Dvyliktoji byla
Kaip KT apgynė žmonių teisę ginti savo teises ir laisves teisme

Ar žinote, kokios bylos buvo reikšmingiausios Lietuvos valstybei ir padarė didelę įtaką jos raidai? 15min ir 25 metus švenčiantis Konstitucinis Teismas (KT) siūlo prisiminti ir iš arčiau susipažinti su svarbiausiomis bylomis, kurios keitė mūsų valstybę.

Kiekvieną savaitę jums pristatysime po naują projekto „Bylos, pakeitusios Lietuvą“ multimediją. Dvyliktoji – apie teisę kreiptis į teismą. 1997–2012 m. KT priėmė penkis nutarimus, kurie apgynė žmonių konstitucinę teisę kreiptis į teismą ir ginti savo teises. Iki tol kai kurie teisės aktai numatė, kad įvairios valstybės institucijos gali priimti galutinį ir teismui neskundžiamą sprendimą.

KT 2002 m. liepos 2 d. ir 2012 m. gruodžio 10 d. nutarimais, taip pat 1997 m. spalio 1 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d. ir 2006 m. sausio 26 d. nutarimais apgynė žmonių konstitucinę teisę visus ginčus dėl asmens teisių ir laisvių pažeidimo spręsti teisme.

Iki tol nemažai teisės aktų numatė, kad galutinį teismui neskundžiamą sprendimą gali priimti prokuratūra, Vyriausybė, Seimas, savivaldybės ir pan.  

KT konstatavo, kad negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų paneigta asmens teisė ginti savo teises ir laisves teisme. Pažeistų teisių gynyba asmeniui garantuojama nepriklausomai nuo jo teisinio statuso.

KT pažymėjo ir tai, kad teisinėje valstybėje kiekvienam užtikrinama galimybė savo teises ginti teisme tiek nuo kitų asmenų, tiek nuo neteisėtų valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmų.

Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, kurio teisės ir laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Teisė kreiptis į teismą yra universali, įtvirtinta ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje. Be šios teisės gintis teisme nuo kitų asmenų ir valdžios institucijų savivalės neįsivaizduojama jokia demokratinė teisinė valstybė. 

Visi aukščiau minimi KT nutarimai yra susiję būtent su šia teise ir jos gynimu, vertinant teisinio reguliavimo atitiktį Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai.

2002 m. liepos 2 d. nutarimas: asmens teisė ginti savo teises ar laisves teisme negali būti paneigta

Šioje byloje į KT kreipėsi Aukštesnysis administracinis teismas su prašymu ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo (KASOKTĮ) nuostata, pagal kurią asmuo, atleistas iš profesinės karo tarnybos ar kario savanorio tarnybos tam tikrais įstatyme numatytais pagrindais, kai tarnybos sutartis turėjo būti nutraukiama, teismui galėjo skųsti tik teisės aktų nustatytos atleidimo tvarkos pažeidimą, bet ne atleidimo pagrįstumą. 

Įstatymų leidėjo atstovo pozicija buvo grindžiama krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos santykių ypatumais, tačiau KT nagrinėdamas šį prašymą pažymėjo, kad šie ypatumai negali paneigti asmens konstitucinės teisės kreiptis į teismą dėl pažeistų savo teisių ir laisvių gynimo.

KT nutarime pažymėjo, kad Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalies nuostata, kurioje įtvirtintas konstitucinis teisminės gynybos principas, neatskiriamai susijusi su Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalimi (teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai), taip pat su konstituciniu teisinės valstybės principu ir asmens prigimtine teise į teisingumą. 

KT pažymėjo, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad visus ginčus dėl asmens teisių ir laisvių pažeidimo būtų galima spręsti teisme. Atsižvelgiant į reguliuojamų santykių ypatumus, įstatymais gali būti nustatyti įvairūs ginčų dėl teisių ar laisvių pažeidimo sprendimo būdai, taip pat ikiteisminė tokių ginčų sprendimo tvarka. Tačiau, konstatavo KT, negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų paneigta asmens, manančio, kad jo teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisė ginti savo teises ar laisves teisme. 

KT taip pat pabrėžė, kad asmeniui jo pažeistų teisių gynyba garantuojama nepriklausomai nuo jo teisinio statuso, o teisme turi būti ginamos asmenų pažeistos teisės ir teisėti interesai nepriklausomai nuo to, ar jie yra tiesiogiai įtvirtinti Konstitucijoje ar ne.

KT konstatavo, kad ginčijamu teisiniu reguliavimu pažeidžiama ne tik asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą, bet ir asmens teisė į teisingumą, nes ribojamos teismų galimybės vykdyti teisingumą.

Po šio KT nutarimo parengtas KASOKTĮ pakeitimas, kuriam įsigaliojus 2003 m. balandžio 2 d., neliko antikonstitucine pripažintos nuostatos.
 

2012 m. gruodžio 10 d. nutarimas: teismai turi nagrinėti visus karo tarnybos ginčus

Analogiška aukščiau paminėtai pozicija KT rėmėsi ir 2012 m. gruodžio 10 d. nutarime, nagrinėdamas bylą pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo kreipimąsi ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja KASOKTĮ nustatytas teisinis reguliavimas, kad teismai nesprendžia tam tikrų karo tarnybos ginčų (dėl priėmimo į karo tarnybą, nušalinimo nuo pareigų, perkėlimo į kitas pareigas, dėl karių laipsnių, drausminių nuobaudų, kario tarnybos sutarties pratęsimo). 

Šis ginčytas teisinis reguliavimas buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Tačiau jis buvo pakeistas dar KT nagrinėjant bylą, jame nustatant galimybę, pasinaudojus privalomąja ikiteisminio nagrinėjimo tvarka, visus karo tarnybos ginčus nagrinėti teisme. 

1997 m. spalio 1 d. nutarimas: prokuroro sprendimas negali būti galutinis

1997 m. spalio 1 d. nutarime KT nagrinėjo bylą pagal Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų kolegijos kreipimąsi dėl Baudžiamojo proceso kodekse (BPK) nustatytos turto arešto panaikinimo tvarkos, pagal kurią nebuvo nustatytos galimybės turto arešto pagrįstumo klausimą spręsti teisme.  Pagal tuomet galiojusį teisinį reguliavimą dėl turto arešto panaikinimo galėjo spręsti tardytojas, o jo sprendimas galėjo būti skundžiamas prokurorui, kurio sprendimas buvo galutinis. 

KT pažymėjo, kad asmens teisė kreiptis į teismą yra viena pagrindinių žmogaus teisių gynybos garantijų. Šios teisės įgyvendinimą lemia paties asmens suvokimas, kad jo teisės ar laisvės pažeidžiamos. Niekas negali trukdyti jam kreiptis į teismą. Teisinėje valstybėje kiekvienam užtikrinama galimybė savo teises ginti teisme tiek nuo kitų asmenų, tiek nuo neteisėtų valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmų.

Ypač svarbu, atkreipė dėmesį KT, tai garantuoti, kai iškyla konfliktas dėl prigimtinių teisių ar laisvių. Kadangi nuosavybės teisės priskirtos pagrindinėms konstitucinėms žmogaus teisėms, tik teismas turėtų būti galutinis arbitras, sprendžiantis nutarimo areštuoti turtą teisėtumą. 

Remiantis šiais argumentais, ginčijamas teisinis reguliavimas pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Po šio KT nutarimo 1998 m. BPK buvo papildytas nuostatomis, kuriose buvo nustatyta galimybė tardytojo ir prokuroro sprendimus dėl turto arešto skųsti teismui.
 

2014 m. rugpjūčio 17 d. nutarimas: asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai
 

2004 m. rugpjūčio 17 d. nutarime KT nagrinėjo bylą pagal Panevėžio apygardos administracinio teismo prašymą. Buvo abejojama, ar Konstitucijai neprieštarauja Vyriausybės patvirtintos tvarkos nuostata, pagal kurią asmuo negalėjo skųsti teismui Vyriausybės ar jos įgaliotos ministerijos priimto sprendimo, kuriuo patvirtinamas apskrities viršininko neigiamas sprendimas dėl asmens prašymo išduoti leidimą įsigyti nuosavybėn ne žemės ūkio paskirties žemės sklypą.

KT konstatavo tokio teisinio reguliavimo prieštaravimą Konstitucijai, pažymėjęs, kad teisinėje valstybėje kiekvienam užtikrinama galimybė savo teises ginti teisme tiek nuo kitų asmenų, tiek nuo neteisėtų valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmų.

Pagal Konstituciją, akcentavo KT, asmeniui turi būti garantuojama teisė turėti nepriklausomą ir nešališką ginčo arbitrą, kuris iš esmės išspręstų kilusį teisinį ginčą. Asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai.

Šis Vyriausybės nutarimas taip pat buvo pakeistas dar KT nagrinėjant bylą ir ginčytos nuostatos nuo 2004 m. teisiniame reguliavime neliko. 

2006 m. sausio 26 d. nutarimas: įgyvendintas tik po dešimties metų

2006 m. sausio 26 d. nutarime KT nagrinėjo bylą pagal Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą ištirti Peticijų įstatymo nuostatos konstitucingumą. 

Ginčytoje nuostatoje buvo numatyta, kad Seimo ar savivaldybės tarybos sprendimas atsisakyti tenkinti skundą dėl peticijų komisijos sprendimo nepripažinti kreipimosi peticija ar peticijos nepriimti nagrinėti yra galutinis ir neskundžiamas.

KT konstatavo prieštaravimą Konstitucijai, pažymėjęs, kad tokiu teisiniu reguliavimu suvaržoma asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą dėl jo pažeistų konstitucinių teisių ar laisvių gynimo ir piliečių konstitucinė teisė apskųsti valstybės įstaigų sprendimus. Kartu suvaržomas ir konstitucinės piliečių peticijos teisės įgyvendinimas. 

Peticijų įstatymo pakeitimai, įgyvendinant šį KT nutarimą, padaryti tik 2016 m. gruodžio 8 d. nustatant, kad jei Seimas, Vyriausybė ar savivaldybės taryba atsisako tenkinti skundą dėl peticijų komisijos sprendimo nepripažinti kreipimosi peticija ar nepriimti nagrinėti peticijos, ir toks atsisakymas nėra pagrįstas Peticijų įstatyme ar kituose įstatymuose nustatytais pagrindais arba grindžiamas pagrindais, kurie nenustatyti šiame įstatyme ar kituose įstatymuose, jis gali būti skundžiamas teismui Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme nustatyta tvarka.