Penkioliktoji byla
KT: moralinė ir materialinė žala privalo būti atlyginta

Ar žinote, kokios bylos buvo reikšmingiausios Lietuvos valstybei ir padarė didelę įtaką jos raidai? 15min ir 25 metus švenčiantis Konstitucinis Teismas (KT) siūlo prisiminti ir iš arčiau susipažinti su svarbiausiomis bylomis, kurios keitė mūsų valstybę.

Kiekvieną savaitę jums pristatysime po naują projekto „Bylos, pakeitusios Lietuvą“ multimediją. Penkioliktoji – apie Konstitucinio Teismo užtikrintą įpareigojimą atlyginti moralinę ir materialinę žalą. Tokią pareigą po šių nutarimų turi ne tik nusikaltę asmenys, bet ir valstybė.

KT šiais nutarimais užkirto kelią galimybei išvengti prievolės atlyginti asmeniui padarytą žalą.

Konstitucinis būtinumo atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą principas neatsiejamas nuo Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo: įstatymais turi būti sudarytos visos reikiamos teisinės prielaidos padarytą žalą atlyginti teisingai.

Įstatymais negalima nustatyti kokių nors minimalių ribų, kurių nesiekianti valstybės institucijų ir pareigūnų neteisėtais veiksmais asmeniui padaryta žala būtų neatlyginama.

Iš Konstitucijos neišplaukia, kad žalos atlyginimas turi būti išmokamas tik tam asmeniui, kuriam padaryta žala, o įstatymai negali suteikti galimybės valstybei išvengti pareigos atitinkamą žalą atlyginti.

 

Neteisėtais kvotos, tardymo, prokuratūros ar teismo veiksmais padaryta žala turi būti atlyginta

(KT 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas)

Iki šio KT nutarimo buvo nustatyta, kad neteisėtai kalintas ar valstybės pareigūnų sužalotas asmuo galėjo gauti tik tam tikrą, valstybės maksimalia suma apribotą materialinės (moralinės) žalos atlyginimo dalį. KT pabrėžė, kad žalos atlyginimo dydžiai negali būti ribojami, nes taip būtų suvaržyta teismo pareiga priteisti teisingą atlyginimą už asmens patirtą žalą.

Į KT kreipėsi Vilniaus apygardos teismas, nagrinėjęs civilinę bylą, kurioje buvo prašoma atlyginti turtinę ir moralinę žalą už tai, kad vienos iš ieškovių sutuoktinis (šis asmuo buvo kitos ieškovės šioje byloje tėtis) buvo neteisėtai apkaltintas sunkaus nusikaltimo padarymu, suimtas, nuteistas ir mirė laisvės atėmimo vietoje.

KT konstatavo, kad Žalos, padarytos neteisėtais kvotos, tardymo, prokuratūros ir teismo veiksmais, atlyginimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostata, kuria buvo įtvirtintas absoliutus draudimas paveldėti fizinio asmens teisę į žalos (ir materialinės, ir moralinės), padarytos neteisėtais kvotos, tardymo, prokuratūros ar teismo veiksmais, atlyginimą, prieštaravo Konstitucijos 30 straipsnio 2 daliai, 109 straipsniui, konstituciniams teisingumo ir teisinės valstybės principams.

Šiuo aspektu nutarime pažymėta, kad iš Konstitucijos neišplaukia, kad asmeniui padarytos materialinės ir (arba) moralinės žalos atlyginimas visais atvejais turi būti išmokamas būtent tam asmeniui, kuriam ji padaryta, ir kad atitinkamas atlyginimas apskritai negali būti išmokamas jokiam kitam asmeniui (asmenims).

KT pabrėžė, kad Konstitucija reikalauja įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad valstybė negalėtų išvengti pareigos atlyginti, kai tokio atlyginimo yra pagrįstai reikalaujama, už jos institucijų, pareigūnų neteisėtais veiksmais padarytą žalą ir tais atvejais, kai pačiam asmeniui, kurio atžvilgiu buvo atlikti tie neteisėti veiksmai, tos žalos atlyginimo neįmanoma išmokėti būtent dėl to, kad jis yra miręs, juo labiau jeigu minėtais neteisėtais veiksmais tam asmeniui padarytos žalos turinį kaip tik ir sudaro tai, kad jam buvo atimta gyvybė.

Šiame nutarime KT konstatavo ir tai, kad minėto įstatymo 7 straipsnio 7 dalies nuostata, kurioje buvo įtvirtinta maksimali riba (10 tūkst. Lt), kurios jokiomis aplinkybėmis nebuvo galima peržengti teismine tvarka atlyginant moralinę žalą, fiziniam asmeniui padarytą neteisėtais kvotos, tardymo, prokuratūros ar teismo (teisėjo) veiksmais, prieštaravo Konstitucijos 30 straipsnio 2 daliai, 109 straipsniui, konstituciniam teisingumo ir teisinės valstybės principams.

KT pabrėžė, kad įstatymų leidėjas neturi konstitucinių įgaliojimų nustatyti kokių nors maksimalių atlygintinos valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtais veiksmais asmeniui padarytos žalos dydžių, kurie suvaržytų teismą ir neleistų priteisti teisingo atlyginimo už to asmens patirtą moralinę žalą.

Be to, KT pažymėjo, kad įstatymų leidėjas negali savo nuožiūra nuspręsti, kokia žala turi būti atlyginama, arba nustatyti, kad tam tikrais atvejais žala gali būti neatlyginama.

Asmuo turi teisę reikalauti neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais padarytos žalos atlyginimo ir tada, kai atitinkamas žalos atlyginimo atvejis jokiame įstatyme nėra nurodytas, o teismai turi konstitucinius įgaliojimus atitinkamą žalos atlyginimą priteisti, tiesiogiai taikydami Konstituciją (joje įtvirtintus teisingumo, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, proporcingumo, tinkamo teisinio proceso, asmenų lygiateisiškumo, teisėtų lūkesčių apsaugos principus, kitas Konstitucijos nuostatas), bendruosius teisės principus, vadovaudamiesi, be kita ko, protingumo principu ir kt.

 

 

Dėl genocido žalą patyrę asmenys turi teisę reikalauti fizinių asmenų ją atlyginti

(KT 2010 m. lapkričio 29 d. nutarimas)

Šis nutarimas iš esmės pakeitė situaciją, kuomet, nepaisant to, kad žinomi nusikaltimo (šiuo atveju – genocido) vykdytojai, iš jų, kaip fizinių asmenų, nebuvo reikalaujama žalos atlyginimo, o ieškovai buvo siunčiami ieškoti žalos atlyginimo Rusijoje.

Tai buvo daroma dengiantis tuo, kad Rusija, kaip valstybė, SSRS tęsėja, atsakinga už visą Lietuvos okupaciją. Tačiau ignoruojant tai, kad, pagal tarptautinę teisę, už konkrečius nusikaltimus, padarytus okupacijos metu prieš Lietuvos gyventojus, atsakinga ne tik okupavusi valstybė, bet ir šių nusikaltimų vykdytojai.  

Šią bylą inicijavo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – LAT), kurio nagrinėtoje civilinėje byloje (ją sustabdžius kreiptasi į KT), ieškovė prašė atlyginti turtinę ir moralinę žalą už tėvo bei dėdės (abu buvo partizanai) žūtį. Atsakovais šioje byloje buvo du LTSR valstybės saugumo ministerijos (MGB) agentai, aktyviai dalyvavę ieškovės tėvo ir dėdės nužudyme.

KT pabrėžė, kad konstitucinė asmens teisė reikalauti realaus ir teisingo materialinės ir moralinės žalos atlyginimo nereiškia, kad įstatyme negali būti apibrėžtos įvairios žalos atsiradimo sąlygos ir pagrindai, o atsižvelgiant į tai nustatomi tinkami terminai reikalauti tokio atlyginimo. Žala gali atsirasti įvairiais pagrindais ir aplinkybėmis, be kita ko, dėl nusikaltimo padarymo, taip pat ir dėl tokių nusikaltimų kaip genocidas, atsakomybei už kurį pagal tarptautinius dokumentus senaties terminai nėra taikomi.

Iš Konstitucijos, be kita ko, jos 30 straipsnio 2 dalies, konstitucinio teisingumo principo, įstatymų leidėjui kyla pareiga dėl genocido padarymo atsiradusios neatlygintos žalos atlyginimo santykius reguliuoti taip, kad dėl genocido žalą patyrę asmenys nevaržomi jokių terminų turėtų teisę reikalauti teisingo žalos atlyginimo iš genocido nusikaltimus padariusių fizinių asmenų.

LAT KT prašė ištirti įstatymo „Dėl SSRS okupacijos žalos atlyginimo“ konstitucingumą ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, šiame įstatyme nenustatyta, kad Lietuvos žmonėms sovietinės okupacijos laikotarpiais dėl genocido padarytą žalą atlygina fiziniai asmenys – genocido vykdytojai.

Šiuo aspektu KT nutarime konstatavo, kad įstatymas „Dėl SSRS okupacijos žalos atlyginimo“ buvo skirtas reguliuoti tarpvalstybiniams SSRS okupacijos žalos atlyginimo santykiams, todėl nėra pagrindo teigti, kad būtent šiame įstatyme turėjo būti nustatyta genocido nusikaltimus padariusių fizinių asmenų atsakomybė už SSRS 1940–1990 m. okupacijos ir aneksijos metais Lietuvos žmonėms padarytą žalą. Vadinasi, šiame įstatyme nerasta teisės spragos, kurią draudžia Konstitucija, taigi jis neprieštarauja Konstitucijai.

Tačiau, KT vertinimu, tokia spraga buvo kitame įstatyme, kuris turi reglamentuoti genocido nusikaltimą padariusių fizinių asmenų baudžiamosios atsakomybės santykius – Aukščiausiosios Tarybos 1992 m. balandžio 9 d. priimtame įstatyme „Dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą“.

KT nutarime pažymėjo, kad šiame įstatyme nebuvo ir nėra reguliuojami žalos atlyginimo, kaip civilinės atsakomybės už padarytą genocidą, santykiai, taip pat nėra nustatyta, jog reikalavimams, kad genocido nusikaltimą padarę fiziniai asmenys atlygintų žalą, ieškinio senatis netaikoma. KT vertinimu, tokia įstatyme „Dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą“ esanti teisinio reguliavimo spraga sudaro prielaidas susiklostyti teisinėms situacijoms, kad asmenys, okupacijų laikotarpiais patyrę žalą dėl genocido, iš genocido nusikaltimą padariusių fizinių asmenų negali reikalauti teisingai atlyginti žalą.

Atsižvelgęs į tai, KT konstatavo, kad priėmus Konstituciją įstatymų leidėjas įstatyme „Dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą“ nenustatydamas, kad dėl genocido žalą patyrę asmenys nevaržomi jokių terminų turi teisę reikalauti atlyginti žalą iš šį nusikaltimą padariusių fizinių asmenų, neatsižvelgė į iš Konstitucijos, be kita ko, jos 30 straipsnio 2 dalies, konstitucinių teisingumo ir teisinės valstybės principų, kylančius imperatyvus. Taigi šis įstatymas pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai.

Po šio KT nutarimo, įstatymas „Dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą“ papildytas 1 straipsniu, nustatančiu, kad atsakomybę už Lietuvos gyventojų genocidą nustato Lietuvos Respublikos įstatymai, o 2011 m. birželio 6 d. Civilinio kodekso 1.134 straipsnis papildytas nuostata, kad senatis netaikoma reikalavimams atlyginti dėl genocido ir kitų tarptautinių nusikaltimų  atsiradusią turtinę ir neturtinę žalą.

Bankrotas – ne skydas nuo nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo

(KT 2017 m. gegužės 19 d. nutarimas)

Ši byla panaikino galimybę nusikaltusiam asmeniui išvengti prievolės atlyginti žalą. Iki tol nusikaltėlis, sukčiavimu išviliojęs pinigus, galėjo nebijoti, kad teks atlyginti nuostolius – jis galėjo pasiskelbti bankrutavusiu ir visi jo apgauti žmonės galėjo nesitikėti, kad jiems padaryta žala bus atlyginta. Tačiau KT pabrėžė, kad nusikalstamą veiką padariusio asmens nemokumas nėra konstituciškai pateisinamas pagrindas atleisti jį nuo pareigos atlyginti jo padarytą žalą.

Šią KT bylą inicijavo LAT ir Joniškio rajono apylinkės teismas. LAT nagrinėtoje civilinėje byloje pareiškėjas, pripažintas kaltu pagal BK 182 straipsnio (sukčiavimas) 2 dalį, o Joniškio rajono apylinkės teismo byloje pareiškėja, pripažinta kalta pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, 183 straipsnio (turto pasisavinimas) 1 dalyje, 300 straipsnio (dokumento suklastojimas ar disponavimas suklastotu dokumentu) 1 dalyje, prašė teismo iškelti jiems bankroto bylą. Pažymėtina, kad pareiškėjai tokiais atvejais nebūtų turėję atlyginti žalos kreditoriams, nes įstatyme buvo numatyta, jog reikalavimas atlyginti nusikalstama veika padarytą žalą pasibaigus fizinio asmens bankroto procesui nurašomas kartu su kitais nepatenkintais kreditorių reikalavimais.

KT šiame nutarime konstatavo, kad Fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau – FABĮ) 29 straipsnio 7 dalis tiek, kiek pagal ją nurašomi reikalavimai dėl nusikalstamomis veikomis padarytos žalos atlyginimo, prieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio 2 daliai, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams.

Šiuo aspektu KT pažymėjo, kad Seimas 2012 m. gegužės 10 d. priėmė FABĮ, kuriuo Lietuvos teisės sistemoje įtvirtino naują fizinio asmens bankroto institutą ir sureguliavo fizinio asmens bankroto procesą; įstatymų leidėjas fizinio asmens bankroto santykių teisiniu reguliavimu siekė sudaryti prielaidas atkurti skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyrą, apsaugoti kreditorių interesus, suteikdamas galimybę iš nemokaus fizinio asmens atgauti bent dalį skolų, ir kartu palengvinti sąžiningo nemokaus fizinio asmens padėtį, suteikdamas jam galimybę grįžti į aktyvią ekonominę veiklą, atleidžiant jį nuo tolesnio likusių skolų mokėjimo pasibaigus bankroto procesui.

Lietuvos teisės sistemoje įtvirtinant fizinio asmens bankroto institutą nebuvo siekiama sudaryti sąlygų fiziniams asmenims apskritai išvengti atsakomybės už prisiimtas prievoles.

KT vertinimu, pagal Konstituciją įstatymų leidėjui apskritai nekyla pareigos nustatyti fizinio asmens bankroto institutą, o nusprendęs jį įtvirtinti Lietuvos teisės sistemoje, reguliuodamas fizinio asmens bankroto teisinius santykius įstatymų leidėjas privalo paisyti Konstitucijos normų ir principų.

Tai, be kita ko, reiškia, jog, įstatyme nustatytu fizinio asmens bankroto institutu siekdamas užtikrinti nemokaus fizinio asmens ir jo kreditorių interesų pusiausvyrą, įstatymų leidėjas negali paneigti iš Konstitucijos, be kita ko, iš jos 30 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto žalos atlyginimo principo, konstitucinių teisingumo, teisinės valstybės principų, kylančio reikalavimo, kad asmeniui padaryta materialinė ir moralinė žala turi būti teisingai atlyginta. Vadinasi, nustatydamas bankrutavusių fizinių asmenų atleidimo nuo skolinių įsipareigojimų vykdymo sąlygas, jis negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį asmenys, nusikalstama veika padarę materialinę ir (arba) moralinę žalą, galėtų išvengti pareigos ją atlyginti, o asmuo, kuriam ta žala padaryta, negalėtų gauti teisingo jos atlyginimo.

KT pažymėjo ir tai, kad reikalavimas atlyginti nusikalstama veika padarytą žalą, kuris pagal FABĮ 29 straipsnio 7 dalį pasibaigus fizinio asmens bankroto procesui nurašomas kartu su kitais nepatenkintais kreditorių reikalavimais, iš esmės skiriasi nuo kitų kreditorių reikalavimų, kylančių iš sutartinių civilinių teisinių santykių, be kita ko, tuo, kad kreditorius, turintis teisę reikalauti žalos atlyginimo, santykiuose su skolininku dalyvauja ne savo pasirinkimu.

Atsižvelgiant į tai, kad fizinio asmens bankroto procesu siekiama teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros, būtų neteisinga nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuriuo nusikalstama veika žalą padariusio asmens interesai, be kita ko, jo siekis grįžti į aktyvią ekonominę veiklą, būtų ginami labiau, negu tokią žalą patyrusio asmens teisės, t. y. jo teisė gauti teisingą patirtos žalos atlyginimą, kuriuo bent iš dalies būtų atkurta padėtis, buvusi iki nusikalstamos veikos padarymo. Taigi ne tik tyčinę, bet ir neatsargią nusikalstamą veiką padariusio asmens nemokumas nėra konstituciškai pateisinamas pagrindas atleisti tokį asmenį nuo pareigos atlyginti jo padarytą žalą.

KT vertinimu, tokiu teisiniu reguliavimu, kai, pasibaigus fizinio asmens bankroto procesui, likę nepatenkinti reikalavimai atlyginti nusikalstama veika padarytą žalą nurašomi, be kita ko, sudaromos prielaidos žalą padariusiam asmeniui turėti naudos iš savo padarytos nusikalstamos veikos.

Po šio KT nutarimo 2018 m. gegužės 17 d. pakeista ginčyta FABĮ 29 straipsnio 7 dalis, numatant, kad nepatenkinti reikalavimai dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo nenurašomi.