Dvidešimt antroji byla
KT: kelias į Seimą negali būti grindžiamas rinkėjų papirkimu

Ar žinote, kokios bylos buvo reikšmingiausios Lietuvos valstybei ir padarė didelę įtaką jos raidai? 15min ir 25 metus švenčiantis Konstitucinis Teismas (KT) siūlo prisiminti ir iš arčiau susipažinti su svarbiausiomis bylomis, kurios keitė mūsų valstybę.

Kiekvieną savaitę jums pristatysime po naują projekto „Bylos, pakeitusios Lietuvą“ multimediją. Dvidešimt antroji – apie rinkėjų papirkinėjimą ir bandymą teisiniu keliu užkirsti kelią nesąžiningiems kandidatų veiksmams rinkimuose.

Konstitucinis Teismas (toliau – KT) užtikrino, kad Seimo nario mandato negalėtų įgyti kandidatai, kurių išrinkimo siekiant buvo padaryti šiurkštūs rinkimų principų pažeidimai – bandyta papirkti rinkėjus.

KT išaiškino, kad masinis, sisteminis rinkėjų papirkimas, skatinant tam tikru būdu balsuoti (nebalsuoti) ar tik reitinguoti konkrečius sąraše esančius kandidatus, yra šiurkštus demokratiškų, laisvų ir teisingų rinkimų principų pažeidimas, sudarantis prielaidas pagrįstai abejoti rinkimų rezultatų legitimumu ir teisėtumu, todėl savaime laikytinas turinčiu esminę įtaką rinkimų rezultatams. Tokiu atveju preziumuotina, kad su tokiais pažeidimais vykę rinkimai nelaikytini sąžiningais ir teisingais, jų rezultatai negali būti pripažįstami teisėtais. Ši prezumpcija gali būti paneigta tik įvertinus kitas rinkimų rezultatų nustatymui reikšmingas rinkimų proceso aplinkybes.

KT pabrėžė, kad pagal Konstituciją Vyriausioji rinkimų komisija (toliau – VRK) turi pareigą išsiaiškinti, ar nėra pagrįstų abejonių, kad rinkėjų papirkimu galėjo būti iškreipta tikroji rinkėjų valia, o nustačiusi demokratinių rinkimų principų pažeidimus, veiksmingai užtikrinti, kad Seimo nario mandato neįgytų asmenys, kurių išrinkimo teisėtumas keltų abejonių. Tai lėmė atitinkamą vėlesnį rinkimų įstatymų papildymą.

Buvo net keli bandymai „įveikti“ KT 2012 m. lapkričio 10 d. išvadą, pagal kurią kai kurie Darbo partijos kandidatai išbraukti iš galutinės kandidatų sąrašo eilės dėl galimo rinkėjų papirkinėjimo balsuojant už juos. Tačiau KT apsaugojo savo išvados ir į ją atsižvelgiant nustatytų galutinių rinkimų rezultatų nekeičiamumą.

Po principingos KT pozicijos ir griežtai įvertintų bandymų papirkti rinkėjus, suaktyvėjo visuomenės reakcija į rinkimų principų pažeidimus, sugriežtėjo VRK elgesys politinių kampanijų metu, padaugėjo tyrimų dėl galimo rinkėjų papirkimo ir labai sumažėjo rinkėjų papirkinėjimo atvejų. Galbūt todėl po 2016 m. Seimo rinkimų KT pirmą kartą nesulaukė nė vienos užklausos dėl rinkimų rezultatų teisėtumo įvertinimo.

Inicijavo Prezidentė ir Seimas

Dvi bylas dėl Seimo rinkimų įstatymų pažeidimų per 2012 metų Seimo rinkimus inicijavo Respublikos Prezidentė ir Seimas, pateikę paklausimus KT, ar VRK sprendimais, kuriais patvirtinti galutiniai šių Seimo rinkimų rezultatai daugiamandatėje rinkimų apygardoje ir 8 vienmandatėse rinkimų apygardose, nebuvo pažeistas Seimo rinkimų įstatymas. Iki šių KT bylų jau buvo dažna praktika, kad rinkimų agitacijos metu kandidatai į Seimą ar už juos agituojantys asmenys bandydavo paveikti rinkėjus ypač vienmandatėse rinkimų apygardose, rengdami jiems koncertus, dalindami įvairiais dovanas (saldainius, alų ar net miltus ir cukrų). Į KT kreiptasi po žiniasklaidos informacijos (ir vaizdo įrašų) apie galimą masinį, sisteminį rinkėjų papirkimą, pradėtus ikiteisminius tyrimus dėl galimai padaryto poveikio rinkėjams, įskaitant galimai organizuotą didelio masto asmenų, atliekančių laisvės atėmimo bausmę įkalinimo įstaigose, papirkimą, taip pat po skundų ir duomenų dėl begalės Seimo rinkimų įstatymo pažeidimų, iš kurių didžiausia dalis buvo dėl galimo rinkėjų papirkimo atvejų.

Nagrinėjant šias bylas KT posėdyje, be pareiškėjų atstovų, dalyvavo bei savo paaiškinimus žodžiu teikė VRK pirmininkas ir šios komisijos nariai, liudytojais buvo apklausti Zarasų–Visagino, Vilniaus–Trakų, Pajūrio rinkimų apygardų rinkimų komisijų pirmininkai ir vienos iš jų sekretorė, taip pat Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos atstovė Vyriausiojoje rinkimų komisijoje.

KT 2012 m. spalio 26 d. pateikė išvadą, kad VRK sprendimu Seimo rinkimų rezultatus vienmandatėje Zarasų–Visagino rinkimų apygardoje pripažinti negaliojančiais nebuvo pažeistas Seimo rinkimų įstatymas. Išvadoje pažymėta, kad kandidatas į Seimo narius ir su juo susiję asmenys, įskaitant kandidato į Seimo narius žmoną, apsirengusią ežiuko kostiumu, rinkimų agitacijos laikotarpiu įvairiose vietose per šventes, kurios pritraukia daugelį vietos bendruomenės gyventojų, dalindami valgomuosius ledus, saldainius ir kitas vaišes, masiškai ir sistemingai papirkinėjo rinkėjus, skatindami balsuoti už šį kandidatą.

Šioje KT išvadoje pirmą kartą pažymėta, kad masinis, sisteminis rinkėjų papirkimas, dovanomis ar kitokiu atlyginimu, taip pat ir vienkartinis prekių, pinigų ar kitokių dovanų dalijimas, neatlygintinis paslaugų teikimas daugeliui rinkėjų per susirinkimus ar kitokius visuomenei skirtus renginius, vykstant rinkimų procesui, skatinant dalyvauti arba nedalyvauti rinkimuose ir (arba) balsuoti už arba prieš vieną ar kitą kandidatą, laikytinas šiurkščiu demokratiškų, laisvų ir teisingų rinkimų, rinkimų proceso sąžiningumo ir skaidrumo principų pažeidimu.

Tokie rinkimų principų pažeidimai sudaro prielaidas pagrįstai abejoti rinkimų rezultatų legitimumu ir teisėtumu, taigi jie savaime laikytini turinčiais esminę įtaką rinkimų rezultatams. Tai gali būti paneigta VRK įvertinus kitas konkrečias rinkimų proceso aplinkybes, turinčias reikšmės rinkimų rezultatų nustatymui. Taip pat išvadoje konstatuota, kad, Seimo rinkimų rezultatų nustatymo dieną nustačiusi tokių pažeidimų faktus ir pagrįstai įvertinusi juos kaip šiurkščius Seimo rinkimų įstatymo pažeidimus, siekdama užtikrinti, kad nebūtų iškreipta tikroji rinkėjų valia, VRK turėjo tik vienintelę, nors ir griežčiausią, priemonę – pripažinti rinkimų rezultatus negaliojančiais. KT nustatė, kad nėra aplinkybių, kurios paneigtų tai, kad VRK nustatyti šiurkštūs Seimo rinkimų įstatymo pažeidimai turėjo esminę reikšmę rinkimų rezultatams.

KT 2012 m. lapkričio 10 d. pateikė išvadą, kad VRK sprendimu, kuriuo nustatyti galutiniai Seimo rinkimų rezultatai, tiek, kiek, nustatant daugiamandatėje rinkimų apygardoje galutines kandidatų į Seimo narius sąrašų eiles, nuspręsta galutinėje Darbo partijos kandidatų sąrašo eilėje įrašyti penkis konkrečius kandidatus, taip pat tiek, kiek nustatyta, kad trys iš jų išrinkti į Seimą daugiamandatėje rinkimų apygardoje pagal Darbo partijos kandidatų sąrašą, pažeistos Seimo rinkimų įstatymo nuostatos, kuriose įtvirtintas draudimas papirkti rinkėjus ir reguliuojamas kandidatų reitingo skaičiavimas ir sąrašų galutinės eilės nustatymas. Taip nuspręsta, nes VRK, tvirtindama galutinę Darbo partijos kandidatų sąrašo eilę ir nustatydama, kurie asmenys pagal šios partijos sąrašą yra išrinkti į Seimą, neatsižvelgė į turimą informaciją, kad rinkėjai galėjo būti masiškai paperkami, t. y. buvo organizuojamas masinis balsų pirkimas bausmės vykdymo vietose, skatinant paduoti pirmumo balsus už konkrečius penkis Darbo partijos kandidatų sąraše esančius asmenis ir taip galėjo būti papirkta iki 3 000 rinkėjų, taip pat kad šie Seimo rinkimų įstatymo pažeidimai turėjo esminę reikšmę rinkimų rezultatams daugiamandatėje rinkimų apygardoje, minėtus asmenis įtraukiant į galutinę Darbo partijos kandidatų sąrašo eilę.

Tačiau 2012 m. lapkričio 10 d. išvadoje pripažinta, kad Seimo rinkimų įstatymo pažeidimų daugiamandatėje rinkimų apygardoje mastas nebuvo toks didelis, kad būtų galėjęs turėti esminę reikšmę nustatant kandidatų sąrašams tenkančių mandatų skaičių. Išvadoje pažymėta, kad VRK konstatuotų pažeidimų mastu nesiekiama nei rinkėjų balsų kvota, nei Darbo partijos sąrašui atitekusi rinkėjų balsų dalijimo liekana, ir netgi rinkėjų balsų dalijimo liekanų skirtumas, galėjęs lemti vieno mandato atitekimą kitos partijos sąrašui. Todėl, atsižvelgęs į tai, kad buvo paneigtos abejonės dėl kandidatų sąrašams tenkančių mandatų skaičiaus nustatymo teisėtumo, KT konstatavo, kad VRK sprendimu nebuvo pažeista Seimo rinkimų įstatymo nuostata, pagal kurią negaliojančiais galėjo būti pripažinti visi rinkimų rezultatai daugiamandatėje rinkimų apygardoje. Tokia išvada yra puikus konstitucinio teisingumo vykdymo konkrečioje byloje pavyzdys: taip buvo subalansuoti du interesai – viena vertus, neleista į Seimą išrinkti asmenų, kurių išrinkimo siekta paperkant rinkėjus; kita vertus, išsaugotas valstybės valdžios stabilumas, nes, atsižvelgiant į palyginti nedidelį pažeidimų mastą, visi rinkimų rezultatai daugiamandatėje rinkimų apygardoje nepripažinti negaliojančiais, t. y. nesutrukdė suformuoti Seimo. Visų rinkimų rezultatų daugiamandatėje apygardoje panaikinimas pagal Konstituciją būtų paskutinė (ultimaratio) priemonė.

Seimo nario išrinkimas negali kelti abejonių

2012 m. lapkričio 10 d. išvadoje, papildydamas ankstesnėje išvadoje suformuluotas doktrinos nuostatas, KT išaiškino, kad masinis, sisteminis rinkėjų papirkimas, be kita ko, dovanomis ar kitokiu atlyginimu, skatinant dalyvauti arba nedalyvauti rinkimuose ir balsuoti už arba prieš vieną ar kitą kandidatą, vienos ar kitos politinės partijos kandidatų sąrašą ir (arba) tam tikru būdu reitinguoti sąraše esančius kandidatus, vykstant rinkimų procesui laikytinas šiurkščiu demokratiškų, laisvų ir teisingų rinkimų, taip pat jų proceso sąžiningumo ir skaidrumo, principų pažeidimu. Tokie pažeidimai sudaro prielaidas pagrįstai abejoti rinkimų rezultatų legitimumu ir teisėtumu, todėl jie savaime laikytini turinčiais esminę įtaką rinkimų rezultatams. Tai gali būti paneigta tik VRK įvertinus kitas konkrečias rinkimų proceso aplinkybes, turinčias reikšmės rinkimų rezultatų nustatymui.

Nepaneigus abejonių, kad tokiais šiurkščiais pažeidimais galėjo būti iškreipta tikroji rinkėjų valia, kuri yra esminė rinkimų rezultatų legitimumo ir teisėtumo prielaida, negali būti nustatyti tikri ir teisingi rinkimų rezultatai, taigi kandidatai, kuriuos išrinkti siekiant buvo padaryti šiurkštūs rinkimų principų pažeidimai, negali įgyti Seimo nario mandato, priešingu atveju galėtų būti pakirstas Tautos pasitikėjimas savo atstovybe ir pačia valstybe.

KT 2012 m. lapkričio 10 d. išvadoje pažymėjo ir tai, kad pagal Konstituciją VRK turi turėti pakankamus įgaliojimus, nustačiusi šiurkščius minėtų rinkimų principų pažeidimus, veiksmingai užtikrinti, kad dėl jų nebūtų iškreipta tikroji rinkėjų valia ir Seimo nario mandato neįgytų asmenys, kurių išrinkimo teisėtumas keltų abejonių, įskaitant įgaliojimus taikyti griežčiausią priemonę – pripažinti rinkimų rezultatus negaliojančiais, – jeigu kitaip neįmanoma neginčijamai nustatyti esminių rinkimų rezultatų ir pasiekti, kad nebūtų iškreipta tikroji rinkėjų valia. KT pabrėžė, jog VRK, siekdama nustatyti tikrus ir teisingus vienmandatės rinkimų apygardos rinkimų rezultatus, privalo įsitikinti, kad nėra abejonių dėl toje rinkimų apygardoje vykusio rinkimų proceso sąžiningumo ir skaidrumo, nebuvo padaryta šiurkščių Seimo rinkimų įstatymo pažeidimų. Be to, pažymėta, kad kiekvienu atveju VRK, tvirtindama galutinę kandidatų sąrašų eilę, turi pareigą išsiaiškinti, ar nėra pagrįstų abejonių, kad reitinguojant kandidatus nebuvo iškreipta tikroji rinkėjų valia, kuri gali būti iškreipiama rinkėjų papirkimu skatinant juos paduoti pirmumo balsus už vieną ar kitą kandidatą.

Šioje KT išvadoje taip pat pažymėta, kad per Seimo rinkimus padaryti šiurkštūs demokratiškų, laisvų ir teisingų rinkimų principų pažeidimai gali būti nustatomi ir vėliau, kai išrinkti Seimo nariai jau yra įgiję įgaliojimus, t. y. po to, kai išrinktas Seimas susirenka į pirmąjį posėdį. Tokiu atveju Seimas gali priimti nutarimą dėl Seimo nario įgaliojimų nutraukimo pagal Konstitucijos 63 straipsnio 6 punktą tik remdamasis KT išvada, kad per Seimo rinkimus buvo šiurkščiai pažeistas rinkimų įstatymas.

Pastebėtina, kad 2012 m. lapkričio 10 d. išvadoje pirmą kartą KT pasisakė dėl konkrečių asmenų įrašymo galutinėje vienos politinės partijos kandidatų į Seimo narius sąrašo eilėje teisėtumo (daugiamandatėje rinkimų apygardoje), taip pat dėl konkrečių asmenų paskelbimo išrinktais teisėtumo (ir daugiamandatėje, ir vienoje vienmandatėje rinkimų apygardose), t. y. nurodė konkrečių asmenų pavardes, kuriuos įrašius galutinėje vienos politinės partijos kandidatų į Seimo narius sąrašo eilėje ir kuriuos paskelbus išrinktais į Seimą, buvo pažeistas Seimo rinkimų įstatymas, nes jų išrinkimo siekiant buvo padaryti šiurkštūs demokratiškų, laisvų ir teisingų rinkimų principų pažeidimai.

 

Seimas bandė ginti kandidatus, kurių išrinkimo į Seimą galėjo būti siekta paperkant rinkėjus

Seimas, vykdydamas Konstitucijoje numatytą pareigą ir remdamasis 2012 m. lapkričio 10 d. išvada, pirmą kartą turėjo galutinai spręsti klausimą dėl Seimo narių rinkimų rezultatų ir nustatyti tikruosius rinkimų rezultatus daugiamandatėje apygardoje.

Dėl galutinių Seimo rinkimų rezultatų daugiamandatėje rinkimų apygardoje nustatymo Seimas sprendė net 3 kartus, priimdamas skirtingus sprendimus, nes tarp Seimo narių kilo didelės diskusijos: be kita ko, abejota, ar Seimas gali išbraukti Darbo partijos narius iš kandidatų sąrašo; siūlyta panaikinti už Darbo partijos sąrašą paduotus rinkėjų balsus, kurie pagal KT išvadą galėjo būti gauti papirkus rinkėjus.

Pirmą kartą dėl galutinių rinkimų rezultatų daugiamandatėje rinkimų apygardoje Seimo nariai balsavo taip, kad nebuvo atsižvelgta į KT išvadą ir palikti galioti VRK sprendimai, kuriuos KT pripažino priimtais pažeidžiant Seimo rinkimų įstatymą. Dėl šio klausimo kitą dieną balsuojant antrą kartą, Seimo 2012 m. lapkričio 14 d. nutarimu, remiantis KT 2012 m. lapkričio 10 d. išvada, buvo nustatyti galutiniai 2012 m. Seimo rinkimų rezultatai daugiamandatėje rinkimų apygardoje ir patvirtintas galutinis Seimo narių, išrinktų daugiamandatėje rinkimų apygardoje, sąrašas, prieš tai išbraukus 5 asmenis iš Darbo partijos kandidatų sąrašo ir patvirtinus galutinę šios partijos kandidatų į Seimo narius sąrašo eilę, taip pat nustačius, kad 3 asmenys (iš minėtų 5 asmenų) nėra išrinkti Seimo nariais daugiamandatėje rinkimų apygardoje, o pagal šiuo nutarimu patvirtintą galutinę Darbo partijos kandidatų į Seimo narius sąrašo eilę vietoj jų Seimo nariais yra išrinkti kiti 3 asmenys.

Trečią kartą Seimas, motyvuodamas tuo, kad nebuvo įrodyta, jog kandidatai į Seimą patys organizavo rinkėjų papirkimą ar kitaip dalyvavo paperkant rinkėjus bei nebuvo patraukti baudžiamojon atsakomybėn, 2013 m. liepos 2 d. priimtu nutarimu vis dėlto pabandė „įveikti“ KT 2012 m. lapkričio 10 d. išvadą ir pakeisti savo 2012 m. lapkričio 14 d. nutarimą: neatsižvelgdamas į KT 2012 m. lapkričio 10 d. išvadą, į galutinę Darbo partijos kandidatų sąrašo eilę po joje įrašytų išrinktų Seimo narių vėl įrašė Seimo 2012 m. lapkričio 14 d. nutarimu iš jos išbrauktus asmenis, kurių įrašymą į šią eilę KT buvo įvertinęs kaip Seimo rinkimų įstatymo pažeidimą. Šitaip tiems asmenims buvo sudarytos prielaidos užimti atsirasiančias laisvas Seimo narių vietas. Seimo narių grupė šį Seimo nutarimą apskundė KT.

KT 2014 m. gegužės 27 d. nutarimu pripažino, kad Seimo 2013 m. liepos 2 d. nutarimas, kuriuo buvo bandyta pakeisti galutinius 2012 m. Seimo rinkimų rezultatus daugiamandatėje rinkimų apygardoje, prieštarauja Konstitucijai, nes jis priimtas nepaisant KT 2012 m. lapkričio 10 d. išvados ir nesilaikant iš Konstitucijos kylančio reikalavimo nesudaryti prielaidų kandidatams, kurių išrinkimo siekiant buvo padaryti šiurkštūs demokratiškų, laisvų ir teisingų rinkimų principų pažeidimai, įgyti Seimo nario mandato, taip pat reikalavimo nekeisti galutinių Seimo rinkimų rezultatų be konstitucinio pagrindo ir nesant kitos KT išvados.

KT, aiškindamas šio nutarimo įsigaliojimo teisinius padarinius, pabrėžė, kad Seimo 2013 m. liepos 2 d. nutarimu nebuvo pakeisti prieš tai nustatyti galutiniai 2012 m. Seimo rinkimų rezultatai ir jo pagrindu niekam neatsirado teisė užimti atsirasiančias laisvas Seimo narių vietas (įgyti Seimo nario įgaliojimus).

Šiame nutarime KT pažymėjo, kad pagal Konstituciją Seimas turi įgaliojimus priimti galutinį sprendimą dėl Seimo rinkimų rezultatų tik remdamasis KT išvada ir tik tuo atveju, kai pagal Seimo ar Prezidento paklausimą KT pateikia išvadą, kad per Seimo narių rinkimus buvo pažeistas rinkimų įstatymas. KT pabrėžė, kad tik jis, kaip teisminės valdžios institucija, gali nustatyti, ar per Seimo rinkimus buvo pažeistas rinkimų įstatymas, nes tai yra teisinio, bet ne politinio vertinimo dalykas.

Papildydamas savo ankstesnėse išvadose suformuluotas oficialios konstitucinės doktrinos nuostatas, kad pagal Konstituciją jokia valstybės institucija, joks pareigūnas, joks kitas subjektas negali „įveikti“ (paneigti, panaikinti ar pakeisti) KT išvados, KT pažymėjo, kad Seimas, savo prigimtimi ir esme politinė institucija, negali spręsti to paties klausimo, kuriuo KT yra pateikęs išvadą, taip pat, ar KT pateikta išvada dėl rinkimų įstatymo pažeidimo yra pagrįsta ir teisėta, t. y. negali spręsti teisės klausimo, ar rinkimų įstatymas buvo pažeistas. Taigi Seimas negali nepaisyti KT išvados, kad per Seimo rinkimus buvo pažeistas rinkimų įstatymas, ir turi įgaliojimus dėl Seimo rinkimų rezultatų galutinai spręsti tiek, kiek tie rezultatai susiję su KT išvadoje konstatuotais rinkimų įstatymo pažeidimais.

2014 m. gegužės 27 d. nutarime KT taip pat akcentavo, kad pagal Konstituciją Seimas negali sudaryti prielaidų, kad Seimo nario mandatus įgytų kandidatai, kurių išrinkimo siekiant buvo padaryti šiurkštūs demokratiškų, laisvų ir teisingų rinkimų principų pažeidimai, kuriais galėjo būti iškreipta tikroji rinkėjų valia. Pabrėžta, kad tokius pažeidimus gali padaryti ne tik patys kandidatai į Seimo narius, bet ir kiti asmenys (jų padėjėjai ar kiti su jais susiję asmenys), siekiantys kandidatų į Seimo narius išrinkimo. Iš minėtų KT išvadų ir šio nutarimo nuostatų taip pat matyti, kad abejonės dėl padarytų pažeidimų įtakos rinkimų rezultatams nėra ir negali būti susijusios su baudžiamosios atsakomybės konkretiems kandidatams ar su jais susijusiems asmenims pritaikymu ir jos negali būti laikomos išnykusiomis netgi išteisinus asmenis, kurie buvo kaltinami rinkėjų papirkimu, neįrodžius, kad jie realiai papirko rinkėjus. Be to, atkreiptas dėmesys, kad rinkimų rezultatų teisingumas ir teisėtumas vertintinas atsižvelgiant į būtent jų nustatymo metu kilusias pagrįstas abejones.

Šiame nutarime KT pažymėjo ir tai, kad pagal Konstituciją, užtikrinant valstybės valdžios sistemos, Seimo, kaip politinės atstovaujamosios institucijos, stabilumą, Seimo nustatyti galutiniai Seimo rinkimų rezultatai negali būti keičiami, nebent tam atsirastų konstitucinis pagrindas, t. y. KT pateiktų kitą išvadą, kad per Seimo rinkimus buvo pažeistas rinkimų įstatymas. Tokią išvadą KT galėtų pateikti, jeigu po galutinių Seimo rinkimų rezultatų nustatymo būtų nustatyti šiurkštūs demokratiškų, laisvų ir teisingų rinkimų principų pažeidimai, padaryti siekiant tokių kandidatų išrinkimo, kurie neįgijo Seimo nario įgaliojimų ir tik pretenduoja užimti atsirasiančias laisvas Seimo narių vietas, būdami įrašyti kandidatų sąrašuose. Seimas, remdamasis tokia KT išvada, galėtų pakeisti galutinius Seimo rinkimų rezultatus daugiamandatėje rinkimų apygardoje, išbraukdamas iš sąrašų tuos kandidatus, kurių išrinkimo siekiant būtų padaryti minėti pažeidimai.

Dar vieną kartą Seimas bandė „įveikti“ KT išvadą ir pakeisti nustatytus galutinius 2012 m. Seimo rinkimų rezultatus, taip pat kvestionavo minėtą KT nutarimą, kai 2014 m. birželio 5 d. nutarimu pateikė savo užklausą KT, ar Seimo rinkimų įstatymo nuostatos nebuvo pažeistos VRK sprendimu dėl Seimo nario mandato pripažinimo asmeniui, kuris Darbo partijos kandidatų į Seimo narius sąrašo eilėje buvo įrašytas po iš jos Seimo 2012 m. lapkričio 14 d. nutarimu išbrauktų asmenų, kurių įrašymą į šią eilę KT buvo įvertinęs kaip Seimo rinkimų įstatymo pažeidimą, taip pat ar Seimo 2012 m. lapkričio 14 d. nutarimu nebuvo pažeista tikroji rinkėjų valia.

KT 2014 m. birželio 8 d. sprendimu atsisakė priimti nagrinėti šį Seimo paklausimą, be kita ko, pažymėjęs, kad jis neturi įgaliojimų peržiūrėti savo išvadų (išskyrus išvadas dėl to, ar Respublikos Prezidento sveikatos būklė leidžia jam ir toliau eiti pareigas), taip pat kad teikia išvadas dėl VRK, o ne Seimo sprendimais padarytų Seimo rinkimų įstatymo pažeidimų.

Pastebėtina, kad po šių 2012 m. KT išvadų ir remiantis jomis priimtų minėtų Seimo sprendimų pasirodė siūlymų koreguoti (keisti) Konstituciją, kad vietoj dviejų institucijų – KT ir Seimo – būtų viena institucija – tik KT, – kuri turėtų įgaliojimus ne tik spręsti, ar per Seimo ir Respublikos Prezidento rinkimus nebuvo pažeisti rinkimų įstatymai, bet ir nustačius pažeidimus priimti sprendimus, kuriais būtų užtikrintas rinkimų teisėtumas, t. y. ir panaikinti rinkimų rezultatus, ir pripažinti, kad dėl tų pažeidimų tam tikri asmenys nėra išrinkti Seimo nariais ar Respublikos Prezidentu. Analogiškus siūlymus Lietuvai yra pateikęs ir Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) Žmogaus teisių ir demokratinių institucijų biuras, kuris savo paskelbtose ataskaitose yra sukritikavęs tai, kad Lietuvoje galutinio sprendimo dėl rinkimų rezultatų teisėtumo teisė priklauso Seimui, o ne teismui, kaip kad tai rekomenduoja tarptautinė geroji praktika.