lapkričio 25 d. nutarė, kad dirbantys pensininkai turi teisę gauti visą senatvės pensiją, apgindami šiuos nuo jų sąskaita taupančios valdžios sprendimų.

Pripažinta, kad dirbantiems pensininkams negali būti nemokama arba mokama mažesnė senatvės pensija. Tokia išvada pagrįsta principine konstitucinės žmogaus teisių doktrinos nuostata, kad negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį asmuo, įgyvendindamas vieną konstitucinę teisę, netektų galimybės įgyvendinti kitą konstitucinę teisę.

Tai vienas tų atvejų, kai vieno asmens inicijuotas teisinis ginčas suteikė pagrindą Konstituciniam Teismui (KT), pažvelgus į problemą plačiau, priimti kur kas didesniam asmenų ratui aktualų sprendimą, kuriuo būtų apginamos jų konstitucinės teisės.

Vėlesniuose aktuose KT išreiškė analogišką požiūrį ir dėl kitų rūšių (invalidumo, valstybinių) pensijų mokėjimo dirbantiems jų gavėjams. Jis taip pat išaiškino, kad, valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, dirbantiems pensininkams pensijos negali būti mažinamos didesniu mastu nei nedirbantiems.

Sulaukė diplomato sutuoktinės skundo

Bylos nagrinėjimas prasidėjo nuo to, kad į KT kreipėsi Aukštesnysis administracinis teismas, nagrinėjęs administracinę bylą pagal Lietuvos Respublikos diplomato sutuoktinės skundą dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo (VSDF) valdybos įsakymo, kuriuo buvo patvirtinta diplomatų sutuoktinių valstybinio socialinio draudimo tvarka, teisėtumo.

Pareiškėja prašė administracinio teismo ištirti, ar ši tvarka, pagal kurią jai buvo nutrauktas senatvės pensijos papildomos dalies mokėjimas, neprieštarauja įstatymams, kuriais reguliuojamas pensijų draudimas, ir įpareigoti VSDF valdybą mokėti jai visą senatvės pensiją. Pagal įstatymus ji, kaip nedirbanti diplomato sutuoktinė, buvo privalomai draudžiama valstybiniu socialiniu pensijų draudimu ir už ją iš valstybės biudžeto buvo mokamos šio draudimo įmokos, apskaičiuotos nuo 0,5 diplomato pareiginės algos. Taigi, nors realių pajamų diplomato sutuoktinė negaudavo, dėl šių įmokų mokėjimo ji buvo laikoma turinčia draudžiamųjų pajamų, ir tai buvo pagrindas jai mokėti ne visą senatvės pensiją, o tik pagrindinę jos dalį.

Valstybės pažadas – teisė gauti senatvės pensiją

Nagrinėdamas šią bylą administracinis teismas suabejojo, ar Diplomatinės tarnybos, Valstybinio socialinio draudimo ir Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymų nuostatos, pagal kurias diplomatų sutuoktiniai – senatvės pensininkai buvo privalomai draudžiami valstybiniu socialiniu pensijų draudimu tuo laikotarpiu, kurį jie praleido užsienyje gyvendami kartu su Lietuvos Respublikos diplomatinėje atstovybėje ar konsulinėje įstaigoje dirbančiu diplomatu, neprieštarauja Konstitucijos 52 straipsniui, pagal kurį valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės pensiją.

Kreipimąsi į Konstitucinį Teismą administracinis teismas iš esmės grindė tuo, kad pagal ginčijamas įstatymų nuostatas privalomai draudžiant senatvės pensiją gaunantį diplomato sutuoktinį, gyvenantį užsienyje kartu su Lietuvos atstovybėje dirbančiu diplomatu, jis, skirtingai nei kiti draudžiamųjų pajamų turintys senatvės pensininkai, neturi galimybės pasirinkti, ar turėti tam tikro dydžio draudžiamųjų pajamų ir gauti ne visą paskirtą senatvės pensiją, ar gauti visą paskirtą senatvės pensiją turint ne didesnių nei nustatyto dydžio draudžiamųjų pajamų.

KT pažvelgė plačiau

Konstitucinis Teismas, spręsdamas šią bylą, į problemą pažvelgė plačiau. Jis nesikoncentravo vien į paradoksalią diplomatų sutuoktinių padėtį. Pagal nustatytą tvarką, tam, kad užsienyje praleistas laikotarpis galėtų būti įskaitytas į diplomatų sutuoktinių valstybinio socialinio draudimo stažą (ir vėliau galėtų būti atitinkamai perskaičiuota paskirta senatvės pensija), jie buvo privalomai draudžiami valstybės lėšomis. Nors draudimo įmokos buvo apskaičiuojamos nuo diplomatų pareiginės algos ir patys jų sutuoktiniai realių pajamų negaudavo, jie visgi buvo laikomi turinčiais draudžiamųjų pajamų, ir dėl to jiems mokėta tik dalis senatvės pensijos.

Konstitucinio Teismo vertinimu, prieštaravimas Konstitucijai slypėjo ne pareiškėjo ginčytose įstatymų nuostatose, kuriomis reguliuotas būtent diplomatų sutuoktinių valstybinis socialinis draudimas, bet tose nuostatose, kuriomis apskritai buvo numatytas ne visos senatvės pensijos mokėjimas senatvės pensininkams, po pensijos paskyrimo turintiems tam tikro dydžio draudžiamųjų pajamų, kitaip tariant, dar galintiems dirbti ir prisidurti lėšų prie ne itin gausios pensijos.

Pensijų mažinti negalima

KT 2002 m. lapkričio 25 d. nutarimu prieštaraujančiomis Konstitucijai (23 straipsniui, kuriame užtikrinamas nuosavybės neliečiamumas ir apsauga, 48 str. 1 d. nuostatai, kad kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą, 52 straipsniui, kuriama laiduojama piliečių teisė gauti senatvės pensiją, konstituciniam teisinės valstybės principui) pripažintos Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo nuostatos, kuriomis buvo įtvirtinti apribojimai gauti visą paskirtą ir iki tol mokėtą senatvės pensiją pensininkams, turintiems tam tikro dydžio draudžiamųjų pajamų.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad asmuo, kuris atitinka įstatymo nustatytas sąlygas senatvės pensijai gauti ir kuriam ši pensija yra paskirta ir mokama, turi teisę į atitinkamo dydžio piniginę išmoką. Ši teisė (bet ne konkretus išmokos dydis), pagal Konstitucijos 23 straipsnį ginama kaip nuosavybės teisė. Jeigu asmeniui senatvės pensija buvo paskirta ir mokama, tai ji, vadovaujantis konstituciniu teisinės valstybės principu, turi būti mokama ir toliau, t. y. negalima nutraukti jos mokėjimo arba mažinti mokamos pensijos dydžio.

Išimtiniais atvejais, kai dėl valstybėje susidariusios ypatingos situacijos (ekonominės krizės, gaivalinės nelaimės ir pan.) neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina pensijoms mokėti, senatvės pensijos gali būti mažinamos, tačiau nepažeidžiant pusiausvyros tarp asmens ir visuomenės interesų, paisant proporcingumo principo, taigi tik tokiu mastu, kokiu būtina užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes. Sumažintos senatvės pensijos gali būti mokamos tik laikinai, t. y. tik tol, kol valstybėje yra susidariusi ypatinga situacija.

 

Laisvė ir dirbti, ir gauti pensiją

Konstitucinis Teismas taip pat pabrėžė principinę konstitucinės žmogaus teisių doktrinos nuostatą, kad pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį asmuo, įgyvendindamas vieną konstitucinę teisę, netektų galimybės įgyvendinti kitos konstitucinės teisės. Taigi negalima nustatyti ir tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį asmeniui, kuriam yra paskirta ir mokama senatvės pensija, būtent dėl to būtų suvaržyta galimybė laisvai pasirinkti darbą bei verslą, nors jis ir atitinka įstatymo nustatytas sąlygas, kad dirbtų tam tikrą darbą arba verstųsi tam tikru verslu.

Galimybės laisvai pasirinkti darbą bei verslą suvaržymu laikytinas ir toks teisinis reguliavimas, pagal kurį asmuo negali darbo bei verslo laisvai pasirinkti dėl to, kad įgyvendinus šią teisę jam būtų nemokama paskirta ir iki tol mokėta senatvės pensija ar jos dalis. Kaip konstatuota nutarime, teisiniu reguliavimu, pagal kurį pensininkams, turintiems tam tikro dydžio draudžiamųjų pajamų (t. y. pajamų, gaunamų kaip atlyginimas už darbą, verslo pajamų, taip pat kitų pajamų, nuo kurių buvo įmokėtos valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos), mokama ne visa senatvės pensija, o tik jos dalis, suvaržoma asmens galimybė laisvai pasirinkti darbą bei verslą.

Apgynė ir kitas socialines išmokas

KT nutarimas, kuriuo paneigta pati galimybė riboti senatvės pensijos mokėjimą draudžiamųjų pajamų turintiems asmenims, buvo gana netikėtas ir sukėlė neprognozuotai reikšmingas pasekmes, nes palietė daug didesnę visuomenės dalį, palyginti su ta, kuriai aktuali atrodė administracinio teismo kreipimesi į KT kelta problema. Įstatymų leidėjui įgyvendinant šį KT nutarimą teko pataisyti įstatymus ir panaikinti Konstitucijai prieštaravusius apribojimus.

Vėliau KT, plėtodamas savo principinę mintį, jog dirbantiems pensininkams negali būti būtent dėl to, kad jie turi draudžiamųjų pajamų, nemokama arba mokama mažesnė pensija, išreiškė tokį požiūrį ir dėl kitų rūšių pensijų mokėjimo dirbantiems jų gavėjams: 2007 m. spalio 22 d. nutarime tai konstatuota kalbant apie valstybines pensijas, 2012 m. vasario 6 d. nutarime šiame kontekste paminėtos invalidumo pensijos.

2010 m. balandžio 20 d. sprendime, kuriame KT aiškino, be kita ko, ir savo 2002 m. lapkričio 25 d. nutarimo nuostatas, išaiškinta, kad konstitucinio reikalavimo nenustatyti teisinio reguliavimo, pagal kurį asmeniui, kuriam yra paskirta ir mokama pensija, būtent dėl to būtų suvaržyta galimybė laisvai pasirinkti darbą bei verslą, turi būti paisoma ir valstybėje susidarius ypatingai situacijai (kilus ekonomikos krizei ir kt.). Taigi net ir valstybėje esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad asmenims, kurie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, paskirta ir mokama pensija būtent dėl to būtų sumažinta didesniu mastu nei tiems asmenims, kurie nedirba jokio darbo ir nesiverčia jokiu verslu.